Šilutės bibliotekoje pristatyta debiutinė Jono Jauniaus knyga
Rugsėjo 28 d., šeštadienį, Šilutės Fridricho Bajoraičio viešojoje bibliotekoje buvo pristatyta Jono Jauniaus debiutinė knyga „Mano gyvenimo fizika“. Dalinamės literatės Irenos Arlauskienės įžvalgomis apie pristatymą bei renginio akimirkomis.
„Naujos knygos šviesa
Nuostabus jausmas paimti į rankas naują knygą. Norėčiau tikėti, kad lietuviams jis yra net truputį šventas, jei prisimenam pirmąją knygą, knygnešystės laikus, kovas už žodžio laisvę okupacijos metais. Tai, žinoma, jau su istorija susieti dalykai, bet už juos nė kiek ne mažesnis yra autoriaus savo pirmosios knygos sutikimo džiaugsmas. Naujos savo bičiulio, kolegos, šeimos nario knygos laukiama ne vien iš smalsumo: kokia ji bus? Daili, maloni rankoms, spalvinga ir erdvi. O turinys? Nesvarbu – mokslinio, pažintino, pramoginio turinio, moderniosios ar tradicinės raiškos, knygoje visada gyvena autorius, svarbu tik pro jį neprabėgti, sutikti ir pasikalbėti. T.y. perskaityti, ką ir kaip jis mums sako. Dažniausiai susipažinti su knyga padeda jos pristatymas visuomenei (čia didelį darbą atlieka mūsų viešoji biblioteka (kuo nuoširdžiausia padėka jos darbuotojams).
Taigi rugsėjo 28-ios diena Šilutėje ir prasidėjo su Jono Jauniaus naujosios knygos „Mano gyvenimo fizika“ sutiktuvėmis. Nesigąsdinkime, tai ne teorinis, užduočių, formulių ir neišsprendžiamų uždavinių rinkinys, o įtraukiantis pasakojimas, kaip autorius auga, bręsta, ieško savito kelio, suvokdamas, kaip visa tai susieta su fizikos dėsniais. Aišku, kai kuriuos jis galėjo įvardinti žymiai vėliau: bamblys trumpam išvystytas iš veržiančių palučių, dar nežinojo laisvojo kūno kritimo dėsnio, bet užtat pabuvo nesvarumo būsenoje, kol nuo palangės pasiekė nosimi žemę.
Pasakojimus autorius vadina istorijomis, nes jos visos yra tikri atsitikimai, bet literatūriniu požiūriu teisingiau būtų jas įvardinti novelėmis, nes kiekvienas nuotykis ar atsitikimas (tikrai tikras) papasakotas labai aiškia, lyg ir paprasta kalba, kuria vaizdingą meninį siužetą, kuris baigiamas novelei būdingu apibendrinimu. Tik jis čia suformuluotas neįkyriu fizikos dėsniu ar komentaru. Pavyzdžiui, pienių aukščio matavimo ir pažinties su bite eksperimentas („Pirmasis eksperimentas“). „Taip aš gavau paprastą pamoką, kad atliekant bet kurį eksperimentą, pirmiausia reikia turėti aišku tikslą, o po to dar ir apie saugaus darbo taisykles neužmiršti. Saugumo technika fizikos eksperimentuose ir laboratoriniuose darbuose visada svarbi.“ Apmąstyta ir knygos sandara – bet kuris bent kiek nepažįstamas skaitytojui žodis ar sąvoka yra paaiškinami išsamiose išnašose, o priešlapiuose nubrėžti aprašomo laikotarpio Saugų ir Kukorų planai padeda labai tiksliai rasti veiksmo vietą. Skaitydami knygą, nepamirškime įsidėmėti skyrių pavadinimų, nes jie nusako ne tik turinį, bet ir autoriaus santykį su pasakojama istorija. O ji – autoriaus asmenybės kelionę gyvenimu. Ilgiausia yra pirmoji dalis, pavadinta „Fizikos pradžiamokslis“, tai vaikystės atradimai, kurie ir baigiami fizikos dėsniu. Tekstai galėtų būti skirti vaikams, tiksliau mokiniams. Jie labai smagūs, patrauklūs, skatina norą mokytis fizikos, kuri besanti čia mūsų išgyventuose dalykuose. Knygos pristatymo metu, tas susidomėjimas fizika paaiškėjo labai paprastu būdu – į susitikimą atėjo ne vienas buvęs autoriaus mokinys, kolegos, kurie ir išdavė, kokios įdomios būna mokytojo Jono pamokos. Su kokia aistra, giliu žinojimu ir artumu kiekvienam klausytojui jis tai perteikia. Kitame skyriuje „ Vyšnia elektromagnetiniame lauke“ pasakotojas jau gerokai ūgtelėjęs, ir fizika kažkaip natūraliai suvokiama dirbant ne paaugliškai sunkius darbus, bet jos dėsniai jau padeda rasti ir darbą palengvinančius sprendimus. Lyg ir fizika, bet labiau ima dominti pačios asmenybės kitimas, ne vien išorinis ( novelė „Išstypėlis“), bet bręstantis požiūris į pasaulį ir žmones. Įsižiūrėjimas į kaimynus, į ano meto kaimo gyvenimą ir darbą jau šiek tiek atitrūkstant nuo fizikos, bet apribotas socialinės aplinkos ryškus trečiojoje dalyje „Gyvenimo pamokos“. Augdami kartu su autoriumi knygoje iš bendravimo kasdienybėje akimirkų galutinai patvirtiname – J. Jaunius ne tik išskirtinis ne visiems įkandamo dalyko mokytojas, bet ir rašytojas. Ir ne tik prozininkas, bet ir kiek pasislėpęs poetinio žanro kūrėjas. Liko trečioji autoriaus asmenybės savybė – pokalbių moderatorius (buvęs klubas 17, 17), kuriam nesvetimi filosofiniai apmąstymai ir apibendrinimas. Įdomiausia tai, kad autoriaus filosofiniai apmąstymai (bent šioje knygoje), kylantys iš labai realių faktų, įgauna poetinę, romantinę raišką. Baigiamasis knygos skyrius „Tai ko fizika dar nepažino“ galėtų būti perskaitytas kaip novelės apie meilę. Išties, juk erotinis, meilės jausmo gimimas literatūroje dažniausiai priskiriamas chemijai, neva esanti tokia abipusio jausmo reakcija. Galbūt, jei nebūtų novelės „Žvakė“. Viskas paprasta: du jauni žmonės vakarieniauja restorane, renkasi užsakymui patiekalus, bet ant stalo dega žvakė. Irgi įprastas dalykas. Bet žvakė skirta šviesti. O nuo ko priklauso jos šviesa? Nuo vaško?.. Mergina nesupranta klausimo. Nagi nuo dagčio. To siūlo, kuris dar vadinamas knatu. „Jei žvakė pagaminta gerai, tuomet ji stovi tiesiai, liepsna būna tokio didumo, kad spėja sudeginti visą ištirpusį vašką ir jis nenuvarva. Kai tas siūlas per storas, tada liepsna pasidaro didelė, vaškas tirpsta greitai ir nespėja sudegti. Tokia žvakė tiesiog nuvarva per šonus. O kai žvakė stora arba dagtis per menkas, tada liepsna neištirpdo viso vaško ir nusileidžia į vaškinį šulinuką: žvakės kraštai lieka neištirpę. Tada žvakės liepsnelė menka, nes trūksta deguonies, šviesa mažiau spalvinga, nes žema degimo temperatūra“. Tik nesakykit, kad čia tik reali fizika. Pasvarstykim apie dagtį, ar tik kartais ne jis čia svarbiausias, ar gyvenime ne svarbiausia žmogaus asmenybė, kuri ne tik pati spalvingai šviečia, bet apšviečia ir kitus.
Nuostabu: Šilutė praturtėjo dar viena įdomaus autoriaus įdomia ir išmintinga knyga. Malonaus visiems skaitymo ir naujų Jono Jauniaus knygų laukimo, O gal šį kartą ir poezijos.“
