Šilutės r. F. Bajoraičio viešoji biblioteka
Darbo laikas
Renginių kalendorius

EDUARDAS JUCHNEVIČIUS (1942 – 2011) – dailininkas, poetas, pedagogas.

Dirbo pačiomis įvairiausiomis priemonėmis ir technikomis: tapė, piešė, kūrė monumentaliosios dekoratyvinės dailės kūrinius, dirbo taikomosios ir knygų grafikos srityje, kartu kūrė poeziją ir visgi lietuvių dailės kontekste labiausiai žinomas kaip estampų – linoraižinių kūrėjas. Jo kūryba neliko nepastebėta sovietmečiu vykusioje Baltijos šalyse didžiausioje grafikos meno fiestoje – Talino grafikos trienalėje, kur 1986 m. jis buvo apdovanotas pagrindiniu prizu (1977 m. ten pat pelnė diplomą).

 

E. Juchnevičius 1963 – 1968 m. studijavo  LTSR valstybinio dailės instituto (dabar Vilniaus dailės akademija) Pedagogikos fakulteto grafikos specialybę. Baigęs institutą,  ilgus metus dėstė Šiaulių vaikų dailės mokykloje ir kartu intensyviai kūrė bei dalyvavo parodose. E. Juchnevičių amžininkai prisimena kaip charizmatišką asmenybę, nepailstamą Šiaulių meninio gyvenimo dalyvį ir iniciatorių.

 

E. Juchnevičius vienas tų menininkų, kurie per visą kūrybinę biografiją nuosekliai gvildeno tautos istorijos, žmonių santykių ir jų būties problemas, kaip pagrindiniu tyrimų objektu, reprezentantu ir metafora remdamiesi žmogaus figūra. Jo kompozicijose vyrauja siužetiškas pasakojimas, kurį kontrastingai paryškina tuščia estampų erdvė. Toks vaizdavimo principas žiūrovui neleidžia suvokti nei laiko, nei vietos.

 

Modernistiniuose E. Juchnevičiaus linoraižiniuose (Marių kronikos, Dykūnų puota etc.) kunkuliuoja gyvenimas. Stebina ir glumina tai, kaip meistriškai jis manipuliuoja vaizdo negatyvu, būdingu iškiliaspaudei. Negatyvas asocijuojasi su atvirkščiu atspaudu, o juk estampas ir šiaip yra atvirkščias klišės atspaudas, vadinasi, originalus vaizdas lieka klišėje. Tai alcheminis grafikos aspektas, dažnu atveju tik sustiprinantis įtaigą ir estampo reikšmių sluoksnį.  Pasak dailėtyrininko Alfonso Andriuškevičiaus, Juchnevičiaus grafika yra naktinis menas – savotiška sunki treniruotė, kvaziskaistykla, kurią įveikus galima kilti aukščiau.

 

Poezijos, kurią kūrė E. Juchnevičius, netrūko ir vaizduojamojoje dailėje. Tiršta vaizdinių, personažų, įvairių atributų, daiktų buvo ir Juchnevičiaus tapyba. Jo tapyba išsiskiria formos ir stilistikos eklektiškumu bei iliustratyvumu. Pasak paties autoriaus, jam buvo svarbus siužetiškumas, kad plastika būtų suvokiama žiūrovui. Šią kūrybos dalį būtų sunku priskirti prie kurios nors lietuvių tapybos tradicijos, nes E. Juchnevičiaus tapyba išsiskiria itin individualia raiška. Ji primena siužetinę freskų, pano būdingą raišką, kartais didžiaformates iliustracijas, scenovaizdžius ar kostiumų projektus. Spalvingi ir ryškūs fantastiniai gyvūnai, žmonės ir įvairūs architektūriniai konstruktai vyravo tapyboje iki pat dailininko mirties.

 

ŠILUTĖ dailininkui svarbi, kaip miestas, kuriame, prieš jį paliekant, buvo baigtos beveik trys klasės, nes šeima dėl tam tikrų aplinkybių keisdavo gyvenamąją vietą, kol po eilės metų galutinai įsikūrė Šiauliuose. Šilutė buvo svarbi Eduardui kaip vaikystės vieta, kaip dvasiškai artima pamario krašto ir Mažosios Lietuvos teritorija. Nemažai sukurta ir grafikos darbų pamario tematika. Kadangi Eduardo tėvas Vladas Juchnevičius dirbo Šilutėje ir kaip istorikas greičiausiai jis ir įskiepijo Eduardui tokį stiprų jausmą ir norą domėtis istorija ir savo kraštu. Iš čia išplaukia ir vėliau ypatingas dėmesys Prūsų Lietuvai ir prūsų likimui. Jaunystėje Eduardas lankydavo Šilutę ir kupinas romantiškų jausmų savo būsimai žmonai Daliai, kuriai buvo paskyręs pasimatymų ant istorinio Šilutės tilto.

Spausdinti
Atnaujinta: 2019-05-20
Versija neįgaliesiems
Versija neįgaliesiems