Šilutės r. F. Bajoraičio viešoji biblioteka
Darbo laikas
Renginių kalendorius

Šilutės rajono šimtmečio žmonės

1
Yes
None
1
200
Name...
/silute/silutes-simtmecio-zmones/
Thumbnail
Filter

Kategorija

Šimtmečio žmonės
Šimtmečio žmonės
Acus Arūnas
Acus Arūnas Image

Socialinių mokslų daktaras, profesorius.

Gimė 1956 m. vasario 10 d. Kintų mstl., Šilutės r.

1974 m. Arūnas Acus baigė Šilutės pirmąją vidurinę mokyklą (dab. Šilutės pirmoji gimnazija), 1978 m. – Vilniaus pedagoginio universiteto Istorijos fakultetą (įgyta istorijos mokytojo specialybė), 1987 m. – Maskvos V. Lomonosovo universiteto aspirantūrą (įgytas filosofijos mokslų daktaro laipsnis, kuris 1993 metais nostrifikuotas į socialinių mokslų daktaro laipsnį).

Nuo 2014 m. – Klaipėdos universiteto Socialinių mokslų fakulteto Sociologijos katedros profesorius, 1991–2014m. – minėtos katedros docentas. 1985–1991 m. dirbo Šiaulių pedagoginio instituto Klaipėdos ikimokyklinio auklėjimo fakulteto Visuomenės mokslų katedroje vyr. dėstytoju, 1978–1985 m. – minėtoje katedroje dėstytoju.

1989 m. išrinktas Lietuvos Sąjūdžio Seimo nariu. A. Acus – pirmasis Klaipėdos miesto Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio tarybos pirmininkas. Nuo 1994 m. – Lietuvos sociologų draugijos narys, nuo 1993 m. – VŠĮ „Klaipėdos socialinės ir psichologinės pagalbos centro“ tarybos pirmininkas, narys, nuo 2011 m. – Studijų kokybės vertinimo centro ekspertas.

2009–2012 m. – Nacionalinės lituanistikos plėtros 2009–2015 m. programos tyrimo projekto „Klaipėdos raida 1990–2010: nuo sovietinio industrinio uosto iki lietuviško multikultūrinio miesto“ tyrėjas. 2012–2014 m. – Lietuvos mokslo tarybos finansuoto mokslininkų grupių projekto „Erdvinė nusikalstamumo dinamikos analizė Klaipėdos mieste 1990–2010 m.“ tyrėjas.

A. Acus yra ne vienos mokslinės publikacijos autorius, mokomosios knygos „Socialinio elgesio nukrypimų sociologija“(2007), kolektyvinės monografijos „Klaipėdos diskursas 1990–2010: sociologinė miesto tapatybių rekonstrukcija“ (2012) bendraautoris.

Literatūra:

1. ACUS, Arūnas. Anketa Šilutės personalijų žinynui : [profesoriaus atsakymai į anketoje pateiktus klausimus]. Mašinr. [Šilutė : Šilutės rajono savivaldybės F. Bajoraičio viešoji biblioteka, 2016]. 2 p.

2. Šilutės kraštas: enciklopedinis žodynas. Šilutė, 2000, p. 41.

Abraitytė Jurgita Marija
Abraitytė Jurgita Marija Image

Redaktorė, vertėja iš islandų kalbos, Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos narė.

 

Gimė 1975 m. sausio 10 d. Šilutėje.

 

1982–1993 m. J. M. Abraitytė mokėsi Žygaičių (Tauragės r.) vidurinėje mokykloje. 1993–1999 m. studijavo lietuvių filologiją Vilniaus universitete, įgijo bakalauro laipsnį. 1996 m. Šiaurės šalių ministrų taryba skyrė stipendiją vienam asmeniui iš Lietuvos – J. M. Abraitytei – studijuoti Islandijos universitete islandų filologiją užsieniečiams. Pradėjusi studijas nuo antrojo kurso, 1996–1998 m. ji baigė islandų filologiją ir apgynė bakalauro darbą iš vertimų srities. Studijuodama Islandijoje dirbo vertėja žodžiu Islandijos parlamente, Islandijos nacionaliniame teatre (su R. Tumino trupėmis). 2005–2007 m. Vilniaus universitete įgijo leidybos magistro laipsnį.

J. M. Abraitytė redaktore dirbo Lietuvos teisės universitete (dabar Mykolo Romerio universitetas), VĮ Registrų centre, vyriausiąja redaktore – UAB  „Justitia“. Nuo 1996 m. ji –  laisvai samdoma vertėja, dirba su vertimų biurais, verčia grožinę literatūrą (poeziją, prozą, pjeses) ir įvairaus pobūdžio dokumentus. Kaip vertėja dalyvavo ne viename „Poezijos pavasaryje“, „Poetiniame Druskininkų rudenyje“, „Šiaurės vasaroje“, kituose festivaliuose. 1996 m. dirbo vertėja žodžiu „Life“ festivalyje (buvo atvykusi R. Tumino trupė iš Islandijos su spektakliu „Don Žuanas”), vėliau – Lietuvos nacionaliniame dramos teatre. 2000–2001 m., su nedidele pertrauka, buvo Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto Skandinavistikos katedros (dabar Skandinavistikos centras) lektorė, dėstė islandų kalbą ir literatūrą. Nuo 2004 m. – Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos narė, turi meno kūrėjo statusą.

J. M. Abraitytė iš islandų kalbos išvertė K. Ómarsdóttir pjesę „Pasakyk man viską“ (2000), islandų autorių eilėraščius, publikuojamus „Poezijos pavasario“ ir „Poetinio Druskininkų rudens“ almanachuose, Einar Örn Gunnarsson romaną „Rojaus paukščio ašaros“ (2003), Sjón romaną „Tavo akys matė mane“ (2005), Auður Ava Ólafsdóttir pjesę „Adamo šeima“ (2014), vaikams skirtas knygas: Kristín Steinsdóttir „Angelas Vakarų rajone“ (2006), Andri Snær Magnason „Mėlynosios planetos istorija“ (2008), Brian Pilkington „Viskas apie trolius“ (2015) ir kt. 2003 m. iš islandų kalbos išvertė filmą „Jūra“ (rež. Baltasar Kormákur, 2002). Jis buvo rodomas 2003 m. Europos šalių kino forumo „Scanorama“ renginyje. Iš lietuvių į islandų kalbą išvertė R. Šerelytės pjesę vaikams „Senelės sapnai“ (2000) ir S. Paltanavičiaus kūrinį „Velniukas ir vieversiukas“ (2010).

2004 m. J. M. Abraitytė laimėjo Islandijos rašytojų sąjungos skiriamą vertėjo stipendiją ir galimybę mėnesį stažuotis Islandijoje. 2015 m. Lietuvos kultūros taryba skyrė individualią valstybės stipendiją islandų poezijos knygai parengti ir išversti. Projektas vykdytas kartu su Lietuvos rašytojų sąjunga ir Islandijos rašytojų sąjunga.

 

 

Literatūra:

 

1. ABRAITYTĖ, Jurgita Marija. Anketa Šilutės personalijų žinynui : [vertėjos atsakymai į anketoje pateiktus klausimus]. Mašinr. [Šilutė : Šilutės rajono savivaldybės F. Bajoraičio viešoji biblioteka, 2015]. 3 p.

 

Aleksaitis Valdis
Aleksaitis Valdis Image

Aktorius, režisierius, televizijos laidų vedėjas, dainuojamosios poezijos puoselėtojas.

Gimė 1960 m. balandžio 5 d. Šilutėje.
Mirė 2010 m. birželio 17 d. Kaune.

Nuo 1981 m. – Kauno valstybinio lėlių teatro vedantysis trupės aktorius, režisierius. Nuo 1997 m. – LRT ir Katalikų televizijos studijos laidų vaikams „Nojus ir Kasparas“ bei „Kasparo istorijos“ kūrėjas ir vedėjas, LRT laidos „Talentų ringas“ vedėjas, filmų garsintojas.

Nuo 1981 m. iki mirties V. Aleksaitis dirbo Kauno lėlių teatre ir buvo vienas ryškiausių šio teatro aktorių. Sukūrė dešimtis įsimintinų vaidmenų, nuolat dalyvavo tarptautiniuose lėlių teatrų festivaliuose. Kauno lėlių teatre aktorius sėkmingai reiškėsi ir kaip režisierius („Tikros barono Miunhauzeno istorijos“, „Bulvinė pasaka“), renginių vedėjas, išradingas ir kūrybingas organizatorius.

1983 m. baigė Vilniaus kultūros mokyklą. Nuo 1996 m. lėlių teatro režisūrą studijavo Leningrado (dabar – Sankt Peterburgas, Rusija) teatro, muzikos ir kino meno institute.

Beveik 30 metų atsidavęs pirmiausia aktoriaus-lėlininko pašaukimui, sukūręs 44 vaidmenis Kauno lėlių teatre, muzikalus, plastiškas, improvizaciniu lengvumu garsėjęs V. Aleksaitis buvo kviečiamas vaidinti ir Kauno kamerinio teatro, Kauno mažojo teatro spektakliuose. Aktorius buvo gerbiamas už profesinį maksimalizmą, profesinę etiką, inteligentišką, savikritišką laikyseną, taikumą, įgimtą eleganciją ir už neblėstantį optimizmą bei humoro jausmą.

Nuolat ieškodamas naujų kūrybinės saviraiškos kelių, išoriniu ir vidiniu žavesiu apdovanotas V. Aleksaitis sėkmingai išbandė savo jėgas vaikams ir ne vaikams skirtose televizijos laidose, buvo jų vedėjas. Muzikinius sugebėjimus tobulino akustinės muzikos grupėje „Upė“, kur mušamaisiais grojo kartu su profesionaliais muzikantais Dariumi Krapiku, Gediminu Storpirščiu, drauge su grupe dalyvavo dainuojamosios poezijos festivaliuose.

Net ir kovodamas su liga, aktorius vaidino įvairių režisierių sukurtuose spektakliuose: „Tigriukas Petrikas“, „Nykštukas Nosis“, „Atostogos pas dėdę Titą“, „Karalaitės bučinys“, „Žvaigždės vaikas“, „Vilkas ir ožiukai“, „Žalias žalias obuoliukas“, „Užburtos pilies paslaptis“.

Literatūra:

1. Kas yra kas Lietuvoje 2009: auksinis tūkstantmečio leidimas / vyriausioji redaktorė Vaidonė Tamošiūnaitė. Kaunas: Neolitas, 2009, p. 368-369.

2. Valdis Aleksaitis (lėlių teatro aktorius, 1960-2010) [interaktyvus] [žiūrėta 2016 m. sausio 19 d.].

Ambrozaitis Juozas Darius Aronas
Ambrozaitis Juozas Darius Aronas Image

Mikrobiologas, mokslų daktaras.

Gimė 1937 m. rugpjūčio 5 d. Rusnėje, Šilutės r.

1944 m. su tėvais pasitraukė į Vakarus. 1948 m. atvyko į Kanadą. 1964 m. Monrealio universitete (JAV) įgijo odontologo specialybę, 1966 m. – mikrobiologijos magistro laipsnį. Mikrobiologijos studijas gilino Viskonsino universitete Madisone (JAV). 1970 m. suteiktas mokslų daktaro laipsnis. Dirbo vaistų bendrovėse Niujorko, Naujojo Džersio, Mičigano valstijose (JAV). Atliko įvarių vaistų tinkamumo vartoti ir efektyvumo tyrimus. Skaitė paskaitas, specializavosi nereceptinių vaistų taikymo ir įregistravimo srityje. 1991 m. pradėjo anglų kalba leisti išeiviams iš Baltijos šalių laikraštį „American Baltic News“. Aktyviai siekė, kad JAV pripažintų Baltijos valstybių nepriklausomybę.

Literatūra:

Jungtinių Amerikos Valstijų lietuviai: biografijų žinynas. T. 1. / grupės vadovė Jonė Liandzbergienė. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1998, p. 34-35.

Andriekienė-Čekaitė Rūta Marija
Andriekienė-Čekaitė Rūta Marija Image

Andriekienė-Čekaitė Rūta Marija

Socialinių, edukologijos mokslų daktarė, profesorė, andragogikos studijų programos kūrėja.

Gimė 1948 m. spalio 19 d. Stankaičių k., Šilutės r.

Rūta Marija Andriekienė-Čekaitė 1955–1959 m. mokėsi Stankaičių (Šilutės r.) pradinėje mokykloje, 1959–1963 m. – Vilkyčių (Šilutės r.) aštuonmetėje mokykloje, 1963–1966 m. – Priekulės vidurinėje mokykloje, 1966–1969 m. – Klaipėdos A. Venclovos pedagoginėje mokykloje. 1975––1980 m. studijavo Šiaulių pedagoginio instituto (dab. Šiaulių universitetas) Klaipėdos ikimokyklinio auklėjimo fakultete, kur įgijo auklėtojo ir metodininko specialybę.  1984–1988 m. studijavo Vilniaus universiteto (VU) Istorijos fakulteto Pedagogikos katedroje aspirantūroje, suteiktas daktaro laipsnis (socialiniai mokslai, edukologija).

Kraštietė yra viena iš Klaipėdos universiteto (KU) Tęstinių studijų instituto kūrėjų, šio instituto Andragogikos katedros profesorė, dėstytoja (2017).

R. M. Andriekienė-Čekaitė 1981–1984 m. buvo Šiaulių K. Preikšo pedagoginio instituto Klaipėdos ikimokyklinio auklėjimo fakulteto praktikos vedėja, laborantė, 1982–1984 m. – dėstytoja, 1984–1988 m. –  VU Istorijos fakulteto Pedagogikos-psichologijos katedros doktorantė, 1988–1990 m. – Šiaulių K. Preikšo pedagoginio instituto Klaipėdos ikimokyklinio auklėjimo fakulteto vyr. dėstytoja, nuo 1991 m. – KU Pedagogikos fakulteto Vaikystės pedagogikos katedros docentė, 1993–1995 m. – KU Pedagogų kvalifikacijos kėlimo ir perkvalifikavimo centro direktorė, nuo 1995 m. – KU Kvalifikacijos kėlimo instituto (nuo 2003 m. – KU Tęstinių studijų institutas) direktorė, Pedagogikos fakulteto mokslinės tarybos narė, Darbo rinkos mokymo centro profesinio rengimo ekspertė, Respublikinės pedagogų atestacijos kvalifikacinės komisijos narė, Klaipėdos apskrities švietimo tarybos, Lietuvos suaugusiųjų švietimo asociacijos narė, KU Tęstinių studijų instituto tarybos pirmininkė.

Mokslinių interesų sritis:  vaikų socialinis-kognityvinis patyrimas šeimoje bei ugdymo įstaigose, suaugusiųjų švietimo organizavimas ir planavimas, suaugusiųjų švietimo sistemos  analizė,  heterogeninių grupių valdymas ir jo strategijos, andragogikos technologijos, tęstinis profesinis mokymas, neformalios patirties ir įgūdžių vertinimas bei pripažinimas  ir kt.

Respublikiniuose ir užsienio mokslo leidiniuose yra publikuota per 50 R. M. Andriekienės-Čekaitės straipsnių vaikų socialinio-kognityvinio patyrimo šeimoje bei ugdymo įstaigose, vaikų savimonės, jų vystymosi ir ugdymo ypatumų, pedagogų profesinės kompetencijos ir kt. klausimais. Studijų knygų „Ankstyvosios vaikystės pedagogika“ (2001), „Europos šalių šiuolaikinio profesinio rengimo sistemos“ (2002), knygos „Andragoginiai kompetencijų tobulinimo aspektai tęstiniame profesiniame mokyme“ (2006) bendraautorė.

Klaipėdos universiteto įkūrimo 10-mečio proga už universiteto kūrimą ir ugdymą, vaisingą pedagoginį darbą bei pasiekimus mokslo ir kūrybos srityje R. M. Andriekienė-Čekaitė apdovanota universiteto sidabro medaliu. Jai suteikta daugybė garbės ir pagyrimo raštų už įvairią veiklą, pasiekimus moksle ir darbe.

 

Literatūra:

 

1. Andriekienė-Čekaitė, Rūta Marija. Anketa Šilutės personalijų žinynui : [atsakymai į anketoje pateiktus klausimus]. Rankr. [Šilutė : Šilutės rajono savivaldybės F. Bajoraičio viešoji biblioteka, 2007]. 1 p.

2. Kas yra kas Lietuvoje 2002. Kaunas: „Neolitas“, 2002, p. 40.

3. Kas yra kas Lietuvoje 2009. Kaunas: „Neolitas“, 2009, p. 376.

 

 

Arlauskienė Irena
Arlauskienė Irena Image

Pedagogė, mokytoja ekspertė, knygų autorė.

Gimė 1942 m. spalio 1 d. Jurgaičių k., Šilutės r.

1949 –1953 m. Irena Arlauskienė mokėsi Inkaklių (Šilutės r.) pradinėje mokykloje, 1953–1960 m. – Švėkšnos (Šilutės r.) vidurinėje mokykloje. 1960–1965 m. studijavo Vilniaus pedagoginiame institute, kuriame įgijo lietuvių kalbos ir literatūros mokytojos specialybę. 1973 – 1977 m. – lietuvių literatūros dėstymo metodikos specialybės neakivaizdinė aspirantūra.

1964–1965 m. I. Arlauskienė atliko lietuvių kalbos mokytojos praktiką Bukaučiškių (Alytaus r.) aštuonmetėje mokykloje. 1965–1974 m. ji dirbo Šilutės aštuonmetės mokyklos direktoriaus pavaduotoja, 1974–1979 m. – Šilutės 4-osios vidurinės mokyklos (dab. Šilutės Pamario pagrindinė mokykla) direktore, vėliau – lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja. Nuo 1982 m. I. Arlauskienė dirbo lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Šilutės 1-ojoje vidurinėje mokykloje (dab. Šilutės pirmoji gimnazija).

I. Arlauskienė yra paruošusi ne vieną pranešimą pedagogų seminarams, konferencijoms. Jos parengti mokiniai yra dalyvavę jaunųjų filologų konkursuose ir ne kartą tapę jų nugalėtojais. Visuomeninė veikla pasireiškė plečiant ir gausinant Šilutės pirmosios gimnazijos muziejaus eksponatų kolekciją, dalyvaujant H. Zudremano literatūrinės kraštotyros klube, vedant ekskursijas, puoselėjant Pamario krašto istoriją.

Pedagogė nuolatos rašo straipsnius literatūros mokymo metodikos klausimais periodinėje spaudoje ir specialiuose leidiniuose. Išleido keletą knygų: „Antai tebeeina“ (2005), „Jos čia nėra“ (2008), „Pirmyn per aplink“ (2015).

1989 m. I. Arlauskienei suteiktas nusipelniusios Lietuvos liaudies švietimo darbuotojos vardas, 1993 m. – mokytojo eksperto kategorija. Apdovanota Liaudies švietimo pirmūno ženkleliu (1972), „Lietuvininkų vilties“ premija (2002).

 

Literatūra:

1. ARLAUSKIENĖ, Irena. Anketa Šilutės personalijų žinynui : [atsakymai į anketoje pateiktus klausimus]. Rankr. [Šilutė : Šilutės rajono savivaldybės F. Bajoraičio viešoji biblioteka, 2016]. 2 p.

Armonas Svajūnas
Armonas Svajūnas Image

Svajūnas Armonas

Dailininkas tapytojas, Šilutės rajono savivaldybės „Sidabrinės nendrės“ premijos laureatas.

Gimė 1951 m. birželio 20 d. Lazduonėnuose, Šilutės r.

1972–1978 m. Svajūnas Armonas mokėsi Vilniaus valstybiniame dailės institute (dab. Vilniaus dailės akademija). 1977–1991 m. dirbo Vilniaus miesto savivaldybės Kultūros skyriaus dailininku.

1978 m. – parodinės veiklos pradžia. Nuo 1986 m. – Lietuvos dailininkų sąjungos narys. Dailininkų grupės „Individualistai“ vienas iš įkūrėjų.

Tapytojas aktyviai dalyvauja Lietuvos ir užsienio šalių dailės gyvenime kaip tapytojas, organizuoja plenerus, simpoziumus. Dailininko kūryba buvo eksponuota muziejuose ir galerijose Pekine, Atėnuose, Tokijuje, Paryžiuje, Berlyne, Ankaroje, Maskvoje, Peterburge, Kijeve. Jo kūriniai saugomi Lietuvos nacionaliniame dailės muziejuje, Žemaičių dailės muziejuje Plungėje, eksponuojami visuomeniniuose interjeruose – LR Vyriausybės rūmuose, Vilniaus municipalitete, bankuose, viešbučiuose, įvairiose įstaigose, privačių kolekcininkų rinkiniuose Lietuvoje ir pasaulyje. S. Armonas yra surengęs apie 30 asmeninių parodų, dalyvauja grupinėse parodose.

Tęstinių renginių „Tarptautiniai Vilniaus tapybos plenerai” ir „Baltijos plenerai” Palangoje organizatorius; 1991–1993 m. – Lietuvos Vyriausybės remtų tapybos plenerų Nidoje organizatorius; 1999 m. – grupės „Individualistai“ parodos „Vilnius sveikina Berlyną” Lietuvos Respublikos ambasadoje Vokietijoje kuratorius; 2003–2004 m. – tapytojų plenerų „Lietuvos” sanatorijoje Druskininkuose organizatorius; įvairių privačių plenerų užsienyje ir Lietuvoje organizatorius; 2014 m. – XI tarptautinio tapybos plenero „Menas paveldui“ kuratorius Trakų Vokėje.

S. Armonas 2001 m. už ilgametį Vilniaus tarptautinių plenerų organizavimą Vilniaus miesto savivaldybės apdovanotas padėkos raštu. 2002 m. paskelbtas Šilutės rajono savivaldybės „Sidabrinės nendrės“ premijos laureatu.

 

Literatūra:

1.      Jankienė, Vilma. Tapytojas S. Armonas: jei pasakytum, kas yra moteris, būtum vertas Nobelio premijos [interaktyvus]. 2015 m. birželio 10 d. [Žiūrėta 2018 m. sausio 23 d.]. Prieiga per internetą: <http://www.moteris.lt/laisvalaikis/tapytojas-s-armonas-jei-pasakytum-kas-yra-moteris-butum-vertas-nobelio-premijos.d?id=68206682>.

Astrauskienė Violeta
Astrauskienė Violeta Image

Seniūnijos darbuotoja, raštvedė, fotografė.

Gimė 1960 m. balandžio 12 d. Švėkšnoje, Šilutės r.

1978 m. Violeta Astrauskienė baigė Švėkšnos (Šilutės r.) vidurinę mokyklą (dab. Švėkšnos „Saulės“ gimnazija), 1979 m. su pagyrimu – Kauno 22-ąją technikos mokyklą ir įgijo braižytojo-konstruktoriaus specialybę. 2004 m.  Vilniaus visuomeninėje parapsichologijos akademijoje įgijo parapsichologo kvalifikaciją.

1980–1984 m. Švėkšnos vidurinėje mokykloje dėstė piešimą, istoriją, geografiją, vadovavo dailės būreliui, dirbo bendrabučio auklėtoja. 1984–1985 m. „Ašvos“ tarybiniame ūkyje V. Astrauskienė buvo vaikų lopšelio-darželio vedėja, o 1985–1987 m. vėl mokytojavo Švėkšnos vidurinėje mokykloje. V. Astrauskienė nuo 1987 m. ėjo Švėkšnos apylinkės vykdomojo komiteto sekretorės pareigas. Nuo 1990 m. – Švėkšnos apylinkės viršaičio pavaduotoja, 1995–2007 m. – Švėkšnos seniūnijos sekretorė-raštvedė, 2007–2009 m. – Švėkšnos psichiatrijos ligoninės vyr. gydytojo sekretorė-referentė, nuo 2009 m. – Saugų (Šilutės r.) seniūnijos raštvedė.

V. Astrauskienė aktyviai dalyvauja švėkšniškių draugijos „Tėviškė“ ir Emilijos Pliaterytės atminimo draugijos Švėkšnos skyriaus veikloje. Ji fotografuoja ir kaupia archyvą visų svarbesnių Švėkšnoje ir Saugose vykstančių švenčių, įsimintinų įvykių, mokyklos renginių ir kt. Nuo 2007 m. nuolatos bendradarbiauja su Šilutės r. laikraščiu „Šilutės naujienos“, garsina Švėkšnoje ir Saugose vykstančius renginius ir įvykius.

Nuo 2005 m. V. Astrauskienė rengia fotografijos parodas, kurios buvo eksponuotos Švėkšnos muziejuje bei bažnyčioje, rajono bibliotekose, Šilutėje, Klaipėdoje ir Palangoje. Ji nuolatos rašo straipsnius, pranešimus, yra išleidusi keletą knygų.

V. Astrauskienė teigia, kad ji yra pilna kūrybinių idėjų, savęs nelygina su kitais, juk kiekvienas yra vienintelis ir nepakartojamas. Džiaugiasi, kad yra čia ir dabar… Reikšmingiausiu veiklos įvertinimu laiko tai, kad 2015 m. buvo pakviesta tapti Šilutės F. Bajoraičio viešosios bibliotekos Saugų filialo globėja.

 

Literatūra:

1. Astrauskienė, Violeta. Anketa Šilutės personalijų žinynui : [atsakymai į anketoje pateiktus klausimus]. Rankr. [Šilutė: Šilutės rajono savivaldybės F. Bajoraičio viešoji biblioteka, 2015]. 2 p.

Augaitis Kastytis
Augaitis Kastytis Image

Valstybės tarnautojas, buvęs žymus šalies lengvaatletis, daugkartinis Lietuvos čempionas, rekordininkas, sporto meistras.

Gimė 1954 m. sausio 25 d. Katyčiuose, Šilutės r.

1961 – 1965 m. Kastytis Augaitis mokėsi Katyčių pradinėje mokykloje, 1965–1968 m. – Katyčių vidurinėje mokykloje. 1968–1972 m. mokslus tęsė Panevėžio internatinėje sporto mokykloje (dab. Panevėžio sporto vidurinė mokykla). 1972–1976 m. studijavo Lietuvos valstybiniame kūno kultūros institute (dab. Lietuvos sporto universitetas).

1976–1980 m. K. Augaitis dirbo savanoriškos sporto draugijos „Žalgiris“, veikusios  Klaipėdos vaikų ir jaunių sporto mokykloje, treneriu ir dėstytoju, 1980–1982 m. – Šiaulių Kazio Preikšo pedagoginio instituto Klaipėdos ikimokyklinio auklėjimo Ikimokyklinės metodikos katedros dėstytoju, 1982–1985 m. – Šiaulių pedagoginio instituto Klaipėdos ikimokyklinio auklėjimo fakulteto Fizinio auklėjimo metodikos katedros vyriausiuoju dėstytoju. 1985–1989 m. jis buvo Šiaulių pedagoginio instituto Klaipėdos ikimokyklinio auklėjimo fakulteto Fizinio auklėjimo metodikos katedros vedėjas, 1989–1991 m. – Kūno kultūros ir metodikos katedros vedėjas. 1991– 1998 m. K. Augaitis dėstė Klaipėdos universiteto Kūno kultūros katedroje. 1998–2002 m. jis dirbo Klaipėdos apskrities viršininko administracijos Socialinių reikalų ir švietimo departamento direktoriumi, 1998–2006 m. – Klaipėdos universiteto Pedagogikos fakulteto Kūno kultūros katedros asistentu. 2002–2010 m. ėjo Klaipėdos apskrities viršininko administracijos Švietimo skyriaus vedėjo pareigas. K. Augaitis nuo 2011 m. dirba LR Švietimo ir mokslo ministerijos Švietimo kokybės ir regioninės politikos departamento Regioninės politikos analizės skyriaus vyriausiuoju specialistu.

K. Augaitis yra aktyvus visuomenininkas. 1998–2012 m. jis buvo Lietuvos tautinio olimpinio komiteto Klaipėdos apskrities tarybos pirmininko pavaduotoju bei Klaipėdos apskrities Sporto tarybos pirmininku, 1998–2010 m. – Klaipėdos apskrities Švietimo tarybos pirmininku bei Klaipėdos apskrities Kultūros ir meno tarybos nariu. 1998–2006 m. K. Augaitis buvo Klaipėdos apskrities lengvosios atletikos teisėjų federacijos narys, iki 2013 m. – tradicinio tarptautinio bėgimo „Gintarinė jūrmylė“ organizacinio komiteto narys bei Klaipėdos apskrities ekstremalių situacijų valdymo centro komisijos narys. K. Augaitis nuo 2011 m. iki dabar yra Klaipėdos universiteto socialinis partneris Studijų kokybės vertinimo centro ekspertams vykdant studijų programų vertinimą bei Klaipėdos regiono plėtros plano rengimo darbo grupės narys.

Kraštietis yra pripažintas sporto meistras, LR lengvosios atletikos rekordininkas, 18 kartų –  LR lengvosios atletikos pirmenybių čempionas; buvusios TSRS lengvosios atletikos čempionato šeštos vietos laimėtojas; 12 kartų – tarptautinių lengvosios atletikos varžybų nugalėtojas. K. Augaitis už aukštus sportinius pasiekimus išrinktas XX amžiaus lengvaatlečiu nr. 4 Klaipėdos apskrityje. Jis apdovanotas daugybe garbės raštų ir padėkų, gerbiamas Klaipėdos miesto pilietis.

 

Literatūra:

1.      AUGAITIS, Kastytis. Anketa Šilutės personalijų žinynui : [atsakymai į anketoje pateiktus klausimus]. Rankr. [Šilutė : Šilutės rajono savivaldybės F. Bajoraičio viešoji biblioteka, 2018]. 3 p.

Ašmanas Georgas Haris
Ašmanas Georgas Haris Image

(Georg Harry Aschmann)

Buvusios Šilutės Herderio gimnazijos moksleivis, knygos „Herderio mokykla Šilutėje“ autorius.

Gimė 1918 m. Šilutėje

Mirė 1997 m. liepos 23 d. Vokietijoje.

1928–1934 m. lankė Šilutės Herderio realinę gimnaziją (dabar Šilutės pirmoji gimnazija). Vėliau – Karaliaučiaus (dabar Kaliningradas, Rusija) miestų valdymo mokyklą. Po Antrojo pasaulinio karo dirbo Vokietijoje. Pradėjo nuo žemiausios valdininko tarnybos, baigė Zalcgiterio miesto valdybos vyriausiuoju tarėju.

1985 m. parengė knygą-istorinę apybraižą „Die Herderschule zu Heydekrug“ („Herderio mokykla Šilutėje“). Ji sukurta remiantis savo ir amžininkų atsiminimais, spaudos ir archyvų duomenimis. 1990 m. knygą į lietuvių kalbą išvertė Romualda Dobranskienė (Šilutė). Spausdintame vertime pateikiama mokyklos kronika, iliustruota Helmuto Bergerio (Berger) sukauptomis archyvinėmis nuotraukomis.

G. H. Ašmanas parašė ir 5 tomų šeimos istoriją, parengė genealoginį medį. Viena jo šaka siejasi su Vydūno (Vilhelmas Storosta) gimine. Aprašytas ir jo žmonos Brunhildos Užpurvytės-Ašman dėdės Jono Užpurvio, prieškarinės Klaipėdos Vytauto gimnazijos dėstytojo, po karo – Kazachstano tremtinio, indėlis į lietuvių kalbos tyrinėjimus. J. Užpurvis parengė knygą „Trys kalbinės studijos“, kurioje aprašoma Saugų apylinkės tarmė, nagrinėjama upės ir miesto vokiško pavadinimo Memel kilmė, aptariama K. Donelaičio kūryba.

Literatūra:

1. ALEKSĖJŪNIENĖ, Aldona. Giminės istorija aprašyta penkiuose tomuose. Lietuvos rytas, 1996, rugsėjo 6.

2. KAUNAS, Domas. Dviejų tėviškių žmonės. Skalvos keleivis, 1992, kovo 26, p. 5.

3. Šilutės kraštas: enciklopedinis žodynas / Šilutės rajono savivaldybės Fridricho Bajoraičio viešoji biblioteka. Šilutė: Prūsija, 2000, p. 7, 49, 446-447.

Bajoratas Archibaldas
Bajoratas Archibaldas Image

Archibaldas Bajoratas (Archibald Bajorat)

Dailininkas, pedagogas, antroposofas, meno terapijos idėjų skleidėjas ir propaguotojas

Gimė 1923 m. kovo 15 d. Klaipėdoje.
Mirė 2009 m. gruodžio 15 d. Oberursel (Taunus) mieste, Vokietijoje.

1928–1942 m. gyveno Šilutėje. 1929–1932 m. mokėsi pradinėje mokykloje, 1933–1942 m. mokslus tęsė Herderio gimnazijoje (dabar Šilutės pirmoji gimnazija). 1942 m. buvo pašauktas į Vokietijos kariuomenę. 1946 m. grįžo iš amerikiečių karo belaisvių stovyklos ir apsigyveno Vakarų Vokietijoje.

1948–1953 m. Braunšveige studijavo tapybą ir grafiką. Kelerius metus dirbo pramoninėje grafikos srityje. Nuo 1959 m. tapo laisvai kuriančiu menininku. 1960–1966 m. dėstė spalvotyrą Mainco meno mokykloje (docentas). Nuo 1964 m. priklausė meno grupei „Illustration 63“.

Nuo 1968 m. kūrė darbus suomių tautos epo „Kalevala“ tema. Didelį ciklą grafikos ir tapybos kūrinių eksponavo Suomijoje, Olandijoje, Austrijoje, Vokietijoje. 1968–2011 m. „Kalevalos“ tema surengė daugiau kaip 100 parodų ir parašė keletą menotyros darbų. 1982 m už suomių tautos kultūros skleidimą A. Bajoraičiui suteiktas suomių „Kalevalos“ draugijos garbės nario vardas.

1973 m., susidomėjęs antroposofine filosofija ir pagal ją sukurta Valdorfo pedagogika, tapo aktyviu jos propaguotoju ir skleidėju. 1973–2008 m. vedė meno terapijos užsiėmimus Oberurselio Rafaelio terapijos centre. 1985–1991  m. dirbo Margaritos Hauškos (Margarethe Hauschka) mokyklos meno terapijos dėstytoju.

1989 m. Lietuvoje, Klaipėdos paveikslų galerijoje, surengė tapybos darbų parodą suomių epo „Kalevala“ tema. 1991 m. surengė parodas Vilniuje ir Šilutėje. Tais pačiais metais dalyvavo Šilutės Fridricho Bajoraičio viešojoje bibliotekoje vykusiame tarptautinio ekslibrisų konkurso-parodos „Šilutei – 480“ atidaryme. Nuo 1991 m. iliustravo estų epą „Kalevipoeg“.

Nuo 1993 m. lankėsi Skandinavijoje, Afrikoje, Indijoje, Australijoje, rengė seminarus Vilniuje ir Šilutėje Valdorfo pedagogikos tema. Įspūdžius iš kelionių po Lietuvą aprašė savo iliustruotose knygose: „Baltisches Allegro“ (1990), „Nida–Nidden–Neringa“ (1995), sukūrė ekslibrisų, savaip interpretuotų Kuršių nerijos vaizdų, iliustravo Hermano Zudermano (Hermann Sudermann), Rudolfo Naujoko, Agnes Miegel raštus.

1996 m. dalyvavo Šilutės Fridricho Bajoraičio viešosios bibliotekos ir jos partnerių surengtame tarptautiniame meninių atvirukų konkurse „Šilutė“ ir tapo šio konkurso laureatu.     2000 m. A. Bajorato iniciatyva Šilutėje įkurta Valdorfo pedagogikos draugija. Rėmė Lietuvos pedagogus, dirbančius pagal šią sistemą, taikančius meno terapijos principus.

2001 m. apdovanotas Suomijos Respublikos Baltosios rožės ordino riterio kryžiumi už suomių epo „Kalevala“ iliustracijas ir Suomijos kultūros garsinimą Europoje bei visame pasaulyje.

Literatūra:

1. Archibaldas Bajorat (1923 03 15 – 2009 12 15). Šilokarčema, 2010, sausio 5, nr. 1, p. 3.

2. Berlyne pagerbtas garsus klaipėdiškis Archibaldas Bajoratas. Klaipėda, 2001, vasario 24, p. 19.

3. TATORIS, Jonas; LABUTYTĖ, Eva. Bajorat Archibald. Iš Mažosios Lietuvos enciklopedija. T. 1. / Mažosios Lietuvos fondas. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2000, p. 114-115.

Balbierius Alis
Balbierius Alis Image

Gamtininkas, fotografas, rašytojas.

Gimė 1954 m. spalio 1 d. Šlepšių kaime (Biržų r.).

1973 m. Alis Balbierius baigė vidurinę mokyklą Biržuose. Studijavo biologiją Vilniaus pedagoginiame institute (dab. Lietuvos edukologijos universitetas).

1978–1981 m. dirbo Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejaus moksliniu bendradarbiu Ventės rage (Kintų sen., Šilutės r.), Valstybiniame gamtos apsaugos komitete.

1982–1992 m. A. Balbierius buvo laikraščio „Komjaunimo tiesa“ korespondentas, skyriaus „Viltis“ redaktorius, 1992–1993 m. – savaitraščio „Literatūra ir menas“ skyriaus redaktorius, 1993–1996 m. – laikraščių „Valstiečių laikraštis“, „Vilniaus tribūna“, „Gimtasis kraštas“ korespondentas ir redaktorius. Nuo 1990 m. A. Balbierius yra Lietuvos rašytojų sąjungos narys.

Fotografas surengė per 30 personalinių fotografijos parodų, dalyvavo tarptautiniuose pleneruose ir grupinėse parodose. Kraštietis priklauso Lietuvos fotomenininkų sąjungai, Lietuvos ornitologų draugijai, yra Gamtos fotografijos fondo pirmininkas. A. Balbierius spaudoje yra paskelbęs nemažai straipsnių gamtosaugos, kultūros, fotografijos temomis. Aktyviai dalyvauja Lietuvos žaliųjų judėjime. Poezija skelbta almanachuose „Poezijos pavasaris“, „Žiemos žodžiai“, „Žiema ir mirtis“, poezijos rinktinėse.

Gyvena ir kuria Biržuose. Domisi Tolimųjų Rytų kultūra, dažnai keliauja po Indiją.

 

Literatūra:

1. Balbierius Alis. Apklausos anketa : [atsakymai į anketoje pateiktus klausimus]. Rankr. [Šilutė : Šilutės rajono savivaldybės F. Bajoraičio viešoji biblioteka 2017]. 4 p.

2. Balbierius Alis [interaktyvus]. [Žiūrėta 2017 m. liepos 27 d.]. Prieiga per internetą: <http://www.rasytojai.lt/lt/veikla/49-rasytojai/esami-nariai/b/49-balbierius-alis>.

Balsys Petras
Balsys Petras Image

Balsys Petras

Tautodailininkas, medžio drožėjas, skulptorius.

Gimė 1949 m. liepos 31 d. Žiogų k., Šilutės r.

Petras Balsys 1970 m. baigė Švėkšnos (Šilutės r.) vidurinę mokyklą (dab. Švėkšnos „Saulės“ gimnazija). Mokėsi Klaipėdos vaikų dailės mokyklos suaugusiųjų klasėje.

Drožinėja nuo 1975 m. Kūryboje vyrauja trys pagrindinės siužetinės grupės: pagonybė, krikščionybė ir pamario bei jūriniai motyvai. Baltiškoji mitologija, padavimai ir legendos, sakralinė dailė ir ją supanti aplinka diktuoja siužetus skulptūroms ar ištisiems jų ciklams. Jo dirbiniai – suvenyrai, bareljefai, horeljefai, kaukės, skulptūros, stogastulpiai. Dažniausiai kuria didesnio parametro apvaliąją, monumentaliąją, kamerinę skulptūrą. Savitumu išsiskiria jo kryždirbystės sričiai priskiriami kūriniai – kryžiai, stogastulpiai, stelos.

Medžio drožybos mokėsi ir iš senųjų liaudies meistrų darbų, ir iš katalikų bažnyčias puošiančių profesionalių dailininkų sukurtų skulptūrų.

Stambesni medžio drožėjo sukurti darbai: stogastulpis „Gimtoji kalba“ (Marijampolė, 1990 m.), stogastulpis „Kunigaikštis“ (Marijampolė, 1990 m.), stogastulpis „Knygnešys“ (Marijampolė, 1990 m.), skulptūra „Išbėgo, išbėgo iš Rusnės kaimo du jauni žvejytėliai“ ( Birštonas, 1998 m.), skulptūra „Gargždiškis“ (Gargždai, 1999 m.), bareljefas „Jėzus Nazarietis“ (2003 m.), skulptūra „Krivis“ (Vilkų Kampas, Šilutės r., 2005 m.), skulptūra „Perkūnas“ (Vilkų Kampas, 2005 m.).

Tautodailininko kūrinių įsigijo Lietuvos nacionalinis muziejus, Mažosios Lietuvos istorijos muziejus.

P. Balsys yra Lietuvos tautodailininkų sąjungos Žemaitijos skyriaus narys. Nuo 2005 m. – Lietuvos tautodailės kūrėjų asociacijos narys. Skulptorių kūrybinių seminarų dalyvis. Jis yra surengęs daug personalinių parodų, aktyviai dalyvauja kolektyvinėse tautodailės parodose.

2017 m. P. Balsiui įteikta Klaipėdos rajono savivaldybės įsteigta Vytauto Majoro vardo tautodailininko premija.

Gyvena ir kuria Gargžduose.

 

Literatūra:

 

1. Balsys, Petras. Anketa Šilutės personalijų žinynui : [atsakymai į anketoje pateiktus klausimus]. Rankr. [Šilutė : Šilutės rajono savivaldybės F. Bajoraičio viešoji biblioteka, 2004]. 2 p.

2. Žemaitytė, Jurga. Petras Balsys – kūrėjas nuo Dievo. Žemaičių žemė, 2015, nr. 4, p. 51.

3. Petras Balsys. [Žiūrėta 2017 m. spalio 6 d.]. Prieiga per internetą  https://lt.wikipedia.org/wiki/Petras_Balsys

 

 

 

Balčiauskas Julius
Balčiauskas Julius Image

Agronomas, visuomenės veikėjas, Klaipėdos krašto istorijos saugotojas.

Gimė 1918 m. vasario 11 d. Girininkų kaime, Šilutės r. Mirė 2008 m. Šilutėje.

1934–935 m. Julius Balčiauskas mokėsi Tauragės žemės ūkio mokykloje, vėliau – Fredos sodininkystės mokykloje (Kauno r.). Prieš 2-ąjį pasaulinį karą dirbo Klaipėdos krašto Šilutės Lietūkyje (iki jo likvidavimo 1939 m., kai naciai užėmė kraštą). Dainavo šaulių „Santaros“ chore, pažinojo Vydūną ir Martyną Jankų.

1944 m. lapkritį, sovietinių okupantų suimtas, J. Balčiauskas su tėvais išvežtas į Kulebak lagerį Gorkio srityje (Rusija). Grįžęs gyveno Šilutėje, dirbo lentpjūvėje, augino dekoratyvinius augalus.

Atgimimo metais J. Balčiauskas pasišventė įamžinti Mažosios Lietuvos veikėjų atminimą. Jo išaugintais retais augalais apsodintos Bitėnų kapinaitės, papuošti Vydūno, Martyno Jankaus, Hugo Šojaus kapai. Jis kartu su bendraminčiais Marija ir Martynu Purvinais Bitėnuose kūrė Mažosios Lietuvos panteoną.

J. Balčiauskas buvo Lietuvos sodininkystės draugijos narys, nuolat skiepijo medelius ir dalijo kaimynams bei visiems, kas tik norėjo. Jo skiepytais medeliais buvo apsodinta įmonės „Šilutės baldai“ teritorija, papuoštas H. Šojaus kapas, prie Savivaldybės stovintis paminklas, skirtas Klaipėdos krašto prisijungimui prie Lietuvos ir Šilutės deklaracijai.

Šis visuomenės veikėjas įsteigė Istorinių įvykių ir asmenybių įamžinimo komitetą Šilutėje, organizavo paminklo Klaipėdos krašto prisijungimui prie Lietuvos  ir Šilutės deklaracijai statybą. 1997 m. apdovanotas Šilutės rajono savivaldybės „Sidabrinės nendrės“ premija už veiklą Mažosios Lietuvos labui.

 

Literatūra:

1. Mažosios Lietuvos Enciklopedija. Balčiauskas Julius. Vilnius, 2000, p. 116.

 

2. Šilutės kraštas: enciklopedinis žodynas. Balčiauskas Julius. Šilutė: Prūsija, 2000, p. 62.

Balčytis Bronislovas
Balčytis Bronislovas Image

Matematikas, pedagogas, profesorius, habilituotas socialinių mokslų daktaras.

Gimė 1926 m. vasario 14 d. Pauparių k., Šilutės r.

Mirė 2018 m. vasario 6 d. Vilniuje.

Bronislovas Balčytis 1944 m. baigė Žemaičių Naumiesčio (Šilutės r.) progimnazijos 6 klases, 1946 m. – Švėkšnos (Šilutės r.) gimnaziją. 1946 m. įstojo į Vilniaus universitetą, bet po dviejų mėnesių buvo pašalintas dėl socialinės kilmės (tėvai buvo pasiturintys ūkininkai). 1948 m. sėkmingai baigė Klaipėdos mokytojų institutą, 1954 m. – Vilniaus pedagoginį institutą. 1996 m. apgynė pedagogikos mokslų kandidato laipsnį, o 1994 m. – habilituoto daktaro mokslinį laipsnį.

1945 m. kelis mėnesius B. Balčytis dirbo Šilutės mašinų, traktorių stoties vyr. buhalteriu, o nuo 1947 m. iki 1949 m. – Klaipėdos mokytojų seminarijos (vėliau Klaipėdos pedagoginė mokykla) vyr. buhalteriu, 1947–1958 m. – tos pačios mokyklos matematikos dėstytoju. 1958–1960 m. gyvenimo vingiai jį nunešė į Šiaulių pedagoginį institutą, kuriame dirbo matematikos vyr. dėstytoju. 1960–1973 m. B. Balčytis buvo šio instituto Matematikos katedros vedėjas bei docentas, 1973–1978 m. – Pradinio mokymo katedros docentas, 1979–1992 m. – šios katedros profesorius. 1992–1998 m. B. Balčytis ėjo Šiaulių universiteto Matematikos mokymo katedros vedėjo pareigas, o nuo 1998 iki 1999 m. buvo minėtos katedros profesorius.

B. Balčytis aktyviai dalyvavo visuomeninėje veikloje. Nuo 1969 m. rengė matematikos programų projektus Lietuvos mokykloms, skaitė paskaitas matematikos mokymo tobulinimo klausimais, aktyviai dalyvavo Lietuvos matematikų draugijos veikloje. Recenzavo 10 mokslo daktarų disertacijų, mokslinius straipsnius, didaktinius leidinius. Parengė daug matematikos vadovėlių I–IV klasėms, kurie buvo verčiami į lenkų ir rusų kalbas.

Gyvenimas nebuvo lengvas: grėsė tremtis į Sibirą, bet pasikeitus politinei situacijai to pavyko išvengti. B. Balčyčiui dėl socialinės padėties (tėvai buvo žemvaldžiai) teko sunkus kelias mokslo žinių link, tačiau gyvenimas užgrūdino bei leido nepaslysti, siekti užsibrėžto tikslo.

 

Literatūra:

1. Balčytis, Bronislovas. Anketa Šilutės personalijų žinynui : [atsakymai į anketoje pateiktus klausimus]. Rankr. [Šilutė : Šilutės rajono savivaldybės F. Bajoraičio viešoji biblioteka, 2016]. 4 p.

Balčytis Eduardas Juozas
Balčytis Eduardas Juozas Image

Muzikologas, pedagogas, dėstytojas, profesorius, habilituotas humanitarinių mokslų daktaras.

 

Gimė 1937 m. rugpjūčio 29 d. Pauparių k., Žemaičių Naumiesčio sen., Šilutės r.

 

Eduardas Juozas Balčytis mokėsi Grygališkėse, Švėkšnoje, Vanagiuose (Šilutės r.), vienerius metus – Šilutės pradinėje mokykloje. 1952 m. baigė Švėkšnos septynmetę mokyklą, 1954 m. – Švėkšnos vidurinės mokyklos 9 klases. 1954–1958 m. mokėsi Klaipėdos muzikos mokykloje, įgijo valtornos ir pučiamųjų orkestro vadovo specialybę. 1958–1962 m. studijavo Vilniaus pedagoginiame institute ir įgijo muzikos mokytojo specialybę. 1964–1967 m. mokėsi Maskvos meninio auklėjimo institute, čia 1968 m. apgynė kandidatinę disertaciją ir tapo pedagogikos mokslų kandidatu (dabar mokslų daktaru).

Nuo 1962 m. dirbo Šiaulių universitete dėstytoju, nuo 1971 m. – docentu. 1971–2000 m. su pertraukomis buvo Šiaulių universiteto Muzikos katedros vedėjas.  Nuo 2001 m. – profesorius, nuo 2012 m. – profesorius emeritas. Kurį laiko dirbo Klaipėdos universitete ir Lietuvos muzikos akademijoje. Nuo pat darbo pradžios Šiaulių universitete buvo įtrauktas į įvairias Universiteto, Šiaulių miesto, Švietimo, Kultūros ministerijų meno, mokslo žiuri komisijas, visuomeninių ir mokslo žurnalų kolegijas, disertacijų gynimo komitetus.

E. J. Balčytis – Lietuvos kompozitorių sąjungos narys, Lietuvos muzikų sąjungos narys, Lietuvos muzikos mokytojų asociacijos garbės narys, penkerius metus buvo pirmosios Šiaulių miesto savivaldybės tarybos narys (deputatas). Muzikologo iniciatyva ir pagal jo parengtą mokymo planą 1971 m. Šiauliuose buvo įkurta pirmoji Lietuvoje ir plačiai pagarsėjusi bendrojo lavinimo vidurinė mokykla su sustiprintu muzikos mokymu (dabar ,,Juventus“ progimnazija).

E. J. Balčytis sukūrė savitą muzikinio ugdymo bendrojo lavinimo mokykloje sistemą, už kurią jam suteiktas habilituoto mokslų daktaro vardas. Ši sistema pradėta diegti Lietuvos mokyklose nuo 1972 m. ir sąlyginai tebeveikia iki šiol. Per tą laiką vienas ir su bendraautoriais išleido (įskaitant įvairius perdirbimus ir variantus) daugiau kaip 30 muzikos vadovėlių mokyklai, 10 metodinių knygų, monografijų ir kitokių mokymo priemonių mokytojams, kelis muzikos mokymo programų variantus, apie 10 plokštelių komplektų bei CD fono chrestomatijų mokyklai, parengė apie porą šimtų mokslinių, metodinių, probleminių straipsnių, apybraižų, recenzijų ir kt.

1986 m. apdovanotas Lietuvos valstybine premija. 1988 m. suteiktas Lietuvos nusipelniusio dėstytojo vardas. Profesorius yra gavęs premijų už publikacijas laikraščiuose ir žurnaluose, keletą Šiaulių universiteto, Šiaulių miesto, LR Švietimo, Kultūros ministerijų garbės, padėkos raštų, ženklų ir kitokių apdovanojimų.

 

Literatūra:

 

1. BALČYTIS, Eduardas Juozas. Anketa Šilutės personalijų žinynui : [muzikologo atsakymai į anketoje pateiktus klausimus]. Mašinr. [Šilutė : Šilutės rajono savivaldybės F. Bajoraičio viešoji biblioteka, 2015]. 2 p.

 

2. Eduardas Juozas Balčytis. Iš Lietuvos kompozitorių sąjunga [interaktyvus] [žiūrėta 2016 m. balandžio 22 d.]. Prieiga per internetą: < http://www.lks.lt/index.php?page=eduardas-juozas-balcytis>.

Banys Kazimieras
Banys Kazimieras Image

Lietuvos laisvės kovų dalyvis, kraštotyrininkas, agrarinių mokslų daktaras.

Gimė 1927 m. spalio 2 d. Pagausančio k. Jurbarko r.

Mirė 2015 m. kovo 15 d., palaidotas Rusnėje, Šilutės r.

1949 m. baigė Veliuonos gimnaziją. Iki 1952 m. mokytojavo Kymantų (Raseinių r.) pradinėje mokykloje. 1952 m. buvo areštuotas už antisovietinę veiklą, nes 1945–1949 m. buvo Kęstučio apygardos Vaidoto rinktinės partizanų rėmėjas, o 1950–1952 m. – ryšininku tarp pogrindinės studentų organizacijos „Vieningoji Darbo Sąjunga“ ir Vakarų Lietuvos partizanų vadovybės. 1952 m. suimtas ir nuteistas 25 m. kalėti.

Šešerius metus kalėjo Intos lageriuose. 1958 m. grįžo į Lietuvą. 1959–1961 m. dirbo „Nemuno“ valstybiniame žirgyne (Pagėgių sav.) apskaitininku, 1961–1990 m. – Rusnės (Šilutės r.) žuvininkystės ūkyje agronomu pievininku, vėliau – vyr. ekonomistu.

1964 m. baigė Lietuvos žemės ūkio akademiją ir įgijo agronomo specialybę. 1974 m. Estijos mokslų akademijoje apsigynė disertaciją „Žolynų pasirinkimas ir jų naudojimo Nemuno žemupio lakose tyrimai“. 1976 m. jam suteiktas žemės ūkio mokslų kandidato laipsnis, o po nostrifikacijos –agrarinių mokslų daktaro laipsnis (1993). K. Banys paskelbė straipsnių užliejamų pievų naudojimo klausimais.

Nuo 1988 m. jis – Lietuvos Sąjūdžio Šilutės skyriaus tarybos narys ir Rusnės grupės vadovas, 1989–1992 m. – Lietuvos ūkininkų sąjungos Šilutės skyriaus pirmininko pavaduotojas, 1995–2002 m. – Rusnės gamtos fondo valdybos pirmininkas.

1997 m. su šeima įsteigė Rusnės etnografinę sodybą-muziejų. Sodybą sudaro gyvenamasis namas, tvartas su daržine ir malkine. Senieji pastatai restauruoti, atkuriant jų būdingą išvaizdą. Banių šeimos surinkti ir sutvarkyti eksponatai atspindi XIX–XX a. vietinių lietuvininkų buitį.

2008 m. išleido atsiminimų knygą „Po Rusnės dangum“. Jis – leidinio „Rusnės sala: jos gamta ir žmonės“ (1999) redakcinės kolegijos pirmininkas.

1998 m. K. Baniui suteiktas Laisvės Kovų dalyvio vardas. 1999 m. apdovanotas Šilutės rajono savivaldybės „Sidabrinės nendrės“ premija už etnokultūrinę veiklą. 2007 m. jis – Kultūros ministerijos premijos už tradicinės kultūros puoselėjimą ir sklaidą laureatas. 2008 m. apdovanotas ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžiumi.

Literatūra:

1. BANYS, Kazimieras. Po Rusnės dangum. Klaipėda: Libra Memelensis, 2008, p. 5.

2. KALTENIS, Vytautas. Banys Kazimieras. Iš Mažosios Lietuvos enciklopedija. T. 1. / Mažosios Lietuvos fondas. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2000, p. 137.

3. Šilutės kraštas: enciklopedinis žodynas / Šilutės rajono savivaldybės Fridricho Bajoraičio viešoji biblioteka. Šilutė: Prūsija, 2000, p. 67.

Barauskienė Edita
Barauskienė Edita Image

Barauskienė Edita

Pedagogė, kraštotyrininkė, rašytoja.

Gimė 1941 m. birželio 28 d. Virkytuose, Švėkšnos sen., Šilutės r.

Edita Barauskienė 1949–1960 m. mokėsi Saugų (Šilutės r.) vidurinėje mokykloje, 1961–1966 m. studijavo Vilniaus pedagoginiame universitete (dab. Vilniaus edukologijos universitetas) biologijos specialybę. 1966–1967 m. dirbo Šakių vidurinės mokyklos mokytoja, 1967–2000 m. mokytojavo Priekulėje. 2003 m. Priekulės I. Simonaitytės vidurinėje mokykloje (dab. Priekulės I. Simonaitytės gimnazija) įkūrė istorijos, etnografijos muziejų.

1998 m. išleido knygą apie Ievą Simonaitytę „Vyžeikių karalienė“, 2004 m. – tos knygos penkias noveles atskira knyga vokiečių kalba „Sand vom Memelland“. 2006 m. E. Barauskienė sudarė ir išleido pasakojimų knygą „Mažas miestelis prie didelio kelio“, kurioje didesnė dalis straipsnių yra jos pačios parašyta. Tai knyga apie Priekulės istoriją, jos žmones bei pokario įvykius Klaipėdos krašte. 2007 m. išleido knygos antrąją dalį „Prisiminimai ir kūryba. Priekulė“. 2007 m. pasirodė E. Barauskienės istorinis romanas apie Martyną Mažvydą „Žodi, nekrisk ant akmens“, 2014 m. – istorinis romanas apie Kristijoną Donelaitį „Tolminkiemio sodininkas“.

1999 m. už knygą „Vyžeikių karalienė“ E. Barauskienė gavo Klaipėdos apskrities administracijos įsteigtą I. Simonaitytės literatūrinę premiją, 2006 m. už Mažosios Lietuvos krašto etnokultūros puoselėjimą – Agluonėnų seniūnijos įsteigtą I. Simonaitytės premiją. 2008 m. tapo Martyno Jankaus Mažosios Lietuvos kultūros paveldo premijos laureate ir Gargždų miesto garbės piliete. 2009 m. už romaną „Amžinasis keleivis Abraomas iš Kulvos“ rašytojai paskirta Amerikos lietuvių tautinės sąjungos Lietuvos tūkstantmečio jubiliejaus minėjimo premija, 2014 m. už knygą „Karūna žalčių karaliui“ – Jono Marcinkevičiaus premija. 2015 m. už romaną „Tolminkiemio sodininkas“ E. Barauskienė tapo Šilutės rajono savivaldybės Fridricho Bajoraičio viešosios bibliotekos organizuoto literatūrinio rudens „Prisijaukinkim žodį, paukštį, debesį…“ Fridricho Bajoraičio premijos laureate.

 

Literatūra:

1.      Edita Barauskienė [interaktyvus]. [Žiūrėta 2018 m. vasario 13d.]. Prieiga per internetą: <http://www.klavb.lt/lt/simonaitytes-metai-2017/347-edita-barauskiene.html >.

2.      Mažoji Lietuva. Edita Barauskienė: trumpai apie gyvenimą ir kūrybos džiaugsmą [interaktyvus]. [Žiūrėta 2018 m. vasario 13 d.]. Prieiga per internetą: <http://www.mazoji-lietuva.lt/edita-barauskiene-trumpai-apie-gyvenima-ir-kurybos-dziaugsma/>.

3.      Editai Barauskienei – Amerikos lietuvių literatūrinė premija [interaktyvus]. [Žiūrėta 2018 m. vasario 13 d.]. Prieiga per internetą: <http://www.voruta.lt/editai-barauskienei-%E2%80%93-amerikos-lietuviu-literaturine-premija/>.

4.      Adamkavičius,  Aleksandras; Junevičiūtė, Rasa; Kekytė, Auksė. Martyno Jankaus premija Editai Barauskienei. Voruta, 2008, rugsėjo 6, p. 1–3.

Bartkus Leonas
Bartkus Leonas Image

Agronomas, ilgametis Inkaklių etnografinio ansamblio „Dainoriai“ vadovas, kultūros darbuotojas.

 

Gimė 1929 m. liepos 7 d. Vaištarų k., Paukštakių sen., Plungės r.

Mirė 2012 m. gruodžio 21 d., palaidotas Švėkšnos kapinėse, Šilutės r.

 

Leonas Bartkus mokėsi Telšių amatų mokykloje, Pajūrio (Šilalės r.) žemės ūkio technikumo agronomų neakivaizdiniame skyriuje (13 laida). 1984 m. lankė Respublikinį kultūros darbuotojų tobulinimosi institutą (choreografijos specialybė).

1956–1965 m. dirbo Šilutės rajono kolūkio „Laukstėnai“ pirmininku. 1969 m. Šilutės rajono Kultūros skyriaus priimtas į Inkaklių (Šilutės r.) kultūros namų direktoriaus pareigas. 2000 m. pripažintas nukentėjusiu nuo 1939–1990 metų okupacijos asmeniu.

L. Bartkus turėjo muzikinių gabumų, grojo armonika ir lūpine armonikėle, kūrė spektaklius, rašė agitbrigados scenarijus. 1979–2000 m. vadovavo Inkaklių etnografiniam ansambliui „Dainoriai“. 1981 m. ansamblis Vilniuje vykusiame respublikiniame etnografinių ansamblių konkurse „Ant marių krantelio“ laimėjo 1-ąją vietą. 1984 m. apie „Dainorių“ ansamblį režisierius Henrikas Šablevičius sukūrė filmą „Dainoriai“. 1988 m. filmas buvo rodomas tarptautiniame kino festivalyje Vakarų Berlyne. Ansamblis dalyvavo Vilniuje vykusiame muzikinio folkloro festivalyje „Skamba skamba kankliai“ (1984), Rumšiškėse (1987) ir Rygoje (Latvijoje, 1988) organizuotame tarptautiniame folkloro festivalyje „Baltica“, įvairiose Šilutės rajono šventėse. 1990 m. tautinėje Lietuvos dainų šventėje buvo suteikta garbė dainuoti „Dainoriams“, o L. Bartkus nešė šios šventės vėliavą.

1972 m. už aktyvią visuomeninę veiklą L. Bartkus apdovanotas Lietuvos TSR kultūros ministerijos garbės raštu, 1984 m. – „Darbo veterano“ medaliu. 1984 m. už nuopelnus propaguojant liaudies meną tarp gyventojų bei aktyvią visuomeninę veiklą įrašytas į Šilutės rajono Kultūros skyriaus garbės knygą. 1985 m. Šilutės rajono Kultūros skyrius jam įteikė padėką už gerą darbą ruošiant ir vedant rajoninę Dainų šventę. 1985 m. už ilgametį ir gerą darbą L. Bartkus apdovanotas LTSR kultūros žymūno ženklu. 1986 m. Šilutės rajono Kultūros skyrius įteikė jam padėkos raštą už gerą darbą organizuojant Šilutės rajono kultūros dienas A. Sniečkaus politechnikos institute.

 

 

Literatūra:

 

1. VOLKOVA, Danguolė. Anketa Šilutės personalijų žinynui : [anketoje pateikiami duomenys apie Leoną Bartkų ir jo veiklą]. Mašinr. [Šilutė : Šilutės rajono savivaldybės F. Bajoraičio viešoji biblioteka, 2016]. 3 p.

Bartušienė Bronislova
Bartušienė Bronislova Image

Dėstytoja, trenerė, kineziterapeutė, baidarių ir kanojų irklavimo sporto meistrė.

Gimė 1943 m. vasario 5 d. Papurviuose, Kėdainių r.

1965 m. baigė Lietuvos valstybinį kūno kultūros institutą. Dirbo Šiaulių miesto sporto komitete instruktore bei specializuotoje baidarių ir kanojų irklavimo sporto mokykloje direktore. 1976 m. Bronislava Bartušienė persikėlė gyventi į Šilutę. Čia su kitomis kolegomis įkūrė baidarių-kanojų irklavimo sekciją. Dirbo Šilutės SSD „Nemuno“ sporto mokyklos bei Klaipėdos KVJSM Šilutės filiale trenere. Ji buvo Šilutės 1-osios vidurinės mokyklos (dab. Šilutės pirmoji gimnazija) mokytoja. Dirbo Šilutės sporto mokykloje direktore, mokyklos trenere. Papildomai dirbo Šilutės vaikų tuberkuliozinėje sanatorijoje „Eglutė“ kineziterapeute.

B. Bartušienė paruošė daug aukštos klasės sportininkų. Ji yra 1981–1984 m. olimpinio ciklo konkurso tarp Lietuvos trenerių nugalėtoja. 1987 m. suteiktas Lietuvos nusipelniusios trenerės vardas, apdovanota II laipsnio medaliu „Už aukštus sportinius pasiekimus“, kaip Snieguolės Narevičiūtės-Šeršen, pasaulio čempionato prizininkės, trenerei.

1997 m. B. Bartušienė dalyvavo Lietuvos veteranų žaidynėse, kur iškovojo 2 aukso medalius. 1998 m. paruošė 6 Lietuvos jaunių žaidynių prizininkus. 1999 m. Lietuvos jaunimo žaidynėse jos ugdytiniai iškovojo 4 sidabro ir 6 bronzos medalius. B. Bartušienei Lietuvos baidarių bei kanojų irklavimo federacija, Šilutės rajono savivaldybė skyrė padėkas už darbą ir pasiektus rezultatus.

 

Literatūra:

1. BARTUŠIENĖ, Bronislava. Anketa Šilutės personalijų žinynui : [atsakymai į anketoje pateiktus klausimus]. Rankr. [Šilutė : Šilutės rajono savivaldybės F. Bajoraičio viešoji biblioteka, 2016]. 3 p.

 

2. Šilutės kraštas: enciklopedinis žodynas / Šilutės rajono savivaldybės Fridricho Bajoraičio viešoji biblioteka. Šilutė: Prūsija, 2000, p. 69.

Bendikaitė Eglė
Bendikaitė Eglė Image

Istorikė, lektorė, humanitarinių mokslų daktarė, mokslo darbuotoja.

 

Gimė 1976 m. rugsėjo 8 d. Žemaičių Naumiestyje, Šilutės r.

 

Klaipėdos universiteto Socialinių mokslų fakultete 1998 m. įgijo istorijos mokslų bakalauro laipsnį, 2000 m. – istorijos mokslų magistro laipsnį. 2000–2004 m. studijavo Kauno Vytauto Didžiojo universitete ir Lietuvos istorijos institute. 2004 m. apgynė humanitarinių mokslų daktaro disertaciją.

2000–2001 m. dėstė Klaipėdos universitete ir Kauno Vytauto Didžiojo universitete. 2001–2002 m. buvo Genocido aukų gelbėjimo tyrimų centro Kaune vadovė. Nuo 2001 m. dirba Vilniaus jidiš instituto lektore ir Lietuvos istorijos instituto XX a. istorijos skyriaus mokslo darbuotoja. Stažavosi Didžiosios Britanijos, JAV, Vokietijos ir Izraelio mokslo institucijose. 2012–2013 m. vykdė mokslinius tyrimus Leipcigo universiteto Pasaulio ir Europos studijų institute, remiant Fritz Tyssen fondui (Vokietija).

2006 m. E. Bendikaitė parengė ir išleido monografiją „Sionistinis sąjūdis Lietuvoje“, sudarė leidinius „Holokausto istorijos tyrimai ir tautų kolektyvinė atmintis Baltijos regione (su K. Fuchs, 2002), „The Life, Times and Work of Jokūbas Robinzonas – Jacob Robinson“ (su D. R. Haupt, 2015). Ji paskelbė apie 30 straipsnių, kurie buvo publikuoti ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje anglų, vokiečių bei rusų kalbomis. Pagrindinės mokslinių interesų kryptys – XX a. I pus. Lietuvos žydų istorija, žydų nacionalizmo, migracijos, politinių ir kultūrinių organizacijų problemos ir raida.

E. Bendikaitė – Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos Demokratinių institucijų ir žmogaus teisių biuro tarptautinių ekspertų suvažiavimų narė, Lietuvos žydų bendruomenės lektoriumo ir A.P.P.L.E. (Amerikos profesionalai į talką Lietuvos mokyklai) organizacijos vasaros kursų Lietuvos mokytojams lektorė, VšĮ Litvakų kapinių katalogo „Maceva“ patariamosios tarybos narė. Ji – Lietuvos socialinio pilietinio ugdymo projekto „Drąsinkime ateitį“ garbės galerijos nominantė.

 

Literatūra:

 

1. BENDIKAITĖ, Eglė. Anketa Šilutės personalijų žinynui : [atsakymai į anketoje pateiktus klausimus]. Mašinr. [Šilutė : Šilutės rajono savivaldybės F. Bajoraičio viešoji biblioteka, 2015]. 2 p.

 

2. Eglė Bendikaitė, humanitarinių mokslų daktarė, mokslo darbuotoja. Iš Lietuvos istorijos institutas  [interaktyvus] [žiūrėta 2016 m. balandžio 12 d.]. Prieiga per internetą: <http://www.istorija.lt/struktura/mokslo-skyriai/xx-amziaus-istorijos-skyrius/egle-bendikaite/>.

Bernotas Romas
Bernotas Romas Image

Mokytojas, treneris, kūno kultūros dėstytojas.

Gimė 1941 m. gegužės 25 d. Tauragėje.

Romas Bernotas 1968 m. baigė Vilniaus pedagoginę mokyklą, 1973 m. – Šiaulių pedagoginį institutą (dab. Šiaulių universitetas), 1975 m. – Lietuvos valstybinį kūno kultūros institutą (dab. Lietuvos sporto universitetas).

1968–1970 m. R. Bernotas dirbo pradinių klasių mokytoju Vilniaus miesto trečiojoje aštuonmetėje mokykloje, 1971–1975 m. – pradinių klasių bei kūno kultūros mokytoju Vilniaus miesto 27-ojoje  vidurinėje mokykloje, 1976–1978 m. – Vilniaus pedagoginiame institute dėstytoju ir sporto klubo „Šviesa“ vadovu, 1979–1988 m. – Vilniaus miesto lengvosios atletikos specializuotoje olimpinio rezervo vaikų ir jaunių sporto mokykloje treneriu-pedagogu. 1989–1991 m. R. Bernotas  įkūrė ir vadovavo Lietuvos ištvermingųjų sporto sąjūdžiui „Ąžuolai“ ir „Liepos“. 1992–2012 m. jis buvo įkūrėjas bei vadovas Lietuvos bėgimo mėgėjų asociacijos.

R. Bernotas – aktyvus visuomenės veikėjas. Jis yra Lietuvos žemaičių draugijos Vilniaus skyriaus valdybos, Lietuvos liberalų sąjūdžio partijos bei Lietuvos nepriklausomų rašytojų sąjungos narys. Rengia susitikimus su Šilutės rajono bendrojo lavinimo mokyklų moksleiviais, organizuoja sportinių laimėjimų parodas.

1998 m. R. Bernotas apdovanotas medaliu „Už nuopelnus Lietuvos sportui“, o 2001 m. – sidabro medaliu.  Jo sportinė veikla įvertinta daugelio tarptautinių bėgimo varžybų nugalėtojo prizais bei medaliais, garbės raštais ir daugybe padėkų.

Treneris ne tik aktyviai sportavo, bet ir kūrė eiles. Išleido ne vieną knygą: „Jaunystės brydė“ (2006), „Kur tu, mano deive“ (2008) „Tau, Tėvyne, mano daina“ (2013), „Padovanok dainoj man Lietuvą“ (2014); „Veidų šiluma“ (2014), „Čia mūsų namai“ (2016), „Ekspromtai draugams“ (2016).

R. Bernotas, nors ir gimė Tauragėje, savo gimtine norėtų vadinti Šilutę. Juk liaudyje sakoma, kad ne ta yra motina, kuri pagimdė, bet ta, kuri užaugino. O jį užaugino Šilutė. Čia jis pasiekė pirmąją savo pergalę, pirmąjį rekordą, parašė pirmąjį eilėraštį, patyrė pirmąjį meilės jausmą, čia buvo visų pradžių pradžia.

 

Literatūra:

1. Bernotas, Romas. Anketa Šilutės personalijų žinynui : [atsakymai į anketoje pateiktus klausimus]. Rankr. [Šilutė : Šilutės rajono savivaldybės F. Bajoraičio viešoji biblioteka, 2015]. 2 p.

Brazaitė-Čiutienė Liucija
Brazaitė-Čiutienė Liucija Image

Brazaitė-Čiutienė Liucija

Dailininkė odininkė, grafikė.

Gimė 1953 m. gruodžio 28 d. Gedikų k., Šilutės r.

Liucija Brazaitė-Čiutienė mokėsi Pempiškių (Šilutės r.) aštuonmetėje mokykloje. Pagėgių mokykloje-internate baigė 9–11 klases. 1973–1977 m. studijavo meninį metalo apdirbimą  (juvelyrika) Telšių taikomosios dailės technikume, 1982–1987 m. – taikomąją dailę (odininkystė) Estijos valstybiniame institute. 2003–2004 m. Vytauto Didžiojo universiteto Socialinių mokslų fakultete įgijo mokytojo profesinę kvalifikaciją.

Menininkė 2007 m. dirbo Šiaulių profesinio rengimo centro Technologijų skyriuje vyr. profesijos mokytoja, Šiaulių universiteto Menų fakultete asistente.

L. Brazaitė-Čiutienė yra nupiešusi grafikos piešinių, surengusi parodų. Odininkė yra sukūrusi odines svečių knygas: Šiaulių miesto Garbės piliečių knygą, Stasio Šalkauskio premijos laureatų knygą. Kraštietė Šilutės Fridricho Bajoraičio viešajai bibliotekai sukūrė ir padovanojo originalią odinę knygą, skirtą knygų dovanojimo akcijai „Penkių šimtmečių kolekcija“, paskelbtai Šilutės miesto 500 metų jubiliejaus proga. Dailininkė sukūrė Lietuvos karalienės Mortos premijos regalijas bei Šiaulių miesto Civilinės metrikacijos skyriaus atributiką.

L. Brazaitė-Čiutienė nuo 1990 m. yra Lietuvos dailininkų sąjungos narė. Vadovauja Šiauliuose veikiančiam odininkų amatų mokymo klubui „Odos dizainas“ (2016). Paskelbta Šiaulių miesto 2002 m. dailininke. 2005 m. jai  pripažintas meno kūrėjo statusas.

Menininkė 2006 m. apdovanota Lietuvos kultūros fondo diplomu už Lietuvos karalienės Mortos atminimo puoselėjimą ir jaunųjų talentų ugdymą, aktorės Potencijos Pinkauskaitės vardo premijos diplomu.

 

Literatūra:

1. Brazaitė-Čiutienė, Liucija. Anketa Šilutės personalijų žinynui : [atsakymai į anketoje pateiktus klausimus]. Rankr. [Šilutė : Šilutės rajono savivaldybės F. Bajoraičio viešoji biblioteka, 2007]. 2 p.

2. Šiaulių parkinsono draugijos kūrybiniai darbai Lieporių bibliotekoje. 2016 m. birželio 5 d. [Žiūrėta 2017 m. spalio 4 d.]. Prieiga per internetą http://www.parkinsonas.org/siauliu-parkinsono-draugijos-kurybiniai-darbai-lieporiu-bibliotekoje/

3. Užpelkienė, Dalia. Šilutės biblioteka renka penkių šimtmečių kolekciją. 2010 m. gegužės 18 d.:

[Žiūrėta 2017 m. spalio 4 d.]. Prieiga per internetą https://www.silutesetazinios.lt/3818/silutes-biblioteka-renka-penkiu-simtmeciu-kolekcija/

 

 

 

Budraitis Marijus
Budraitis Marijus Image

Žurnalistas, renginių vedėjas, dainų tekstų autorius, televizijos laidų apie Pamario kraštą kūrėjas

Gimė 1971 m. rugpjūčio 20 d. Šilutėje.

1989 m. baigė Šilutės 1-ąją vidurinę mokyklą (dab. Šilutės pirmoji gimnazija). Studijavo Vilniaus universitete, bet studijų nebaigė. Porą metų, nuo 2005 m., dirbo LNK televizijoje laidos „Gera žinia“ vedėju. Ketverius metus buvo LTV laidos „Krepšinio pasaulyje“ žurnalistas, trejus metus – TV 5 (dabartinė „Lietuvos ryto TV“) NKL ir LSKL krepšinio komentatorius, vienerius metus – LTV televizijos krepšinio komentatorius. Dvejus metus dirbo Klaipėdos radijo stotyje „Bumsas“, Tauragės radijuje. M. Budraitis jau 25-erius metus dirba Šilutės televizijoje žurnalistu, laidų vedėju bei įvairių renginių prodiuseriu. Jis ne tik vedėjas, komentatorius, bet ir šou grupės „Disproporcija“ įkūrėjas bei vokalistas, kompaktinių diskų „O aš būsiu ryklys“, „Žuvėdra rasoje“ ir „Vėjų dainos“ autorius. M. Budraičio kūrybinis palikimas – solidus: daugiau kaip 600 dainų, sukurtų žinomiems Lietuvos atlikėjams. Pirmuosius tekstus jis parašė S. Donskovui. Vėliau tekstų parašė grupėms „Vairas“, „Jonis“, A. Butnoriui, G. Paškevičiui, V. Pavilionienei, Ž. Žvaguliui, I. Starošaitei, O. Vyšniauskui, K. Jablonskiui, Giulijai, Birutei ir Andželikai Petrikytėms, I. Valinskienei, J. Miliauskaitei, G. Vaškiui, Č. Gabaliui, V. Malinauskui, grupėms „Tabasco“, „Dreams“, „Patruliai“, „Džentelmenai“, „Rebelheart“, „Karčema“ ir kt. Daugelis šilutiškių tikriausiai net ne visada žino, kad dainas, kurias girdi per radiją ar televiziją, parašė jų kraštietis M. Budraitis.

Jis aktyvus visuomenės veikėjas. Septynerius metus veda tarptautinės Kuršių marių regatos renginį, šešerius metus – tarptautinio muzikos festivalio „Visagino kantri“ (Visaginas), „Baltas kelias“ (Šiauliai), „Saulėgrąža“ (Kaunas) renginių vedėjas. Jau tris kartus M. Budraičiui teko būti SEB BBL krepšinio žvaigždžių dienos Kaune, Šiauliuose bei Vilniuje vedėju. Jis vedė Pasaulio lietuvių sportines žaidynes Šiauliuose, Karšto oro balionų čempionatą, Klaipėdos jūros šventes, Šiaulių, Kėdainių, Radviliškio, Šilalės, Tauragės, Žagarės, Joniškio, Palangos, Neringos, Juodkrantės, Mažeikių miestų šventes, Lietuvos kultūros sostinės (Telšių) pagrindinius renginius, Žemaičių Vyskupystės 600 metų jubiliejinius renginius Varniuose (LTV transliacija), Žemaičių paminklo atidarymo renginį (LTV transliacija), tarptautines Žemaičių dūdų ir Kalvystės šventes Mažeikiuose. Dvi M. Budraičio dainos, sukurtos grupei „Vairas“, yra tapusios oficialiais Šiaulių ir Birštono miestų himnais, jomis kasmet prasideda didieji miestų renginiai.

Už aktyvią visuomeninę veiklą M. Budraitis apdovanotas Klaipėdos apskrities garbės ženklu; už Šilutės krašto garsinimą – „Lietuvininkų vilties premija“ bei Šilutės ambasadoriaus regalijomis. M. Budraičio kūrybiniai poezijos vakarai buvo rengti ne tik Lietuvoje, bet ir Kaliningrade (Rusija), Punske (Lenkija), Bauskė (Latvija), Dubline (Airija) gyvenantiems lietuviams.

63 kompaktinių plokštelių bendraautoris. Šilutės žuvienės virimo čempionato sumanytojas bei rengėjas. Parašė poezijos knygą „Naktigonė“. Autorinė kompaktinė plokštelė „Teisingos žuvienės ir žvejybos dainos“ išleista 1 000 egz. tiražu. M. Budraitis yra TV filmų „Sidabrinės nendrės laureatai“, „Nepriklausomybės akto kelionė po Pamario kraštą“ kūrėjas, olimpinių pėdų alėjos Šilutės uoste sumanytojas ir įgyvendintojas.

M. Budraičio ir Artūro Anusausko daina „Duok man“, laimėjusi konkursą, buvo įtraukta į Pasaulio lietuvių dainų šventės repertuarą. Kartu su grupe „Vairas“ jis sukūrė Pasaulio lietuvių sportinių žaidynių, vykusių Šiauliuose, himną. Grupės „Rebelheart“ ir Veronikos Povilionienės atliktas jo eilėmis sukurtas himnas, skirtas ant Salduvės piliakalnio vykusiam tarptautiniam oro balionų turnyrui „Gubernijos“ taurei laimėti.

Budrius Pranciškus
Budrius Pranciškus Image

Lietuvos birbynininkas, koncertmeisteris.

Gimė 1938 m. vasario 20 d. Gorainiuose (Šilutės r.).

Pirmąsias muzikos žinias Pranciškus Budrius gavo iš tėvo. 1944–1948 m. mokėsi Gorainių pradinėje, 1949–1952 m. – Pagramančio (Tauragės r.) septynmetėje mokyklose, 1952–1956 m. – Klaipėdos muzikos mokykloje. 1956–1962 m. studijavo Lietuvos valstybinėje konservatorijoje (dab. Lietuvos muzikos akademija).

1957–1972 m. P. Budrius buvo „Lietuvos“ ansamblio artistas-birbynininkas, 1967–1972 m. – orkestro vadovas, 1972–1999 m. – ansamblio meno vadovas. 1978–2000 m. jis dėstė Lietuvos valstybinės konservatorijos Liaudies instrumentų katedroje; nuo 1987 m. – docentas.

Parengė ansamblio „Lietuva“ programas: „Klonių aidai“ (1973), „Per tėviškėlę“ (1974), „Dainuojame žmogui“ (1977), „Rugio giesmė“ (1985), „Ein saulelė apie dangų“ (1991). P. Budrius koncertavo kaip solistas su „Lietuvos“ ansambliu Europos valstybėse, Kanadoje, Japonijoje, Filipinuose, Brazilijoje. 1998 m. jis buvo Pasaulio lietuvių dainų šventės Ansamblių vakaro meno vadovas.

1959 m. P. Budrius tapo tarptautinio konkurso Vienoje (Austrija) laureatu (aukso medalis), 1967 m. – LSSR nusipelniusiu artistu. 1980 m. jis gavo Tautų draugystės ordiną, o 1998 m. – Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino 4 laipsnio ordiną.

P. Budrius apie ansamblio „Lietuva“ kūrybinę veiklą bei liaudies ansamblio problemas Lietuvoje paskelbė 29 probleminius straipsnius. Liaudies instrumentų orkestrui ir kameriniams ansambliams instrumentavo bei aranžavo apie 500 kūrinių. Radijui įgrojo 250 kūrinių, su birbynių kvintetu įrašė 5 plokšteles, o su ansambliu „Lietuva“ – aštuonias plokšteles, garso kasetes ir t. t.

 

Literatūra:

1.Kas yra kas Lietuvoje 95/96. Kaunas: „Neolitas“, 1995, p. 87.

Budrys Kazimieras
Budrys Kazimieras Image

Muzikantas.

Gimė 1942 m. kovo 8 d. Gorainių k., Šilutės r.

Kazimieras Budrys 1957 m. baigė septynmetę Gorainių mokyklą, 1961 m. – Klaipėdos S. Šimkaus muzikos mokyklą, 1966 m. – Vilniaus valstybinę konservatoriją (dabar Lietuvos muzikos ir teatro akademija).

1959–1961 m. buvo Klaipėdos kultūros namų estradinio orkestro muzikantas (grojo saksofonu), 1961–1963 m. – Vilniaus Geležinkeliečių kultūros namų liaudies šokių ansamblio „Nėris“ orkestro vadovas. Tuo laikotarpiu buvo ir Vilniaus valstybinio pedagoginio instituto dainų ir šokių liaudies ansamblio „Šviesa“ pučiamųjų orkestro, liaudies instrumentų grupės vadovas. 1963–1989 m. K. Budrio darbinė veikla labai aktyvi: valstybinio dainų ir šokių liaudies ansamblio „Lietuva“ orkestro artistas, solistas (birbynė), pučiamųjų instrumentų grupės koncertmeisteris, vadovas bei ansamblio dirigentas. Išėjęs į pensiją groja Bikavėnų Senųjų kaimo tradicijų kultūros centro liaudiškos muzikos kapeloje „Lolytėlė“. Šiuo metu yra jos vadovas.

Būdamas studentu, o vėliau jau dirbdamas daug koncertuodavo vaikų globos, senelių namuose, kariniuose padaliniuose ir kt. Respublikinėse dainų šventėse grojo birbyne. Buvo paskirtas vyriausiu orkestro vadovu ir dirigentu Vilniaus Kalnų parke vykusioje ansamblių vakaro programoje. Ruošė kolektyvams natas bei buvo daugelio konkursų žiuri komisijos narys.

K. Budriui už koncertinę ir visuomeninę veiklą buvo suteiktas nusipelniusio artisto vardas. Su ansambliu „Lietuva“, instrumentine grupe ir žymiais dainininkais (V. Noreika, V. Daunoras, V. Adamkevičius ir kt.) koncertavo Japonijoje, Filipinuose, Malaizijoje, Indijoje, Maltoje ir daugelyje kitų valstybių.

Jis ne tik koncertuoja, bet ir gamina bei tobulina profesionaliam grojimui pučiamuosius lietuvių liaudies instrumentus (birbynės ir kt.).

 

Literatūra:

1. BUDRYS, Kazys. Anketa Šilutės personalijų žinynui : [atsakymai į anketoje pateiktus klausimus]. Rankr. [Šilutė : Šilutės rajono savivaldybės F. Bajoraičio viešoji biblioteka, 2016]. 2 p.

Budraitis Juozas
Budraitis Juozas Image

Teatro ir kino aktorius, fotomenininkas, diplomatas.

Gimė 1940 m. spalio 6 d. Lipinuose, Kelmės r.

1955 m. Juozas Budraitis su tėvais persikėlė iš Klaipėdos į Švėkšną (Šilutės r.), čia lankė Švėkšnos vidurinę mokyklą (dab. Švėkšnos „Saulės“ gimnazija), vaidino dramos būrelyje. 1973 m. baigė Vilniaus universiteto Teisės fakultetą, 1981 m. – aukštesniuosius kino režisūros kursus (Maskva, Rusija).

J. Budraitis nuo 1965 m. – kino aktorius, 1979–1989 m. – Kauno valstybinio akademinio dramos teatro aktorius, vėliau – LR ambasados Rusijos Federacijoje patarėjas.

Sukūrė daugiau kaip šimtą įsimintinų kino, teatro, TV vaidmenų,  dirbo su lietuvių, latvių, estų, rusų, baltarusių, ukrainiečių, azerbaidžaniečių, kazachų, čekų, bulgarų, vokiečių kino režisieriais. Kino ir teatro festivalių, konkursų laureatas. J. Budraitis debiutavo Vytauto Žalakevičiaus filme „Niekas nenorėjo mirti“ ir vėliau šio režisieriaus buvo kviečiamas vaidinti kone kiekviename jo filme arba Almanto Grikevičiaus filmuose pagal jo scenarijus.

Šis menininkas laikomas vienu geriausių savo laiko, t. y. vėlyvojo sovietmečio, kino aktorių, tačiau žiūrovams teko pažinti šį menininką ir kaip talentingą dramos teatro aktorių. Jis vaidino režisierių Jono Vaitkaus, Eimunto Nekrošiaus, Gintaro Varno, Oskaro Koršunovo režisuotuose spektakliuose. Jo vaidmenys teatre žavėjo publiką ne tiek meistriškai sukurtais personažais, kiek per šiuos vaidmenis atsiveriančia unikalia aktoriaus asmenybe. Šiam aktoriui buvo būdinga itin tiksli išorinio (ekspresyvaus) ir vidinio (psichologinio) personažo paveikslų dermė, pusiausvyra tarp intelektualaus ir emocinio santykio su vaidmeniu.

2009 m. J. Budraitis buvo LR ambasados Rusijos Federacijoje kultūros atašė, Teatro ir kino rėmimo fondo prezidentas, Lietuvos teatro sąjungos pirmininkas. J. Budraitis – Lietuvos kinematografininkų sąjungos, Lietuvos fotomenininkų sąjungos narys.

J. Budraitis kartu su vizualinės kultūros tyrinėtoja dr. Margarita Matulyte parašė knygą „Mano kinas. Pasaulis, kuris priklausė vyrams“ (2015). Knygoje aktorius apžvelgia savo kelią į kiną ir vaidmenis laikotarpiu iki Nepriklausomybės – intensyviausią, reikšmingiausią ir įdomiausią darbo kine laikotarpį. 2016 m. Lietuvos dailės muziejus išleido  J. Budraičio fotografijų knygą „Mano Paryžius: slampinėtojo eskizai“.

Apdovanotas ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Komandoro kryžiumi (2003). Jurgio Baltrušaičio premijos už nuopelnus lietuvių ir rusų kultūroms laureatas (2007). Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas (2013).

 

Literatūra:

1.      Budraitis Juozas. Iš Kas yra kas Lietuvoje‘2009. Kaunas: UAB „Neolitas“, 2009, p. 470.

2.      Valiuškevičiūtė, Evelina, Gerbutavičius, Ramūnas. Paskelbti nacionalinės premijos laureatai, tarp jų – D. Banionis ir J. Budraitis [interaktyvus]. Žiūrėta 2019 m. gegužės 24 d. Prieiga per internetą: https://kultura.lrytas.lt/meno-pulsas/2013/12/09/news/paskelbti-nacionalines-premijos-laureatai-tarp-ju-d-banionis-ir-j-budraitis-4705193/.

3.      Mažeikienė, Rūta. Bandymas atskleisti Juozo Budraičio vaidybos paslaptį. Septynios meno dienos, 2019, kovo 29, p. 6, nr. 13 (1292).

 

Bulotaitė-Jurkūnienė Giedrė
Bulotaitė-Jurkūnienė Giedrė Image

Dailininkė, literatė, režisierė, Lietuvos dalininkų sąjungos narė, Vilniaus miesto menininkų klubo „Plekšnė“ įkūrėja ir prezidentė.

 

Gimė 1947 m. kovo 11 d. Plungėje.

 

1954–1955 m. mokėsi Jašiūnų (Vilniaus r.) rusiškoje vidurinėje mokykloje, 1955–1958 m. – Šilutės pradinėje mokykloje, 1958–1959 m. – Vilniaus A. Vienuolio vidurinėje mokykloje-internate, 1959–1965 m. – Vilniaus 7-ojoje vidurinėje mokykloje. 1960–1964 m. lankė Vilniaus keturmetę vaikų dailės mokyklą. 1965–1972 m. studijavo Vilniaus dailės institute (dabar akademija), Grafikos katedroje. 1978 m. įstojo į Lietuvos dailininkų sąjungą. 2005 m. suteiktas Meno kūrėjo statusas.

1969–1971 m. dirbo Vilniaus miesto knygynų dailininke, 1973–1976 m. – žurnalo „Šeima“ menine redaktore. 1975–1985 m. buvo Vilniaus inžinerinio statybos instituto (dabar  Vilniaus Gedimino technikos universitetas) Dailės katedros dėstytoja. 1969–2000 m. ji – leidyklų „Šviesa“, „Vaga“, „Mintis“, „Mokslas“ ir respublikinių periodikos leidinių bendradarbė. Nuo 1985 m. dirba tik kūrybinį darbą.

1966–1974 m. – Vilniaus dailės instituto (dabar akademija) judesio teatro įkūrėja ir režisierė. 1981–1985 m. dirbo režisieriaus asistente, vedė judesio pamokas Vilniaus moksleivių teatre. 1977–1987 m. dalyvavo archeologinėje ekspedicijoje Kryme. 1993–2003 m. buvo Lietuvos bajorų karališkosios sąjungos signatarė, senatorė, legitimacijos tarybos narė. G. Bulotaitė-Jurkūnienė –  Vilniaus miesto menininkų klubo „Plekšnė“ įkūrėja ir prezidentė (nuo 1993 m.), Tarptautinio Šv. Vaitiekaus (Adalberto) Riterių Ordino Dama ir etikos referentė (nuo 1995 m.), žurnalo „Lietuvos Bajoras“ redakcinės kolegijos narė (nuo 2003 m.).

1969–2016 m. surengė per 130 autorinių parodų, eksponavo įvairių technikų ir žanrų kūrinius. Aktyviai dalyvauja jungtinėse parodose Lietuvoje ir svetur, dažnai organizuoja ir kuruoja parodas. Politine, kultūros ir gamtos apsaugos tema sukūrė per 200 plakatų, kuriems būdinga aiški kompozicija, apibendrintas piešinys, lakoniškas idėjos perteikimas. Nuliejo akvarelinių peizažų, nutapė portretų, abstrakčių kompozicijų, miniatiūrų. Apipavidalino per 30 muzikos plokštelių vokų, sukūrė Betygalos, Giedraičių ir Raseinių miestų herbus, iš istorinių šaltinių atkūrė per 39 Lietuvos bajorų herbus, sukūrė Lietuvos dainų šventės diplomus ir garbės raštus (1985) ir t. t. Dailininkės kūrinių yra įsigiję muziejai, privatūs kolekcininkai iš Lietuvos ir užsienio.

Nuo dvylikos metų rašo eilėraščius. Ji išleido poezijos knygas: „Būtadieniai“ (1999), „Esatis“ (2000), „Miražai“ (2002), „Išsitarimai“ (2004, 2005), „Inkliuzai“ (2006), „Smilgų bėgimai“ (rinktinė, 2006), „Prasilenkimai“ (rinktinė, 2007), „Realybės riba“ (2009), „Tirpstantis laikas“ (2011). Palankiai kritikai įvertinto ir autorės išleistas prozos knygas: „Girios glūdumoj“ (2012), „Žaliosios istorijos“ (2015). 2016–2018 m. spaudai ruošiamos 4 prozos knygelės ikimokyklinio amžiaus ir pradinių klasių vaikams.

1992 m. G. Bulotaitei-Jurkūnienėi įteiktas Sausio 13-osios atminimo medalis už drąsą ir pasiaukojimą Lietuvos Respublikai, 2014 m. – LDK Kilmingųjų susivienijimo medalis už indėlį į LDK istorinį kultūros paveldą. 2006 m. suteiktas Garbės Bajoro vardas (Garbės Bajoro Auksinis ženklas). Už visuomeninę ir kultūrinę veiklą įvertinta atminimo medaliais ir įvairiais padėkos raštais. Apdovanota keturiais Lietuvos rekordų diplomais už mažiausius daugiaplanius, daugiaspalvius paveikslus.

 

 

 

Literatūra:

 

1. BULOTAITĖ-JURKŪNIENĖ, Giedrė. Anketa Šilutės personalijų žinynui : [atsakymai į anketoje pateiktus klausimus]. Mašinr. [Šilutė : Šilutės rajono savivaldybės F. Bajoraičio viešoji biblioteka, 2015]. 3 p.

 

2. Bulotaitė-Jurkūnienė, Giedrė. Iš Kas yra kas Lietuvoje / vyriausiasis redaktorius Jonas Vitkauskas. Kaunas: Neolitas, 2002, p. 117.

Bundorfas Henrikas
Bundorfas Henrikas Image

Zootechnikos inžinierius, kolekcininkas.

Gimė 1932 m. kovo 9 d. Kaune.

Po mokyklos sėkmingai studijas pradėjo Lietuvos veterinarijos akademijoje, kurią 1951 m. baigęs įgijo zootechniko specialybę.

Po studijų buvo paskirtas į Piktupėnų tarybinį ūkį (Pagėgių r.), kuriame nuo 1956 m. iki 1960 m. dirbo vyr. zootechniku, vėliau (1960–1966) – direktoriumi. 1966–1968 m. Šilutės žemės ūkio technikume (dabartinė Šilutės žemės ūkio mokykla) dirbo dėstytoju, 1968–1970 m. Šilutės žemės ūkio valdyboje – vyresniuoju ir vyriausiuoju zootechniku, 1974–1978 m. Šilutės kiaulininkų komplekse – statybos direktoriumi, 1978 – 1979 m. – Grabupėlių tarpūkinės įmonės direktoriumi, 1979–1990 m. – Šilutės tarybinio ūkio-technikumo dėstytoju, 1990–1992 m. – Šilutės muziejaus ūkio dalies vedėju bei nuo 1992–1995 m. – muziejininku.

Aktyvi buvo H. Bundorfo visuomeninė veikla. 1970–1987 m. jis buvo Šilutės r. liaudies teismo tarėjas, 1961–1995 m. – Šilutės r. ir miesto deputatas, 1966–1992 m. – Lietuvos „Žinijos“ draugijos lektorius, 1982–1995 m. – Šilutės filatelistų draugijos pirmininkas, 1983–1990 m. – Šilutės sporto veteranų tarybos pirmininkas.

1958 m. H. Bundorfui TSRS Aukščiausios tarybos prezidentas skyrė „Garbės ženklo“ ordiną. 1965 m. – Lietuvos TSRS žemės ūkio suteiktas „Žemės ūkio pirmūno vardas“. 1970 m. įteiktas TSRS Aukščiausios tarybos jubiliejinis medalis, 1973 m. – TSRS žemės ūkio ministerijos soc. lenktynių nugalėtojų ženklas. 1960–2013 m. yra gavęs įvairių draugijų ir ministerijų garbės raštų bei padėkų už sporto, švietimo bei kultūros puoselėjimą. 2013 m. H. Bundorfui Lietuvos Respublikos Seimas įteikė padėką už šviečiamąjį darbą.

1958–1966 m. H. Bundorfas nuolatos rašė rajono bei TSRS respublikinėje spaudoje apie gamybinius pasiekimus. 1961 m. sausio 24 d. jis skaitė paskaitą Lietuvos radijuje apie pasiekimus gamyboje. 1960 m. Kremliaus rūmų salėje pranešė TSRS žemės ūkio darbuotojams apie pasiekimus gyvulininkystėje.

Nuo 1971 m. iki šiol rengia įvairias kolekcines parodas Šilutės muziejuje, Šilutės kultūros namuose, Šilutės F. Bajoraičio viešojoje bibliotekoje bei kitose miesto įstaigose.

H. Bundorfas yra įkūręs visuomeninį kolekcijų muziejų „Gerumas“. Šiuo metu jame yra apie 100 įvairiausių kolekcijų, 276 rūšys pavyzdžių, ką Lietuvoje renka kiti kolekcininkai.

 

Literatūra:

1. BUNDORFAS, Henrikas. Anketa Šilutės personalijų žinynui : [atsakymai į anketoje pateiktus klausimus]. Rankr. [Šilutė : Šilutės rajono savivaldybės F. Bajoraičio viešoji biblioteka, 2016]. 4 p.

Bukaveckienė Remigija
Bukaveckienė Remigija Image

Bukaveckienė Remigija

Lietuvos veterinarijos akademijos docentė, daktarė, ilgametė M. K. Čiurlionio draugijos sekretorė.

Gimė 1928 m. birželio 6 d. Žemaičių Naumiestyje, Šilutės r.

1935–1940 m. Remigija Bukaveckienė mokėsi Žemaičių Naumiesčio pradinėje mokykloje, 1940–1944 m. – Žemaičių Naumiesčio progimnazijoje, 1945–1946 m. Šilutės vidurinėje mokykloje (dab. Šilutės pirmoji gimnazija). 1947 m. Šilutės vidurinėje mokykloje eksternu gavo atestatą. 1948–1953 m. Vilniaus universiteto Chemijos fakultete studijavo fizikos ir chemikos specialybę.

R. Bukaveckienė 1953 m. pradėjo dirbti Lietuvos veterinarijos akademijoje  Chemijos katedros asistente. 1966 m. Lietuvos veterinarijos akademijoje apgynė kandidatinę disertaciją, 1969 m. tapo docente. 1973–1978 m. Akademijoje vadovavo Kraštotyros fakultatyvui, kuriame daug dėmesio skirta M. K. Čiurlionio kūrybai. 1979 m. šią veiklą R. Bukaveckienė  tęsė kaip savo akademinės įstaigos Pedagogų tarybos sekretorė. 1987 m. įsteigus M. K. Čiurlionio draugiją, R. Bukaveckienė tapo M. K. Čiurlionio draugijos sekretore (pirmininkaujant prof. V. Landsbergiui), šias pareigas ėjo iki 1999 m.

1991–1992 m. R. Bukaveckienė atliko istorinius tyrinėjimus ir nustatė, kad Savičiaus g. 11-ajame name 1907–1908 m. nuomotame kambaryje gyveno M. K. Čiurlionis. Už šią iniciatyvą, padėjusią M. K. Čiurlionio draugijai 1995 m. įgyvendinti Čiurlionio namų įsteigimo idėją, R. Bukaveckienė apdovanota Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiumi.

2000 m. R. Bukaveckienei suteiktas „Laisvės kovų dalyvio“ statusas. Per visą darbinę karjerą išspausdinti apie 37 moksliniai bei moksliniai-metodiniai darbai ir straipsniai.

 

Literatūra:

1.      M. K. Čiurlionio namuose pristatytas dokumentinis filmas „Remigija Bukaveckienė“ [interaktyvus]. [Žiūrėta 2018 m. sausio 29 d.]. Prieiga per internetą: <http://www.mkcnamai.lt/lt/m-k-ciurlionio-namuose-pristatytas-dokumentinis-filmas-remigija-bukaveckiene/>.

2.      BUKAVECKIENĖ, Remigija. Iš Šilutės kilusio, ar kitaip su Šilute susijusio kraštiečio apklausos anketa : [atsakymai į anketoje pateiktus klausimus]. Rankr. [Šilutė : Šilutės rajono savivaldybės F. Bajoraičio viešoji biblioteka, 2004]. 2 p.

Butkus Eugenijus
Butkus Eugenijus Image

Chemikas organikas, habilituotas fizinių mokslų daktaras.

Gimė 1951 m. liepos 13 d. Šilutėje.

1969 m. baigė Šilutės 1-ąją vidurinę mokyklą (dab. Šilutės pirmoji gimnazija), 1974 m. – Vilniaus universitetą.

1974–1977 m. dirbo Vilniaus universiteto Chemijos katedros mokslo darbuotoju, 1977–1988 m. buvo asistentas ir vyr. dėstytojas, nuo 1988 m. – docentas, 1991–1996 m. – katedros vedėjas. 1996 m. Eugenijus Butkus tapo habilituotu fizinių mokslų daktaru. 2003–2013 m. – Lietuvos mokslo tarybos pirmininkas. 2013–2015 m. – Vilniaus universiteto mokslo reikalų prorektorius. 2015–2017 m. dirbo Vilniaus universiteto Gyvybės mokslo centro vadovu. 2012–2013 m. – Europos mokslo fondo (European Science Foundation) viceprezidentas. 2016–2017 m. – Vilniaus universiteto Gyvybės mokslų centro valdybos pirmininkas. Nuo 2017 m. kovo mėnesio paskirtas Lr švietimo ir mokslo ministro patarėju.

E. Butkus yra Europos Komisijos aukšto lygio dviejų ekspertų grupių narys: Euratom programai ir 7-ajai bendrajai programai Ex-post vertinti. LR Ministro Pirmininko darbo grupės „Dėl Lietuvos mokslo ir studijų politikos kaitos gairių patvirtinimo“ narys. Lietuvos atstovas ES programos „Horizontas‘2020“ strateginiame komitete.

2011 m. E. Butkus išrinktas Lietuvos mokslų akademijos tikruoju nariu. Jam 2013 m. įteikta Lietuvos mokslo premija už darbų ciklą „Naujų karbociklinių ir heterociklinių organinių medžiagų sintezės metodų kūrimas, struktūros, savybių tyrimai ir taikymas“ (1998–2012).

Paskelbė per 100 mokslinių publikacijų tarptautiniuose mokslo žurnaluose naujų jungtinių sintezės ir erdvinės struktūros tyrimų tema. Parengė 6 mokymo priemones studentams, viena iš jų – „Organinių reakcijų mechanizmų uždaviniai“ (2012). Parašė (su bendraautoriais) chemijos vadovėlį 11 klasei.

Bendradarbiavo Šiaurės šalių tarybos (Nordforsk) moksliniuose projektuose: „Kristalų inžinerija ir supramolekulinės medžiagos“ (2006–2010), „Aukštos kokybės Šiaurės šalių chemija“ (2009–2014).

E. Butkus skaitė kviestinius ir žodinius pranešimus per 80 tarptautinių ir nacionalinių konferencijų. Jis yra tarptautinių mokslinių konferencijų „Balticum Organicum Syntheticum“ organizacinio komiteto narys.

 

Literatūra:

1.      Butkus Eugenijus. Apklausos anketa : [atsakymai į anketoje pateiktus klausimus]. Rankr. [Šilutė : Šilutės rajono savivaldybės F. Bajoraičio viešoji biblioteka 2017]. 2 p.

2.      VU mokslininkas Eugenijus Butkus tapo ministrės Jurgitos Petrauskienės patarėju [interaktyvus]. 2017 m. kovo 6 d. [Žiūrėta 2018 m. sausio 19 d.]. Prieiga per internetą: <www.15min.lt/naujiena/aktualu/svietimas/vu-mokslininkas-eugenijus-butkus-tapo-ministres-jurgitos-petrauskienes-patareju-233-764326>.

Capas Mindaugas
Capas Mindaugas Image

Mindaugas Capas

Teatro aktorius.

Gimė 1969 m. kovo 13 d. Rusnėje, Šilutės r.

Mindaugas Capas iki šeštos klasės gyveno Rusnėje (Šilutės r.), aštuonias klases baigė Radviliškyje, vėliau mokėsi Rokiškio kultūros mokykloje. 1978–1982 m. studijavo aktorystės meną LTSR valstybinėje konservatorijoje (dab. Lietuvos muzikos ir teatro akademija), Henriko Vancevičiaus, Rimo Tumino, Irenos Bučienės ir Vytauto Čibiro vadovaujamame kurse. 1982–1990 m. vaidino LTSR valstybiniame akademiniame dramos teatre (dab. Lietuvos nacionalinis dramos teatras. Mindaugas Capas nuo 1990 m. dirba Valstybiniame Vilniaus mažajame teatre. Jis yra Rimanto Tumino mokinys, vaidinęs šio režisieriaus spektaklyje „Čia nebus mirties“ (1988), kuriuo prasidėjo Vilniaus mažojo teatro istorija.

M. Capas yra sukūręs per 40 vaidmenų. Svarbiausi vaidmenys: Kažkoks tipas B. Brechto „Galilėjus“ (rež. Rimas Tuminas, 1992), Judlas Krapivnikovas G. Kanovičiaus „Nusišypsok mums, Viešpatie“ (rež. R. Tuminas, 1994), Žmogus iš senelių prieglaudos V. Sarojano „Kalnuose mano širdis“ (rež. Alvydas Šlepikas, 1994), Lošėjas M. Lermontovo „Maskaradas“ (rež. R. Tuminas, 1997), Liapkinas Tiapkinas N. Gogolio „Revizorius“ (rež. R. Tuminas, 2001), Poco S. Beketo „Belaukiant Godo“ (rež. R. Tuminas, 2002), Rode A. Čechovo „Trys seserys“ (rež. R. Tuminas, 2005), Dr. Deividas Skotas B. Clarko „Palaukit, kieno čia gyvenimas“ (rež. Jonas Vaitkus, 2006), Rausvaplaukis konsteblis G. Gorino „Svifto namai“ (rež. Sigitas Račkys, 2006), Sebastjanas V. Šekspyro ‚Audra“ (rež. E. Glaser, 2007). M. Capas 2019 m. debiutavo naujai susikūrusio „Solo“ teatro spektaklyje „Lietuviškoji Nora“ apie Moniką Mironaitę. „Domino“ teatre vaidino spektakliuose „Loto“ (Alfonsas), „Primadonos“ (Dankanas), „Žirklės“ (Romualdas Makovskis, prekiautojas senienomis), „Nuodėmių miestas“ (Hovardas).

Aktorius vaidino kino filmuose „Arkliavagio duktė“, „Vartai į dangų“, „Mano Saračka“, „Lietuviškas tranzitas“, „Transsibiro ekspresas“, „Kapitono Blado odisėja“. Sukurta vaidmenų televizijos serialuose „Šviesoforas“, „Mylimi“, „Nemylimi“, „kelias namo“, „Be namų“, „Prakeikti“, „Visi vyrai kiaulės“.

 

 

 

Literatūra:

1.      Jakimauskienė, Rūta. Aktorius Mindaugas Capas: kai publika kvėpuoja su tavim. Lietuvos žinios. 2019, kovo 19, p. 14–15.

 

2.      Vitkauskaitė, Akvilė. Aktorius M. Capas: gyvenimas be teatro ir be meilės neturi prasmės. [Žiūrėta 2019, kovo 30 d.]. Prieiga per internetą: http://m.diena.lt/naujienos/laisvalaikis-ir-kultura/kultura/aktorius-m-capas-gyvenimas-be-teatro-ir-be-meiles-neturi-prasmes-9052

 

3.      Capas Mindaugas. Iš Kas yra kas Lietuvoje 2009. Kaunas: UAB „Neolitas“, 2009, p. 488.

Chockevičiūtė-Kazlauskienė Virginija
Chockevičiūtė-Kazlauskienė Virginija Image

Virginija Chockevičiūtė-Kazlauskienė

Dailininkė, tautodailininkė, pedagogė, socialinė darbuotoja.

Gimė 1956 m. sausio 9 d.  Šilutėje.

Virginija Chockevičiūtė-Kazlauskienė 1971 m. baigė Šilutės aštuonmetę mokyklą. Lankė Šilutės kultūros namuose veikusį piešimo būrelį, Šilutės muzikos mokyklą.

1971–1975 m. menininkė mokėsi Panevėžio J. Švedo pedagoginėje muzikos mokykloje, 1983–1987 m. – Šiaulių K. Preikšo pedagoginiame institute, 2010–2012 m. – Vilniaus edukologijos universitete. 2013 m. įgijo socialinės darbuotojos specialybę. Tuo pačiu metu ji dirbo Panevėžio vaikų darželiuose, kurį laiką žaidė Panevėžio „Ekrano“ moterų rankinio komandoje.

V. Chockevičiūtė-Kazlauskienė nuo 1999 m. iki šiol dirba Panevėžio specialiojoje mokykloje-daugiafunkciame centre. Darbas su vaikais ją paskatino atrasti naujas kūrybines veiklas, netradicinius būdus ir technikas. Išryškėjo ir slypėję gabumai tapyti. Ne viename jos paveiksle įamžinti Šilutės vaizdai: biblioteka, geltonasis tiltas per Šyšą, pamario peizažai. Nors menininkė silpnybę jaučia gamtos tematikai, nevengia ir kitokio žanro kūrinių, yra sukūrusi stilizuotų katinų kolekciją. Patirties, įkvėpimo ji semiasi Panevėžio dailės studijoje „Spalvų ratas“, o jos vadovo, dailininko Girmanto Rudoko, patarimus ypač vertina.

2019 m. V. Chockevičiūtė-Kazlauskienė priimta į Lietuvos tautodailininkų sąjungą. Tautodailininkė kasmet dalyvauja Panevėžio bendruomenių rūmuose organizuojamose ar miesto švenčių metu rengiamose meno parodose, dalį savo kūrybos darbų dovanoja. Jos dovanotų darbų yra ir Šilutės F. Bajoraičio viešojoje bibliotekoje.

Kraštietė dalyvauja visuomeninėje veikloje: Panevėžio miesto Maltos ordino pagalbos tarnyboje, Žemaičių klube, VšĮ „Mažas draugas“.

V. Chockevičiūtė-Kazlauskienė apie Šilutę atsiliepia taip: „Tai mano gimtas miestas, myliu aš jį ir stengiuosi tai atspindėti savo piešiniuose. Aplankyti ne tik tėvų  kapus, bet ir pasigrožėti gimtąja Šilute.“

 

 

 

Literatūra:

 

1.      Veiverienė, Virginija. V. Chockevičiūtė-Kazlauskienė: „Mano tapybai nėra ribų“. Šilutės naujienos. 2019, gegužės 21, nr. 38 (1591), p. 12.

 

2.      Chockevičiūtė-Kazlauskienė, Virginija. Anketa Šilutės personalijų žinynui : [V. Chockevičiūtės-Kazlauskienės atsakymai į anketoje pateiktus klausimus]. Mašinr. [Šilutė : Šilutės rajono savivaldybės F. Bajoraičio viešoji biblioteka, 2019 m. gegužės 10 d.]. 2 p.

 

 

 

 

 

Čeliauskas Petras
Čeliauskas Petras Image

Pedagogas, kraštotyrininkas, esperantininkas.

Gimė 1929 m. kovo 18 d. Surinkiškių k., Šilutės r.

1940 m. baigė Tvaskučių (Šilutės r.) pradinę mokyklą. 1941–1948 m. mokėsi Švėkšnos gimnazijoje. 1948–1949 m. studijavo Vytauto Didžiojo universitete, Kaune. 1949 m. pradėjo dirbti Švėkšnos vidurinėje mokykloje, dėstė matematiką, braižybą, astronomiją. Po trejų metų karinės tarnybos 1953 m. vėl grįžo į darbą ir mokytojavo iki 1994 m. Išleido 4 abiturientų laidas. 1954–1960 m. neakivaizdiniu būdu studijavo Vilniaus pedagoginiame institute. 1961–1969 ir 1975–1984 m. buvo Švėkšnos vidurinės mokyklos direktoriaus pavaduotojas. P. Čeliauskas yra išleidęs didaktinės medžiagos darbui su perforuotomis plokštelėmis.

1969 m. pradėjo domėtis kraštotyra, įrengė mokyklos muziejų ir jam vadovavo iki 1997 m. Jis vadovavo ir mokyklos kraštotyrininkų būreliui, organizavo mokinių ekskursijas po Lietuvą ir už jos ribų. Sukūrė abiturientų laidų bei jubiliejinių ženkliukų. Rajono ir respublikos laikraščiuose paskelbė daugiau kaip 40 straipsnių iš Švėkšnos ir mokyklos istorijos, pedagoginėmis ir kt. temomis. Jis – vienas iš autorių jubiliejinio leidinio „Švėkšnos vidurinė mokykla“ (50 metų sukaktį minint). 1989 m. paruošė lankstinuką „Švėkšnos vidurinė mokykla“.

1988 m. spalio mėnesį dalyvavo Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Steigiamajame suvažiavime (Vilnius, Sporto rūmai). Nuo 1988 m. jis yra Lietuvos kultūros fondo Švėkšnos klubo „Tėviškė“ pirmininkas, nuo 1996 m. – švėkšniškių draugijos „Tėviškė“ valdybos narys.

Parengė įvairių leidinių apie Švėkšną: knygas „Švėkšna atsiminimuose“ (1999), „Švėkšna ir apylinkės“ (2003), „Švėkšną atsiminimuose 2“ (2010), „Švėkšna: žmonės, kraštas, įvykiai“ (2012), „Švėkšnos „Saulė“ (2015), „Švėkšna spaudos puslapiuose (1918–1940)“ (2016), lankstinuką „Visi keliai veda į Švėkšną“ (2002), brošiūrą „Knygnešių pėdsakai Švėkšnoje“ (2003), kartu su kitais parašė brošiūrą „Sąjūdžio banga Švėkšnoje“ (2001), paruošė ir išleido poezijos antologiją „Švėkšnos lyra“ (2009), knygutę „Švėkšnos švento apaštalo Jokūbo bažnyčia“ (2010, 2015).

Savarankiškai išmokęs tarptautinę esperanto kalbą, nuo 1975 m. pradėjo aktyviai dalyvauti esperantininkų sąskrydžiuose. Į šią kalbą išvertė ir paskelbė E. Mieželaičio eilėraščių rinkinį „Žmogus“ (1986), A. Baranausko „Anykščių šilelį“ (2003), S. Nėries „Eglę žalčių karalienę“ (2005), V. Mozūriūno „Legendą apie Vilniaus pilį“ (2005), Maironio „Jūratę ir Kastytį” (2005), lietuvių liaudies pasaką „Saulės vairuotojas“ (2005) ir kitų poetų kūrinius. 1989 m. serijoje „Noriu žinoti“ išleista jo knyga „Nuo Babelio iki Esperanto“. Į lietuvių kalbą yra išvertęs esperantininkų himną „Viltis“ ir fantastinį romaną „Uždaras miestas“ (1992). 1995–2005 m. redagavo Lietuvos esperantininkų žurnalą „Litova Stelo“ („Lietuvos žvaigždė“). 2002 m. išleista trumpa Lietuvos istorijos apybraiža esperanto kalba „Litovio dum jarcentoj“ („Lietuva per šimtmečius“). 2009 m. Lietuvos esperantininkų sąjunga išleido jo vertimų ir straipsnių esperanto kalba rinktinę „El mia Esperanta skatolo“ („Iš mano esperantiškos dėžutės“). P. Čeliauskas dalyvavo pasauliniuose esperantininkų kongresuose Norvegijoje, Suomijoje, Čekijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, Kroatijoje, Švedijoje, Kinijoje. 1999 m. Berlyno kongrese jam suteiktas Pasaulinės esperantininkų sąjungos garbės nario vardas.

1969 m. P. Čeliauskui įteiktas „LTSR liaudies švietimo pirmūno“ ženklelis. Už istorinius publicistinius Švėkšnos miestelio tyrinėjimus bei publikacijas 1995 m. apdovanotas Šilutės rajono savivaldybės „Sidabrinės nendrės“ premija. 1999 m. gavo Švėkšnos seniūnijos apdovanojimą – Jokūbėlio statulėlę. 2000 m. X Kraštotyros draugijos suvažiavime išrinktas Garbės kraštotyrininku. 1970–2013 m. apdovanotas įvairiais garbės raštais. 2015 m. interneto balsavimu išrinktas Metų švėkšniškiu.

Literatūra:

1. ČELIAUSKAS, Petras. Anketa Šilutės personalijų žinynui : [atsakymai į anketoje pateiktus klausimus]. Rankr. [Šilutė : Šilutės rajono savivaldybės F. Bajoraičio viešoji biblioteka, 2015]. 2 p.

2. Švėkšna: žmonės, kraštas įvykiai: enciklopedinis žinynas / parengė Petras Čeliauskas. Švėkšna: Švėkšniškių draugija „Tėviškė“, 2012, p. 94–95.

Černiauskas Rimantas
Černiauskas Rimantas Image

Prozininkas, dramaturgas.

Gimė 1950 m. rugsėjo 10 d. Dauguose, Alytaus r. Mirė 2011 m. birželio 1 d. Klaipėdoje.

Rimantas Černiauskas 1968 m. baigė Švėkšnos (Šilutės r.) vidurinę mokyklą. 1968–1973 m. studijavo Vilniaus universiteto Matematikos fakultete. 1973–1976 m. dirbo matematikos mokytoju Klaipėdos 14-oje vidurinėje mokykloje, 1976–1988 m. – Suaugusiųjų aklųjų mokyklos Klaipėdos skyriuje. Nuo 1987 m. – Lietuvos rašytojų sąjungos Klaipėdos skyriaus pirmininkas. Literatūrinį kelią pradėjo rašydamas eilėraščius, o nuo 1974 m. ėmė  reikštis kaip prozininkas.

Pirmąją apsakymų knygą „Šiapus debesų“ R. Černiauskas išleido 1980 metais, vėliau išėjo knygos suaugusiems ir vaikams: „Gusto istorijos“ (1983), „Senelės išdaigos” (1984), „Tikrieji miestelio vyrai” (1990), pjesių rinkinys „Nuoširdumo klubas” (1992), „Laužai palėpėse” (1995), „Jūra yra sūri” (1997), „Gustas” (1997), „Kairiarankių šalis“ (2000), „Pasakėlės vaikams, vanagams ir sliekams” (2003), „Samdomo žudiko išpažintis” (2004), „Koridorių vilkas” (2007), „Slieko pasaka” (2007), „Vaikai ir vaiduokliai“ (2009). Sudarė eilėraščių rinkinius „Į šviesą” (1990) ir  „Viskas žmogui” (1990). Nuo 1992 m. – Klaipėdos krašto literatūrinio kultūrinio almanacho „Baltija” sudarytojas ir redaktorius. Išvertė prozos knygų iš rusų ir švedų kalbų, o jo novelės verstos į rusų, lenkų, švedų, ispanų, prancūzų kalbas.

Prozininko knygos susilaukė įvertinimo Lietuvoje ir užsienyje. 1988 m. už Maskvoje rusų kalba išleistą knygą „Kovingas charakteris“ („Voinstvennyj charakter”, 1987 m.) jis buvo apdovanotas M. Gorkio premija; 1996 m. už apysaką „Laužai palėpėse” – Ievos Simonaitytės literatūrine premija. 2007-ųjų „Metų knygos“ rinkimuose jo kūrinys  „Slieko pasaka“ buvo apdovanotas kaip geriausia knyga vaikams, o knyga „Vaikai ir vaiduokliai“ tapo laureate (2010).

Už aktyvią kūrybinę veiklą skatinant rusų ir lietuvių rašytojų bendradarbiavimą bei apsakymų ciklą apie Kristijoną Donelaitį 2008 m. rašytojas pelnė tarptautinę K. Donelaičio premiją. Jo kūryba, ypač jo novelistika, išsiskyrė konstruktyvumu, ironiškomis intonacijomis, aforistiniu minties glaustumu, kylančiu iš blaivaus „techniško“ galvojimo, racionalaus ir skeptiško požiūrio. Kūriniuose vaikams ir paaugliams rašytojas nestokojo fantazijos ir subtilumo, kūrybiškų ir išradingų minties posūkių.

 

Literatūra:

1. Netikėtai mirė Klaipėdos rašytojas Rimantas Černiauskas. Interneto dienraštis Bernardinai [interaktyvus]. 2011 m., birželio 1 d. [Žiūrėta 2016 m. liepos 22 d.]. Prieiga per internetą

< www.bernardinai.lt >

 

2. Šiuolaikinės lietuvių literatūros antologija, tekstai. Černiauskas Rimantas. [interaktyvus]. [Žiūrėta 2016 m. liepos 22 d.]. Prieiga per internetą < www.tekstai.lt >.

Červinskas Algirdas Juozas
Červinskas Algirdas Juozas Image

Pedagogas, kraštotyrininkas, visuomenės ir politikos veikėjas, Šilutės Garbės pilietis.

Gimė 1925 m. rugpjūčio 9 d. Šiauliuose. Mirė 2016 m. birželio 28 d. Šilutėje.

1944 m. Algirdas Červinskas turėjo baigti vieną iš Šiaulių gimnazijų, tačiau artėjant frontui išvyko į karinius apmokymus Marijampolėje, o baigimo atestatai buvo išduoti kovo mėnesį. Vėliau baigė Šiaulių pedagoginį institutą (dab. Šiaulių universitetas) bei Vilniaus pedagoginį institutą (dab. Lietuvos edukologijos universitetas).

Mokytojo karjera prasidėjo netikėtai, kai sutiko savo pirmąją meilę, kuri metus jau buvo dirbusi mokytoja. Nutarė gyventi kartu. Drauge nuvažiavo į Pakruojo rajono Švietimo skyrių ir gavo paskyrimą į Beinoraičių pradinę mokyklą: A. Červinskas buvo jos vedėjas, o žmona – mokytoja. Tuo metu labai trūko mokytojų, todėl baigusius gimnazijas priimdavo dirbti mokytojais. Tolimesnis kelio vingis nuvedė į Pakruojo vidurinę mokyklą. Ten A. Červinskas dirbo mokytoju, o vėliau – mokyklos mokymo dalies vedėju.

Baigęs Šiaulių pedagoginį institutą, jis tapo Juknaičių (Šilutės r.) aštuonmetės mokyklos direktoriumi. Vėliau teko dirbti Šilutės rajono Švietimo skyriuje. Neilgai padirbėjęs A. Červinskas  buvo paskirtas į Laukstėnų (šalia Gardamo, Šilutės r.) mokyklą mokytoju. Netikėtai sutiktas buvęs klasės draugas, kuris tuo metu dirbo Saugų vaikų namų direktoriumi, pasiūlė A. Červinskui  tapti auklėtoju. 1962 m. jis pradėjo dirbti naujai pastatytoje Šilutės internatinėje mokykloje (buv. Šilutės Verdainės pagrindinė mokykla) mokytoju bei auklėtoju. 1971 m. Šilutės pirmosios vidurinės mokyklos (dab. Šilutės pirmoji gimnazija) direktorius Anatolijus Žibaitis pasiūlė pereiti dirbti į mokyklą ir būti vien mokytoju.

Darbas buvo įdomus: įvairiais būdais mokytojas stengėsi ugdyti meilę Lietuvai. A. Červinskas savo profesinę karjerą baigė 1990 m., būdamas 65 metų. Šilutės pirmojoje vidurinėje mokykloje jis įkūrė įdomų ir savitą istorijos muziejų.

1990–1994 m. A. Červinskas buvo Šilutės r. tarybos deputatas. Aktyvus kraštotyros draugijos narys, Lietuvos Sąjūdžio tarybos pirmininkas, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos narys. Padėjo išleisti knygą „Sąjūdis Šilutėje 1988–1998 metais“. Apdovanotas padėkomis, medaliais, garbės raštais už aktyvią visuomeninę veiklą.

 

Literatūra:

1. Červinskas, Algirdas Juozas. Anketa Šilutės personalijų žinynui: [atsakymai į anketoje pateiktus klausimus]. Rankr. [Šilutė : Šilutės rajono savivaldybės F. Bajoraičio viešoji biblioteka, 2016]. 2 p.

 

2. Sodonis, Saulius. Mokytojo Algirdo Červinsko kelias į Šilutę. Šilainės sodas [interaktyvus] 2010, rugpjūčio 11 d. [žiūrėta 2016 m. liepos 19 d.]. Prieiga per internetą < www.silaine.lt >.

Čiužauskaitė Ilona
Čiužauskaitė Ilona Image

Filologė, lietuvių kalbos ir literatūros dėstytoja, literatūrologė, humanitarinių mokslų daktarė.

Gimė 1966 m. gruodžio 17 d. Šilutėje.

1975–1978 m. Ilona Čiužauskaitė mokėsi Žemaičių Naumiesčio (Šilutės r.) pradinėje mokykloje. 1978–1985 m. sėkmingai mokslus tęsė M. Junčo–Kučinsko vidurinėje mokykloje (dab. Žemaičių Naumiesčio gimnazija, Šilutės r.). 1990 m. ji baigė Vilniaus universiteto Filologijos fakultetą. 1995–1999 m. studijavo literatūrologijos doktorantūrą Lietuvių literatūros ir tautosakos institute bei Vytauto Didžiojo universitete. 2002–2006 m. mokėsi Vilniaus universiteto Teisės fakultete.

I. Čiužauskaitė 1990–1992 m. pradėjo dirbti Lietuvių literatūros instituto Tekstologijos skyriaus laborante. Tuo laikotarpiu teko padirbėti ir mokytoja Vilniaus 9-ojoje vidurinėje mokykloje (dab. Vilniaus šv. Kristoforo gimnazija) lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja bei Vilniaus konservatorijoje (dab. Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos konservatorija) lietuvių literatūros dėstytoja.

1992–1995 m. I. Čiužauskaitė buvo Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Tekstologijos skyriaus asistentė. 1994–2001 m. dirbo kalbos redaktore įmonėje UAB „Eniro Lietuva“. 1999–2002 m. – Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Tekstologijos skyriaus mokslinė bendradarbė, 2001–2010 m. – savaitraščio „Mokesčių žinios“ stilistė. Nuo 2002 m. iki šiol I. Čiužauskaitė dirba Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Tekstologijos skyriaus vyresniąja mokslo darbuotoja. 2010 m. pradėjo dirbti lektore Mykolo Romerio universiteto (Vilnius) Politikos ir vadybos fakulteto Filosofijos ir humanistikos institute.

1999 m. lapkričio 24 d. I. Čiužauskaitė apgynė disertaciją „Vaižganto publicistikos raiška“ ir įgijo humanitarinių mokslų daktarės laipsnį.

I. Čiužauskaitė yra parašiusi monografiją „Vaižganto publicistikos literatūrinė raiška“ (ser. Naujosios literatūros studijos). Leidinį redagavo Vytautas Vanagas, išleista Lietuvių literatūros ir tautosakos institute, Vilniuje, 2001 m.

Rašo straipsnius įvairiomis literatūros temomis, keletas iš jų: „Rūpesčiai dėl literatūros A. Vaičiulaičio laiškuose A. Nykai–Niliūnui“; „K. Borutos dienoraščiai: epochos ženklai ir savęs paieškos“; „Proginės Vaižganto kalbos“; „Vaižgantas – literatūros leidinių mokyklai recenzentas“ (kartu su Jonu Šlekiu) ir daugelis kitų. I. Čiužauskaitė rašo mokslines recenzijas, mokslo šaltinių ir mokslo palikimo publikacijas.

I. Čiužauskaitė yra išleidusi poezijos knygelę „Atminties variacijos“ (Vilnius: Pradai, 1996). Jos poezija publikuota ir leidinyje „Mes dainuosime prie Šusties“ (Vilnius, 2000, p. 60–74). Bendradarbiauja su leidyklomis „Alma littera“, „Versus aureus“, „Briedis“, „Bonus animus“, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Valdovų rūmais (suredaguota per 150 įvairaus pobūdžio knygų).

Ryšys su Šilutės gimtuoju miestu palaikomas iki šiol, nes kas trejus metus I. Čiužauskaitė lankosi Šilutės F. Bajoraičio viešosios bibliotekos organizuojamame literatūrinio rudens „Prisijaukinkim žodį, paukštį, debesį..“ konkurse ir yra vertinimo komisijos narė.

 

Literatūra:

1. Čiužauskaitė, Ilona. Anketa Šilutės personalijų žinynui : [atsakymai į anketoje pateiktus klausimus]. Rankr. [Šilutė : Šilutės rajono savivaldybės F. Bajoraičio viešoji biblioteka, 2016]. 5 p.

Čiuželienė Emigart Rūta
Čiuželienė Emigart Rūta Image

Pedagogė, tautodailininkė, karpinių meistrė, Šilutės rajono savivaldybės „Sidabrinės nendrės“ premijos laureatė.

Gimė 1946 m. lapkričio 1 d. Kukorų k., Šilutės r.

Rūta Čiuželienė baigė Saugų (Šilutės r.) vidurinę mokyklą (dab. Saugų Jurgio Mikšo pagrindinė mokykla). 1967 m. įstojo į Šiaulių pedagoginio instituto Pedagogikos fakultetą, kur įgijo piešimo ir braižybos darbų specialybę.

Darbo pradžia buvo Klaipėdos 19-oje vidurinėje mokykloje, kurioje dėstė darbų, braižybos bei  dailės pamokas. Keletą metų teko vadovauti Klaipėdos miesto dailės mokytojų metodiniam rateliui. Dirbant ir gyvenant Klaipėdos mieste R. Čiuželienei buvo suteikta dailės mokytojos metodininkės kvalifikacinė kategorija.

Persikėlusi gyventi į Šilutę mokytoja įsidarbino Šilutės 1-ojoje vidurinėje mokykloje (dab. Šilutės pirmoji gimnazija). Prabėgus penkeriems metams ji perėjo  į Šilutės 3-iąją vidurinę mokyklą (dab. Šilutės Martyno Jankaus pagrindinė mokykla), kurioje dirbo iki pat išėjimo į pensiją.

Dar mokykloje buvo pastebėti R. Čiuželienės meniniai gebėjimai. Taip atsirado užsiėmimų, iš kurių buvo ir šiek tiek pajamų. Tai įvairūs mezginiai, nėriniai, dekoratyvinės rožės iš tampomo popieriaus. R. Čiuželienė padėdavo ir mokytojams – visada reikėjo kažką piešti, kažką meniškai apipavidalinti (sienlaikraštį, mokyklos renginius).

R. Čiuželienė yra pelniusi ne vieną apdovanojimą, gausybę padėkos raštų už savo meninę veiklą. Kūrėjos nuopelnai Šilutės rajonui buvo pastebėti ir 2006 metais įvertinti aukščiausiu Šilutės rajono savivaldybės apdovanojimu –  „Sidabrinės nendrės“ premija.

Karpiniais iliustravo knygas: Linos Daukšaitės poezijos knygelę „Vėjo išdaigos“  (2005); knygelę „Laiškai mokytojui“ (2014). Išleido savo karpinių knygą „Karpiniai. Papercuts“ (2009) ir keletą kitų.

Tautodailininkė Šilutės krašte jaučiasi saugiai ir gerai, nes čia jos gimtasis kraštas.

 

Literatūra:

1. ČIUŽELIENĖ, Rūta. Anketa Šilutės personalijų žinynui : [atsakymai į anketoje pateiktus klausimus]. Rankr. [Šilutė : Šilutės rajono savivaldybės F. Bajoraičio viešoji biblioteka, 2016]. 6 p.

Daugėla Kazys
Daugėla Kazys Image

Kompozitorius, aranžuotojas, dirigentas, pedagogas, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos docentas.

Gimė 1960 m. liepos 26 d. Dieglių k., Šilutės r.

1967–1975 m. mokėsi Priekulės (Klaipėdos r.) vidurinėje mokykloje. 1970– 1975 m. lankė Priekulės vaikų muzikos mokyklą (klarneto specialybė). 1975–1979 m. mokėsi Klaipėdos Stasio Šimkaus aukštesniojoje muzikos mokykloje (obojaus specialybė). 1979–1984 m. studijavo Lietuvos valstybinėje konservatorijoje (dabar Lietuvos muzikos ir teatro akademija), įgijo orkestro solisto, dėstytojo, pučiamųjų orkestro dirigento kvalifikacijas.

1981–1983 m. dirbo Lietuvos radijo ir televizijos lengvosios muzikos orkestro artistu, 1983–2013 m. – Lietuvos valstybinio pučiamųjų instrumentų orkestro „Trimitas“ dirigentu-aranžuotoju, 1984–1986 m. atliko tarnybą sovietinėje armijoje, Pabaltijo karinės apygardos parodomajame štabo orkestre Rygoje (Latvijoje) buvo orkestro aranžuotojas. Nuo 1986 m. dirba Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Dirigavimo katedros dėstytoju, 2012 m. suteiktas docento laipsnis. 1987–2012 m. buvo Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos konservatorijos dėstytojas, 1991–2000 m. – Lietuvos muzikos akademijos Kauno fakulteto dėstytojas.

Kaip kompozitorius-aranžuotojas yra parengęs per 700 muzikos kūrinių aranžuočių, orkestruočių, redakcijų. Didžiausią kūrybos dalį sudaro kūriniai pučiamųjų orkestrui. Vieni iš reikšmingiausių jo sukurtų kūrinių – choralinė fantazija „Šv. Kazimiero choralas“ vargonams ir pučiamųjų orkestrui (2011). Kristijono Donelaičio 300-osioms gimimo metinėms paminėti sukurtas kūrinys – keturių dalių siuita „Metai“ skaitovui ir pučiamųjų orkestrui (2014). Originalūs ir aranžuoti K. Daugėlos kūriniai, atliekami Lietuvos ir Europos šalių orkestrų. Pučiamųjų instrumentų orkestrams aranžuota Vinco Kudirkos „Tautiška giesmė” Lietuvos kultūros ministerijos bei tuometinės Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos (aprobuota 1988 m.) patvirtinta kaip pagrindinė Lietuvos valstybės himno redakcija. Atgimimo laikotarpiu K. Daugėlos sukurtas patriotinis, koncertinis maršas ,,Ąžuolėlis“ („The Young Oak“) paskelbtas Norman E. Smith (JAV) enciklopediniuose leidiniuose: 2000 m. „,March Music Notes“ („Geriausių pasaulio maršų žinynas“) ir 2002 m. „Program Notes for Band“ („Žinomiausių kūrinių pučiamųjų orkestrams žinynas“). Jis parengė ir išleido daugiau kaip 10 leidinių, jo darbai publikuojami Lietuvos muzikos sąjungos internetiniame puslapyje ir leidinyje „Muzikos barai“ bei kt.

Kaip kompozitorius ir dirigentas savo autorinius kūrinius, aranžuotes yra dirigavęs įvairiems orkestrams Olandijoje, Anglijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje, Ispanijoje, Italijoje, Čekijoje, Liuksemburge, Latvijoje, Lietuvoje. Jis dirigavo per 400 valstybinio pučiamųjų instrumentų orkestro ,,Trimitas“ koncertų, parengė per 50 programų, kuriose buvo atliekami paties K. Daugėlos originalūs ar aranžuoti kūriniai. Jam diriguojant „Trimitas” įvertintas 1-ąja vieta tarptautiniame festivalyje ,,Leeuwardeno Tattoo” (Olandija, 2000 m.) ir 2-ąja vieta tarptautiniame orkestrų čempionate ,,Giulianova” (Italija, 2006 m.). K. Daugėla nuolat kviečiamas dalyvauti Lietuvos ir Europos šalių tarptautinių pučiamųjų orkestrų konkursų vertinimo komisijų darbe.

Jis palaiko glaudžius kūrybinius ryšius su Šilutės meno mokyklos pučiamųjų orkestru „Pamarys“ (vadovas Gražvydas Raila), dirigavo šiam ir jungtiniams orkestrams įvairių Šilutės ir kitų Lietuvos miestų švenčių metu. 2011 m. Šilutės 500 metų jubiliejui paminėti sukurtas „Pamario maršas“, kuriam reikšmingiausių kultūros įvykių ir renginių konkurse „Atverkime dvasios turtų skrynią‘ 2011“ suteikta nominacija „Metų kūrinys“.

K. Daugėla – LATGA narys (nuo 1990 m.), Lietuvos muzikų sąjungos narys (nuo 1996 m.) ir šios sąjungos leidinio „Muzikos barai“ žurnalistas, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Alumni asociacijos iniciatyvinės grupės narys (nuo 2013 m.), AGATA narys (nuo 2014 m.), Šv. Kazimiero ordino narys (nuo 2014 m.), Lietuvos pučiamųjų orkestrų čempionatų (visų regioninių ir finalinių) vertinimo komisijos narys kasmet (nuo 2000 m.), Lietuvos dainų švenčių kūrybinės grupės ir kolektyvų atrankos vertinimo komisijos narys. 1990–2004 m. – Tarptautinės pučiamųjų orkestrų ir ansamblių asociacijos (WASBE) prie UNESCO tikrasis narys ir atsakingasis atstovas kompozitorių-aranžuotojų, kuriančių muziką pučiamiesiems, sekcijoje.

1998 m. už kūrybinę veiklą K. Daugėlai įteikta Lietuvos kultūros ministerijos Stasio Šimkaus premija. 1998 m. Lietuvos krašto apsaugos ministerijos paskelbtame lietuviškų maršų konkurse už sukurtą maršą „Tėvynė šaukia“ skirta 1-oji premija. K. Daugėla pelnė Prezidento Algirdo Brazausko padėkos raštą (1994), LR kultūros ministro padėkos raštus (1997, 2007, 2010, 2011), Latvijos Respublikos švietimo ministerijos padėkos raštus (2005, 2015).

Literatūra:

1. DAUGĖLA, Kazys. Anketa Šilutės personalijų žinynui : [atsakymai į anketoje pateiktus klausimus]. Mašinr. [Šilutė : Šilutės rajono savivaldybės F. Bajoraičio viešoji biblioteka, 2015]. 6 p.

2. Docentas Kazys Daugėla. Iš Lietuvos muzikos ir teatro akademija [interaktyvus] [žiūrėta 2016 m. balandžio 8 d.]. Prieiga per internetą: <http://lmta.lt/lt/kazys-daugela>.

Daukšaitė Lina Karolina
Daukšaitė Lina Karolina Image

Daukšaitė Lina Karolina

Medicinos seselė, poetė, visuomenininkė.

Gimė 1925 m. rugsėjo 19 d. Lygumų miestelyje, Pakruojo r.

Mirė 2018 m. sausio 6 d. Šilutėje.

Medicinos mokslus baigė Klaipėdos bei Šilutės medicinos mokyklose. Nuo 1949 m. dirbo įvairiose Šilutės medicinos įstaigose. Daugiausiai ji išdirbo Šilutės tuberkuliozės ligoninėje medicinos seserimi.

Nuo 1949 m. Lina Karolina Daukšaitė vaidino įvairiuose Šilutės dramos rateliuose, dešimt metų (1960–1970) – Šilutės liaudies teatre, 13 metų dainavo Šilutės kultūros namų ir medicinos darbuotojų chore. Ji yra sukūrusi net 83 vaidmenis. Svarbiausia jai buvo teatras: scenoje išbuvo daugiau negu 10 metų – tai jai buvo sielos atgaiva, gyvenimo džiaugsmas ir pilnatvė.

Iš viso parašė 306 eilėraščius, 89 eilėraščiai publikuojami įvairiuose internetiniuose puslapiuose, išleistos dvi knygelės – „Vėjo išdaigos“ (Šilutė, 2005) ir „Rudens nuometas“ (Šilutė, 2006). L. Daukšaitė yra septynių knygų bendraautorė.

Išėjusi į pensiją dar ilgai dalyvavo kūrybos vakaruose, buvo kviečiama į įvarius kultūros renginius, ten skaitydavo savo kūrybą.

 

Literatūra:

1.      Lina Karolina Daukšaitė [interaktyvus]. 2018, sausio 9 d. [Žiūrėta 2018 m. sausio 19 d.]. Prieiga per internetą: <www.silaineskrastas.lt>.

2.      Radzevičius, Gintaras. Poetišką sielą rašyti paskatino vaikai [interaktyvus]. 2010 m. rugsėjo 16 d. [Žiūrėta 2018 m. sausio 19 d.]. Prieiga per internetą: <www.siluteszinios.lt>.

Dobranskienė Romualda
Dobranskienė Romualda Image

Socialinių mokslų daktarė, Šilutės Hermano Zudermano literatūrinės kraštotyros klubo įkūrėja, Šilutės miesto garbės pilietė, Šilutės rajono savivaldybės „Sidabrinės nendrės“ premijos laureatė.

 

Gimė 1932 m. sausio 15 d. Papilėje, Akmenės r.

Mirė 2018 m. gruodžio 16 d., Šilutėje.

 

Romualda Dobranskienė 1950 m. baigė (eksternu) Šilutės 1-ąją vidurinę mokyklą (dab. Šilutės pirmoji gimnazija), 1957 m. – Vilniaus pedagoginio instituto Lietuvių kalbos ir literatūros fakultetą (dab. Lietuvos edukologijos universitetas).

Sukūrė ir įgyvendino Šilutės rajono pedagogų kvalifikacijos kėlimo sistemą, kurią teigiamai įvertino ir apibendrino Švietimo ministerijos kolegija (1968), už tai jai buvo suteiktas Respublikos nusipelniusios mokytojos vardas. Parengė kompleksinio gyventojų pedagoginio švietimo programą (1978). Savo sukurtu moksleivių savivaldos ir saviraiškos modeliu rėmėsi rėmėsi gindama daktarinę disertaciją (socialiniai mokslai, edukologijos kryptis) tema „Moksleivių produktyviosios saviraiškos ugdymas mokyklos ir socialinės aplinkos sąveikos sąlygomis“ (1990). Įsteigė pirmąją šalyje pedagoginę-psichologinę konsultaciją (jai vadovavo 1992–1993). Talkino įsteigiant Šilutėje vieną pirmųjų Lietuvoje vaikų teisių apsaugos tarnybą (1992). Dalyvavo rengiant Lietuvos Respublikos švietimo reformos dokumentus (1992–1994).

Pedagoginį darbą pradėjo dirbdama mokytoja Vilkyčių (Šilutės r.) septynmetėje mokykloje (1950–1952). Vėliau dirbo Priekulės (Klaipėdos r.) vidurinėje mokykloje direktoriaus pavaduotoja (1952–1959), Švėkšnos (Šilutės r.) vidurinėje mokykloje direktoriaus pavaduotoja (1959–1961), Šilutės 1-osios vidurinės mokyklos direktoriaus pavaduotoja (1975–1977), direktore (1978–1992), Šilutės rajono Kultūros-švietimo ir sporto skyriaus pedagoginės konsultacijos vedėja metodininke (1993–1993).

Nuo 1993 m. R. Dobranskienė – Klaipėdos universiteto Pedagogikos fakulteto docentė. Dirbdama Klaipėdos universitete, bendradarbiavo su Šilutės rajono ikimokyklinėmis įstaigomis ir mokyklomis, kad studentų ir magistrų diplominiuose darbuose būtų apibendrinama Šilutės ugdymo įstaigų pedagoginė praktika.

R. Dobranskienė – Šilutės Hermano Zudermano literatūrinės kraštotyros klubo įkūrėja (1992) ir buvusi pirmininkė. 1996 m. ji inicijavo vokiečių rašytojo Hermano Zudermano visą „Lietuviškų apysakų“ rinkinio leidybą lietuvių kalba, paminklo šiam rašytojui atstatymą Šilutėje. R. Dobranskienė inicijavo ir pačių klubo narių knygų leidybą bei jų pristatymus viešoje erdvėje. Klubo nariai sudarė ir parengė 25 knygas.

Parašė ir išleido 4 knygas, sudarė ar padėjo sudaryti apie 20 knygų, išvertė iš vokiečių kalbos 2 knygas, susijusias su Šilutės krašto švietimu, kultūra, paskelbė mokslinių straipsnių šalies ir užsienio moksliniuose leidiniuose.

Ne vienerius metus R. Dobranskienė buvo Šilutės Fridricho Bajoraičio viešosios bibliotekos organizuojamo literatūrinio rudens „Prisijaukinkim žodį, paukštį, debesį…“ vertinimo komisijos pirmininkė.

Ji yra vienos garbingiausių nominacijų Šilutės rajone – „Sidabrinės nendrės“ premijos laureatė (1997). R. Dobranskienė buvo išrinkta Šilutės rajono socialinių darbuotojų metų partnere (2009). Jai suteiktas Šilutės garbės piliečio vardas už profesinės veiklos pasiekimus, pedagoginę, literatūrinę, kultūrinę veiklą, aktyvų dalyvavimą viešajame ir akademiniame gyvenime, socialinėse akcijose, šiuolaikiškas iniciatyvas ir jų įgyvendinimą, tautų kultūrų ryšių tyrinėjimus ir apibendrinimą, ugdymo problemų įžvalgas ir jų analizę, patirties sklaidą (2011).

 

Literatūra:

1. R. Dobranskienei suteiktas Garbės piliečio vardas. Iš Šilutės naujienos [interaktyvus] 2012 m. sausio 27 d. [žiūrėta 2016 m. rugpjūčio 6 d.]. Prieiga per internetą <http://www.silutesnaujienos.lt/index.php?option=com_content&view=article&id=1389:rdobranskienei-teiktas-garbs-pilieio-titulas&catid=53:war-news&Itemid=127>.

2. Šilutės kraštas: enciklopedinis žodynas / Šilutės rajono savivaldybės Fridricho Bajoraičio viešoji biblioteka. Šilutė: Prūsija, 2000, p. 103–104.

 

Dokšas Zigmantas
Dokšas Zigmantas Image

Ekonomistas organizatorius, zootechnikas, nusipelnęs Lietuvos žemės ūkio darbuotojas, mecenatas.

Gimė 1933 m. gegužės 2 d. Šarnelės k., Plungės r.

Nuo 1940 m. mokėsi Šarnelės pradžios mokykloje, o vėliau – Žemaičių Kalvarijos (Plungės r.) septynmetėje mokykloje. 1950 m. įstojo į Klaipėdos žemės ūkio technikumą, įgijo zootechniko specialybę. 1975–1980 m. studijavo Lietuvos žemės ūkio akademijos Ekonomikos fakultete, įgijo ekonomisto organizatoriaus specialybę.

Nuo 1955 m. dirbo Kretingos r. „Jaunosios Gvardijos“ kolūkio vyr. zootechniku. Nuo 1957 m. jis – Kretingos r. J. Janonio kolūkio primininkas. 1962 m. Žemės ūkio ministerijos įsakymu Z. Dokšas paskirtas dirbti Šilutės teritorinės-gamybinės kolūkių ir tarybinių ūkių valdybos vyr. zootechniku. Nuo 1964 m. paskirtas Juknaičių tarybinio ūkio, vėliau Juknaičių eksperimentinio ūkio, direktoriumi, nuo 1991 m. – Juknaičių turizmo ir sveikatingumo komplekso direktoriumi. 1992–2000 m. jis dirbo turizmo ir sveikatingumo bendrovės „Juknaičiai“ direktoriumi.

Z. Dokšas, būdamas TSRS Aukščiausiosios Tarybos deputatu bei Lietuvos žemės ūkio rūmų Senato nariu, stengėsi prisidėti prie Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo. Z. Dokšas dalyvavo 1988 m. Lietuvos Sąjūdžio Steigiamajame suvažiavime ir 1989 m. rugpjūčio 23 d. kartu su žmona bei Vinco Vaišnoro šeima – Baltijos kelyje.

1992 m. Šilutės rajone Z. Dokšo ir kitų bendraminčių įkurtas Rotary klubas (Z. Dokšas – pirmasis šio klubo prezidentas). Jis buvo vienas iš iniciatyvinės grupės narių ir rėmėjų statant Hugo Šojaus paminklą Šilutėje. Nuo 1993 m. – Juknaičių seniūnijos šokių kolektyvo „Juknaičiai“ globėjas ir rėmėjas. 1998 m. Juknaičių bažnytėlei savo lėšomis nuliedino naują varpą ir sutvarkė varpinę. 2003 m. įsteigė kasmetinę piniginę premiją „Už grožį ir pažangą“ Juknaičių seniūnijos žmonėms. 2008 m. Juknaičių koplytėlei padovanojo 14 paveikslų (stacijų bažnytinėms apeigoms). Jis – Juknaičiuose esančių giraičių (Naujagimių, Vasario 16-osios, Abiturientų, Lietuvos tūkstantmečio ir kt.) sodinimo iniciatorius; kultūros įstaigų ir įvairių iniciatyvų rėmėjas, mecenatas.

Z. Dokšas parengė fotoalbumą „Juknaičiai: socialistinės Lietuvos kaimas“ (1986), kartu su Tadu Meiželiu išleido leidinį „Juknaičiuose, prie Nemuno“ (1983). Jo atsiminimai apie Juknaičius, Algirdą Brazauską ir Julių Ulbą išspausdinti knygose „Pakelti akis: atsiminimai ir pokalbiai apie Juknaičius“ (2010), „Žmogus laiko taikinyje (Algirdas Brazauskas draugų ir oponentų akimis)“ (2013), „Laikas viską sudėlioja: Julių Ulbą prisimenant“ (2013).

1977 m. už Juknaičių gyvenvietės-parko statybą ir gamybinius rodiklius Z. Dokšui suteiktas Lietuvos nusipelniusio ūkio darbuotojo vardas, 1982 m. – Socialistinio darbo didvyrio vardas už Juknaičių gamybinius-ekonominius rodiklius. 1988 m. jis tapo Lenino premijos laureatu už Juknaičių gyvenvietės-parko architektūrą ir landšaftą. Z. Dokšas – Juknaičių seniūnijos garbės pilietis.

Literatūra:

1. BIELSKIS, Stasys. Z. Dokšas pristatytas „Sidabrinės nendrės“ premijai gauti. Šilokarčema, 2004, vasario 3, p. 4.

2. DOKŠAS, Zigmantas. Anketa Šilutės personalijų žinynui : [atsakymai į anketoje pateiktus klausimus]. Rankr. [Šilutė : Šilutės rajono savivaldybės F. Bajoraičio viešoji biblioteka, 2015]. 4 p.

3. GRIŠKEVIČIUS, Gediminas. Kas vienija iškilius lietuvius ir Palangos gražintoją Zigmantą Dokšą? Iš Palangos tiltas  [interaktyvus] [žiūrėta 2016 m. balandžio 6 d.]. Prieiga per internetą:                     <http://www.palangostiltas.lt/hotel/lt/kas+vienija+iskilius+lietuvius+ir+palangos+grazintoja+zigmanta+doksa,7,2,3577.html>.

4. Juknaičių koplytėlei – Garbės piliečio Z. Dokšo dovana. Šilutės naujienos, 2008, rugpjūčio 21, Nr. 60, p. 5.

Dragenytė Ramutė
Dragenytė Ramutė Image

Poetė, literatūros kritikė, vertėja, humanitarinių mokslų daktarė.

Gimė 1981 m. sausio 2 d. Šilutėje.

Ramutė Dragenytė 1987–1988 m. pradėjo lankyti pirmą klasę Šilutės vaikų darželyje „Raudonkepuraitė“. 1988–1990 mokėsi Šilutės pirmojoje vidurinėje mokykloje (dab. Šilutės pirmoji gimnazija), 1990–1991 m. – Šilutės pradinėje mokykloje (dab. Šilutės dailės mokykla), 1991–1996 m. – Šilutės pagrindinėje mokykloje (dab. Šilutės Pamario pagrindinė mokykla). Nuo 1996 m. vėl grįžo mokytis į Šilutės pirmąją gimnaziją, kurią 1999 m. sėkmingai baigė.

1999–2003 m. R. Dragenytė studijavo Klaipėdos universitete, kur įgijo filologijos ir bibliotekininkystės bakalauro laipsnį. 2003–2005 m. Vilniaus universitete baigė lietuvių filologijos studijas bei įgijo magistro išsilavinimą. 2007–2015 m. sėkmingai studijas tęsė Vilniaus universitete, Lietuvių literatūros ir tautosakos institute, tapo humanitarinių mokslų daktare. Šiuo metu dirba Mokslo ir enciklopedijų leidybos centre (Vilnius) vyr. moksline redaktore.

Ramutės Dragenytės kūrybos akiratis labai platus: rašo mokslinius straipsnius, publikuoja savo poeziją, verčia iš latvių kalbos. Ji yra įvairių knygų bendraautorė, mokslinių bei grožinių leidinių redaktorė.

2004 m. R. Dragenytei įteiktas „Nemuno“ prizas už geriausią debiutą „Poezijos pavasario“ almanache. Parašyta per 40 knygų recenzijų, kurios paskelbtos žurnaluose „Metai“, „Nemunas“, „Literatūra ir menas“, „Knygų aidai“, „The Vilnius Review“ ir kitur.

Nuolatos palaikomas glaudus ryšys su Šilutės kraštu, nes čia gyvena Ramutės tėvai.

 

Literatūra:

1. Dragenytė, Ramutė. Anketa Šilutės personalijų žinynui : [atsakymai į anketoje pateiktus klausimus]. Rankr. [Šilutė : Šilutės rajono savivaldybės F. Bajoraičio viešoji biblioteka, 2016]. 4 p.

Emeljanovas Emilis (Emelyan Emelyanov)
Emeljanovas Emilis (Emelyan Emelyanov) Image

Profesorius, mokslininkas, jūrų geologas.

Gimė 1934 m. lapkričio 7 d. Suvalkuose, Lenkijoje.

Mirė 2017 m. spalio 2 d.

1946 m. iš Kauno persikėlė į Traksėdžių k. (Šilutės r.), 1948 m. – iš Traksėdžių į Šilutę. 1952 m. baigė Šilutės 1-ąją vidurinę mokyklą (dabar Šilutės pirmoji gimnazija), vėliau (1952–1958) Vilniaus universiteto Gamtos mokslų fakultete įgijo geologo specialybę.

1958 m. dirbo Rusijos mokslų akademijos Okeanologijos instituto Pietų skyriuje, kur tyrinėjo Viduržemio ir Juodosios jūrų geochemiją. Ta tema apsigynė kandidatinę disertaciją. 1963 m. E. Emeljanovas perkeltas į to paties instituto Atlanto skyrių (Kaliningradas, Rusija). 1964 m. – mokslo kandidato disertacijos gynimas. 1979 m. – mokslo daktaro disertacijos gynimas. Suteiktas jūrų ir vandenynų geologijos profesoriaus laipsnis.

Dalyvavo ir vadovavo okeanografijos ekspedicijose Atlanto, Indijos ir Ramiajame vandenynuose, Viduržemio, Juodosios, Grenlandijos, Norvegijos ir Baltijos jūrose. Pagrindinė tyrinėjimo pakraipa – nuosėdų kaupimasis ir rūdų susidarymo jūrose procesai.

Žymiausios E. Jemeljanovo knygos: „Atlanto vandenyno nuosėdų tipai“ (1975); „Atlanto vandenyno geochemija“ (2 knygos; 1978, 1979); „Atlanto vandenyno baseino sedimentacijos procesai“ (1980 m. apginta kaip daktarinė disertacija); „Viduržemio jūros geochemija“ (anglų k., 1986); „Sedimentologinių procesų geochemija Baltijos jūroje“ (1986) ir kt. 1996 m. pasirodė UNESCO Tarpvyriausybinės okeanografijos komisijos išleistas Viduržemio ir Juodosios jūrų nekonsoliduotų paviršinių dugno nuosėdų spalvotas 1:1000 000 mastelio žemėlapis, kurio autoriai – E. Emeljanovas, K. Šimkus bei R. Kuprinas.

Išleido 23 knygas, tarp jų – 6 mokslines. Parašė 310 mokslinių straipsnių įvairiuose moksliniuose žurnaluose. Parengė 38 geologinius žemėlapius, tarp jų – 13 spalvotų Atlanto vandenyno žemėlapių.

E. Emeljanovas – aktyvus visuomenės veikėjas, mokslinių žurnalų redkolegijos narys, mokslinės tarybos narys.

Žymus jūrų geologas palaiko glaudų ryšį su Šilute, nuolatos papildo Šilutės pirmosios gimnazijos muziejų naujomis autorinėmis publikacijomis, palaiko ryšius su klasės draugais. Jeigu yra galimybė, aplanko Šilutės kraštą keletą kartų per metus, nes čia gyvena jo sesuo Ona su šeima bei palaidoti tėvai. E. Emeljanovas Šilutę vadina savo tėviške.

 

Literatūra:

1. Emeljanovas, Emilis. Anketa Šilutės personalijų žinynui : [atsakymai į anketoje pateiktus klausimus]. Rankr. [Šilutė : Šilutės rajono savivaldybės F. Bajoraičio viešoji biblioteka, 2016]. 2 p.

2. Emelyan, Emelyanov Per audras ir kliūtis – į šviesą: okeanologo prisiminimai. Šilutė: TeleSATpressa. 2011, 70 p.

Flick Rokas
Flick Rokas Image

Flick Rokas (iki 1989 m. Rokas Alvydas Liaukonis)

Ekonomistas, habilituotas socialinių mokslų daktaras, prozininkas, eseistas.

Gimė 1936 m. rugpjūčio 16 d. Veisėjuose, Lazdijų r.

Rokas Flick 1945–1947 m. mokėsi Šilutės pradžios mokykloje, 1947 – 1954 m. mokslus tęsė Šilutės 1-ojoje vidurinėje mokykloje (dab. Šilutės pirmoji gimnazija). 1959 m. Vilniaus universitete baigė archeologiją, 1961–1966 m. – pramonės ekonomiką. 1970–1974 m. R. Flick buvo Maskvos I. Gubkino naftos ir dujų pramonės instituto aspirantas. 1975 m. šiame institute apgynė disertaciją „Pabaltijo respublikų miestų dujofikavimo sistemų optimizavimo ekonominis efektyvumas“, įgijo  ekonomikos mokslų kandidato laipsnį. 1984 m. ten pat apgynė disertaciją „Miesto dujų tiekimų sistemų optimizavimas tikimybinio neapibrėžtumo sąlygomis“, įgijo ekonomikos mokslų daktaro laipsnį.

1961–1966 m. R. Flick dirbo Vyriausioje buitinio gyventojų aptarnavimo valdyboje prie Lietuvos Ministrų Tarybos. 1966–1969 m. Komunalinio ūkio ministerijos Vyriausiosios gazifikacijos valdybos viršininko pavaduotojas, 1969–1986 m. – Dujinių įrenginių derinimo ir dujofikacijos orgtechnikos valdybos viršininkas. 1986–1990 m. R. Flick buvo Vilniaus inžinerinio statybos instituto dėstytojas, nuo 1987 m. – profesorius. 1990–1991 m. – energetikos ministro pavaduotojas, LR Vyriausybės patvirtintos Nacionalinės energijos ir efektyvumo didinimo programos vienas iš autorių, Organizacinės koordinacinės komisijos pirmininkas. Nuo 1995 m. – R. Flicko konsultacinės-prekybinės firmos (Klaipėda) savininkas ir vadovas. Nuo 2009 m. – Lietuvos taikomųjų mokslų akademijos narys.

R. Flick parašytos knygos: „Mitingų metas, sudrebinęs Lietuvą: ištraukos iš dienoraščio“ (2005); „Ištiesk pagalbos ranką man: istorinė drama“ (2008); „Atrastoji žemė: autobiografinė apybraiža“ (2008); „Šiaurės Sachara: romanas apie pamirštąją Kuršių Neriją“ (2010); „Paskutinis traukinys: romanas“ (2012); „Emma, pastoriaus duktė: romanas“ (2014); „Pradingę klajojančiam smėlyje: romanas apie senovės kuršius“ (2016).

2012 m. tarptautinio literatūrinio rudens konkurse „Prisijaukinkim žodį, paukštį, debesį…“ už romanus „Šiaurės Sachara“ ir „Paskutinis traukinys“ įteikta Prozos nominacija, 2015 m. – Ievos Simonaitytės premija už romaną „Emma, pastoriaus duktė“.

 

 

Literatūra:

1.      Rokas Flick [interaktyvus]. [Žiūrėta 2018 m. sausio 29 d.]. Prieiga per internetą: <http://www.rasytojai.lt/lt/kontaktai/54-rasytojai/esami-nariai/f/745-rokas-flick>.

2.      FLICK, Rokas. Anketa Šilutės personalijų žinynui : [atsakymai į anketoje pateiktus klausimus]. Rankr. [Šilutė : Šilutės rajono savivaldybės F. Bajoraičio viešoji biblioteka, 2018]. 2 p.

Garšvė Lina
Garšvė Lina Image

Garšvė Lina

 

Dėstytoja, socialinių mokslų daktarė.

 

Gimė 1984 m. kovo 25 d. Šilutėje.

 

Lina Garšvė 1990–1994 m. mokėsi Traksėdžių pagrindinėje mokykloje, 1994–2000 m. –

Šilutės 4-ojoje vidurinėje mokykloje (dab. Šilutės Pamario pagrindinė mokykla), 2000–2002 m. –

Šilutės 1-ojoje gimnazijoje (dab. Šilutės pirmoji gimnazija).

2002–2007 m. L. Garšvė studijavo filosofiją ir visuomenės mokslus Šiaulių universitete, įgijo edukologijos bakalauro laipsnį ir mokytojo profesinę kvalifikaciją. 2003–2004 m. – dalinės politikos mokslų studijos Lenkijoje. 2007–2009 Šiaulių universitete studijavo tarpkultūrinį ugdymą ir tarpininkavimą, įgijo edukologijos magistro laipsnį. 2010–2014 m. Šiaulių universitete studijavo socialinių mokslų, edukologijos krypties doktorantūroje, suteiktas socialinių mokslų daktaro laipsnis.

2008–2014 m. L. Garšvė buvo Šiaulių universiteto Tarptautinių programų ir ryšių tarnybos vyresn. specialistė, 2011–2014 m. – Šiaulių universiteto Filosofijos ir antropologijos katedros dėstytoja, nuo 2014 m. iki dabar – Šiaulių valstybinės kolegijos dėstytoja, nuo 2016 m. iki dabar –  Šiaulių valstybinės kolegijos Socialinio darbo katedros vedėja. 2014–2017 m. L. Garšvė buvo programos „Erasmus+“ programų KA2 strateginių partnerysčių ir KA1 projektinių paraiškų nepriklausoma vertintoja-ekspertė.

L. Garšvė yra Lietuvos edukacinių tyrimų asociacijos narė. Ji dalyvavo tarptautinėse stažuotėse: Thessaly (Graikija) technikos institute, Liepojos (Latvija) universitete, Bragancos (Portugalija) politechnikos institute, Nyregihazos (Vengrija) aukštojoje mokykloje, Kazachstane vykusioje aukštojo mokslo parodoje.

Šilutė L. Garšvei yra gimtasis miestas.

 

 

Literatūra:

 

1.      Garšvė, Lina. Anketa Šilutės personalijų žinynui : [atsakymai į anketoje pateiktus klausimus]. Rankr. [Šilutė: Šilutės rajono savivaldybės F. Bajoraičio viešoji biblioteka, 2018, gegužės 23 d.]. 2 p.

 

 

 

 

 

Gaigalas Kazys
Gaigalas Kazys Image

Kazys Gaigalas

Biologijos mokslų daktaras, kraštotyrininkas, Šilutės rajono savivaldybės „Sidabrinės nendrės“ premijos laureatas.

Gimė 1928 m. kovo 2 d. Linkuvoje (Pakruojo r.).

Mirė 2014 m. vasario 27 d. Rusnėje (Šilutės r.).

Kazys Gaigalas 1948 m. baigė Linkuvos (Pakruojo r.) gimnaziją. 1948–1949 m. buvo Dvariukų kaimo (Pakruojo r.) pradinės mokyklos mokytojas, vedėjas. 1949 m. ištremtas į Sibirą. 1954 m. Irkutsko (Rusija) valstybiniame universitete įgijo biologo-zoologo specialybę. Studijuodamas dalyvavo Baikalo ežero tyrimo ekspedicijose ir paskelbė pirmąjį savo darbą „Baikalo ežero verpetės“. 1954–1956 m. dirbo Entomologinio skyriaus vedėju Novosibirsko (Rusija) sanitarinėje epidemiologinėje stotyje, vėliau – Vakarų Sibiro naftos geologijos tresto naftos paieškų ekspedicijos inžinieriumi-mikropaleontologu. 1954–1956 m. mokytojavo vietos vidurinėje mokykloje.

Grįžęs į Lietuvą po tremties Sibire, K. Gaigalas 1956–1957 m. dirbo Lietuvos mokslų akademijos Biologijos institute vyresniuoju moksliniu bendradarbiu, 1957–1965 m. – Rusnės žuvų apsaugos ir žvejybos reguliavimo inspekcijoje viršininku-vyresniuoju inspektoriumi. 1961–1964 m. K. Gaigalas buvo Lietuvos mokslų akademijos Zoologijos ir parazitologijos instituto neakivaizdinis aspirantas, 1965–1989 m. – vyresnysis mokslinis bendradarbis, Rusnės ichtiologijos laboratorijos vadovas, nuo 1992 m. – Ekologijos instituto neetatinis mokslinis bendradarbis.

1964 m. K. Gaigalas Leningrade (dab. Sankt Peterburgas, Rusija), Ežerų ir upių žuvininkystės institute, apgynė biologijos mokslų kandidato disertaciją. 1968 m. jam suteiktas ichtiologijos specialybės vyresniojo mokslinio bendradarbio vardas.

Jis veikė kaip Lietuvos hidrobiologų draugijos narys, visuomeninis gamtos apsaugos inspektorius. 1993 m. Lietuvos mokslo taryba jam suteikė gamtos mokslų daktaro vardą.

Biologas tyrė Pamario krašto gamtą. Jis yra paskelbęs daugiau kaip 80 mokslinių straipsnių ir apie 260 mokslo populiarinimo straipsnių. K. Gaigalas su bendraautoriais paskelbė leidinius: „Nemunas“ (1978), „Lietuvos retosios žuvys“ (1992), „Rusnė“ (1992). 2001 m. išleido knygą „Kuršių marių baseino žuvys ir žvejyba“. 2001 m. skaitytojus pasiekė antroji knyga – monografija „Lietuvos žuvininkystė Nemuno žemupio regione“.

Mokslininko K. Gaigalo veiklą įvertino ir kraštiečiai, 2002 m. įteikę Šilutės rajono savivaldybės „Sidabrinės nendrės“ premiją. 2013 m. LR Aplinkos ministerijos ir Žurnalistų sąjungos tradiciniame konkurse „Žmogus ir aplinka“ už publikacijas „Dirbtinė žuvivaisa ir akvakultūra Nemuno deltoje“, „Pragaištingi ekologiniai ir socialiniai reiškiniai Pamaryje“, „Atnaujintas ungurių įžuvinimas – tik gero darbo pradžia“ pelnė trečiąją vietą.

K. Gaigalas buvo aktyvus pilietis, didelis krašto patriotas, Nemuno deltos bei Kuršių marių vandenų, biologinės įvairovės saugotojas ir puoselėtojas, besirūpinantis ne tik pamario krašto gamta, bet ir jo gyventojais. Jo mokslinių tyrinėjimų ir darbų palikimas laikomas svariu indėliu Šilutės kraštui, žmonėms ir istorijai.

 

Literatūra:

1. Šilutės kraštas: enciklopedinis žodynas. Šilutė: Prūsija, 2000, p. 120.

2. Linkuvis grįžo tapęs Pamario krašto šviesuliu. 2014, kovo 28 d. [Žiūrėta 2017 m. gruodžio 22 d.]. Prieiga per internetą: http://www.skrastas.lt/?data=2014-03-28&rub=1144745056&id=1395935606

Gaigalienė-Enikaitė Birutė
Gaigalienė-Enikaitė Birutė Image

Gaigalienė-Enikaitė Birutė

Pedagogė, poetė, bibliotekininkė, Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos narė.

Gimė 1931 m. gegužės 21 d. Linkuvoje, Pakruojo r.

Mirė 2016 m. rugsėjo 30 d. Rusnėje, Šilutės r.

Birutė Gaigalienė 1951 m. baigė Linkuvos (Pakruojo r.) vidurinę mokyklą. Nuo 1952 m. neakivaizdžiai mokėsi Klaipėdos mokytojų seminarijoje, tačiau jos nebaigė, nes buvo ištremta į Sibirą.

Rusnėje B. Gaigalienė gyvena nuo  1957 m., grįžusi su vyru Kazimieru Gaigalu iš tremties Sibire. Po keleto metų mokytojavimo Žemaitijos mokyklose ( Tėvelių septynmetėje mokykloje (Skuodo r.), Plungėje, Švėkšnoje) pas ištremtą gimnazijos laikų draugą K. Gaigalą Birutė išvažiavo savo noru. Tuos laikus poetė minėjo gana šviesiai, nes juos supo daug gerų žmonių. Jie patys, būdami draugiški, nesunkiai Novosibirske (Rusija) pritapo.

Iš tremties grįžusi B. Gaigalienė pradėjo dirbti Šyškrantės  (Šilutės r.) pieno punkto supirkėja. Nuo 1976 m. darbavosi Rusnės miestelio bibliotekoje. 1989 m. perėjo į tuometinę Rusnės internatinės mokyklos (dab. Rusnės specialioji mokykla) biblioteką, kurioje vedėja išdirbo 24 metus.

Prasidėjus Lietuvos Nepriklausomybės Sąjūdžiui įsijungė į jį. Kartu su bendraminčiais rusniškiais įkūrė tremtinių ir politinių kalinių chorą. Ne vienos dainos žodžius jam yra parašiusi B. Gaigalienė.

Ji ne tik rašė eilėraščius, bet ir buvo nuostabi pasakotoja. Dažna jos knyga baigdavosi eiliuotu Lietuvos istorijos pasakojimu. Atskirą knygą B. Gaigalienė išleido apie Skomantų piliakalnį. Ne kartą čia buvojusi ji eiliuotai aprašė šios vietos legendą. Pati ne vienam yra sakiusi: „Gal čia kada ankstesniame gyvenime esu buvusi, nes labai gerai čia jaučiuosi“.

B. Gaigalienė yra 10-ties poezijos knygų bendraautorė. Išleido aštuonias autorines knygas: „Vasarų tiltai” (1998), „Rudens šviesa” (2000), „Būtasis laikas” (2001), „Žemės šiluma” (2003), „Skomantų legenda” (2004), „Giedra” (2006), „Atminties turtas” (2008), „Skambanti tyla” (2011). Jos kūrybos lyrizmas, optimizmas, artumas paprastam žmogui ypač akivaizdus eilėraščių rinkinyje ,,Skambanti tyla”, kurį autorė dedikuoja šviesiam savo tėvų atminimui. Rašytojos pagrindinės temos – vaizdingas Pamario kraštas, meilė tėvynei, gamtai, namams. Dar vienas jos įkvėpimo šaltinis – Lietuvos istorija, sakmės, legendos, pasakos. B. Gaigalienė yra parašiusi poemų apie kunigaikštienę Gražiną, Barborą Radvilaitę, kt.

B. Gaigalienė nuo 2008 m. – Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos narė.

 

Literatūra:

 

1.      Šilutės kraštas: enciklopedinis žodynas. Šilutė: Prūsija, 2000, p. 120.

2.      Mažutis, Romualdas. Apsikabinusi rudeninę vėtrą. Pamarys, 2003, liepos 1, p. 5.

3.      Vaičys, Domas. Briste per neskęstantį svajonių debesį… Šilokarčema, 2008, lapkričio 28, p. 12

 

Galinskienė Vaida
Galinskienė Vaida Image

Lietuvių kalbos mokytoja, renginių vedėja, lietuvininkų tarmės propaguotoja.

Gimė 1963 m. sausio 30 d. Svencelės kaime, Klaipėdos r.

Vaida Galinskienė pabaigusi mokyklą įstojo į LTSR valstybinę konservatoriją (dab. Lietuvos muzikos ir teatro akademija). Baigusi režisūrą geriausiai visame kurse, V. Galinskienė pirmoji turėjo teisę rinktis, kur nori būti paskirta. Klaipėdą atmetė iš karto, nors ir labai norėjo dėstytoja ją čia pasilikti, didelis miestas nežavėjo. Taip ir atsidūrė Šilutėje, kur jau gyveno brolis Romualdas. Jis pakalbėjo su tuomete Šilutės pirmosios gimnazijos direktore Romualda Dobranskiene, o ji, labai mokėjusi mylėti ir globoti jaunus specialistus, priėmė merginą dirbti lietuvių kalbos mokytoja. Nuo 1986 m. V. Galinskienė dėsto lietuvių kalbą Šilutės pirmojoje gimnazijoje.

Mokytoja yra rajoninių ir respublikinių renginių vedėja, sumanytoja ir organizatorė, pristatanti savitą Pamario krašto etnokultūrą visoje šalyje. Pasitelkdama gebėjimą „fobeliuoti“, kalbindama susirinkusiuosius šišioniškių tarme, mokydama įvairiausių žaidimų, entuziastė perduoda Pamario krašto tradicijas, neleidžia užmiršti krašto papročių, tautosakos, populiarina nykstančią gyvąją lietuvininkų tarmę, kuri V. Galinskienės aktyviai propaguojama nuo 1994 metų įvairiausiais būdais: porinant pasakojimus folkloro šventėse, festivaliuose su folkloro ansambliais ,,Verdaine“ (1994–2001), ,,Ramyte“ (nuo 2002 m.), kapela ,,Bikava” (1997–2006); vedant renginius rajone; pristatant Mažąją Lietuvą kaip atskirą Lietuvos etninį regioną įvairiuose respublikiniuose renginiuose, dainų šventėse; mokant elementarių lietuvininkų tarmės pagrindų jaunąją kartą.

V. Galinskienei įteiktas ne vienas padėkos raštas, 2013 m. ji paskelbta prestižinės Šilutės rajono savivaldybės premijos „Sidabrinė nendrė“ laureate.

 

Literatūra:

1. Galinskienė, Vaida. Anketa Šilutės personalijų žinynui : [atsakymai į anketoje pateiktus klausimus]. Rankr. [Šilutė : Šilutės rajono savivaldybės F. Bajoraičio viešoji biblioteka, 2017]. 2 p.

2. Budrikienė Vilija. Pamario vėjų išauginta „Sidabrinė nendrė“ – Vaida Galinskienė [interaktyvus]. 2013, kovo 18 d. [Žiūrėta 2017 m. balandžio 27 d.]. Prieiga per internetą: < www.silutesnaujienos.lt>.

3. Sodonis, Saulius. Šaunioji šišioniškių tarmės puoselėtoja [interaktyvus]. 2013, kovo 20 d. [Žiūrėta 2017 m. balandžio 27 d.]. Prieiga per internetą: <www.silaine.lt>.

4. Vaida Galinskienė (Šilutė) [interaktyvus]. 2012, vasario 22 d. [Žiūrėta 2017 m. balandžio 27 d.]. Prieiga per internetą: <www.grazitumano.lt>.

Gečas Alfonsas
Gečas Alfonsas Image

Muzikas, chorvedys, akordeonistas, dirigentas.

Gimė 1923 m. vasario 8 d. Lapkasių k., Šilutės r.
Mirė 1999 m. kovo 29 d. Reedsburge (Viskonsino valstija, JAV).

1938 m. Švėkšnos „Saulės“ gimnazijoje baigė penkias klases. Iki Antrojo pasaulinio karo mokėsi Telšių ir Kauno kunigų seminarijose. Telšiuose muzikos mokėsi pas Albiną Jasenauską ir giedojo jo vadovaujamame vyrų chore.

1944 m. pasitraukė į Bavariją (Vokietija), teologijos studijas tęsė aukštojoje filosofijos ir teologijos mokykloje Eichštete (Eichstätt, Vokietija). 1945 m. persikėlė į Rebdorfo (Vokietija) pabėgėlių stovyklą ir pradėjo dirbti su choru, kuriam vadovavo Zenonas Jonušas. A. Gečas 1947 m. prie amerikiečių kariuomenės įsteigtoje sargybų kuopoje subūrė chorą ir vokalinį oktetą.

1949 m., apsigyvenęs Čikagoje (JAV), suorganizavo lietuvių tremtinių vyrų chorą, kuris vėliau pavadintas „Vyčio“ vardu. 1950 m. spalio 15 d. įvyko pirmas viešas choro koncertas, kuriame atlikta 17 dainų. Choro vadovavimą perėmus Broniui Jonušui, o vėliau Vladui Baltrušaičiui, A. Gečas buvo šių dirigentų asistentas. Kelerius metus muzikos žinias gilino pas kompozitorių Vladą Jakubėną. 1955 m. subūrė vyrų vokalinį oktetą, o vėliau vadovavo Skautų veteranų vokaliniam oktetui, grojo akordeonu šokių orkestre. Kurį laiką talkino „Dainavos“ meno ansambliui. 1956–1987 m. buvo Čikagos lietuvių operos chormeisteris (daugiausia mokė vyrų chorą). Per tą laikotarpį buvo pastatyta daug klasikinių oper ir lietuvių kompozitorių kūrinių. 1983 m. buvo 6-osios dainų šventės Čikagoje jungtinio vyrų choro dirigentas.

1987 m., išėjęs į pensiją, apsigyveno Reedsburge (Viskonsinas, JAV). Priklausė Madisono (Viskonsinas, JAV) tautinių šokių grupei „Žaibas“, kuriai akompanavo akordeonu. Harmonizavo lietuvių liaudies dainas, keletą sukūrė. Daina „Aras“ atlikta 1994 m. Vilniuje vykusios Pirmosios pasaulio lietuvių dainų šventės metu.

Literatūra:

1. Jungtinių Amerikos Valstijų lietuviai: biografijų žinynas. T. 1. / grupės vadovė Jonė Liandzbergienė. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1998, p. 288-289.

2. ZUBRICKAS, Boleslovas.  Pasaulio lietuvių chorvedžiai: enciklopedinis žinynas. Vilnius: Lietuvos liaudies kultūros centras, 1999, p. 179-180.

Gipiškis Vytautas
Gipiškis Vytautas Image

Agronomas, dirvožemininkas, agrochemikas, biomedicinos mokslų daktaras.

Gimė 1930 m. rugpjūčio 3 d. Telšiuose.

1952 m. baigė matininkų kursus. 1959 m. studijavo Lietuvos žemės ūkio akademijoje. 1971 m. baigė doktorantūrą bei apsigynė disertaciją.

1953–1955 m. dirbo žemėtvarkoje, 1956 m. – dirvožemininku. 1958–1966 m. darbinės patirties sėmėsi Samališkių (Klaipėdos r.) bandymų stotyje, 1967–1992 m. – Žemdirbystės instituto Vėžaičių (Klaipėdos r.) filiale. 1979–1992 m. dirbo Nemuno užliejamųjų pievų sektoriaus Šilutės skyriaus vedėju. 1993–2000 m. V. Gipiškis buvo Žemdirbystės instituto Žolininkystės skyriaus Nemuno pievų sektoriaus vedėjas. Nuo 1991 m. – dirbantis pensininkas, o nuo 2001 m. – neetatinis mokslinis bendradarbis, dirbantis visuomeniniais pagrindais.

V. Gipiškis buvo aktyvus Šilutės Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys, atstovaujantis žemdirbius, dalyvaudavo komisijoje grąžinant žemę. Rusnės (Šilutės r.) gamtos fondo narys. Būdamas pensijoje visuomeniniais pagrindais tęsė pradėtą mokslinį darbą pievose, o vėliau, gyvendamas Vėžaičiuose, apibendrino rūgščių dirvožemių tyrimo duomenis.

1948–1950 m., dalyvaudamas Lietuvos mokslų akademijos surengtoje ekspedicijoje, nustatė, kad Nemuno žemupio pievos yra labai derlingos ir rekomendavo jas naudoti žemdirbystei.

V. Gipiškis apdovanotas dviem valstybinėmis premijomis: pirmoji premija suteikta už rūgščių dirvožemių kalkinimo tyrimus ir diegimą, antroji – už atliktus mokslinius tyrimus Nemuno žemupio pievose ir jų diegimą gamyboje. Jis apdovanotas penktojo laipsnio Gedimino medaliu už sėkmingus darbus Nemuno pievose.

Parašė daugiau kaip 100 įvairių publicistinių ir mokslinių straipsnių. Juknaičiuose (Šilutės r.) buvo organizuotos trys mokslinės-gamybinės konferencijos užliejamų pievų klausimais.

Žemdirbystės instituto Nemuno pievų sektoriuje Šilutėje dirbo 21 metus. Trūkstant lėšų šis etatas buvo panaikintas (2000 m.). Liko neparašyta knyga apie Nemuno pievas. Grįžęs į Vėžaičius rado kitą mokslui ir gamybai labai svarbią problemą, aktualią ir Šilutės rajonui. Per 10 metų V. Gipiškis apibendrino 73 metų rūgščių dirvožemių tyrimo duomenis, kurie sudėti į 550 puslapių skaitmeninę knygą „Rūgščių dirvožemių kalkinimo tyrimų raida – žinynas. Pagrindiniai duomenys ir jų analizė“.

Šilutėje dar liko keli seni draugai, kuriuos V. Gipiškis aplanko kartą per metus. Jeigu sveikata leistų, norėtų grįžti į užliejamas pievas ir apibendrinti sukauptus tyrimo duomenis, kurie dabar guli ataskaitose bei Žemdirbystės instituto mokslo darbų tomuose.

 

Literatūra:

1. GIPIŠKIS, Vytautas. Anketa Šilutės personalijų žinynui : [atsakymai į anketoje pateiktus klausimus]. Rankr. [Šilutė : Šilutės rajono savivaldybės F. Bajoraičio viešoji biblioteka, 2016]. 2 p.

Greičius Rimantas
Greičius Rimantas Image

Rusų kalbos ir literatūros mokytojas.

Gimė 1938 m. gegužės 16 d. Vilkaviškyje.

1949 m. su tėvais (tėvas buvo Pagėgių gimnazijos direktorius) buvo ištremtas į Sibirą. 1958–1963 m. – Novosibirsko srities (Vakarų Sibiras, Rusija) Baltos aštuonmetės mokyklos mokytojas. 1963 m. su žmona ir vaikais grįžo į Lietuvą ir pradėjo mokytojauti Ramučių (Šilutės r.) aštuonmetėje mokykloje. Nuo 1965 m. iki 1970 m. R. Greičius buvo šios mokyklos direktorius. 1971–1974 m. dirbo Priekulės (Klaipėdos r.) vidurinės mokyklos direktoriaus pavaduotoju, 1975–1978 m. – Akmenės r. Kultūros skyriaus vedėju. 1979–1984 m. buvo Klaipėdos laikraščio „Lietuvos žvejys“ redaktorius. 1984–1990 m. dirbo laikraščio „Sovetskaja Litva“ korespondentu, 1991–1993 m. Alytuje – mokytoju, 1993–1996 m. – 7-osios vidurinės mokyklos direktoriaus pavaduotoju. 1996–1997 m. R. Greičius buvo laikraščio „Diena“ korespondentas. 1997–1998 m. dirbo laikraščio „Valstiečių laikraštis“ korespondentu. Nuo 2003 m. iki 2013 m. R. Greičius buvo Prienų r. laikraščio „Krašto vitrina“ redaktorius.

Tarybiniais laikais R. Greičius buvo apdovanotas medaliais, daugybe garbės raštų, rinktas miesto Tarybos deputatu.

Išleido knygas: „Tarnavo vaikinai pasienyje“ (1976 m., rusų k. – 1979 m.); „Man nereikia likimo kito“ (lietuvių ir rusų k. 2012 m.); „Sugrįžimai“ (2013); „Voratinklyje“ (2014 m. rusų k., kartu su bendraautoriumi N. Nikolajevu); „Sugrįžimų našta“ (2015). Parašė daugybę apybraižų Maskvos (Rusija) ir Lietuvos laikraščiuose.

1981 m. Armėnijoje bei 1983 m. Moldavijoje dalyvavo buvusios TSRS rašytojų seminaruose. R. Greičius periodiškai susitinka su Šilutėje bei jos rajone gyvenančiais buvusiais mokiniais.

 

Literatūra:

1. GREIČIUS, Rimantas. Anketa Šilutės personalijų žinynui : [atsakymai į anketoje pateiktus klausimus]. Rankr. [Šilutė : Šilutės rajono savivaldybės F. Bajoraičio viešoji biblioteka, 2016]. 2 p.

Gustas Aldona
Gustas Aldona Image

Išeivijos poetė, dailininkė.

Gimė 1932 m. kovo 2 d. Karceviškiuose , Šilutės r.

1939 m. Aldona Gustas kartu su šeima pasitraukė į Didžiąją Lietuvą. Rusijai okupavus Lietuvą tėvas buvo ištremtas į Sibirą, o mergaitė kartu su motina (1941) pasitraukė į Vokietiją. Nuo 1945 m. gyvena Berlyne (Vokietija). A. Gustaitei tuomet tebuvo devyneri. Ankstyvieji vaikystės įspūdžiai ir išgyvenimai, lietuvių folkloras ir gimtojo krašto gamtovaizdis moters gyvenime paliko ryškų įspaudą. Su Lietuva yra siejamos A. Gustas kūrybos ištakos.

1951 m. menininkė susipažino su savo vyru Georgu Holmstenu, su kuriuo susituokė 1952 m. Nenorėjo turėti vaikų, nes liūdna patirtis, kaip sunku buvo mamai auginti brolį, gimusį 1944 m., paskatino žengti tokį svarbų gyvenimo žingsnį.

Buvo baigusi vidurinę mokyklą ir norėjo dirbti, įsidarbino moterų klinikos biure.

1962 m. išleido pirmą eilėraščių rinkinį. A. Gustas yra antologijų bei katalogų sudarytoja. Jos poezija įtraukta į daugiau kaip 100 eiliuotų antologijų, verčiama į anglų, ispanų, italų bei lietuvių kalbas. A. Gustas eilėmis kompozitoriai kuria muziką.

Pasaulyje pripažinta poetė yra išleidusi nemažai poezijos knygų: „Nakties gatvė“ (1962), „Žolelių būrėjas“ (1963), „Žodžio etika“ (1971) ir kt. Poetinio žodžio motyvai – vaikystė, kaimo gamta, meilė, dažnai siejama su Lietuva. Lietuvių kalba išleista knyga „Briedžiai mano broliai“ (1983) ir dvikalbis leidinys su tekstais bei piešiniais „Simbiozės moterys“ (1994).

Tapyti dailininkė pradėjo 1972 m. Studijavo pas Horstą Strempelį, W. Koeppelį, Lionisą. Tapė natiurmortus, aktus, zoologijos sodo žvėris, moterų portretus. Vėliau ėmė piešti žmogų kaip dvilypę mišrią būtybę – žmogaus gyvūno vaizdinį.

Už nuopelnus poetiniam žodžiui ir menui garsioji šilutiškė Vokietijoje yra apdovanota Rahel Varnhagen von Ense medaliu (1997) bei aukščiausiu Vokietijos garbės ženklu – Vokietijos nuopelnų Kryžiumi (1999). A. Gustas gyvenimo kūryba yra įvertinta ir Lietuvoje (2006). Lietuvos Respublikos Prezidento Valdo Adamkaus dekretu jai įteiktas didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino medalis.

Gustas aktyviai dalyvavo personalinėse bei grupinėse parodose Vokietijoje, Prancūzijoje, Italijoje, Belgijoje, JAV ir Lietuvoje. 1972 m. kartu su bendraminčiais įkūrė garsią Berlyno dailininkų-poetų (Berliner Malerpoeten) grupę.

 

Literatūra:

  1. Mažosios Lietuvos enciklopedija. Vilnius, 2000, t. 1, p. 540.
  2. Barniškienė Sigita. Aldona Gustas: „esu toji Berlyne / su sapno gūsiais iš Lietuvos“. Literatūra ir menas [interaktyvus]. 2014 m., vasario 21 d. [Žiūrėta 2016 m. rugpjūčio 2 d.] Prieiga per internetą: < www.literaturairmenas.lt >.
Ignatavičius Eugenijus
Ignatavičius Eugenijus Image

Rašytojas, vertėjas, dramaturgas, aktorius.

 

Gimė 1935 m. gegužės 8 d. Užraguvių k., Raseinių aps.

Mirė 2020 m. gegužės 16 d. Vilniuje.

 

Eugenijus Ignatavičius mokėsi Aukštašlynio (Raseinių r.) ir Paišlynio (Jurbarko r.) pradinėse mokyklose, 1945–1953 m. – Vadžgirio (Jurbarko r.) progimnazijoje. 1953 m. suimtas ir nuteistas už antisovietinės literatūros kūrimą, pogrindžio spaudos platinimą, iššūkius mokyklos komjaunuoliams, atvirą agitaciją prieš sovietų valdžią. Dvejus metus kalėjo Kuibyševo (dabar Samaros) srities lageriuose. Grįžus į laisvę, padedant pusbroliui Marcelinui Ignatavičiui, 1955–1956 m. mokslus tęsė Šilutės darbo jaunimo vidurinėje mokykloje. 1956–1960 m. studijavo Lietuvos konservatorijos Teatriniame fakultete ir įgijo dramos aktoriaus specialybę. 1973 m. Maskvos M. Gorkio literatūros institute baigė dvimečius dramaturgijos kursus.

1960–1964 m. dirbo Lietuvos radijo ir televizijos komitete aktoriumi, o vėliau – televizijos jaunimo laidų vedėju. Dirbo savaitraščio „Literatūra ir menas“ redakcijoje, publicistikos skyriuje. 1967–1971 m. buvo Lietuvos kultūros ministerijos Meno reikalų valdybos repertuarinės redakcinės kolegijos narys. 1973–1980 m. dirbo Kauno dramos teatro literatūrinės dalies vedėju. 1980–1984 m. buvo Lietuvos teatro draugijos konsultantas, 1989–1990 m. – Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos pirmasis redaktorius. 1991–1993 m. vadovavo Lietuvos kultūros ministerijos Teatrų skyriui. 1993–1996 m. buvo Lietuvos TV dokumentinių filmų studijos vyriausiasis redaktorius. Išėjęs į pensiją dirbo Lietuvos radijo ir televizijos taryboje ir Piliečių chartijos sekretoriumi.

E. Ignatavičius buvo LATGA revizijos komisijos narys, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių bendrijos narys. 1989 m. dalyvavo ekspedicijoje prie Laptevų jūros – pirmosios lietuvių tremties vietovėse statė paminklus. Parengė 1941 m. tremtinių prisiminimų knygą, papildytą savo įspūdžiais, „Kryžius Šiaurėje“ (1992). Prasidėjus Atgimimo laikotarpiui įsitraukė į Sąjūdžio veiklą, buvo išrinktas Sąjūdžio Seimo nariu nuo Rašytojų sąjungos, parašė publicistikos straipsnių ir reportažų iš Grozno (Čečėnija), pokalbių su prezidentu Dž. Dudajevu, spausdintų 1995 m. Lietuvoje.

Nuo 1971 m. buvo Lietuvos rašytojų sąjungos narys. Studijuodamas Lietuvos konservatorijos Teatriniame fakultete parašė pirmuosius apsakymus. 1966 m. išleido pirmąją novelių knygą „Sekmadienio pieva“, vėliau – „Pradalgių tyla“ (1971), „Sidabrinės skyrybos“ (1976), „Ir namų amžinoji šviesa“ (1983), pelniusią J. Žemaitės premiją, „Chrizantemų autobuse“ (1988). Parašė romaną „Marso pilnatis“ (2000) apie pokario kaimą, regimą paauglio akimis, ir romaną „Kiparisų tamsa“ (2006), išleido novelių rinktinę „Obelis katedros aikštėje“ (2005), novelių ir esė rinkinį „Nebaigtas pokalbis“ (2010) ir t. t. Į lietuvių kalbą išvertė A. Solženycino romaną „Pirmajame rate“ (1991). Rusų kalba išleistas novelių rinkinys „Pradalgių tyla“ („Tyšina prokosjev“, 1980). Dalis novelių išversta ir išspausdinta armėnų, gruzinų, anglų, kroatų, vengrų, rumunų ir latvių kalbomis.

E. Ignatavičius parašė keletą inscenizacijų: pagal J. Baltušio romaną „Parduotos vasaros“ buvo pastatytas 1960 m. Teatrinio fakulteto 5-osios laidos diplominis spektaklis; spektaklis „Baltaragio malūnas“ pagal to paties pavadinimo K. Borutos romaną 1966 m. pastatytas Kauno valstybiniame dramos teatre. Šiame teatre pastatytas ir spektaklis „Šuo danguje“ (1979). Šešetas ar septynetas spektaklių vaikams pagal pasakų inscenizacijas pastatyta Kauno ir Vilniaus lėlių teatruose. Už spektaklį „Šyvio dalia“ 1979 m. Pabaltijo lėlių teatrų festivalyje Taline skirta pirmoji premija (už pjesę). „Svajonių piligrimas“ apie M. K.Čiurlionį (su rež. J. Vaitkumi) pastatytas 1975 m. Kauno valstybiniame dramos teatre. E. Ignatavičius parašė keletą vienaveiksmių pjesių. Viena jų – „Sidabrinės skyrybos“ – pastatyta daugelyje Lietuvos liaudies teatrų ir Latvijos televizijoje bei liaudies teatre, publikuota pjesių rinkinyje „Viskas bus gerai“. Radijo pjesių konkurse pjesei „Obelys ant stogų“ skirta antroji premija. Parašė scenarijų dviejų serijų televizijos filmui „Žalčio karūna“ apie M. K. Čiurlionį (pastatyta 1986 m. Lietuvos televizijoje, rež. B. Talačka). Rašė scenarijus ir dokumentiniams filmams pasipriešinimo tema – filmui „Garibaldžio tyla“ apie poetą, pedagogą ir rezistentą Konstantiną Bajerčių (1995 m. pastatė rež. J. Sabolius), pelniusiam LAF premiją; apie partizanų vadą, generolą Joną Žemaitį – „Ketvirtasis prezidentas“; apie Algimanto apygardos štabo ryšininkę Izabelę Vilimaitę-Stirną – „Stirna“ (šių filmų režisierius J. Sabolius). Dokumentinis filmas „Lietuvos pajūris“ (rež. B. Talačka) premijuotas Pabaltijo dokumentinių filmų festivalyje, vykusiame Liepojoje (Latvija).

E. Ignatavičius apdovanotas Lietuvos Nepriklausomybės medaliu, Ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžiumi ir už aktyvią veiklą – NATO ženklu. 2006 m. vasario 8 d. skirta Lietuvos Respublikos Vyriausybės kultūros ir meno premija. 2006 m. birželio mėn. už rinktinę „Obelis katedros aikštėje“ įteikta (antrąkart) J. Žemaitės premija.

 

 

Literatūra:

 

1. IGNATAVIČIUS, Eugenijus. Anketa Šilutės personalijų žinynui : [rašytojo atsakymai į anketoje pateiktus klausimus]. Mašinr. [Šilutė : Šilutės rajono savivaldybės F. Bajoraičio viešoji biblioteka, 2015]. 3 p.

 

2. IGNATAVIČIUS, Eugenijus. Apie gyvenimą ir kūrybinę bei visuomeninę veiklą. Iš Virtuali paroda „Eugenijus Ignatavičius. Akistata“ / parengė Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka [interaktyvus] [žiūrėta 2016 m. balandžio 12 d.]. Prieiga per internetą:

< http://parodos.lnb.lt/exhibits/show/eugenijus-ignatavicius/eugenijus-ignatavi–ius>.

 

Ignatavičius Marcelinas
Ignatavičius Marcelinas Image

Pedagogas, švietėjas.

Gimė 1920 m. liepos 23 d. Šaukliuose, Raseinių r.

Mirė 2016 m. vasario 10 d. Šilutėje.

1941 m. baigė Raseinių gimnaziją, kurioje mokydamasis 1938 m. dalyvavo susitikime su Vydūnu. 1944–1946 m. dirbo mokytoju Raseinių ir Pagėgių apskrityse.

1946 m. gegužės ir rugsėjo mėnesiais važiavo į Komijos respubliką parvežti 1941 m. ištremtų iš Lietuvos vaikų. Šių vaikų tėvai buvo mirę. LTSR Aukščiausiosios Tarybos prezidiumas našlaičiams leido grįžti į Lietuvą. Gautame sąraše buvo 17 žmonių, bet Komijos vaikų namai buvo perpildyti, todėl pasiūlyta vežtis visus lietuvių vaikus. M. Ignatavičius neturėjo tam pinigų ir leidimo. Pinigus kelionei davė Komijos švietimo liaudies komisariatas. Mokytojas į Lietuvą parvežė apie 80 vaikų.

1948–1954 m. neakivaizdiniu būdu studijavo Vilniaus pedagoginiame institute lietuvių kalbą ir literatūrą. 1948–1952 m. dirbo Vyžių pradinėje, Juknaičių septynmetėje, Žemaičių Naumiesčio mokyklose. 1952 m. paskirtas vadovauti Šilutės pirmajai vidurinei mokyklai. 1958 m. tapo Šilutės rajono Vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotoju, 1962 m. – rajono Kultūros skyriaus vedėju. 1970–1980 m. dirbo Traksėdžių pagrindinės mokyklos direktoriumi. Išėjęs į pensiją iki 1992 m. Traksėdžių pagrindinėje mokykloje dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą.

2007 m. už nuopelnus ir darbus M. Ignatavičius apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordinu.

Literatūra:

1. SODONIS, Saulius. Lemtis ir likimas lėmė įdomų ir turiningą gyvenimą. Šilainės sodas, 2009, spalio 6, nr. 19 [interaktyvus] [žiūrėta 2016 m. kovo 18 d.].

2. Šilutės kraštas: enciklopedinis žodynas / Šilutės rajono savivaldybės Fridricho Bajoraičio viešoji biblioteka. Šilutė: Prūsija, 2000, p. 150.

Isevičiūtė-Grigonienė Vilma
Isevičiūtė-Grigonienė Vilma Image

Inžinierė hidrotechnikė, pedagogė, prozininkė, poetė.

Gimė 1964 m. spalio 15 d. Plokščių kaime, Šakių r.

1982 m. Vilma Isevičiūtė-Grigonienė baigė Plokščių (Šakių r.) vidurinę mokyklą. 1987 m. – Lietuvos žemės ūkio akademiją (dab. Aleksandro Stulginskio universitetas), 1994 m. – Vilniaus pedagoginį universitetą (dab. Lietuvos edukologijos universitetas).

Pirmoji ir vienintelė V. Grigonienės darbovietė – Šilutės žemės ūkio mokykla. 1987  m. tai buvo Šilutės tarybinis ūkis-technikumas. Iki 2000 m. ji buvo dėstytoja ir mokytoja metodininkė. Vėliau tapo praktinio mokymo vadove, o nuo 2001 m. – skyriaus vedėja. 2003 m. pradėjo vadovauti Žemaičių Naumiesčio (Šilutės r.) politechnikos mokyklai, kuri buvo prijungta prie Šilutės žemės ūkio mokyklos. Šiuo metu V. Grigonienė yra Šilutės žemės ūkio mokyklos Žemaičių Naumiesčio skyriaus vedėja.

Noras rašyti pedagogę lydi nuo vaikystės. Vilma manė, kad lengviausia save išreikšti eilėmis, todėl pirmoje jos knygelėje „Baltų debesų namai“, išleistoje 1995 m., atgulė eilėraščiai.  1996 m. Šilutės leidykla „Prūsija“ išleido poezijos almanachą „Dvidešimt ir vienas Šilutės užburtas“, kur publikuojama ir V. Isevičiūtės-Grigonienės kūryba. Jos eilėraščiai buvo išspausdinti ir Šakių miesto šventei skirtame leidinyje. 2001 m. išleista dar viena poezijos knygutė „Ten, sidabro vingy…“. 2012 m. pasirodė prozos knygutė „ Aš norėjau sesutės“.

V. Grigonienė yra Lietuvos nepriklausomų rašytojų sąjungos, Šakių rajono literatų klubo „Lygumų šaltinis“ narė. 2012 m. ji tapo respublikinio poezijos konkurso „Žydinčios vyšnios šakelė“ diplomante.

Šilutėje Vilma Grigonienė gyvena nuo 1987 m. Tai – viena nuostabiausių Lietuvos vietų, į kurią ji pateko visiškai atsitiktinai, tačiau nekeistų jos į jokią kitą vietą. Šilutėje ji tapo sava, čia nori sutikti visus jai dar likusius gyvenimo saulėtekius bei saulėlydžius.

 

Literatūra:

1. Grigonienė, Vilma. Anketa Šilutės personalijų žinynui : [atsakymai į anketoje pateiktus klausimus]. Rankr. [Šilutė : Šilutės rajono savivaldybės F. Bajoraičio viešoji biblioteka, 2015]. 2 p.

Janavičienė Janina
Janavičienė Janina Image

Dėstytoja, docentė, filologijos mokslų daktarė, Klaipėdos krašto tarmių, istorijos ir etnokultūros tyrinėtoja.

Gimė 1936 m. birželio 12 d. Makiuose, Šilutės r.

1948–1955 m. Janina Janavičienė mokėsi Žemaičių Naumiesčio gimnazijoje (Šilutės r.). 1955–1959 m. studijavo Vilniaus valstybiniame pedagoginiame institute (dab. Lietuvos edukologijos universitetas). 1982–1986 m. Vilniaus universitete baigtos doktorantūros studijos.

1959–1965 m. J. Janavičienė dirbo mokytoja Šilutės  jaunimo vidurinėje mokykloje. 1965– 1972 m. Klaipėdos K. Donelaičio vidurinėje mokykloje ėjo direktorės pavaduotojos pareigas. 1972–1975 m. buvo anglų kalbos mokytoja Klaipėdos 4-ojoje vakarinėje mokykloje. 1975–1991 m. dirbo anglų kalbos dėstytoja Klaipėdos universitete. 1991–2006 m. – dėstytoja, docentė Klaipėdos universitete.

Nuo 1992 m. J. Janavičienė aktyviai dalyvavo Žemaičių Naumiesčio visuomeninėje veikloje. Ji priklauso kraštiečių bendrijos valdybai. Kiekvienais metais dalyvauja miestelio Mykolinių šventės organizavimo veikloje. Ne kartą skaityti pranešimai Žemaičių Naumiesčio tarmės, istorijos, etnokultūros klausimais. Ištirta ir aprašyta Žemaičių Naumiesčio apylinkių tarmė. 1985 m. Vilniaus universitete apgynė disertaciją „Žemaičių Naumiesčio lietuvių kalbos sociolingvistiniai aspektai“.

J. Janavičienė parašė ne vieną knygą su bendraautoriais, publikavo daug mokslinių straipsnių, skaitė įvairių pranešimų tarmių tyrimo bei Mažosios Lietuvos istorijos ir etnokultūros klausimais. Mokslinio tyrinėjimo sritys: Klaipėdos krašto tarmės, jų istorija ir etnokultūra, lyginamosios kalbotyros klausimai.

 

Literatūra:

1. Janavičienė, Janina. Anketa Šilutės personalijų žinynui : [atsakymai į anketoje pateiktus klausimus]. Rankr. [Šilutė : Šilutės rajono savivaldybės F. Bajoraičio viešoji biblioteka, 2016]. 2 p.

Jankus Linas Julijonas
Jankus Linas Julijonas Image

Tapytojas, humanitarinių mokslų docentas, profesorius.

Gimė 1946 m. birželio 29 d. Priekulėje, Klaipėdos r.

Mirė 2014 m. liepos 13 d. Pjauliuose, Klaipėdos r.

Linas Julijonas Jankus – net ketvirtos kartos inteligentas: tėvas, itin charizmatiška asmenybė, buvo baigęs kariūnų mokyklą, vėliau Šiaulių mokytojų seminariją, dirbo mokytoju. Mama buvo kilusi iš inteligentiškos šeimos, baigė medicinos studijas. Piešti L. J. Jankus pradėjo dar vaikystėje, tik pirmieji bandymai buvo kitokie: sena vokietė mokė lankstinių ir karpinių, o iš tėvo atvežtų filmukų gimė pirmieji laivų piešiniai. Neišdildomus įspūdžius būsimam menininkui paliko ir šeimos namuose besilankantys dailininkai Jonas Surkevičius, Jonas Jankus, Antanas Žmuidzinavičius.

1953–1956 m. L. J. Jankus mokėsi Saugų (Šilutės r.) septynmetėje, 1956–1958 m. – Švėkšnos (Šilutės r.) vidurinėje (dab. Švėkšnos „Saulės“ gimnazija), 1958–1964 m. – Priekulės vidurinėje mokykloje (dab. Priekulės Ievos Simonaitytės gimnazija). 1964–1969 m. studijavo Vilniaus dailės institute (dab. Vilniaus dailės akademija). Jo mokytojais buvo Jonas Švažas, Algirdas Petrulis.

1974–1977  m. L. J. Jankus buvo Vilniaus vaikų klubo „Aušra“ dailės studijos vadovu. 1979–1980 m. – Vilniaus universiteto Estetikos katedros vyr. dėstytoju, 1982–1986 m. – Vilniaus inžinerinio statybos instituto (dab. Vilniaus Gedimino technikos universitetas) Architektūros fakulteto Dailės katedros vyr. dėstytoju, 1986–1995 m. – Architektūrinės grafikos katedros docentu. L. J. Jankus nuo 1999 m. – Klaipėdos universiteto Pedagogikos fakulteto Meno pedagogikos katedros docentas.

1978 m. tapo Lietuvos dailininkų sąjungos nariu. Menininkas nuo 1970 m. aktyviai dalyvavo respublikinėse ir tarptautinėse parodose, simpoziumuose, yra surengęs devynias personalines parodas Lietuvoje.

Išleido parodų katalogus, darbai reprodukuoti įvairiuose leidiniuose: „Tapyba“ (1981), „Vilniaus universitetas dailėje“ (1986), „Dailė 27“ (1988), P. Dirgėlos „Minijos žemė“ (1988) ir kt.

Menininkas yra nutapęs daugiau kaip 1 000 paveikslų. Jo tapybos darbai eksponuoti Lietuvos ir Rusijos muziejuose, darbų yra įsigiję privatūs kolekcininkai Lietuvoje, JAV, Izraelyje, Vokietijoje, Danijoje, Rusijoje, Islandijoje, Prancūzijoje, Norvegijoje ir kitose pasaulio šalyse.

L. J. Jankus 1988 m. apdovanotas Kultūros ministerijos premija už parodą „Mūsų jūra“. 2001 m. tapo Ievos Simonaitytės premijos laureatu. 2003 m. suteikta KLASCO premija.

Profesorius buvo dažnas svečias Šilutėje ir Rusnėje – čia rengė parodas, susitikimus su šilutiškiais, dalyvavo kūrybinėse stovyklose. Tapytojas yra sakęs, kad Rusnė jam, kaip ir visa Pamario gamta, – neišsemiamas kūrybos šaltinis.

 

Literatūra

1. Šilutės kraštas: enciklopedinis žodynas. Šilutė: Prūsija, 2000, p. 160–161.

2. Jankus, Linas Julijonas. Anketa Šilutės personalijų žinynui : [atsakymai į anketoje pateiktus klausimus]. Rankr. [Šilutė : Šilutės rajono savivaldybės F. Bajoraičio viešoji biblioteka, 2004]. 1 p.

3. „Dingęs pamarys“. 2013 m. gegužės 7 d. [Žiūrėta 2017 m. lapkričio 3 d.]. Prieiga per internetą http://www.laiptai.com/parodos/lino-julijono-jankaus-kurybos-darbu-paroda-dinges-pamarys/

Jatautaitė Dalia
Jatautaitė Dalia Image

Dalia Jatautaitė

Vargonininkė, fortepijono muzikos atlikėja, pedagogė.

 

Gimė 1960 m. balandžio 30 d. Girininkų k., Šilutės r.

 

Dalia Jatautaitė 1966–1968 m. mokėsi Pagrynių (Šilutės r.) pradinėje, 1968–1974 m. – Jonaičių (Šilutės r.) aštuonmetėje mokykloje. 1974–1978 m. studijavo fortepijono specialybę Klaipėdos S. Šimkaus aukštesniojoje muzikos mokykloje (dab. Klaipėdos S. Šimkaus konservatorija), 1978–1983 m. – Lietuvos valstybinėje konservatorijoje (dab. Lietuvos muzikos ir teatro akademija), prof. Liudos Grybauskienės fortepijono klasėje ir prof. Leopoldo Digrio vargonų klasėje. 1992–1995 m. studijavo Graco (Austrija) taikomųjų menų ir muzikos universitete: vargonų muzikos mokė prof. E. Triebel, kompozicijos – prof. A. Jung. Įgijo bažnytinės muzikos magistro diplomą.

Muzikė tobulinosi žymiausių pasaulio vargonininkų (G. Bovet, A. Rößler, H. Vogel, H. Meister ir kt.) meistriškumo kursuose.

D. Jatautaitė nuo 1983 m. dirba vargonavimo pedagoge, koncertmeistere Kauno J. Gruodžio konservatorijoje. Jos iniciatyva 2000 m. konservatorijoje buvo pastatyti austrų firmos G. Hradetzky 10 registrų mechaniniai vargonai, o 2010 m. Kauno jėzuitų bažnyčioje – šveicarų firmos A. Frey 21 registro vamzdiniai vargonai.

Kraštietė, kaip vargonininkė solistė ir su įvairiais kolektyvais, koncertavo JAV, Kanadoje, daugelyje Europos šalių, dalyvavo įvairiuose festivaliuose. Vienas iš reikšmingesnių kūrybinėje biografijoje – tarptautinis bambukinių vargonų (vienintelių pasaulyje išlikusių) festivalis Maniloje (Filipinai).

2001 m. D. Jatautaitės iniciatyva įkurta VšĮ Kauno religinės muzikos centras (KRMC), kuriam ji vadovauja. KRMC vykdo įvairius klasikinės muzikos projektus Kaune („Sekmadienio muzika”, „Europos šalių muzika”, „Musica sacra”) ir Lietuvos regionuose („Skamba Sūduvos vargonai”, Marijampolė). Muzikė yra ir VšĮ „Pamario festivaliai” vadovė.

Kauno miesto 600 metų jubiliejaus proga D. Jatautaitė įgrojo kompaktinį diską, kuriame įamžino Kauno arkikatedros bazilikos vargonus – vertingiausią lietuviško vargonų paveldo objektą. Šie vargonai jos pastangomis 2016 m. restauruoti.

Rengia koncertus visuomeniniais pagrindais, veda pažintines ekskursijas apie vargonus.

Už nuopelnus kultūrai Kauno miesto savivaldybė D. Jatautaitę apdovanojo II laipsnio Santakos garbės ženklu. Ji paskelbta „Metų kauniete‘ 2016”. 2014 m. už reikšmingus ir neatlygintinus darbus Kaunui bei Lietuvai vargonininkei įteiktas Gerumo kristalas.

Šilutė D. Jatautaitei yra gimtinė, tėvų žemė, susitikimų su giminėmis bei draugais, kultūrinių projektų įgyvendinimo vieta.

 

Literatūra:

1. Jatautaitė, Dalia. Anketa Šilutės personalijų žinynui : [atsakymai į anketoje pateiktus klausimus]. Rankr. [Šilutė : Šilutės rajono savivaldybės F. Bajoraičio viešoji biblioteka, 2018-01-24]. 2 p.

2. Dalia Jatautaitė. [Žiūrėta 2017 m. gruodžio 7 d.]. Prieiga per internetą: http://www.vargonai.lt/jatautaite.htm

3. Kutinskaitė-Būdavienė, Šarūnė. Arkikatedros vargonai nutrauks kelerių metų tylą. Kauno diena. 2016, gruodžio 16. [Žiūrėta 2017 m. gruodžio 7 d.]. Prieiga per internetą: http://kauno.diena.lt/naujienos/kaunas/miesto-pulsas/arkikatedros-vargonai-nutrauks-keleriu-metu-tyla-787419

4. Jatautaitė, Dalia. Apklausos anketa : [atsakymai į anketoje pateiktus klausimus]. Rankr. [Šilutė : Šilutės rajono savivaldybės F. Bajoraičio viešoji biblioteka, 2014]. 2 p.

Jezerskas Leonas
Jezerskas Leonas Image

Ornitologas, ilgametis Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejaus darbuotojas, buvęs Ventės rago ornitologinės stoties vedėjas, Šilutės rajono savivaldybės „Sidabrinės nendrės“ premijos laureatas.

 

Gimė 1925 m. liepos 18 d. Rokuose, Kauno r.

Mirė 2018 m. birželio 8 d.

 

1947 m. Leonas Jezerskas baigė Kauno 6-ąją gimnaziją. 1947–1948 m.  dirbo Lietuvos mokslų akademijos Biologijos instituto Zoologijos muziejuje (Kaune) konservatoriumi, laborantu. 1949 m. baigė Respublikinę Kauno medicinos laborantų mokyklą, 1956 m. neakivaizdiniu būdu – Vilniaus pedagoginio instituto Gamtos-geografijos fakultetą (dab. Lietuvos edukologijos universitetas), įgijo biologijos ir chemijos mokytojo specialybę.

L. Jezerskas 1957–1964 m. dirbo Kauno zoologijos muziejuje jaunesniuoju moksliniu bendradarbiu, 1965–1973 m. – vyriausiuoju muziejaus fondų saugotoju, 1974–2012 m. – Zoologijos muziejaus filialo, Ventės rago ornitologinės stoties, vedėju.

Aktyviai dalyvavo Kauno zoologijos muziejaus ekspozicijų ir fondų papildymo darbe: rinko medžiagą ekspedicijose – Barenco jūros pakrantėse, Chibinų kalnuose, Tadžikijoje, Azerbaidžane, Gruzijoje, Komandorų salose ir kt.

Paukščius stebėti ir žieduoti Ventės rage L. Jezerskas pradėjo 1954 m. Rengė disertaciją „Lietuvos TSR miestų uoksiniai paukščiai ir jų globos priemonės“ (liko nebaigta). 1975–1986 m. jo iniciatyva rekonstruotas Ventės rago smaigalys. Krantai buvo sutvirtinti ir paaukštinti, išgrįsti akmenimis, pastatytas 250 ilgio molas, per ledonešį atliekantis ledlaužio funkcijas, kad luitai negriautų ir nenaikintų pusiasalio. L. Jezerskas daug nuveikė stiprinant Ventės rago ornitologinės stoties mokslinę bazę, gerinant darbo ir buities sąlygas. Įrengė paukščių migracijos muziejų. Žymiai patobulino paukščių gaudymo žieduoti priemones ir metodus, suprojektavo vadinamas zigzagines gaudykles, padedančias apsaugoti paukščius nuo žūties.

1950–1973 m. L. Jezerskas buvo aktyvus „Paukščių dienų“ organizatorius. Kaip patyręs paukščių žieduotojas ir ornitologas skaitė paskaitas visuomenei, moksleiviams. Paskelbė mokslinių ir mokslą populiarinančių straipsnių. Su kitais autoriais parengė leidinį „Lietuvos raudonoji knyga“ (1981, 1984), leidinius „Paukščių žiedavimas Ventės rago ornitologinėje stotyje 1987 metais“ (1989), „Ventės rago ornitologinė stotis“ (2003), „Ventės ragas. Ornitologinė stotis“ (2007).

Už stropų gamtininko darbą L. Jezerskas apdovanotas garbės, padėkos raštais. 1992 m. už ilgametę visuomeninę auklėjamąją veiklą jam skirta akademiko Tado Ivanausko ornitologinė premija. 2001 m. už ypatingą veiklą garsinant Šilutės kraštą ilgamečiam Ventės rago ornitologinės stoties vedėjui įteikta Šilutės rajono savivaldybės „Sidabrinės nendrės“ premija.

 

 

Literatūra:

 

1. JEZERSKAS, Leonas. Anketa Šilutės personalijų žinynui : [atsakymai į anketoje pateiktus klausimus]. Mašinr. [Šilutė : Šilutės rajono savivaldybės F. Bajoraičio viešoji biblioteka, 2015]. 2 p.

 

2. ARNASTAUSKIENĖ, Tamara; JAKIMAVIČIUS, Algimantas. Lietuvos zoologai XVIII–XX a. Vilnius: Ekologijos institutas, 1997, p. 121–122.

Jonaitis Jonas
Jonaitis Jonas Image

Jonaitis Jonas (tikroji pavardė Šidlauskas)

 

Ekonomistas, teisininkas, kraštotyrininkas.

 

Gimė 1918 m. lapkričio 17 d. Puknionių k., Pakruojo r.

Mirė 2018 m. balandžio 13 d. Šilutė.

 

Tikroji Jono Jonaičio gimimo data yra 1920 m. birželio 4 d. Tuo tarpu enciklopedijose nurodyta data – lapkričio 17-oji – diena, susijusi su viena jo politinio persekiojimo datų. Tuo metu, kai gavo naujus sovietinius dokumentus, jis kiek „pasisendino“, nurodęs 1918 gimimo metus, taip išvengdamas sovietinės kariuomenės prievolės.

J. Jonaitis (iki 24 metų buvo Antanas Šidlauskas) 1938 m. baigė Linkuvos valstybinę gimnaziją, 1944 m. – Vytauto Didžiojo universiteto Teisės fakultetą (prieš tai du metus čia studijavo mediciną). 1944 m. traukėsi į Vakarus, bet buvo suimtas, pabėgo ir 1944–1945 m. žiemą slapstėsi. Keisti pavardę bei iki tol buvusį gyvenimą ir ateities planus privertė prasidėjusi sovietinė okupacija. Išgalvota pavarde (Jonas Jonaitis) 1946–1959 m. dirbo Žemės ūkio banko Pagėgių ir Šilutės skyriuose, 1959–1980 m. – Šilutės melioracijos statybos valdybos, 1980–1989 m. – Šilutės kilnojamosios mechanizuotos kolonos Nr. 3 vyr. buhalteriu.

Dėl to, kad nauja pavarde neturėjo išsilavinimą liudijančių dokumentų, 1957 m. J. Jonaitis baigė Šilutės darbo jaunimo vidurinę mokyklą, neakivaizdžiai studijavo ekonomiką Vilniaus universitete.

Dar būdamas gimnazistu J. Jonaitis ėmė domėtis Klaipėdos krašto ir Klaipėdos uosto istorija. Parašė per 40 kraštotyros straipsnių Lietuvos tema, atsiminimus apie profesorių Mykolą Romerį, Klaipėdos krašto visuomenės veikėją Joną Kybrancą. Išvertė iš vokiečių kalbos J. Zembrickio (Sembrickio) ir A. Bitenso 1920 m. veikalą „Geschichte des Kreises Heydekrug“ („Šilutės apskrities istorija”). Knygą 2008 m. išleido Šilutės kraštotyros draugija.

J. Jonaitis 1991 m. įkūrė Šilutės-Emericho miestų bendradarbiavimo draugiją ir dirbo jos pirmininko pavaduotoju. 1999 m. jam suteiktas Šilutės Garbės miesto piliečio vardas.

 

Literatūra:

 

1. Šilutės kraštas: enciklopedinis žodynas. Šilutė: Prūsija, 2000, p. 168.

2. Budrikienė, Vilija. 95-metį švenčiantis J. Jonaitis džiaugiasi gerai sutvarkytu senolių gyvenimu. Šilutės naujienos. 2013 m. lapkričio 24 d.: [ Žiūrėta 2017 m. rugsėjo 30 d.]. Prieiga per internetą http://www.silutesnaujienos.lt/index.php?option=com_content&view=article&id=7016:95-met-veniantis-jjonaitis-diaugiasi-gerai-sutvarkytu-senoli-gyvenimu&catid=73:likimai&I

3. Sodonis, Saulius. Šilutės miesto Garbės piliečiui J. Jonaičiui netrukus sukaks 95-eri. Šilainės sodas. 2015 m. balandžio 9 d. [Žiūrėta 2017 m. rugsėjo 30 d.]. Prieiga per internetą http://silaine.lt/kulturos-zenklai/silutes-miesto-garbes-pilieciui-j-jonaiciui-netrukus-sukaks-95-eri/

Jonušienė Ilona
Jonušienė Ilona Image

Dailės mokytoja, keramikė.

Gimė 1968 m. gruodžio 19 d., Žalgirių k., Šilutės r.

Ilona Jonušienė baigė Šilutės 4-ąją vidurinę mokyklą (dabar Šilutės Pamario pagrindinė mokykla). Baigusi mokyklą įstojo į Šiaulių pedagoginį institutą, įgijo braižybos, dailės, darbų mokytojos specialybę.

Studijuodama įsidarbino Šiaulių 21-ojoje vidurinėje mokykloje dailės mokytoja, vėliau – Šiaulių prekybininkų mokykloje dailės dėstytoja. Po studijų I. Jonušienė grįžo į Šilutę. Vainuto vidurinėje mokykloje (dabar Vainuto gimnazija) dėstė dailę bei dirbo Šilutės dailės mokykloje mokytoja.

Ištekėjusi išvyko gyventi į Mažeikius, kur įsidarbino K. Jagmino pradinėje mokykloje dailės mokytoja. Lygiagrečiai su visais darbais, I. Jonušienė savo dirbtuvėse gamina keramikinius dirbinius, veda kursus suaugusiems apie lipdymą iš molio bei spaudžia naminį vyną.

I. Jonušienė veikli moteris, dalyvauja Mažeikių moterų LIONS klubo labdaringoje veikloje, daug metų buvo Lietuvos vyndarių asociacijos narė bei dalyvavo naminio vyno gamybos populiarinimo veikloje.

Ji ne tik kuria, moko kitus, bet ir rengia parodas. Jau yra surengusi 6 personalines keramikos dirbinių parodas, dalyvauja su kitais dailininkais parodose Lietuvoje, Lenkijoje, Vokietijoje. Viena iš bendraautorių išleidžiant maisto gaminimo knygą „Kaupiame atsargas“ (2012). 2012 m. rugsėjo 8 d. atidarė keramikos galeriją – edukacinę erdvę, kurioje laisvalaikį leidžia vaikai ir suaugusieji.

Ji nuolatos palaiko glaudų ryšį su Šilute, nes čia yra jos gimtasis miestas, tėvų namai bei broliškas rūpestis.

 

Literatūra:

1. JONUŠIENĖ, Ilona. Anketa Šilutės personalijų žinynui : [atsakymai į anketoje pateiktus klausimus]. Rankr. [Šilutė : Šilutės rajono savivaldybės F. Bajoraičio viešoji biblioteka, 2015]. 1 p.

Jovaiša Vytautas
Jovaiša Vytautas Image

Choro dirigentas ir pedagogas.

Gimė 1931 m. spalio 26 d. Klaipėdoje.

Baigė Aisėnų (Klaipėdos r.) pradinę mokyklą, 1959 m. – Klaipėdos S. Šimkaus konservatoriją, 1966 m. – Vilniaus muzikos menų akademiją.

1959 m. Vytautas Jovaiša buvo Priekulės (Klaipėdos r.) vidurinės mokyklos muzikos mokytojas ir kultūros namų meno vadovas. Nuo 1960 m. dėstė muziką bei dainavimą Šilutės 1-ojoje vidurinėje mokykloje (dabar Šilutės pirmoji gimnazija) ir dirbo kultūros namų meno vadovu. 1960–1965 m. vadovavo Šilutės kultūros namų mišriam chorui, vokaliniams ansambliams ir solistams. Chorą paruošė 1960 m. ir 1965 m. respublikinėms dainų šventėms. Respublikinėse apžiūrose su juo laimėjo prizinių vietų. Dalyvavo jaunimo šventėse Rambyne, Latvijos ir Estijos rajoninėse dainų šventėse, koncertavo Klaipėdoje bei Kaune.

1965–1992 m. V. Jovaiša buvo Šilutės vaikų muzikos mokyklos direktorius, jaunių choro ir akordeonistų orkestro vadovas. Abu kolektyvus parengė 1969 m. respublikinei moksleivių meno ir sporto šventei, o vaikų chorą – 1975 m. respublikinei dainų šventei.

Nuo 1994 m. V. Jovaiša – Šilutės politinių kalinių ir tremtinių mišraus choro „Pamario aidas“ vadovas. Choras dalyvavo koncertuose, chorų sąskrydžiuose Vilniuje, Panevėžyje ir Klaipėdoje.

V. Jovaiša aktyviai dalyvavo visuomeninėje veikloje. 1960–1987 m. buvo Šilutės rajoninių dainų švenčių vyr. dirigentas, 1965–1974 m. – Šilutės rajono muzikos mokytojų metodinio ratelio vadovas, 1965–1974 m. – rajono muzikos mokymo metodinės komisijos pirmininkas, meno mėgėjų kolektyvų vertinimo komisijos pirmininkas bei narys, konsultantas. Sukūrė dainų chorams ir vokaliniams ansambliams. Apie darbą su choru „Pamario aidas“ yra rašyta Šilutės F. Bajoraičio viešosios bibliotekos parengtame informaciniame leidinyje „Po Šilutės kultūros pastoge“ (2004).

Už ilgametį ir nuoširdų darbą su choru „Pamario aidas“ bei visuomeninę veiklą 2009 m. apdovanotas III laipsnio žymeniu „Už nuopelnus Lietuvai“. 2013 m. apdovanotas II laipsnio žymeniu, 2014 m. I laipsnio žymeniu „Už nuopelnus Lietuvai“. V. Jovaiša už dalyvavimą su choru „Pamario aidas“ respublikinėse dainų šventėse (1994, 1998, 2003, 2007, 2009, 2014) apdovanotas daugybe LR Kultūros ministerijos padėkos raštų.

2010 m. choras „Pamario aidas“ už 17 metų vykusią chorinių dainų sklaidą Šilutės rajone ir už jo ribų apdovanotas Šilutės r. savivaldybės „Sidabrinės nendrės“ premija. Tais pačiais metais išleista bei pristatyta choro „Pamario aidas“ kompaktinė plokštelė „Atmink, drauguži…“ Joje įrašyta 13 choro atliekamų Eduardo Šmito bei Vytauto Jovaišos kūrinių.

 

Literatūra:

1. JOVAIŠA, Vytautas. Anketa Šilutės personalijų žinynui : [atsakymai į anketoje pateiktus klausimus]. Rankr. [Šilutė : Šilutės rajono savivaldybės F. Bajoraičio viešoji biblioteka, 2016]. 2 p.

Jatautas Jonas
Jatautas Jonas Image

Jonas Jatautas

Istorikas, istorijos ir visuomenės mokslų dėstytojas, istorijos mokytojas metodininkas.

Gimė 1956 m. sausio 2 d. Girininkų k., Šilutės r.

Jonas Jatautas 1961–1965 m. mokėsi Pagrynių (Šilutės r.) pradinėje, 1965–1972 m. – Šilutės 1-ojoje vidurinėje (dab. Šilutės pirmoji gimnazija) ir 1965–1970 m. – Šilutės vaikų muzikos mokykloje. 1973–1978 m. studijavo Vilniaus universitete ir įgijo istorijos bei visuomenės dėstytojo specialybę.

1972–1973 m. J. Jatautas buvo Jonaičių (Šilutės r.) 8-metės, 1978–1981 m. – Šilutės 3-iosios vidurinės mokyklos (dab. Šilutės M. Jankaus pagrindinė mokykla) mokytojas, 1981–1987 m. – Šilutės r. švietimo skyriaus mokyklų inspektorius, 1987–1993 m. – Žemaičių Naumiesčio vidurinės mokyklos (dab. Žemaičių Naumiesčio gimnazija) direktorius. 1993 m. tapo Šilutės Vydūno vidurinės mokyklos (dab. Vydūno gimnazija) direktoriumi. 2004 m. laimėjo konkursą eiti direktoriaus pareigas Bergene (Olandija) esančioje Tarptautinėje Europos mokykloje. Čia mokėsi 40 tautybių moksleiviai, kurių tėvai dirbo Europos mokslinių tyrimų centre. Pagrindinis direktoriaus uždavinys buvo mažėjant mokinių skaičiui stabilizuoti mokyklos situaciją. Su šuo uždaviniu jis sėkmingai susitvarkė. 2016 m. J. Jatautas paskirtas eiti Žalgirių (Tauragės r.) gimnazijos direktoriaus pareigas, kurias užima iki šiol.

J. Jatautas dirbdamas pedagoginį darbą išsiskiria savita vadybos filosofija ir solidžia vadovavimo švietimo įstaigoms patirtimi. Pedagoginėje veikloje jis vadovaujasi Rytų ir Vakarų mąstytojų bei praktikų suformuota 3A ugdymo ir vadybos filosofija: atvira – aktyvi – atsakinga bendruomenė, atviras – aktyvus – atsakingas žmogus.

1990–1996 m. J. Jatautas buvo Šilutės rajono savivaldybės tarybos narys; 1990–1995 m. –  Savivaldybės Kultūros ir švietimo komisijos pirmininkas bei Šilutės r. švietimo tarybos pirmininkas. Lietuvos švietimo įstaigų vadovų delegacijų narys Didžiojoje Britanijoje (1993), Japonijoje (1993), Norvegijoje (1995). Jis yra buvęs Šilutės rajono švietimų įstaigų atestacinės komisijos, Bendrojo ugdymo tarybos prie LR Švietimo ir mokslo ministerijos narys. J. Jatautas – vienas iš Gimnazijos koncepcijos kūrėjų, Nacionalinio švietimo forumo dalyvis, Žinių ekonomikos forumo ambasadorius savo regione.

Išleido knygą „Žemaičių Naumiesčio vidurinė mokykla 1921–1991 metais. Istorija, faktai, skaičiai“ (1991). Sukūrė originalią Vydūno mokyklos ugdymo sistemą, pagrįstą teorinės ir praktinės veiklos sinteze.

 

Literatūra:

 

1.      Lietuvis paskirtas tarptautinės Europos mokyklos direktoriumi [interaktyvus]. Žiūrėta 2019 m. rugpjūčio 23 d. 2007 m. vasario 7 d. Prieiga per internetą: https://www.delfi.lt/news/daily/emigrants/lietuvis-paskirtas-tarptautines-europos-mokyklos-direktoriumi.d?id=12064045.

2.      Jatautas Jonas. Iš Kas yra kas Lietuvoje 2000. Kaunas: UAB „Neolitas“, 2000, p. 268.

3.      Jatautas Jonas. Šilutės kraštas. Enciklopedinis žodynas. Šilutė: Prūsija, 2000, p. 164.

 

 

Karvelis Juozas
Karvelis Juozas Image

Juozas Karvelis

Kovo 11-osios akto signataras, laivų kapitonas.

Gimė 1934 m. balandžio 18 d. Eičių k., Tauragės r.

 

Mirė 2018 m. balandžio 12 d. Klaipėdoje.

 

Juozas Karvelis 1942–1944 m. mokėsi Inkaklių (Šilutės r.) pradinėje mokykloje, 1945–1949 m. – Švėkšnos (Šilutės r.) gimnazijoje (dab. Švėkšnos „Saulės“ gimnazija), 1950–1952 m. – Klaipėdos jūreivystės mokykloje, 1952–1954 m. – Murmansko jūreivystės mokykloje. 1960–1963 m. neakivaizdžiai studijavo Vilniaus universitete.

1954–1958 m. dirbo Murmansko (Rusija) žvejybos įmonėse jūreiviu, vėliau – kapitono padėjėju, 1959–1964 m. – Klaipėdos jūrų prekybos uosto vyr. kapitono padėjėju, kapitonu, 1964–1970 m. – Lietuvos žvejybos pramonės gamybinės valdybos transporto laivų ir plaukiojančių bazių vyr. kapitono 3-iuoju, 2-uoju padėjėju, 1970–1980 m. – Lietuvos jūrų laivininkystės vyr. kapitono antruoju padėjėju, kapitonu, 1980–1986 m. – Laivų aptarnavimo agentūros dispečeriu, 1986–1990 m. – Klaipėdos jūrų prekybos uosto jūriniu locmanu. Tolimojo plaukiojimo kapitonas (1980).

J. Karvelis 1988–1990 m. buvo Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio veikėjas. Su kitais 1989 m. atkūrė Lietuvos jūrininkų sąjungą ir iki 1990 m. buvo jos pirmininkas. 1990–1992 m. buvo LR Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo deputatas, 1993–1995 m. – SP AB „Lietuvos jūrų laivininkystė“ laivų kapitonas, nuo 1996 m. – Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos Tarptautinės jūrų organizacijos Informacinio centro viršininkas.

Sąjūdžio Klaipėdos skyriaus tarybos narys. Jungtinės Sąjūdžio frakcijos pirmininkas, Mandatų ir etikos, Valstybės atkūrimo, Teisinės sistemos komisijų narys, Lietuvos parlamento atstovas Europos Tarybos parlamentinėje asamblėjoje. Lietuvos Respublikos valstybinės delegacijos Lietuvos ir Rusijos tarpvalstybinei sutarčiai rengti narys (1991). Įvairių parlamentinių delegacijų tarptautinėse konferencijose, stebėjimo grupių nacionaliniuose referendumuose ir rinkimuose narys.

Parengė ir išleido knygą „T. Reingardas. Jūrininkas, karininkas, mirtininkas“ (2000). J. Karvelis 2002–2005 m. iš anglų kalbos išvertė pagrindinius jūrų teisės dokumentus – žmogaus gyvybės apsaugos jūroje, jūrininkų rengimo, atestavimo ir jų budėjimo tarptautines konvencijas.

1990–1992 m. J. Karvelis buvo Nepriklausomybės, nuo 1993 m. – Tėvynės Sąjungos (Lietuvos konservatorių) partijos narys. Tarptautinės jūros kapitonų asociacijų federacijos narys, iki 1999 m. –  Lietuvos atstovas Tarptautinės jūrų organizacijos Jūrų saugumo komitete, Helsinkio komisijos kovos su naftos išsiliejimais komitete. J. Karvelis apdovanotas Lietuvos nepriklausomybės medaliu (2000).
Literatūra:

1.      Karvelis, Juozas [interaktyvus]. Žiūrėta 2019 m. rugpjūčio 2 d. Prieiga per internetą: <https://www.lrs.lt/datos/kovo11/signatarai/www_lrs.signataras-p_asm_id=156.htm>.

 

2.      Mockienė, Jurgita. Juozas Karvelis [interaktyvus]. Žiūrėta 2019 m. liepos 18 d. Visuotinė lietuvių enciklopedija. 2016 m. sausio 17 d. Prieiga per internetą: https://www.vle.lt/Straipsnis/Juozas-Karvelis-38355.

 

Juciutė Sonata
Juciutė Sonata Image

Juciutė Sonata

Chemijos inžinerijos specialistė polimerų ir naftos srityje, chemijos mokytoja-korepetitorė.

 

Gimė 1987 m. vasario 4 d. Kalininkų k., Šilutės r.

 

Sonata Juciutė 1993–1997 m. mokėsi Grabupių (Šilutės r.) pradinėje mokykloje, 1997–2000 m. – Šilutės Martyno Jankaus vidurinėje mokykloje (dab. Šilutės M. Jankaus pagrindinė mokykla), 2000–2005 m. – Šilutės pirmojoje gimnazijoje. 2006–2010 m. Kauno technologijos universitete (toliau – KTU) studijavo chemijos inžineriją (polimerų pakraipa) ir įgijo bakalauro laipsnį. 2010–2011 m. KTU studijavo bendrąją pedagogiką, 2011–2014 m.– chemijos inžineriją (naftos pakraipa), įgijo magistro laipsnį. S. Juciutė nuo 2017 m. Fizinių ir technologijos mokslų centre studijuoja chemiją doktorantūroje.

2010–2012 m. Šilutės Vydūno gimnazijoje S. Juciutė buvo chemijos mokytoja. Valstybinėje augalininkystės tarnyboje prie LR Žemės ūkio ministerijos ėjo specialistės pareigas – vertino augalų apsaugos priemonių fizikines ir chemines savybes, analitinius metodus. S. Juciutė yra Mokslo, inovacijų ir technologijų agentūros vykdomų projektų TYKU2 ir COSMOS2020 specialistė, programos „Horizontas‘ 2020“ ekspertė energetikos ir Europos atominės energijos bendrijos (toliau – Euratomas) srityje. LR Švietimo ministerijos nominuota kaip programos H2020 nacionalinis kontaktinis asmuo, atsakingas už šias sritis: galimybės gauti finansavimą, kosmosas, saugi, švari ir efektyviai naudojama energija, saugumas, Euroatomas.

S. Juciutė – LR Švietimo ministerijos komiteto, vykdančio Lietuvos atstovų delegavimą į Europos Sąjungos ir kitas tarptautines darbo grupes, narė; Europos Sąjungos mokslo ir technologijų inovacijos programos „Horizontas‘ 2020“ komitetų „Saugi, švari ir efektyviai naudojama energija“, „Euratomas (Skilimas)“, „Euratomas (Sintezė)“ narė.

Kraštietė priklausė organizacijai KTU BEST KAUNAS, buvo KTU „Erasmus“ studentų tinklo ESN projektų koordinatorė, Pagalbos onkologiniams ligoniams asociacijos (POLA) savanorių koordinatorė, programos „Youth in Action“ veiklų įgyvendintoja Lietuvoje, „Realister“ sąsiuvinio mobiliosios aplikacijos „Įdomioji chemija“ autorė.

S. Juciutė padeda organizuoti renginius visuomenės švietimo klausimais, skaito įvairius pranešimus tarptautiškumo temomis mokslo įstaigose ir kt., organizuoja nemokamas chemijos pamokėles vaikams iš nepasiturinčių šeimų. Ji papildomai mokosi programavimo, dalyvauja renginiuose, skaito pranešimus.

Grįždama į gimtąjį miestą S. Juciutė ne tik aplanko čia gyvenančius artimuosius, tačiau prisideda ir prie krašto puoselėjimo bei švietimo.

 

Literatūra:

 

1. Juciutė, Sonata. Apklausos anketa : [atsakymai į anketoje pateiktus klausimus]. Rankr. [Šilutė : Šilutės rajono savivaldybės F. Bajoraičio viešoji biblioteka 2017]. 2 p.

 

Jokubaitytė Regina
Jokubaitytė Regina Image

Etnografė.

Gimė 1957 m. gegužės 24 d. Krasnojarsko sr. (Rusija).

Regina Jokubaitytė 1964–1975 m. mokėsi Gargždų (Klaipėdos r.) 2-ojoje vidurinėje mokykloje (dab. Gargždų „Kranto“ pagrindinė mokykla), 1969-1974 m. – Gargždų vaikų muzikos mokykloje (dab. Gargždų muzikos mokykla). 1976–1980 m. studijavo chorvedybą Lietuvos valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultete (dab. Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Klaipėdos fakultetas).

1980–1988 m. R. Jokubaitytė buvo Šilutės rajono kultūros namų (dab. Šilutės kultūros ir pramogų centras) meno vadovė, nuo 1988 m. – vyriausioji etnografė. Ji iki 2009 m. yra dirbusi Šilutės „Verdainės“ pagrindinėje mokykloje muzikos mokytoja.

R. Jokubaitytė 1988 m. įkūrė folkloro ansamblį „Verdainė“, kuriame subūrė įvairaus amžiaus ir profesijos žmones, besidominčius Mažosios Lietuvos etnografinio regiono folkloru ir tautosaka. Ansamblis yra respublikinių konkursų „Šilų aidai“ ir „Sidabriniai balsai“ nugalėtojas. 1992 m. pripažintas geriausiu Žemaitijos krašto ansambliu. „Verdainė“ savita tuo, kad ansamblyje dalyvauja šeimos, t.y. seneliai, tėvai, vaikai ir anūkai. Repertuare – Klaipėdos krašto, Šilutės rajone užrašytos dainos, šokiai, rateliai ir žaidimai. Šiam ansambliui, koncertuojančiam Lietuvoje ir už jos ribų (Turkija, Rusija, Latvija), už savo krašto tradicijų puoselėjimą, visuomeninę ir kultūrinę veiklą 1997 m. suteikta Šilutės rajono savivaldybės „Sidabrinės nendrės“ premija. 1998 m. ansamblis „Verdainė“ pripažintas kaip geriausiai pagaunantis reikiamą „bangą“ Vakarų Žemaitijoje, stengdamasis nuosekliai laikytis šišioniškių papročių ir tradicijų.

Lietuvos nacionalinio kultūros centro organizuotame „Aukso paukštės‘2007“ konkurse folkloro ansambliui „Verdainė“ skirta nominacija „Geriausias miesto folkloro ansamblis ir vadovas“.

Etnografė 1987–2001 m. vadovavo šokių ir dainų ansamblio „Rezginėlė“ vokalo grupei, kuri aktyviai dalyvavo respublikiniuose konkursuose ir laimėdavo prizines vietas. 2001 m. ansambliui iširus liko vokalinė grupė, kuri 2003 m. pasivadino „Minge“. Šio ansamblio repertuaras yra įvairus ir gausus: pasaulietinė ir sakralinė lietuvių bei užsienio autorių vokalinė muzika, išplėtotos liaudies dainos. Kolektyvas daug koncertuoja, vertinamas kaip vienas iš geriausių Šilutės rajono vokalinių ansamblių.

R. Jokubaitytė yra  Mažosios Lietuvos etninės kultūros globos tarybos prie LR vyriausybės vyriausioji specialistė.

 

Literatūra:

 

1.      Morkevičienė, Birutė. „Ne todėl dainuoju, kad dainuot išmokau, o todėl, kad širdžiai norisi dainos“ [interaktyvus]. Žiūrėta 2020 m. liepos 25 d. Pamarys. 2018 m. birželio 16 d. Prieiga per internetą: http://www.pamarys.eu/ne-todel-dainuoju-kad-dainuot-ismokau-o-todel-kad-sirdziai-norisi-dainos/

 

2.      Jokubaitytė, Regina. Kas yra kas Lietuvoje 2000 m. Vilnius: UAB „Neolitas“, 2000 m., psl. 272.

Juodelienė Rita
Juodelienė Rita Image

Sceninės kalbos dėstytoja.

Gimė 1969 m. gegužės 7 d. Šilutėje.

1987 m. Rita Juodelienė baigė Šilutės 3-iąją vidurinę mokyklą (dab. Šilutės M. Jankaus pagrindinė mokykla), 1987–1990 m. studijavo Vilniaus konservatorijoje (dab. Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos konservatorija), baigė teatro režisierės studijas. 1991–1995 m. studijavo Vilniaus universitete, įgijo aktorės ir filologės specialybę. 2004–2006 m. R. Juodelienė Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje studijavo aktorystę.

2006–2008 m. Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijoje organizuotame šalies mokinių meninio skaitymo konkurse R. Juodelienė buvo vertinimo komisijos narė. Skaito pranešimus švietimo ir mokslo temomis. Vaidina spektakliuose, įgarsina filmus, skaito įvairių žanrų ištraukas. Vadovauja Vilniaus miesto teatro būrelio grupei.

 

Literatūra:

1. Juodelienė, Rita. Apklausos anketa : [atsakymai į anketoje pateiktus klausimus]. Rankr. [Šilutė : Šilutės rajono savivaldybės F. Bajoraičio viešoji biblioteka]. 7 p.

2. Mažeikaitė, Virginija. Kraštietė Rita Kazakevičiūtė-Juodelienė bibliotekoje pristatė A. Ambraso rinktinę [interaktyvus]. [Žiūrėta 2017 m. liepos 25 d.]. Prieiga per internetą: <http://www.siluteszinios.lt/krastiete-rita-kazakeviciute-juodeliene-bibliotekoje-pristate-a-ambraso-rinktine/>.

Jusys Vytautas
Jusys Vytautas Image

Ornitologas, Ventės rago ornitologinės stoties vedėjas, fotografas.

 

Gimė 1963 m. vasario 14 d. Kazachstane, Semipalatensko srityje.

 

1981 m. Vytautas Jusys baigė Molėtų 1-ąją vidurinę mokyklą, 2004 m. – Vilniaus pedagoginį universitetą (dab. Lietuvos edukologijos universitetas).

Nuo 1978 m. žieduoja paukščius. Nuo 1981 m. dirba Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejaus filiale, Ventės rago ornitologinėje stotyje, laborantu, vyr. ornitologu. Nuo 2013 m. – Ventės rago ornitologinės stoties vedėjas.

V. Jusys 2009–2014 m. dirbo žurnalo „Paukščiai“ vyriausiuoju redaktoriumi, nuo 2014 m. – redkolegijos narys. Nuo 2007 m. – Lietuvos ornitofaunistinės komisijos (LOFK) pirmininkas. Ši komisija nagrinėja retų, sunkiai apibūdinamų ir naujai šalyje randamų paukščių rūšių stebėjimo ir radimo faktus, siekia kiek įmanoma objektyviau įvertinti autorių pateiktus stebėjimų duomenis ir siekti, kad mokslinėse publikacijose nepasitaikytų netikslumų ir klaidų.

Ornitologas su kitais autoriais parengė leidinius „Ventės rago ornitologinė stotis“ (2003), „Ventės ragas. Ornitologinė stotis“ (2007), „Lietuvos paukščių pažinimo vadovas“ (2012), sudarė „Lietuvos paukščių rūšių sąrašą“ (2012), paskelbė keliolika mokslinių ir kelis šimtus mokslą populiarinančių straipsnių, kt. Keliolika spaudinių – knygų, brošiūrų, žurnalų – išleisti per tris dešimtmečius, yra iliustruoti tūkstančiais V. Jusio fotografijų, juose užfiksuoti paukščiai natūralioje aplinkoje ir pateikti stebėjimai apie juos.

2007 m. kartu su bendraminčiais V. Jusys įkūrė Lietuvos paukščių fotografų klubą Birdpix.lt.

2019 m. apdovanotas LR Aplinkos ministerijos įsteigta Viktoro Bergo premija, kuri skiriama už reikšmingus darbus arba ilgametę rezultatyvią veiklą aplinkos formavimo ir apsaugos srityje.

 

Literatūra:

 

1. JUSYS, Vytautas. Anketa Šilutės personalijų žinynui : [atsakymai į anketoje pateiktus klausimus]. Mašinr. [Šilutė : Šilutės rajono savivaldybės F. Bajoraičio viešoji biblioteka, 2015]. 2 p.

 

2. ALEKSĖJŪNIENĖ, Aldona. Ventės rago ornitologinė stotis turi naują vadovą. Iš lrytas [interaktyvus], 2013,  sausio 13 [žiūrėta 2016 m. rugpjūčio 17 d.]. Prieiga per internetą:                                                < http://gamta.lrytas.lt/eko/ventes-rago-ornitologine-stotis-turi-nauja-vadova.htm>.

Jutkevičius Juozas
Jutkevičius Juozas Image

Bibliotekininkas.

Gimė 1925 m. Lazdijų r.

1926–1940 m. baigė 4 klases Lazdijų (Lazdijų r.) gimnazijoje. 1946 m. balandžio mėn. J. Jutkevičius apsigyveno Grabupiuose (Šilutės r.), 1812 m. statytame vokiečių name. 1947 m. savo name atidarė biblioteką, gretimuose kambariuose įsteigė klubą. Vadovavo šokių, dramos būreliams. Su saviveiklos kolektyvais dalyvaudavo dainų šventėse, karnavaluose ir kituose renginiuose.

J. Jutkevičiaus įkurtoje bibliotekoje buvo apie 70 skaitytojų bei apie 700 knygų. 1963 m., mažinant etatus, biblioteka buvo panaikinta.

 

Literatūra:

1. J. Jutkevičiaus atsiminimai. (Prisiminimus užrašė Šilutės F. Bajoraičio viešosios bibliotekos Grabupių filialo bibliotekininkė Sonata Mockienė. 1999 m., p. 5).

Juška Albertas Dovydas
Juška Albertas Dovydas Image

Juška Albertas Dovydas

Lietuvos pedagogas, Mažosios Lietuvos istorikas, socialinių mokslų daktaras.

Gimė 1931 m. rugsėjo 10 d. Rimženčių kaime, Šilutės r.

Mirė 2014 m. gruodžio 21 d. Klaipėdoje.

Albertas Juška 1951 m. baigė Šilutės I vidurinę mokyklą (dab. Šilutės pirmoji gimnazija), 1953 m. – lietuvių kalbos ir literatūros studijas Klaipėdos mokytojų institute, 1958 m. – Vilniaus pedagoginiame institute.

Dirbo Plikių, Klaipėdos XV (1968–1976 m.) vidurinių mokyklų direktoriumi. 1974–1991 m. – Lietuvos konservatorijos Klaipėdos fakultetų, 1991–2001 m. – Klaipėdos universiteto dėstytoju, nuo 1977 m. – docentu, 1975–1979 m. – Pedagogikos fakulteto dekanu, 1979–1989 m. – mokslo reikalų prorektoriumi.

Parašė mokomųjų knygų, reikšmingų monografijų: „Diktantai 5–8 klasei: lietuvių kalbos rašyba ir skyryba“ (1967), „Paauglių teigiamo požiūrio į mokymąsi ugdymas“ (1977), „Kai kurie studentų mokslo tiriamojo darbo klausimai“ (1984), „Jie mokė mus“ (1991), „Lietuvininkų žemė“ (1994; su Jurgiu Mališausku ir Vladu Pupšiu), „Mokyklos pedagogika“ (1996; su V. Jakavičiumi), „Mažosios Lietuvos bažnyčios istorija XVI–XX a.” (1997; už jos rankraštį 1995 m. paskirta Mažosios Lietuvos fondo dr. Vydūno II laipsnio premija), „Mažosios Lietuvos mokykla” (2003) autorius bei „Lietuvos mokykla ir pedagoginė mintis 1918–1941 m.“ (1996), „Die reformatorischen Kirchen Litauens“ (1998; „Lietuvos reformuotoji bažnyčia“) bendraautoris. Periodinėje spaudoje, moksliniuose leidiniuose paskelbė per 100 straipsnių apie Mažąją Lietuvą ir kt. V. Gaigalaičio knygoje „Atsiminimai“ (1998) publikuotas A. Juškos straipsnis „Laikas nėra visagalis (apie kun. dr. V. Gaigalaitį).

A. Juška buvo aktyvus lietuvininkų bendrijos „Mažoji Lietuva“ bendražygis nuo jos įkūrimo 1989 m. Kartu su doc. dr. J. Mališausku skaitė paskaitų ciklą Mažosios Lietuvos istorijos ir kultūros klausimais Bendrijos mokyklėlėje daug straipsnių parašė keturių tomų „Mažosios Lietuvos enciklopedijai“ (2000–2009), buvo jos redkolegijos narys. Rašė straipsnius ir „Concise Encyclopaedia of Lithuania Minor“ (2014; „Mažosios Lietuvos enciklopedinis žinynas“), „Visuotinei lietuvių enciklopedijai“.

 

Literatūra:

1.      Vytautas A. Gocentas. Netekome Mažosios Lietuvos istorijos tyrėjo doc. dr. Alberto Juškos [interaktyvus]. 2014  m. gruodžio 27 d. [Žiūrėta 2018 m. sausio 22 d.]. Prieiga per internetą: < http://alkas.lt/2014/12/27/netekome-mazosios-lietuvos-istorijos-tyrejo-doc-dr-alberto-juskos/ >.

2.      Šilutės kraštas: enciklopedinis žodynas. Šilutė, 2000, p. 179.

Kalvaitis Zigfrydas
Kalvaitis Zigfrydas Image

Kalvaitis Zigfrydas

Kalbininkas, vertėjas.

Gimė 1921 m. spalio 7 d. Marijampolėje.

Mirė 1997 m. rugsėjo 27 d. Kungalve, Švedijoje.

Zigfrydas Kalvaitis pradžios mokyklą lankė Krokialaukyje (Alytaus r.), Skaudvilėje (Tauragės r.), Tauragėje, Švėkšnoje (Šilutės r.). Maždaug nuo 1930 m. mokėsi Švėkšnos „Saulės“ gimnazijoje. 1935 m. išvyko iš Švėkšnos į Marijampolę. Dirbo Birštono, vėliau Klaipėdos restoranuose padavėju. Baigė Vytauto Didžiojo gimnaziją Klaipėdoje.

Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui pasitraukė į Vokietiją. Chemijos ir technikos mokslus studijavo Karaliaučiaus universitete (dab. Kaliningradas, Rusija). Vokietijoje paskelbus visuotinę mobilizaciją pabėgo į Norvegiją, vėliau persikėlė į Švediją. Po karo mokėsi Londono, Madrido  universitetuose, studijavo lietuvių etimologiją, lygino ją su Rytų kalbomis, hieroglifus – su raidėmis. Užsiėmė filosofijos ir istorijos tyrinėjimais. Jį domino lietuvių tautos ir kalbos kilmės problemos bei runos. Tyrinėjo kalbų kilmę, išmoko daug senųjų kalbų, ėmė tyrinėti seniausius žmonijos raštus, parašytus dantiraščiu, hieroglifais, įvairiomis kitomis ženklų sistemomis. Parašė keletą mokslinių darbų. Sudarinėjo lietuvių-švedų kalbų žodyną, kuris liko nebaigtas.

1946–1956 m. Z. Kalvaitis dirbo Band-och Spiral-fabriken (Juostų ir ričių (spiralių) fabrike) Norrköpinge (Švedija). 1956 m. jis su dviem švedais – Alkneriu ir Lindenu – įsteigė akcinę bendrovę, kurią pavadino „Kaliko“ (pirmosios dvi raidės – Kalvaičio pavardės). Padirbėjęs savojoje įmonėje, Z. Kalvaitis paliko įmonę bendrasavininkiams ir išėjo dirbti į kitas įmones, tikėdamasis užsidirbti pinigų ir išpirkti iš savo partnerių AB „Kaliko“. 1959–1962 m. jis dirbo seniausioje Švedijos verpimo ir audimo įmonėje AB Sjuntorp, įsikūrusioje Sjuntorpo miestelyje. 1959–1961 m. jis mokėsi dvimetėje Gälve miesto verslo mokykloje. Po to dirbo įvairiose įmonėse inžinieriumi konsultantu, bendradarbiavo su užsienio įmonėmis, mokėsi anglų kalbos Londone ir ispanų kalbos Madride. Dirbo TrollPlast gamykloje Trollhättane, iš kurios išėjo 1964 m. Persikėlęs į Göteborgą dirbo naujai įkurtame laikraštyje „Scandinavian Daily News“ atsakinguoju redaktoriumi: buvo atsakingas už reklamą ir prenumeratą. 1965–1967 m. dirbo statybos pramonės bendrovėje, 1967–1974 m. – generaliniu direktoriumi aliuminio konstrukcijų gamykloje.

Z. Kalvaitis surengė ir finansavo ne vieną Lietuvos menininkų parodą Švedijoje bei siekė sudominti Švedijos skaitytojus lietuvių literatūra. Šešerius metus jis bendradarbiavo su Finnu-Henriku Aagu iš Trondheimo universiteto (Norvegija) verčiant lietuvių poeziją į norvegų kalbą. Knygą „Poesi fra Litauen“ („Poezija iš Lietuvos“) išleido Norvegijos leidykla „Snøfugl“. Z. Kalvaitis ją iliustravo.

1957 m. Norrköpinge (Švedijoje) Z. Kalvaitis buvo įsteigęs Literatūros klubą.
1975 m. Kungälve (Švedijoje) jis įsteigė kultūros klubą „Runa“. Šio klubo tikslas buvo organizuoti kultūrinius mainus tarp Vakarų Švedijos ir Tarybų Sąjungos respublikų bei Rytų Europos valstybių. Žinoma, pirmiausia sudaryti galimybę kultūriniams mainams tarp Švedijos ir Lietuvos. Tais pačiais metais klubas Kungälve suorganizavo Mikalojaus Konstantino Čiurlionio 100-osioms gimimo metinėms skirtą koncertą. Z. Kalvaičio dėka Švedijoje buvo surengta Pauliaus Normanto fotografijų paroda, Bronės Valantinaitės-Jokūbonienės gobelenų paroda, koncertavo ne vienas Lietuvos atlikėjas. Jis padėjo organizuoti vertėjos Eugenijos Stravinskienės stažuotę Švedijoje. Organizavo Lietuvos leidyklų dalyvavimą „Bok & Bibliotek-91“ renginiuose. Z. Kalvaičio iniciatyva Lietuvoje buvo įsteigta Lietuvos labdaros sąjunga „Avilys“, jis organizavo labdaros siuntinius Lietuvai. Prasidėjus atgimimui, jis pats atvykdavo į Lietuvą, dalyvaudavo konferencijose, simpoziumuose, skaitydavo pranešimus. Bendravo su daugybe žmonių, lietuviškų organizacijų Lietuvoje ir kitose šalyse.

1997 m. urną su Z. Kalvaičio pelenais į Lietuvą atvežė žmona Maj Britt ir duktė Birutė Grete. Palaidotas Švėkšnos parapijos Nikėlų kaimo (Šilutės r.) evangelikų liuteronų kapinėse šalia tėvo. Kungälvo kapinėse liko jo simbolinis kapas.

 

Literatūra:

 

1.      Šilutės kraštas: enciklopedinis žodynas. Šilutė: Prūsija, 2000, p. 184–185.

2.      Švėkšna: žmonės, kraštas, įvykiai: enciklopedinis žinynas / parengė Petras Čeliauskas. –[Kaunas]; Švėkšna (Šilutės r.), 2012, p. 183–184.

 

 

 

Kantminas Jonas
Kantminas Jonas Image

Dėstytojas, inžinierius mechanikas.

Gimė 1930 m. liepos 20 d. Liūkų k., Šilutės r.

Jonas Kantminas, baigęs Vainuto (Šilutės r.) pradinę mokyklą, toliau tęsė mokslus Žemaičių Naumiesčio (Šilutės r.) progimnazijoje, kurioje buvo pirmosios keturios gimnazijos klasės. 1946–1949 m. mokėsi Šilutės gimnazijoje. Baigęs gimnaziją mokslus nusprendė tęsti Lietuvos žemės ūkio akademijoje Kaune. Išlaikęs stojamuosius egzaminus, 1949 m. rugpjūčio 30 d., J. Kantminas buvo priimtas į Žemės ūkio mechanizacijos fakultetą. 1954 m., sėkmingai baigęs mokslus, įgijo inžinieriaus mechaniko specialybę.

Baigęs studijas, gavo pasiūlymą likti dirbti Akademijoje dėstytoju. J. Kantminas buvo paskirtas Žemės ūkio mechanizacijos katedros asistentu. Vėliau tapo dėstytoju. 1956 m. kibo į mokslinį darbą ir pradėjo rengtis disertacijai, kurią 1963 m. sėkmingai apgynė bei tapo technikos mokslų kandidatu. 1965 m. suteiktas mokslinis docento vardas. 1967 m. Akademijoje įsteigta nauja Gyvulininkystės mechanizacijos katedra, kurios vedėju išrinktas J. Kantminas. 1976 m. Akademijoje įkurtas savarankiškas Žemės ūkio elektrifikacijos fakultetas, dekanu paskirtas J. Kantminas. 1989 m. J. Kantminas buvo penkeriems metams išrinktas Gyvulininkystės mechanizacijos katedros vedėju. Nuo 1993 m. – technikos mokslų daktaras.

Aktyviai dalyvavo visuomeninėje veikloje, buvo Akademijos tarybos narys, fakulteto tarybos pirmininkas, apylinkės deputatas, specialiųjų vidurinių mokyklų kvalifikacinės komisijos pirmininkas.

Už aktyvią veiklą buvo ne kartą apdovanotas, kaip nusipelnęs dėstytojas. Žemės ūkio, Švietimo ir mokslo ministerijų bei Akademijos įvertintas Garbės ir Pagyrimo raštais.

J. Kantminas parašė ir publikavo 7 vadovėlius, iš kurių svarbesnis – „Gyvulininkystės technologijų procesų mechanizavimas“ (1989), skirtas aukštųjų mokyklų studentams. Publikuotos 26 knygos ir brošiūros, daug jo straipsnių mokslo populiarinimo klausimais išspausdinta knygose, enciklopedijose. Apybraižoje „Kantminais esame mes gimę” (2010) J. Kantminas rašo apie giminės šaknis, savo šeimą, gyvenimo kelią, darbą Lietuvos žemės ūkio akademijoje. Knygoje pateikta Jono Kantmino darbų bibliografija ir literatūros apie jį sąrašas.

 

Literatūra:

1. KANTMINAS, Jonas. Anketa Šilutės personalijų žinynui : [atsakymai į anketoje pateiktus klausimus]. Rankr. [Šilutė : Šilutės rajono savivaldybės F. Bajoraičio viešoji biblioteka, 2016]. 3 p.

 

2. KANTMINAS, Jonas. Kantminais esame mes gimę… Kaunas: LŽŪU Leidybos centras, 2010, 182 p.

Karalius Vytautas
Karalius Vytautas Image

Vytautas Karalius

 

Poetas, vertėjas.

Gimė 1931 m. balandžio 15 d. Klaipėdoje.

Mirė 2019 m. gegužės 15 d. Klaipėdoje.

 

Vytautas Karalius 1950 m. baigė Šilutės 1-ąją vidurinę mokyklą (dab. Šilutės pirmoji gimnazija), 1954 m. – studijas Vilniaus pedagoginiame institute (dab. Lietuvos edukologijos universitetas), 1954–1958 m. jame dėstė anglų kalbą. Tuo metu vertė įvairius užsienio autorių tekstus, publikavo juos periodikoje. V. Karalius yra laimėjęs Pirmosios knygos konkursą.

Eilėraščius spausdina nuo 1960 m. Domisi senąja ir šiuolaikine rusų, vokiečių autorių poezija. Pagal poeto žodžius sukurta nemažai chorinių dainų, teminių, proginių dainų ansambliams, vaikams, išleisti atskiri rinkinukai balsui ir fortepijonui. Daug poezijos sugulė įvairiose rinktinėse, almanachuose.

Išleido eilėraščių rinkinius „Šviesa ir akys” (1960), „Ugnies estafetė” (1964), „Tylos veidrodis” (1972), „Rašo saulė šešėliu” (1982); aforizmų rinkinius „Sizifas be akmens” (1974), „Aureolės ir kepurės” (1980), „Žolė Trojos arkliui” (1984), „Pusantro sparno” (1985), „Nulis kilpoje” (1996).

V. Karaliaus poezijai būdinga etinė problematika, ironiški neigiamo žmonių elgesio tipai, ydų (konformizmo, sumaterialėjimo) vertinimas, intelektualinė fantazija, racionaliai konstruojami gausūs palyginimai, metaforos.

Į rusų kalbą išvertė eilėraščius „Dviašmenė patirtis” (2000), į vokiečių kalbą – aforizmų, paradoksų knygą „Sraigių finišas” (2002). Iš vokiečių kalbos išvertė V. Šmydo eilėraščius „Vyno diena ąsočiuose” (2002), M. Kriugerio eilėraščius „Keistas grožis tylos” (2002), R. Kunze poezijos rinktinę „Moneta visomis kalbomis” (2003), A. Gustas (kartu su G. Bartelt) eilėraščius „Padovanok man obuolį iš anapus” (2015) ir kt.

Sudarė VDR (buvusi Vokietijos demokratinė respublika) poezijos antologiją „Veidai ir rankos” (1984). Išleido poezijos rinkinius rusų ir bulgarų kalbomis, aforizmų rinkinį vokiečių kalba.

V. Karalius nuo 1966 m. yra Lietuvos rašytojų sąjungos narys. Gyvena Vilniuje.

 

Literatūra:

 

Šilutės kraštas: enciklopedinis žodynas. Šilutė: Prūsija, 2000, p. 187.

Karalius Vytautas. [Žiūrėta 2017 m. rugsėjo 7 d.]. Prieiga per internetą: http://www.rasytojai.lt/lt/veikla/59-rasytojai/esami-nariai/k/204-karalius-vytautas.

Vytautas Karalius. [Žiūrėta 2017 . rugsėjo 7 d.]. Prieiga per internetą: https://www.rasyk.lt/rasytojai/vytautas-karalius.html.

 

Kensgaila Vladas
Kensgaila Vladas Image

Vladas Kensgaila

Lakūnas, aviacijos konstruktorius.

Gimė 1933 m. rugsėjo 23 d. Bikavėnų k., Šilutės r.

Vladas Kensgaila 1950 m. baigė Žvingių (Šilalės r.) septynmetę mokyklą. 1952 m. pradėjo mokytis Žemaičių Naumiesčio (Šilutės r.) vidurinėje mokykloje. Tais pačiais metais su bendraminčiais įkūrė pogrindinę antikomunistinę organizaciją. Po poros metų ji buvo išaiškinta, teko slapstytis. 1954 m. už antitarybinę veiklą buvo suimtas, kalintas Vilniaus Lukiškių kalėjime, bet po Stalino mirties slopstant represijoms amnestuotas. Suklastojus biografijos faktus 1958 m. baigė Šilutės darbo jaunimo vidurinę mokyklą.  1963 m. baigęs aviacijos kursus gavo lakūno instruktoriaus teises. 1968 m. baigė Kalugos (Rusija) aviacijos mokyklą ir įgijo lakūno inžinieriaus specialybę.

Dirbo Šilutės moksleivių namuose, bibliotekoje, kultūros namuose, vadovavo tautinių šokių klubui „Rezginėlė“. 1956 m. įkūrė Šilutės aviacijos sporto klubą, kuris vėliau tapo pavyzdinis. 1960–1973 m. V. Kensgaila klubui vadovavo. 1974 m. įsidarbino Prienų aviacijos gamykloje lakūnu bandytoju ir konstruktoriumi. Nuo 1981 m. V. Kensgaila įsikūrė Panevėžyje, pradėjo dirbti miesto aeroklubo inžinieriumi lakūnu, nuo 1991 m. – V. Kensgailos aviacijos įmonės lakūnu konstruktoriumi. 2001–2011 m. buvo Panevėžio miesto savivaldybės tarybos narys.

Garsios Švėkšnos bajorų Kęsgailų giminės palikuonis V. Kensgaila – vienas žymiausių Lietuvos lakūnų ir aviacijos inžinierių, išgarsėjęs tuo, kad 1983 m. sukūrė lėktuvo „Lituanica“, kuriuo Atlanto vandenyną perskrido Steponas Darius ir Stasys Girėnas, kopiją. Jis taip pat suprojektavo devynis aukštesnės klasės savadarbius lėktuvus, į padanges pakilo dar keliolika jo sukonstruotų smulkesnių lėktuvėlių. 1989 m. V. Kensgailos sukurtas VK-8 „Aušra“ buvo pirmasis Lietuvoje sukonstruotas žemės ūkio paskirties lėktuvas, kuris į Gineso rekordų knygą pateko kaip pakeliantis didžiausią svorį pagal savo dydį, tręšimo kokybę ir kitus rodiklius. O 2010 m. inžinierius serijinei gamybai paruošė naują patobulintą savo projektuojamų lėktuvų versiją – aštuonvietį keleivinį lėktuvą VK-9, kuris gali tūpti bet kokioje aikštelėje ir pasiekti net 550 km/val. greitį.

Visą gyvenimą V. Kensgaila skyrė ne tik aviacijos technikai, bet ir aviacijos istorijai populiarinti. Jis sukūrė 3  „Lituanicos“ kopijas. Pirmoji panaudota filmuojant populiarų režisieriaus Raimondo Vabalo vaidybinį filmą „Skrydis per Atlantą“.  1993 m., švenčiant S. Dariaus  ir S. Girėno skrydžio 60-metį, konstruktorius savo „Lituanica“  skrido maršrutu Kaunas–Soldinas–Kaunas, taip simboliškai užbaigė mūsų lakūnų žygį. 2003 m., švenčiant „Lituanicos“ skrydžio 70-metį, ja apskrista Lietuva.

Pirmos klasės lakūnas, aviacijos sporto meistras V. Kensgaila už nuopelnus aviacijai 1993 m. Lietuvos Respublikos prezidento dekretu apdovanotas S. Dariaus  ir S. Girėno medaliu.

 

Literatūra:

1. Jubiliatą pasveikino ir skrydžio broliai [interaktyvus]. Žiūrėta 2019 m. rugpjūčio 10 d. Sekundė. 2018 m. rugsėjo 27 d. Prieiga per internetą: https://naujienos.alfa.lt/leidinys/sekunde/jubiliata-pasveikino-ir-skrydzio-broliai/.

2. Panevėžio miesto garbės pilietis – Vladas Kensgaila [interaktyvus]. Žiūrėta 2019 m. rugpjūčio 10 d. Sekundė. 2013 m. liepos 16 d. Prieiga per internetą: <https://naujienos.alfa.lt/leidinys/sekunde/panevezio-miesto-garbes-pilietis-vladas-kensgaila/>.

 

Kibirkštis Edmundas
Kibirkštis Edmundas Image

Lietuvos inžinierius mechanikas, habilituotas technologijos mokslų daktaras.

Gimė 1947 m. sausio 2 d. Grūto kaime (Varėnos r.).

Edmundas Kibirkštis 1954–1965 m. mokėsi Rusnės (Šilutės r.) vidurinėje mokykloje (dab. Rusnės pagrindinė mokykla). 1970 m. baigė Kauno politechnikos institutą. 1993 m. tapo habilituotu technologijos mokslų daktaru. 1971–1981 m. E. Kibirkštis dirbo Kauno politechnikos instituto mokslinio tyrimo sektoriaus „Vibrotechnika“ laboratorijoje, nuo 1981 m. – Kauno politechnikos instituto (dab. Kauno technologijos universitetas) dėstytoju, nuo 1985 m. – Keitiklių mechanikos laboratorijos vadovu. E. Kibirkštis 1994–1995 m. buvo dar ir Taikomosios mechanikos katedros, 1998–2000 m. – Poligrafijos ir inžinerijos katedros, nuo 2000 m. – Grafinių komunikacijų inžinerijos katedros vedėju, nuo 1994 m. – profesoriumi.

Mokslininko tyrimų sritis – pneumatinių mechaninių sistemų dinamika, pavaros su neįprastomis (aktyviosiomis) savybėmis, tikslieji spausdinimo būdai. Su kitais suprojektavo ir įdiegė į gamybą keletą automatizuotų diagnostikos ir matavimo sistemų, sukūrė matavimo prietaisų, naudojamų Lietuvos pramonės įmonėse.

Už išradimų pagrindu sukurtus originalius prietaisus E. Kibirkštis apdovanotas dviem VLŪPP (TSRS visasąjunginės liaudies ūkio pasiekimų parodos) bronzos medaliais.

E. Kibirkštis paskelbė per 160 mokslinių darbų, straipsnių ir kt. publikacijų Lietuvos, Vokietijos, Didžiosios Britanijos, Italijos, Čekijos ir kt. mokslo leidiniuose. Sukurti 34 išradimai, tarp jų vienas patentuotas Rusijoje.

 

Literatūra:

1. Kibirkštis, Edmundas. Apklausos anketa : [atsakymai į anketoje pateiktus klausimus]. Rankr. [Šilutė : Šilutės rajono savivaldybės F. Bajoraičio viešoji biblioteka, 2004]. 2 p.

2. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. 10 (Khmerai-Krelle). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006. Psl. 21.

Kinderis Juozas
Kinderis Juozas Image

Poetas, bibliotekininkas, Mažosios Lietuvos knygius.

 

Gimė 1930 m. lapkričio 19 d. Maldūnuose (Šilalės r.). Mirė 2005 m. balandžio 15 d. Rusnėje.

 

Mokėsi Bijotų (Šilalės r.) pradinėje mokykloje, vėliau – Skaudvilės (Tauragės r.) vidurinėje mokykloje.  1950 m. Juozas Kinderis įsijungė į pogrindinę mokinių organizaciją, turėjusią ryšių su partizanais, bendradarbiavo partizanų spaudoje. 1951 m., inkriminavus pogrindinę literatūrinę veiklą, nuteistas 25 metams nelaisvės Kemerovo, Vorkutos lageriuose ir 5 metams būti tremtyje. Į Lietuvą grįžo 1956 metais. Dirbo darbininku, Vilniaus universitete studijavo bibliotekininkystę ir istoriją. Pagal šias specialybes dirbo Švėkšnoje, Žemaičių Naumiestyje, Rusnėje (Šilutės r.).

J. Kinderis poeto kelią pradėjo besimokydamas Skaudvilės vidurinėje mokykloje. Eilėraščius skelbė Tauragės rajono laikraščiuose. Išleido knygas „Šaltoji žemė Vorkuta” (1993), „Atskrend sakalėlis“ (1993). 2010 m., po  J. Kinderio mirties, išleistas jo eilėraščių rinkinys „Už metų kalno”.

Poetas pripažintas „Tremtinių poezijos” (1991), šilutiškių „Poezijos rudens” (1993) ir „Sidabrinės nendrės” (1998) premijos laureatu.

 

Literatūra:

  1. Poetą ir bibliotekininką išlydint. Šilokarčemos laikraštis, 2005, balandžio 18, p. 2.
  2. Lietuvių literatūros enciklopedija. Vilnius, 2001, p. 382.
Kontvainas Rimantas
Kontvainas Rimantas Image

Kontvainas Rimantas

Pedagogas, socialinių mokslų daktaras, docentas, mokslinių, mokslo populiarinimo, metodinių straipsnių ir knygų autorius.

Gimė 1941 m. liepos 5 d. Užpelių k., Plungės r.

 

Rimantas Kontvainas 1948–1949 m. mokėsi Tverų (Rietavo sav.), 1949–1950 m. – Pocių (Šilutės r.) pradinėje mokykloje, 1950–1961 m. Švėkšnos (Šilutės r.) vidurinėje mokykloje (dab. Švėkšnos „Saulės“ gimnazija). 1961, 1964–1969 m. studijavo Vilniaus pedagoginio instituto (VPI, dab. Lietuvos edukologijos universitetas) Gamtos ir geografijos fakultete geografijos ir fizinio lavinimo specialybę, 1973–1974 m. – metinėje aspirantūroje Maskvoje Darbinio mokymo ir profesinio orientavimo mokslinio tyrimo institute prie TSRS Pedagogikos mokslų akademijos. 1975 m. Tartu universitete (Estija) apgynė pedagogikos mokslų kandidato (dab. daktaro) disertaciją.

1964–1968 m. R. Kontvainas buvo VPI Studentų profesinės sąjungos komiteto pirmininkas, 1968–1972 m. – Mokyklų mokslinių tyrimų instituto Profesinio orientavimo sektoriaus vyriausias mokslo darbuotojas, 1976–1979 m. VPI Geografijos katedroje ėjo docento pareigas, nuo 1979 m. – docentas. 1978–1983 m. R. Kontvainas buvo VPI Gamtos ir geografijos fakulteto prodekanas, 1982–1987 m. – VPI Geografijos katedros vedėjas, nuo 1992 m. iki 2013 m. – Vilniaus pedagoginio universiteto (dab. Lietuvos edukologijos universitetas) Gamtos mokslų fakulteto Geografijos katedros vedėjas. Daug metų vadovavo Gamtos mokslų fakulteto tarybos studijų komisijai.

Išleistos R. Kontvaino knygos: „Mokiniams apie gamybą“ (1987), „Topografijos lauko praktika“ (su bendraautoriais, 1989), „Tėvų pagalba profesiškai orientuojant vaikus“ (1990), „Plungė – Babrungo kraštas“ (su bendraautoriais, 1993) ir kt. Jis yra daugiau kaip 170 mokslinių, mokslo populiarinimo, metodinių straipsnių autorius. Mokslinių darbų kryptys: mokyklinės geografijos koncepcija, geografijos mokymo aktyvinimas, , užsienio valstybių švietimo sistemų tyrimai ir kt. R. Kontvainas yra VII ir IX pasaulio lietuvių mokslo ir kūrybos simpoziumų, Lietuvos ir tarptautinių konferencijų (Taline, Maskvoje, Kijeve ir kt.) dalyvis ir pranešėjas.

R. Kontvainas yra Lietuvos edukologijos universiteto Alumnų draugijos valdybos narys, dalyvauja Medardo Čiobato Trečiojo amžiaus universiteto Meninės raiškos fakulteto veikloje.

Daugelį kartų R. Kontvainas buvo atvykęs skaityti paskaitų Šilutės rajono mokytojams, tėvams. Lankė VPI absolventus, atliekančius stažuotę Šilutės rajono mokyklose. Nemažai bendrauta su buvusiu Šilutės rajono Švietimo skyriaus vedėju (švėkšniškiu) bei buvusia lietuvių kalbos mokytoja Romualda Dobranskiene. Kiekvienais metais lankosi Švėkšnoje: čia palaidoti tėvai brolis ir sesuo. Bendrauja su Švėkšnos „Saulės“ gimnazijos mokytojais, administracija, buvusiais savo mokytojais. 2017 m. Švėkšnos muziejuje buvo pristatyta R. Kontvaino autobiografinio pobūdžio knyga „Mano gyvenimo universitetas” (2016).

Už pedagoginę veiklą ir sėkmingą vadovavimą Geografijos katedrai, kūrybingą mokslinį darbą R. Kontvainas ne kartą apdovanotas Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijos, Lietuvos edukologijos universiteto, Gamtos mokslų fakulteto padėkos raštais.

 

Literatūra:

 

1.      Kontvainas, Rimantas. Iš Šilutės krašto kilusio ar kitaip su kraštu susijusio šilutiškio anketa : [atsakymai į anketoje pateiktus klausimus]. Rankr. [Šilutė: Šilutės rajono savivaldybės F. Bajoraičio viešoji biblioteka, 2018]. 3 p.

2.      Kontvainas, Rimantas. Bibliografinė rodyklė, 1970–2013. Vilnius, 2013.

3.      Kontvainas Rimantas. Kas yra kas Lietuvoje 97/98. Kaunas, 1998, p. 366.

 

Klumbytė Ona Danutė
Klumbytė Ona Danutė Image

Edukologė, habilituota socialinių mokslų daktarė, profesorė, rusų literatūros didaktikos specialistė.

Gimė 1928 m. kovo 4 d. Švėkšnoje, Šilutės r.

Tėvai buvo mokytojai, tėvas 1940–1941 m. ėjo Vandžiogalos pradinės mokyklos vedėjo pareigas. 1941 m. birželio 14 d. Ona Danutė Klumbytė su tėvais ištremta į Sibirą. Tuo metu ji  mokėsi Kėdainių gimnazijos 2-oje klasėje.  Tremtyje D. Klumbytė baigė rusų kalbos ir literatūros studijas Bijsko mokytojų institute, vėliau mokėsi Barnaulo pedagoginiame institute (Rusija). Tremtyje praleido 16 savo gyvenimo metų.

Baigusi mokslus D. Klumbytė pradėjo dirbti Altajaus krašte (Rusija) darbininke, pašto kurjere. Verch-Obsko (Smolensko r., Rusija) vidurinėse mokyklose dėstė rusų literatūrą bei vokiečių kalbą.

Nelengva buvo grįžus iš tremties. 1956 m. su sese atvyko į Lietuvą. 1957–1958 m. D. Klumbytė dirbo Kriukų vidurinės mokyklos (Joniškio r.) rusų kalbos ir literatūros mokytoja, 1968–1970 m. – Šiaulių pedagoginiame institute (dab. Šiaulių universitetas) vyr. dėstytoja. 1970–1973 m. D. Klumbytė – TSRS pedagogikos mokslų akademijos (Maskva, Rusija) aspirantė, 1987 m. – docentė, 1984–1986 m. – vyr. mokslo darbuotoja, 1989 m. – profesorė.

1968 m. D. Klumbytė pradėjo dirbti Šiauliuose. Nuveikta daug darbų — parašyta apie 200 straipsnių, išleisti rusų literatūros mokykliniai vadovėliai, keletas monografijų. Prisiminimai sugulė knygose „Mažos žvaigždės kurčioj sutemoj“, „Atgyja ir nukirstos šaknys“. Paskelbė daugiau nei 200 mokslinių straipsnių, iš jų 80 – tremties temomis. D. Klumbytės parengti vadovėliai: „Propedeutinis rusų literatūros kursas“ (1986), „Literatūros dėstymo metodika nacionalinėse mokyklose“ (1992), „Literatūros pasaulis“ (1996) ir kt.

 

Literatūra:

1. Klumbytė, Ona Danutė. Anketa Šilutės personalijų žinynui : [atsakymai į anketoje pateiktus klausimus]. Rankr. [Šilutė : Šilutės rajono savivaldybės F. Bajoraičio viešoji biblioteka, 2016]. 3 p.

2. Šilutės kraštas. Enciklopedinis žodynas. Šilutė: Prūsija, 2000, p. 210.

Kučinskas Vytolis
Kučinskas Vytolis Image

Sociologas, pedagogas, edukologas, habilituotas socialinių mokslų daktaras, profesorius.

Gimė 1936 m. lapkričio 1 d. Šiuraičiuose, Klaipėdos r.

Vytolis Kučinskas 1954 m. baigė Švėkšnos (Šilutės r.) vidurinę mokyklą (dab. Švėkšnos „Saulės“ gimnazija). 1955–1960 m. studijavo Vilniaus pedagoginiame institute (dab. Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademija), 1965–1967 m. – Kauno fizikinių techninių energetikos problemų instituto aspirantūroje. 1988 m. V. Kučinskas – pedagogikos mokslų daktaras.

1954–1960 m. dirbo mokytoju Pėžaičių (Klaipėdos r.) mokykloje, 1960–1961 m. – Kapsuko (dab. Marijampolė) internatinėje mokykloje. 1961–1964 m. – Kapsuko specializuoto konstruktorių biuro grupės vadovas.

1968–1993 m. V. Kučinskas buvo Lietuvos žemės ūkio akademijos vyr. dėstytojas, 1971 m. – docentas, 1990–1993 m. – Fizikos katedros vedėjas, 1990 m. – profesorius. 1994–1995 m. – Kretingos Šv. Antano kolegijos direktorius. 1995–2005 m. dėstė Klaipėdos ir Vytauto Didžiojo universiteto socialinių mokslų fakultetuose;  profesorius (1990).

1989 m. V. Kučinskas buvo Lietuvos socialdemokratų partijos narys (LSDP), 1989–1991 m. – LSDP tarybos narys, 1991–1993 m. – Etikos komisijos narys. Jis nuo 1994 m. – Tėvynės sąjungos narys. 1995–1997 m. – Kretingos rajono savivaldybės tarybos narys.

Mokslinės veiklos kryptys – pedagogikos ergonomika, vadybos etika, viešasis administravimas. Išleisti aukštųjų mokyklų vadovėliai: „Mokymo proceso aukštojoje mokykloje intensyvinimo ergonominiai pagrindai (1987), „Pedagoginės ergonomikos įvadas“ (1997), Socialinis darbas Švietimo sistemoje: teoriniai aspektai“ (su R. Kučinskiene, 2000), „Ergonomika“ (2001), „Valdymo įvadas“ (su R. Kučinskiene, 2002), „Vadovavimo etika“ (2003), „Valdymo problemos: teorija ir tendencijos“ (su kitais, 2004), „Socialinių projektų rengimas ir valdymas“ (su R. Kučinskiene, 2005), „Ugdymo aplinkos ergonomika“ (su G. Poderiene, 2006).

V. Kučinskas buvo Lietuvos aštuonviečių akademinio irklavimo čempionas.

 

Literatūra:

1.      Vytolis Kučinskas. Visuotinė lietuvių enciklopedija. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2007, t. 11,  psl. 188.

Krasauskienė-Urbonaitė Janina
Krasauskienė-Urbonaitė Janina Image

Dizainerė, dailininkė.

Gimė 1948 m. gegužės 9 d. Šilutėje.

Janina Urbonaitė-Krasauskienė 1955–1966 m. sėkmingai baigė Šilutės pirmąją vidurinę mokyklą (dab. Šilutės pirmoji gimnazija). 1967–1972 m. studijas tęsė Vilniaus dailės institute (dab. Vilniaus dailės akademija).

Po studijų prasidėjo darbinė patirtis. Pirmoji darbovietė buvo Vilniaus radijo matavimo prietaisų mokslinių tyrimo institutas, kur J. Urbonaitė-Krasauskienė užėmė dizainerės pareigas. Vėliau ji įsidarbino Mėsos ir pieno pramonės ministerijoje vyr. dailininke. Vėliau dailininke dirbo įmonėse UAB „Tarela“ bei UAB „Nijolė ir partneriai“. Gyvenimo peripetijos nuvedė į J. Marčenkienės individualią įmonę, kurioje ėjo vadovės pareigas. Tikriausiai pati įdomiausia darbinė patirtis buvo Lietuvos kino studijoje, kurioje Janina dirbo kostiumų dizainere.

J. Urbonaitė-Krasauskienė – aktyvi visuomenės veikėja. Surengė devyniolika savo kūrybos (tapybos) parodų, dalyvavo projekte „Auštosios kultūros impulsai mokykloms“. Jai priskiriami du moksliniai išradimai dizaino srityje (1976 m. bei 1982 m.). Sukūrė keturiolikai įvairių šalių filmų kostiumus.

Dizainerė rašo straipsnius laikraščiams bei žurnalams. Janinos penkiasdešimtmečio proga sukurtas režisieriaus V. Sipavičiaus dokumentinis filmas apie jos kūrybą.

J. Urbonaitei-Krasauskienei Šilutė yra jos gimtinė. Ten jos tėvų kapai, Šilutėje gyvena jai brangūs žmonės – brolio šeima, klasės draugai. Ji myli šį miestą, jo žmones stengiasi pradžiuginti savo kūrybos parodomis.

 

Literatūra:

1. Urbonaitė-Krasauskienė, Janina. Anketa Šilutės personalijų žinynui : [atsakymai į anketoje pateiktus klausimus]. Rankr. [Šilutė : Šilutės rajono savivaldybės F. Bajoraičio viešoji biblioteka, 2016]. 2 p.

Kudarytė-Puodžiuvienė Regina
Kudarytė-Puodžiuvienė Regina Image

Choreografė, buvusi ilgametė šokių ir dainų ansamblio „Rezginėlė“ vadovė.

Gimė 1944 m. spalio 6 d. Kaune.

Regina Kudarytė-Puodžiuvienė 1962 m. baigė Kretingos vidurinę mokyklą. 1962–1966 m. mokėsi Vilniaus kultūros-švietimo technikume. Choreografė „Rezginėlei“ pradėjo vadovauti nuo 1966 m. balandžio 1 d. Repertuaras papildytas naujais šokiais. Susikūrė vokalinė ir kaimo kapelos grupės. Šokio meną pamėgę šilutiškiai ir vadovė garsino miesto vardą ne tik Lietuvoje: 1969 m. kolektyvas koncertavo Lenkijos, 1971 m. – Vokietijos, vėliau – Čekijos, Bulgarijos, buvusios Rytų Vokietijos miestuose. 1979 m. „Rezginėlės“ kolektyvui suteikta teisė dalyvauti buvusios Tarybų Sąjungos VII tautų vasaros spartakiadoje, 1980 m. – XXII Olimpinių žaidynių Maskvoje (Rusija) atidarymo ceremonijoje. „Rezginėlė“ buvo nuolatinė respublikinių dainų ir šokių švenčių, respublikinių  suaugusiųjų liaudiškų šokių kolektyvų konkursų „Pora už poros“, apžiūrų, konkursų „Draugystės ratelis“ dalyvė. Kolektyvo koncertus ne kartą transliavo Lietuvos televizija. „Rezginėlė“ – Pamario krašto šokio legenda, suformavusi šio krašto liaudies šokio tradicijas.

R. Puodžiuvienė rengė seminarus šokių kolektyvų vadovams, organizavo ir vedė Šilutės rajono šokių šventes (vyr. baletmeisterė), vaikų ir jaunimo šokių festivalį „Šokim trypkim“, kt. Choreografė nuo 1993 m. dirbo Šilutės Žibų pradinėje mokykloje šokių mokytoja, subūrė pradinių klasių šokių kolektyvą „Žiburėlis“. Jis dalyvaudavo dainų šventėse, respublikiniuose festivaliuose, konkursuose, kt.

Šokio entuziastams choreografė vadovavo daugiau nei 38 metus. R. Puodžiuvienės kūrybinis laikotarpis, vadovaujant liaudies šokių ir dainų ansambliui „Rezginėlė“, įvertintas: Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos garbės ir padėkos raštais, medaliu „Už pasižymėjimą darbe“ (1971). Suteiktas nusipelniusios kultūros ir švietimo darbuotojos vardas (1975). 2008 m. R. Puodžiuvienės darbas buvo įvertintas mėgėjų meno kolektyvų vadovams skirta Lietuvos liaudies kultūros centro „Aukso paukštė“ premija – Šilutės Žibų pradinės mokyklos tautinių šokių kolektyvas „Žiburėlis“  išrinktas geriausia 2007 m. vaikų šokių grupe. 2008–2009 m. Lietuvos vaikų ir moksleivių tautinių šokių konkurse laimėtas pirmo laipsnio diplomas. 2012 m. Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos ir Lietuvos liaudies kultūros centro surengtame Lietuvos vaikų ir moksleivių šokių grupių, ansamblių, studijų konkurse „Aguonėlė 2012“  Marijampolėje kolektyvas pelnė laureato vardą ir koncertavo šventiniame laureatų koncerte M. K. Čiurlionio menų mokyklos Šokio teatre. 2014 m. R. Puodžiuvienei suteikta Šilutės rajono savivaldybės „Sidabrinės nendrės“ premija.

 

Literatūra:

 

1. Regina Puodžiuvienė [interaktyvus]. 2019 m. kovo 15 d. [Žiūrėta 2020 m. birželio 26 d.].  Prieiga per internetą: https://www.silute.lt/apdovanojimai-ir-premijos/sidabrines-nendres-premija/2014-m.-reginai-puodziuvienei/5850.

2. Puodžiuvienė-Kudarytė Regina. Šilutės kraštas: enciklopedinis žodynas. Šilutė, 2000, psl. 318.

Kybrancas Arvedas
Kybrancas Arvedas Image

Lietuvos nusipelnęs architektas, docentas, Mažosios Lietuvos visuomenės veikėjas.

Gimė 1930 m. liepos 23 d. Klaipėdoje.
Mirė 1997 m. vasario 7 d. Vilniuje, palaidotas šalia tėvų Šilutėje.

1936–1939 m. mokėsi Klaipėdos pradinėje mokykloje, 1939–1944 m. – Tilžės progimnazijoje. 1950 m. baigė Šilutės 1-ąją vidurinę mokyklą (dabar Šilutės pirmoji gimnazija). 1950–1951 m. studijavo Kauno Vytauto Didžiojo universitete, Statybos fakultete. Nuo 1951 m. studijas tęsė Lietuvos valstybiniame dailės institute, Architektūros fakultete. 1956 m., baigus studijas, dirbo architektu Vilniaus „Komprojekte“, vėliau – Vilniaus „Dailės“ kombinate. 1966–1976 m. A. Kybrancas buvo Lietuvos valstybinio dailės instituto, Pramoninės dailės katedros dėstytojas, docentas (1976).

Architektas projektavo mažųjų architektūrinių formų statinius, visuomeninių pastatų interjerus, įvairias parodas. Pagal A. Kybranco projektus įrengta Klaipėdos laikrodžių muziejaus, Vilniaus paveikslų galerijos ekspozicijos, juvelyrinių dirbinių parduotuvės Vilniuje, Šilutės ir Kupiškio kultūros namų, Iževsko (Rusija) automobilių gamyklos administracijos, viešbučių Maskvoje, Kryme, Kaukaze interjerai, Odesos laivininkystės lainerio „Litva“ dalis interjero ir kt. Pagal jo projektus apipavidalinta lietuvių liaudies meno kūrinių paroda Brno mieste (buvusi Čekoslovakija), ryšių įstaigų, Arsenalo muziejaus interjerai Vilniuje ir t.t.

Prasidėjus tautiniam atgimimui ir atkūrus Lietuvos Respublikos nepriklausomybę,                A. Kybrancas buvo Lietuvininkų bendrijos „Mažoji Lietuva“, Mažosios Lietuvos reikalų tarybos narys, Prūsos ir Mažosios Lietuvos fondo bendradarbis bei tarybos narys. Jis padėjo įgyvendinti Mažosios Lietuvos kultūros veikėjų vardų įamžinimo programą. Artimai bendravo su rašytoja Ieva Simonaityte, poetu Vytautu Karaliumi, architektu Vytautu Landsbergiu-Žemkalniu.

1988 m. A. Kybrancui suteiktas Lietuvos nusipelniusio architekto vardas ir įteikta valstybinė premija už Taikomosios dailės muziejaus Vilniuje interjero ir ekspozicinių baldų projektavimą bei jų autorinę priežiūrą.

Literatūra:

1. KALTENIS, Vytautas. Kybrancas Osvinas. Iš Mažosios Lietuvos enciklopedija. T. 2. / Mažosios Lietuvos fondas. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2003, p. 90.

2. Lietuvos architektai / Lietuvos architektų sąjunga. Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2002, p. 350.

3. Šilutės kraštas: enciklopedinis žodynas / Šilutės rajono savivaldybės Fridricho Bajoraičio viešoji biblioteka. Šilutė: Prūsija, 2000, p. 197.

Kybrancas Osvinas
Kybrancas Osvinas Image

Lietuvos nusipelnęs gydytojas.

Gimė 1928 m. spalio 26 d. Pagėgiuose.

Mirė 2000 m. sausio 16 d. Klaipėdoje, palaidotas šalia tėvų Šilutėje.

1935 m. pradėjo lankyti Klaipėdos K. Donelaičio pradinę mokyklą. Nuo 1939 m. mokslus tęsė Tilžės Hercogo Albrechto vidurinėje mokykloje. 1945–1948 m. mokėsi Šilutės gimnazijoje. Ją baigė aukso medaliu. 1948 m. įstojo į Vilniaus universiteto medicinos fakultetą.

1954 m. su pagyrimu baigęs studijas, pradėjo dirbti gydytoju chirurgu Respublikinėje Klaipėdos ligoninėje (dabar Raudonojo Kryžiaus). Po metų buvo paskirtas vyriausiojo gydytojo pavaduotoju organizaciniam ir metodiniam darbui, nuo 1969 m. – pavaduotoju gydymo reikalams. 1976–1989 m. dirbo Klaipėdos miesto ligoninės chirurgu ir vyriausiojo gydytojo pavaduotoju gydymo reikalams, medicinos statistikos skyriaus vedėju. Nuo 1989 m. iki paskutiniųjų dienų jo darbovietė buvo Klaipėdos jūrininkų ligoninė.

O. Kybrancas pasižymėjo erudicija, mokėjo kelias užsienio kalbas. Prasidėjus Lietuvos tautiniam atgimimui tapo Lietuvininkų bendrijos „Mažoji Lietuva“ nariu. Jis buvo Mažosios Lietuvos istorijos žinovas, konsultavo Mažosios Lietuvos istorijos muziejų, Simono Dacho namus. Gydytojas rūpinosi rašytojos Ievos Simonaitytės sveikata.

1978 m. O. Kybrancui suteiktas Lietuvos nusipelniusio gydytojo vardas.

Literatūra:

1. KALTENIS, Vytautas. Kybrancas Osvinas. Iš Mažosios Lietuvos enciklopedija. T. 2. / Mažosios Lietuvos fondas. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2003, p. 91-92.

2. Šilutės kraštas: enciklopedinis žodynas / Šilutės rajono savivaldybės Fridricho Bajoraičio viešoji biblioteka. Šilutė: Prūsija, 2000, p. 198.

Labutytė-Vanagienė Eva (Ieva) Erika
Labutytė-Vanagienė Eva (Ieva) Erika Image

Dailininkė grafikė, pedagogė, Mažosios Lietuvos kultūros puoselėtoja.

Gimė 1938 m. balandžio 15 d. Begėdžių k., Šilutės r.

Mirė 2003 m. rugsėjo 18 d. Vilniuje.

1946–1953 m. mokėsi Plikių mokykloje (Klaipėdos r.). 1957 m. baigė Klaipėdos pedagoginę mokyklą. Dirbo Kurmių mokykloje (Klaipėdos r.), Saugų vaikų namuose (Šilutės r.).

1967 m. baigė grafikos studijas Lietuvos valstybiniame dailės institute (dabar Vilniaus dailės akademija). 1967–1976 m. mokytojavo Vilniaus pedagoginėje mokykloje. Nuo 1968 m. dalyvavo dailės parodose. 1974 m. įstojo į Lietuvos dailininkų sąjungą. Drauge su kitais dailininkais atstovavo Lietuvos dailei ne tik mūsų šalyje, bet ir užsienyje (Anglijoje, Estijoje, buvusioje Čekoslovakijoje, Danijoje, Italijoje, JAV, Latvijoje, Lenkijoje, Norvegijoje, Vokietijoje).

Dailininkės kūrybos sritys – grafika, akvarelė ir knygų iliustravimas. Pagrindinė darbų tema – Mažoji Lietuva ir jos dramatiškas likimas, šio krašto šviesuoliai, architektūriniai paminklai bei pajūrio gamta. Mažosios Lietuvos istorija atsispindi estampų cikluose: „Mažosios Lietuvos veikėjai“ (1971-1979), „Klaipėdos krašto miestai“ (1971-1979), „Evangelikų liuteronų bažnyčios“ (1995), „Imkiet mane ir skaitykit…“ (1998) ir kt. Svarbią vietą E. Labutytės kūryboje užėmė ir baltų kultūros ženklai bei dvasinė kelionė prūsų kultūros pėdsakais. Šiomis temomis sukūrė grafikos ciklus: „Baltų simboliai“ (2000), „Lietuvininkų giesmės“ (2002), „Prūsų atminimui“ (1988), „Runų raštas“ (1998) ir kt. Reikšmingą dailininkės kūrybos dalį sudaro mažosios grafikos kūriniai – ekslibrisai, skirti nusipelniusiems Mažosios Lietuvos žmonėms, ir ženklai-emblemos Vydūno, Ramuvos, Prūsų draugijoms, lietuvininkų bendrijai „Mažoji Lietuva“, Vilniaus evangelikų liuteronų bažnyčiai. Pastelinių spalvų akvarelėse užfiksuoti pajūrio ir Klaipėdos krašto vaizdai.

E. Labutytė – ne tik dailininkė, bet ir kultūros ir visuomenės veikėja. Ji bendravo su šio krašto inteligentais ir baltų istorijos tyrinėtojais: baltistu Vytautu Mažiuliu, knygotyrininku Domu Kaunu, kraštotyrininku ir fotografu Bernardu Aleknavičiumi, archeologu Valdu Šimėnu bei kitais. Ypač reikšminga artima bičiulystė su rašytoja Birute Baltrušaityte. Dailininkę su minėtomis asmenybėmis siejo ir kūrybiniai saitai. E. Labutytė iliustravo Birutės Baltrušaitytės, Domo Kauno ir kitų autorių – Kazio Bradūno ir Editos Barauskienės, Petro Jakšto knygas, apipavidalino daugelį leidinių. Rašytojai Ievai Simonaitytei atminti sukūrė 3 spalvotus linoraižinius.

E. Labutytė žinoma ir kaip viena iš Martyno Jankaus memorialinio muziejaus Bitėnuose (1981) ir lietuvininkų bendrijos „Mažoji Lietuva“ (1989) įkūrėjų, Vilniaus evangelikų liuteronų bažnyčios atkūrimo signatarė (1988), laikraščio „Liuteronų balsas“ redakcinės kolegijos narė (1989–1995), Vydūno draugijos garbės narė. Ji – tarptautinių ekslibrisų parodų-konkursų organizatorė, tarptautinių projektų parodų „Krikštai mene“, „Kurėnų vėtrungės“ koordinatorė.

E. Labutytė buvo šių premijų laureatė: „Sidabrinės nendrės“ (Šilutė, 1994), tarptautinės prūsų ir prūsų bičiulių draugijos „Tolkemita“ (Vokietija, 1998), rašytojos Ievos Simonaitytės (Agluonėnai, Klaipėdos r., 2000), dr. Genovaitės Kazokienės meno fondo drauge su jį globojančiu Australijos fondu (Vilnius, 2001).

Įamžinant dailininkės atminimą, jos vardu pavadinta Plikių pagrindinė mokykla, ant kurios sienos 2008 m. atidengta memorialinė lenta. E. Labutytės vardas suteiktas ir gatvėms, esančioms Vilniuje, Plikiuose ir Žiobriuose (Klaipėdos r.).

Literatūra:

1. BAČILIŪNAITĖ-OSTERMAIER, Janina. Mokyklai – dailininkės vardas. Klaipėda, 2009,     rugsėjo 8, p. 6.

2. Eva Labutytė: lietuvninkų ir prūsų žemėj [parodos katalogas] / sudarytoja Eva Labutytė. Vilnius: Lietuvos dailininkų sąjunga, 1999.

3. SKOLEVIČIENĖ, Jovita. Eva Labutytė ir jos žemė. Klaipėda, 2000, sausio 28, p. 10.

4. TUMĖNIENĖ, Nijolė. Labutytė Eva Erika. Iš Mažosios Lietuvos enciklopedija. T. 2 / Mažosios Lietuvos fondas. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2003, p. 442-445.

Lapinskienė Alma
Lapinskienė Alma Image

Lituanistė, literatūrologė, vertėja, humanitarinių mokslų daktarė.

Gimė 1946 m. vasario 26 d. Pajūriškių k., Šilutės r.

Alma Lapinskienė 1964 m. baigė Šilutės 1-ąją vidurinę mokyklą (dabar Šilutės pirmoji gimnazija) aukso medaliu, 1969 m. – lituanistikos studijas Vilniaus universiteto Filologijos fakultete. 1985 m. apsigynė humanitarinių mokslų daktaro disertaciją.

1970–2014 m. dirbo Lietuvių literatūros ir tautosakos institute. Nuo 1992 m. – vyresnioji mokslo darbuotoja. 1990–2001 m. – instituto mokslinė sekretorė, 2008–2012 m. – Naujausios literatūros skyriaus vadovė.

A. Lapinskienė – aktyvi visuomenininkė. Ji yra Lietuvos rašytojų sąjungos, Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos, Vilniaus žemaičių kultūros draugijos, Lietuvos baltarusistų asociacijos narė, Šilutės F. Bajoraičio viešosios bibliotekos literatūrinio rudens „Prisijaukinkim žodį, paukštį, debesį..“ šventės-konkurso vertinimo komisijos pirmininkė.

2014 m. A. Lapinskienei įteiktas poezijos pavasario prizas „Už pasaulio poezijos vertimus į lietuvių kalbą“ (už Alesio Razanavo knygos „Krikšto motinos dovana“ (Homo liber, 2013) vertimą iš baltarusių kalbos).

Rašo monografijas, keletas iš jų: Lietuvių-baltarusių literatūriniai ryšiai, Vilnius: Vaga, 1989, 285 p. (kartu su Adamu Maldžiu); Atėjęs Vilniun. Rašytojas ir publicistas Rapolas Mackonis, Vilnius: LLTI, 2014, 213 p. Publikuoja bei sudarinėja mokslinius straipsnius, verčia grožinės literatūros knygas.

A. Lapinskienės asmeniniame gyvenime būta skaudžių įvykių, vienas iš tokių – 1948 m. su tėvais buvo ištremta į Sibirą. Grįžę 1958 m. iš tremties apsigyveno Šilutėje.

Nuolatos palaiko ryšį su Šilute. Studijų metais visada grįždavo atostogauti, o dabar – aplankyti tėvų kapų bei talkinti Šilutės F. Bajoraičio viešajai bibliotekai rengiant literatūrinio rudens konkursus.

 

Literatūra:

1. LAPINSKIENĖ, Alma. Anketa Šilutės personalijų žinynui : [atsakymai į anketoje pateiktus klausimus]. Rankr. [Šilutė : Šilutės rajono savivaldybės F. Bajoraičio viešoji biblioteka, 2016]. 2 p.

Lukauskas Rimgaudas
Lukauskas Rimgaudas Image

Daugiakovininkas, lengvosios atletikos treneris, teisėjas, docentas.

Gimė 1933 m. birželio 5 d. Kretingoje.

Mirė 2013 m. liepos 8 d. Vilniuje.

1952 m. baigė vidurinę mokyklą Kretingoje, 1956 m. – Lietuvos valstybinį kūno kultūros institutą. 1956–1960 m. buvo Šilutės sporto mokyklos lengvosios atletikos treneris. Šiuo laikotarpiu            R. Lukauskas tapo Lietuvos dešimtkovės vicečempionu (1957), Lietuvos čempionatų bronzos medalininku: penkiakovės (1956), dešimtkovės (1958), Lietuvos spartakiados dešimtkovės varžybų 3-osios vietos laimėtoju (1959). 1960 m. sportininkas pasiekė Lietuvos penkiakovės rekordą. 1960–1961 m. buvo Vilniaus sporto mokyklos treneris.

1964 m. baigė Leningrado (dabar Sankt Peterburgas, Rusija) mokslinio tiriamojo kūno kultūros instituto aspirantūrą. 1967 m. Tartu valstybiniame universitete (Estija) apgynė pedagogikos mokslų disertaciją „Optimalus lengvosios atletikos rungčių suderinimas jaunųjų daugiakovininkų mokyme“. Tai pirmoji disertacija lengvaatlečių treniruotės tema Lietuvoje, o daugiakovininkų treniruotės tema – pirmoji ir SSRS.

1964–1992 m. dirbo dėstytoju Vilniaus universitete, Vilniaus valstybiniame pedagogikos institute, Valstybiniame dailės institute (nuo 1990 m. Vilniaus dailės akademija). Nuo 1975 m.       R. Lukauskas – docentas. Parengė mokslinių-metodinių straipsnių, išspausdintų Lietuvos žurnaluose. Jis – knygos „Lietuvos lengvaatlečiai XX–XXI amžių sandūroje“ (2001) autorius, keleto leidinių ir knygų bendraautoris.

1970–1990 m. R. Lukauskas buvo vienas aktyviausių Lietuvos ir SSRS varžybų teisėjų, 1980–1988 m. – Lietuvos lengvosios atletikos federacijos daugiakovių kompleksinės mokslinės grupės vadovas, 1988–1989 m. – lengvaatlečių išvykų į Vengriją, Čekoslovakiją, VDR, VFR pradininkas. 1989–1992 m. jis buvo Vilniaus miesto lengvosios atletikos visuomeninis vyriausiasis treneris. Sportininkas treniravo Lietuvos čempionus ir rekordininkus V. Polikevičių, D. Urbikienę, J. Furso. Jo auklėtiniai šilutiškiai: B. Golubevas, R. Jurskytė, S. Emiljanovaitė, I. Arštikaitytė,       V. Kezys, A. Gimbutas tapo moksleivių spartakiadų čempionais. 1958 m. V. Kezys tapo pirmuoju Lietuvos uždarų patalpų daugiakovės čempionu.

R. Lukauskas pelnė šiuos apdovanojimus: Kūno kultūros ir sporto departamentas 2003 m. jam įteikė medalį „Už nuopelnus Lietuvos sportui“, 2008 m. sportininkas gavo Sporto garbės kryžių  ir Lietuvos lengvosios atletikos federacijos medalį „Už nuopelnus lengvosios atletikos sportui Lietuvoje“.

Literatūra:

1. Lietuvos sporto enciklopedija. T. 2: L–Ž / Kūno kultūros ir sporto departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Kūno kultūros ir sporto rėmimo fondas. Vilnius: Lietuvos sporto informacijos centras, 2013, p. 117.

2. Šilutės kraštas: enciklopedinis žodynas / Šilutės rajono savivaldybės Fridricho Bajoraičio viešoji biblioteka. Šilutė: Prūsija, 2000, p. 245-246.

Maldeikytė-Behm Diana
Maldeikytė-Behm Diana Image

 

Diana Maldeikytė-Behm

Tapytoja, tautodailininkė.

Gimė 1964 m. liepos 17 d. Klaipėdoje.

Diana Maldeikytė-Behm mokėsi Švėkšnos (Šilutės r.) vidurinėje mokykloje (dab. Švėkšnos „Saulės“ gimnazija). 1986 m. baigė Klaipėdos universiteto Menų fakultetą ir įgijo teatro režisierės specialybę. 1994–2004 m. lankė privačius tapymo kursus, kuriuos vedė Vokietijoje gyvenanti dailininkė.

1986 m. dirbo Varnių (Telšių r.) kultūros centre kultūrinio darbo organizatore, 2005 m. – „Diemedžio“ ugdymo centre (Švėkšna, Šilutės r.) pedagoge.

Tapytoja D. Maldeikytė-Behm nuo 2007 m. aktyviai eksponuoja tapybos darbus Lietuvoje. Parodos surengtos Kaišiadorių r. kultūros centre, Šilutės F. Bajoraičio viešojoje bibliotekoje, Šilutės muziejuje, Vilniaus ir Kauno meno galerijose, Gardame, Švėkšnoje, Kintuose (Šilutės r.), Gargžduose, Veiviržėnuose (Klaipėdos r.), Giustrovo miesto (Vokietija) galerijose.

Menininkės teigimu, jos  darbai ateina iš emocinės, dvasinės ir gyvenimiškos nuotaikos. Kiekvienas  kūrinys artimas tos akimirkos nuotaikai. Piešiniams būdingas puošnus, ryškus koloritas, gyvybingumas, sukuriantis artimą ir nuoširdų ryšį su žiūrovu. Tapytoja kviečia lankytoją į mįslingą akistatą su atvira interpretacija ir iš patirties žino, kad kiekvienas įžvelgia jos paveiksluose skirtingą vaizduojamo objekto tikrumą. Galbūt ji sąmoningai provokuoja atidžiau pažiūrėti ir įžvelgti ribą tarp tikrovės, fantazijos, paslapties. Piešiniuose galima įžvelgti nuoširdaus lyrizmo, spalvų skambesio, gyvo jausmo. Daug bendro su piešinių vaizdiniais turi ir menininkės gyvenimo aplinka.

Tapytoja piešė jau vaikystėje, tačiau įgyvendinti visada kirbėjusią mintį atidaryti duris į profesionalią kūrybinę erdvę išdrįso 1995 m. apsigyvenusi vyro tėvynėje Vokietijoje, Giustrovo mieste. Visas dešimties metų gyvenimas šiame mieste klojo pagrindus kūrybinei veiklai tobulinti. Tapytoja mokėsi profesinių pagrindų pas Vokietijos dailininkus, paveikslus eksponavo miesto meno galerijose. Pasitikėjimo kūrybinėmis galiomis teikė geri atsiliepimai, daugelį darbų įsigydavo miesto žmonės, įstaigos. Nemaža dalis paveikslų kartu su turistais iškeliavo į kitas pasaulio šalis.

2004 m. grįžusi gyventi į Lietuvą tapytoja per 14 metų surengė daugybę parodų. 2018 m. jai suteiktas tautodailininkės vardas. D. Maldeikytė-Behm užsiima ir visuomenine veikla Gardamo (Šilutės r.) kaimo bendruomenėje „Želvesys“.

Literatūra:

1.      Toleikė, Aldona. Tapytoja Diana Maldeikytė-Behm kviečia į mįslingą akistatą… [interaktyvus]. Žiūrėta 2019 m. rugpjūčio 2 d. Šilutės naujienos, 2019 m., sausio 17 d. Prieiga per internetą: <http://www.silutesnaujienos.lt/index.php?option=com_content&view=article&id=20801:tapytoja-diana-maldeikyt-behm-kvieia-msling-akistat&catid=81:naujienos&Itemid=136>.

2.      Maldeikytė-Behm, Diana. Anketa Šilutės personalijų žinynui : [D. Maldeikytės-Behm  atsakymai į anketoje pateiktus klausimus]. Mašinr. [Šilutė : Šilutės rajono savivaldybės F. Bajoraičio viešoji biblioteka, 2019 m. sausio 8 d.]. 2 p.

Majoras Vytautas
Majoras Vytautas Image

Žymus Klaipėdos krašto tautodailininkas, visuomenininkas.

Gimė 1930 m. spalio 23 d. Vilkų Kampe (Šilutės r.).

Mirė 2006 m. kovo 19 d. Jurgių k. (Klaipėdos apskr.)

Vytautas Majoras 1942–1947 m. mokėsi Švėkšnos (Šilutės r.) gimnazijoje (dab. Švėkšnos „Saulės“ gimnazija), baigė 6 klases. Už dalyvavimą pogrindžio rezistencijoje buvo suimtas ir kalintas. 1959 m. baigė Telšių taikomosios dailės mokyklos Medžio dailiojo apdirbimo skyrių.

1960–1963 m. V. Majoras dirbo Klaipėdos „Dailės“ kombinate staliumi ir dailide. 1969–1985 m. Plungės liaudies kūrybos įmonei „Minija“ kūrė etalonus masinei gamybai.

V. Majoras nuo 1964 m. – tautodailininkas. Jis buvo vienas iš Lietuvos liaudies meno draugijos (dab. Tautodailininkų sąjunga) organizatorius ir pirmasis Žemaitijos skyriaus pirmininkas.

1966 m. surengtos tautodailės kūrinių parodos Klaipėdoje ir Vilniuje. Iš medžio išdrožė skulptūrų („Sukilėliai“, 1964; „Čiurlionis“, „Žemaitė“, 1965; „Palangos Juzė“, 1970), bareljefų („Žemaitijos epopėja“, 1965; Klaipėda, 1966), žvakidžių, skulptūrėlių lietuvių mitologijos ir kt. temomis, ištekino servizų. Itin savitų žvakidžių V. Majoras sukūrė iš natūralios formos medžio (daugiausia šaknų).

Jurgių k., netoli Klaipėdos, tautodailininkas originaliai išpuošė įsigytą sodybą, kur galima pamatyti judančių skulptūrų – Geležinį Vilką, raitelį.

V. Majoras 1969 m. prie Skomantų piliakalnio pastatė stogastulpį „Žemaitis“, 1977 m. papuošė naujos Švėkšnos vidurinės mokyklos (dab. Švėkšnos „Saulės“ gimnazija) fasadą ir laiptus, 1984 m. Švėkšnos kapinėse pastatė paminklą Simonui Stanevičiui. Yra tautodailininko portretinių kūrinių, skirtų Mažvydo, Kristijono Donelaičio, Antano Baranausko, Juliaus Janonio, Žemaitės, Mikalojaus Konstantino Čiurlionio jubiliejinėms datoms. 1974 m. kartu su kitais tautodailininkais sukūrė Ablingos medžio skulptūrų ansamblį, skirtą 1941-ųjų metų fašizmo aukoms atminti.

Priekulėje, Laisvės kovų ir tremties muziejaus kieme, 2006 m. pastatyta V. Majoro padovanota skulptūra-paminklas Žemaitijos partizanams. Tai paskutinis menininko darbas. Jį užbaigė jau sunkiai sirgdamas.

1982 m. tautodailininkui paskirta Valstybinė premija. 1996 m. V. Majoras apdovanotas Didžiojo kunigaikščio Gedimino ordinu ir V laipsnio medaliu. 1998 m. jam skirta Ievos Simonaitytės premija už skulptūrą rašytojos gimtinėje – Vanagų kaime.

 

Literatūra:

 

1. Vareikienė, Aldona. Priekulėje atidaromas Laisvės kovų ir tremties muziejus. Vakarų Lietuva. 2006, liepos 17–24 (nr. 29), p. 1, 4.

2. Išlydime Vytautą Majorą. Klaipėda. 2006, kovo 21, p. 6.

3. Šilutės kraštas: enciklopedinis žodynas. Šilutė: Prūsija, 2000, p. 250.

4. Aleknavičius, Bernardas. „Kaip ąžuols drūts prie Nemunėlio“. Klaipėda. 1990, spalio 23.

Malinauskas Zigmas
Malinauskas Zigmas Image

Malinauskas Zigmas

Geologas, mokslo darbuotojas.

Gimė 1941 m. birželio 24 d. Rimženčių k., Šilutės r.

1948–1952 m. Zigmas Malinauskas baigė Rimženčių pradinę mokyklą (Šilutės r.), 1955 m. – Gardamo septynmetę mokyklą (Šilutės r.), 1959 m. – Žemaičių Naumiesčio vidurinę mokyklą (Šilutės r.). 1961–1969 m. studijavo ir baigė Vilniaus universiteto Gamtos mokslų fakultetą, 1975–1979 m. mokėsi Geologijos instituto aspirantūroje, apgynė mokslų kandidato (dab. daktaro) disertaciją „Lietuvos pleistoceno tarpmoreninių kompleksų sąranga ir sudėtis“.

Z. Malinauskas 1959–1960 m. dirbo „Gardamo“ kolūkyje, 1960–1961 m. – tarpkolūkinėje statybos organizacijoje „Palendriai“ darbininku. 1969–1970 m. buvo vyresnysis technikas geologas, vėliau, iki 1973 m., – geologas Geologijos valdybos Naftos žvalgybos ekspedicijoje Struktūrinio gręžimo partijoje. 1973–1974 m. dirbo „Termoizoliacijos“ institute, 1974 m. – Geologijos institute vyresniuoju inžinieriumi. 1975–1983 m. buvo šio instituto jaunesnysis mokslinis bendradarbis, nuo 1983 m. – vyresnysis mokslinis bendradarbis. 1989–1992 m. vadovavo Geologijos paminklų skyriui, 1992–1999 m. – Kerno saugyklai ir muziejui (Vievyje), 1999–2000 m. – Geologijos muziejui, nuo 2002 m. – Geologijos ir geografijos instituto mokslo darbuotojas.

Geologas nuo 1974 m. Geologijos institute pradėjo vykdyti mokslinius tyrimus, analizavo kvartero sistemos paviršinių, tarpmoreninių, moreninių nuogulų granuliometrines, mineralogines, litostratigrafines ir kitas savybes.

1989–1991 m. tyrė buvusios TSRS saugomų geologinių objektų pasiskirstymą, vykdė jų apskaitą ir sistematizaciją. Tyrimus yra apibendrinęs 45 moksliniuose darbuose bei monografijoje. Parengė Lietuvos geologijos muziejaus kūrimo koncepciją ir programą, paleontologinių kolekcijų tvarkymo, naudojimosi kernu taisykles. Įsteigė paleontologijos kolekcijų, darbuotojų geologų dokumentų ir knygų archyvus. Z. Malinauskas yra parašęs apie 30 populiarių straipsnių spaudoje. Parengė Lietuvos geologijos tematinį-ekspozicinį planą ir 18 stendų maketinius ekspozicijų projektus, specialią parodą Šilutės muziejuje (dab. Šilutės Hugo Šojaus muziejus) „Šilutės rajono žemės gelmės“ (1997). Z. Malinauskas nuo 2002 m. organizavo archeologinius darbus Žaliakalnyje (Šilutės r.), po kurių į LR nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą įrašyti Žemaičių Naumiesčio piliakalnis ir kapinynas. Gardamo seniūnijoje surado 2 senkapius, meniškus kryžius ir 2 šventųjų medines statulėles iš XIX a., kurie perduoti Žemaičių Naumiesčio muziejui. 2003 m. Žemaičių Naumiesčio ir Gardamo seniūnijose organizavo etnologines ekspedicijas.

Z. Malinauskas yra Lietuvos geologų sąjungos narys, dvi kadencijas (1989–1996) buvo tarybos narys, Geologinio paveldo komisijos pirmininkas.

 

Literatūra:

1.      MALINAUSKAS, Zigmas. Iš Šilutės kilusio, ar kitaip su Šilute susijusio kraštiečio apklausos anketa : [atsakymai į anketoje pateiktus klausimus]. Rankr. [Šilutė : Šilutės rajono savivaldybės F. Bajoraičio viešoji biblioteka, 2004]. 3 p.

2.      Malinauskas Zigmas [interaktyvus]. [Žiūrėta 2018 m. vasario 27 d.]. Prieiga per internetą: <http://www.lgeos.lt/images/stories/Lietuvos_geologai/M/Lietuvos_geologas_Zigmas_Malinauskas.pdf>.

Mačernis Bronislovas
Mačernis Bronislovas Image

Mačernis Bronislovas

Sunkiaatletis, tarptautinės klasės sporto meistras, rovimo pasaulio rekordininkas, Šilutės rajono savivaldybės „Sidabrinės nendrės“ premijos laureatas.

Gimė 1945 m. spalio 15 d. Petrikaičiuose, Kretingos r.

Mirė 1993 m. kovo 25 d. Šilutėje.

Su tėvais išvežtas į Sibirą Bronislovas Mačernis 1964 m. baigė Irkutsko kūno kultūros technikumą. Po to beveik metus dirbo M. Golousnenskos vidurinės mokyklos kūno kultūros mokytoju. 1964–1967 m. tarnavo tarybinėje armijoje.

1967–1968 m. B. Mačernis buvo Klaipėdos sporto mokyklos sunkiosios atletikos treneris. 1968 m. įsidarbino Šilutės pagrindinės mokyklos kūno kultūros mokytoju. Nuo 1970 m. – sporto draugijos „Nemunas“ sporto mokyklos sunkiosios atletikos treneris.

1969 m. B. Mačernis įvykdė sporto meistro reikalavimus, buvo pakviestas dalyvauti tuometinės TSRS spartakiadoje. 1969–1971 m. – TSRS kaimo draugijų daugkartinis čempionas ir rekordininkas. 1977 m. antrame pussunkiame svoryje rovimo veiksme (160 kg) pasiekė pasaulio rekordą ir įvykdė tarptautinės klasės sporto meistro normatyvą.

Dirbdamas sunkiosios atletikos treneriu B. Mačernis paruošė 8 sporto meistrus, 1 tarptautinės klasės meistrą. Jis buvo respublikinės kategorijos sunkiosios atletikos teisėjas. 1978 m. apdovanotas Lietuvos trenerio ženklu. 1983 m. jam suteiktas Lietuvos nusipelniusio trenerio vardas.

2004 m. vasario 19 d. vykusiame posėdyje Šilutės rajono savivaldybės „Sidabrinės nendrės” premijos komitetas po mirties premijos laureatu išrinko B. Mačernį. Iki šiol Šilutėje vyksta B. Mačernio sunkiosios atletikos atminimo turnyrai.

 

Literatūra:

1.      Mačernis Bronislovas [interaktyvus]. 2012 m. gruodžio 12 d. [Žiūrėta 2018 m. sausio 23 d.]. Prieiga per internetą: <http://www.kretvb.lt/lt/krastotyra/personaliju-zinynas/44-kretingos-personaliju-zinynas/619-kpz-macernis-bronislovas>.

2.      Sunkiosios atletikos turnyras Bronislovui Mačerniui atminti [interaktyvus]. 2015 m. gegužės 13 d. [Žiūrėta 2018 m. sausio 23 d.]. Prieiga per internetą: <http://www.regionunaujienos.lt/sunkiosios-atletikos-turnyras-bronislovui-macerniui-atminti/>.

McMillan Elfrydė Hana
McMillan Elfrydė Hana Image

McMillan Elfrydė Hana (Elfriede Hanna McMillan)

Anglų ir vokiečių kalbos mokytoja.

Gimė 1937 m. balandžio 23 d. Pagryniuose, Šilutės r.

1944–1945 m. pirmąsias dvi klases Elfrydė Hana McMillan lankė Verdainėje (Šilutės r.). Dėl Rusijos invazijos krašte priverstinai su šeima buvo evakuoti į Plaueno mietą (Vokietija). Penkerius metus ten lankė mokyklą. 1949 m. kartu su visa šeima nelegaliai kirto Vakarų Vokietijos sieną, tuo metu ją buvo okupavusi Prancūzija. Gyveno Tutlinge (Vakarų Vokietija), lankė Real Schule (mergaičių mokyklą), kurią 1953 m. baigė. Dėl vykusio 2-ojo pasaulinio karo pagrindinę mokyklą, 10 klasių, baigė įvairiose Vokietijos vietovėse. 1954 m. praleido Londone (Anglija), Oskfordo universitete, kur baigė anglų kalbos kursus.

E. H. McMillan, 1961 m. ištekėjusi, išvyko gyventi į Jungtines Amerikos Valstijas. Per kelerius metus įgijo koledžo išsilavinimą. 1978–1983 m. mokslus tęsė Harford bendruomenės kolegijoje, Merilande (JAV). 1983 m. įgijo humanitarinių  mokslų laipsnį. Merilando universitete 1987 m. jai suteiktas verslo administravimo bakalauro laipsnis. Šiame universitete E. H. McMillan baigė ir vokiečių kalbos kursus, kur įgijo magistro laipsnį.

Kraštietė 1976–1986 m. dirbo Harfordo (JAV) bendruomenės kolegijos prezidento asistente. Baigusi mokslus buvo paaukštinta pareigose ir tapo  finansų konsultante, 1978–2009 m. – vokiečių kalbos ir kultūros instruktore. 1997 m., po daugiau kaip 20 metų darbo  Harfordo bendruomenės kolegijoje, išėjo į pensiją. Tuomet E. H. McMillan dirbo savanore, mokė anglų kalbos studentus bei atvykėlius iš kitų šalių ir kontinentų.

 

Literatūra:

1. McMillan, Elfriede Hanna. Šilutės personalijų žinynui: [atsakymai į anketoje pateiktus klausimus]. Rankr. [Šilutė : Šilutės rajono savivaldybės F. Bajoraičio viešoji biblioteka, 2016]. 2 p.

Mikutis Algirdas
Mikutis Algirdas Image

Mikutis Algirdas

Dailininkas juvelyras, lėlių teatro režisierius.

Gimė 1957 m. balandžio 26 d. Donecke, Ukraina.

Algirdas Mikutis 1964–1968 m. mokėsi Pagėgių (Pagėgių sav.) pradinėje mokykloje, 1968–1969 m. Pagėgių vidurinėje mokykloje, 1969–1972 m. – Šilutės 8-metėje mokykloje, 1972–1975 m. – Šilutės vidurinėje mokykloje (dab. Šilutės pirmoji gimnazija). 1975–1979 m. studijavo Lietuvos valstybinėje konservatorijoje (dab. Lietuvos teatro ir muzikos akademija) Aktoriaus meistriškumo katedroje (kurso vadovai – D. Tamulevičiūtė ir V. Mazūras), 1989–1990 m. – Aukštuosiuose scenaristų ir režisierių kursuose Maskvoje (Rusija) ir Taline (Estija) pas Reiną Agurą .

1979–1992 m. A. Mikutis buvo Vilniaus teatro „Lėlė“, 1989–1992 m. ir Telšių lėlių teatro studijos režisierius ir dailininkas. Pastatė ir apipavidalino spektaklių Lietuvos televizijoje („Vėžliuko sapnas“, 1986), Vilniaus teatre „Lėlė“ („Milžino širdis“, 1984, pagal L. Jakimavičių; J. Kunčino „Lukošiukas“, 1992; Just. Marcinkevičiaus „Voro vestuvės“, 1994; „Pasaka apie vėžliuką“, 1995 ir kt.), Vilniaus senamiesčio teatre („Žaliojo žąsinėlio teatras“, 2002), Stalo teatre, Šilutės kameriniame dramos ir Vitražinių lėlių „Vaivorykštė“ teatruose bei Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos teatre „Berniukas žirniukas“.

2009–2012 m. A. Mikutis buvo Vilniaus teatro „Lėlė“ meno vadovas, Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje dėstė lėlių teatro specialybę aktorinio meistriškumo studentams.

Kuria papuošalus, prizus, suvenyrus, naudoja įvairias medžiagas: gintarą, dramblio kaulą, brangiuosius metalus, emalį, akmenis. Kūriniuose improvizuoja lietuvių pagoniškosios mitologijos, senųjų kultūrų meno temomis, kuria aptakių formų, subtilios modeliuotės mitologinių būtybių statulėles („Giltinė“, 2004 m.; „Bangpūtys“, „Ragana“, „Šamano dvasios“, visi 2005 m.). Figūrinę vaizduoseną derina su abstrakčiosios dailės stilistika. Nuo 1985 m. dalyvauja parodose ir simpoziumuose Lietuvoje ir užsienyje (Vokietija, Ispanija, Gruzija). Surengtos A. Mikučio  individualios parodos Vilniuje (1994–1995, 2001, 2005), Nidoje (1996).

Nuo 1995 m. A. Mikutis yra Lietuvos dailininkų sąjungos, nuo 2004 m. Lietuvos nacionalinio UNIMA centro narys.

Teatrų festivalyje „Vaidiname žemdirbiams“ (Rokiškis) A. Mikučiui skirti apdovanojimai: 2000 m. už spektaklį „Trys paršiukai“ (Vilniaus teatras „Lėlė“), 2007 m. už spektaklį „Ragana ir Lukošiukas“ (Vilniaus teatras „Lėlė“), 2011 m. už spektaklį „Grybų karas“ (Vilniaus teatras „Lėlė“). 2012 m. A. Mikučiui atiteko Dalios Tamulevičiūtės profesionalių teatrų festivalio prizas („Už netikėtą vaikiško spektaklio interpretaciją“) už spektaklį „Grybų karas“.

 

Literatūra:

1.      Algirdas Mikutis [interaktyvus]. 2016 m. vasario 3 d. [Žiūrėta 2018 m. balandžio 7 d.]. Prieiga per internetą: https://lt.wikipedia.org/wiki/Algirdas_Mikutis

2.      Mikutis Algirdas. Visuotinė lietuvių enciklopedija. Vilnius, 2009, p. 123.

3.      Mikutis Algirdas. Kas yra kas Lietuvoje 97/98. Kaunas, 1998, p. 463.

 

 

Montrimas Edmundas
Montrimas Edmundas Image

Edmundas Montrimas

Fizikas, fizikos ir matematikos habilituotas mokslų daktaras.

Gimė 1933 m. rugpjūčio 5 d. Aužbikavo k. Šilutės r.

Mirė 2011 m. birželio 9 d. Vilniuje.

Edmundas Montrimas,  dirbdamas Vilniaus „Spartos“ fabrike darbininku (1951–1953), 1953 m. baigė 1-ąją darbo jaunimo vidurinę mokyklą Vilniuje. 1953–1958 m. studijavo Vilniaus pedagoginio instituto Fizikos ir matematikos fakultete (dab. Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademija). 1957–1958 m. jis jau dirbo ką tik įkurtame Elektrografijos mokslinio tyrimo institute techniku, 1958–1964 m. – vyr. inžinieriumi. Ten ir prasidėjo jo mokslinė veikla.

1964–1967 m. E. Montrimas buvo Vilniaus universiteto Puslaidininkių fizikos katedros vyr. inžinierius, 1967–1974 m. – šios katedros docentas, nuo 1974 m. – Kietojo kūno elektronikos katedros įkūrėjas ir ilgametis jos vedėjas, profesorius.

Per ilgą mokslininko karjerą prof. E. Montrimas atliko daug fizikos mokslui ir praktikai svarbių darbų. Parašyta per 340 straipsnių, kurie publikuoti prestižiniuose žurnaluose, padaryta per 80 išradimų (puslaidininkių savybių tyrimo būdai, elektroniniai prietaisai, optinės informacijos registravimo metodai ir medžiagos, kt.), per paskutinį dešimtmetį gauta per 30 JAV, Europos, Japonijos ir Korėjos patentų, parašytos trys knygos, darbai įvertinti dviem Lietuvos mokslo premijomis (1978 m. ir 2006 m.). Jis yra monografijos „Fizikiniai procesai elektrografiniuose ZnO sluoksniuose“ (1968) bendraautoris.

Dideli prof. E. Montrimo kaip pedagogo nuopelnai. Jis sukūrė Kietojo kūno elektronikos katedrą, joje išaugino visą plejadą puikių dėstytojų ir mokslininkų, buvo poros dešimčių daktaro disertacijų mokslinis vadovas. Tapęs profesoriumi emeritu nenutraukė mokslinio darbo, vadovavo ir aktyviai dalyvavo vykdant mokslinius projektus ir pasaulyje garsių firmų 3M „Imation“ (JAV), „Samsung Electronics“ (Korėja), „Stora Enso“ (Suomija) užsakymus bei Lietuvos mokslo fondų programas.

Prof. E. Montrimas buvo ne tik mokslininkas ir pedagogas, jis buvo aktyvus fakulteto gyvenimo dalyvis, daugelio disertacijų oponentas, projektų recenzentas.

 

Literatūra:

1.      Montrimas Edmundas. Iš Kas yra kas Lietuvoje 2009. Kaunas: UAB „Neolitas“, 2009, p. 938.

2.      Montrimas Edmundas. Šilutės kraštas. Enciklopedinis žodynas. Šilutė: Prūsija, 2000, p. 269–270.

 

Milinis Mindaugas
Milinis Mindaugas Image

Gimė 1970 m. birželio 21 d. Šilutėje.

1993 m. baigė Klaipėdos universitetą. 1993–1994 m. – dėstytojas Šilutės žemės ūkio mokykloje, 1995–1997m. – regioninės televizijos „Balticum TV“ informacinės laidos redaktorius, publicistinės laidos „Tavo problemos“ ir sportinės laidos „Riteriai“ kūrėjas, 1997–2000 m. – dienraščio „Vakarų ekspresas“ reporteris, 2000–2001 m. – krovos kompanijos „Bega“ atstovas spaudai, 2001–2003 m. – dienraščio „Vakarų ekspresas“ vyr. redaktoriaus pavaduotojas, 2003–2004 m. – žurnalo „Ekstra laikas“ redaktorius ir leidėjas, 2004–2006 m. – Neringos savivaldybės atstovas spaudai, 2006–2012 m. – dienraščio „Lietuvos žinios“ korespondentas, 2012–2013 m. – dienraščio „Vakarų ekspresas“ ekonomikos ir politikos aktualijų redaktorius. Nuo 2013 m. – nepriklausomas žurnalistas, portalų „Delfi“ ir klip.lt bendradarbis. 2015 m. – UAB „Naujas rytas“ redaktorius ir vadovas.

Mindaugas Milinis išleido fotoalbumą „Neringai 45“ (2006), knygą „Paskutinieji Kuršių nerijos betonuotojai“ (2008), parašė publicistines knygas „Afganistano kariai“ (2010), „Afganistano kariai. Antra knyga“ (2012), istorinį romaną „Partizanas“ (2015).

Literatūra:

1. Mindaugas Milinis [interaktyvus]. [žiūrėta 2016 balandžio 7 d.].

2. MILINIS, Mindaugas. Anketa Šilutės personalijų žinynui : [žurnalisto atsakymai į anketoje pateiktus klausimus]. Mašinr. [Šilutė : Šilutės rajono savivaldybės F. Bajoraičio viešoji biblioteka, 2016]. 2 p.

Minelgaitė–Biliūnienė Vladislava
Minelgaitė–Biliūnienė Vladislava Image

Literatė, bibliotekininkė.

Gimė 1931 m. gegužės 2 d. Ambručių k., Jurbarko r.

Mirė 2016 m. lapkričio 8 d.

Vladislava Biliūnienė Pagėgių vidurinėje mokykloje baigė 8 klases. Smalininkuose (Jurbarko r.) mokėsi siuvėjos amato. 1973 m. baigė Klaipėdos žemės ūkio technikumą, įgijo buhalterinės apskaitos specialybę.

1963 m. dirbo kartotekininke Būbliškės k. (Pagėgių sav.). Nuo 1964 m. – sandėlininkė. V. Biliūnienė nuo 1971 m. dirbo Nemuno žirgyne buhaltere, 1976 m. – ekonomiste Žemaitkiemio (Šilutės r.) tarybiniame ūkyje. 1976 m. birželio 22 d. pradėjo dirbti Šilutės centrinės bibliotekos (dabar Šilutės F. Bajoraičio viešoji biblioteka) Žemaitkiemio filialo vyr. bibliotekininke. 1991–1992 m. dirbo Usėnų filiale.

V. Biliūnienė aktyviai reikšdavosi visuomeninėje veikloje: 1953 m. šoko liaudies šokius, 1955 m. dalyvavo dainų šventėje Vilniuje. Nuolatos sukosi tarybinio ūkio gyvenimiškoje aplinkoje.

1987 m. sausio 20 d. už ilgametį darbą, aktyvų dalyvavimą visuomeniniame gyvenime įrašyta į Kultūros skyriaus Garbės knygą.

2014 m. ilgametė bibliotekos darbuotoja už išleistus autorinius eilėraščių rinkinius, meilę knygai, poetiniam žodžiui, už šilumą skaitytojui įrašyta į Usėnų seniūnijos Garbės piliečių knygą.

V. Biliūnienė parašė eilėraščių knygelę „Rudens paunksmėje“ (2004), eilėraščių knygą vaikams „Saulėgrąžos kepurė“ (2010), poezijos knygelę „Prie gimtųjų krantų“ (2015).

2012 m. dalyvavo Šilutės F. Bajoraičio viešosios bibliotekos organizuotoje literatūrinio rudens šventėje-konkurse „Prisijaukinkim žodį, paukštį, debesį…“

 

Literatūra:

1. BILIŪNIENĖ, Vladislava. Anketa Šilutės personalijų žinynui : [atsakymai į anketoje pateiktus klausimus]. Rankr. [Šilutė : Šilutės rajono savivaldybės F. Bajoraičio viešoji biblioteka, 2016]. 2 p.

 

2. BELOKOPYTOVA, Gerda. Poetė V. Biliūnienė net keletą dešimtmečių slėpė savo eilėraščius. Šilokarčema [interaktyvus] 2015, vasario 11 d. [žiūrėta 2016 m. balandžio 14 d.]. Prieiga per internetą < www.silokarcema.lt >.

Mizeras Vytautas
Mizeras Vytautas Image

Mokytojas ekspertas, rašytojas, muziejininkas.

Gimė 1931 m. kovo 27 d. Vilkiautinio k., Varėnos r.

Mokėsi Vilkiautinio kaimo pradinėje mokykloje, Merkinės ir Leipalingio gimnazijose. 1955 m. baigė Šiaulių mokytojų institutą, 1966 m. – studijas Vilniaus valstybiniame pedagoginiame institute.

Nuo 1948 m. dirbo pedagoginį ir kūrybinį darbą. Jis buvo Mikyčių ir Teizų (Lazdijų r.) pradinių mokyklų vedėjas (1948–1949), Kivylių ir Bikavėnų (Šilutės r.) pradinių mokyklų vedėjas (1949–1959). 1959–1962 m. vadovavo Jonaičių (Šilutės r.) aštuonmetei mokyklai. 1963 m. atvyko į Kretingos rajoną, kur dirbo Raguviškių aštuonmetės mokyklos direktoriumi (1963–1964), 1964–1971 m. buvo Darbėnų vidurinės mokyklos direktorius. 1971–1975 m. ėjo Elektrėnų (Trakų r.) internatinės mokyklos, 1975–1991 m. Elektrėnų 1-osios sustiprinto lietuvių kalbos mokymo mokyklos direktoriaus pareigas. V. Mizero iniciatyva atidarytos ir naujos mokyklos.

1976 m. jis tapo muziejininku – įkūrė Elektrėnų savivaldybės literatūros ir meno muziejų, kuriam vadovavo iki 2002 m. Apie šį muziejų parašė knygą „Elektrėnų savivaldybės literatūros ir meno muziejus” (2006).

Nuo 1985 m. leidžia knygas: apysaką „Skambutis šaukia“ (1985), apsakymus ir apysaką „Leisk man pakilti“ (1991), apsakymų rinkinį „Atminties sodas“ (1993), romaną „Visada pateka saulė“ (1995), lyrinės prozos rinkinį „Kraitė“ (1997), apysaką „Sidabrinis kiras“ (1999), knygutę vaikams „Tavo vaikai“ (2000), poezijos ir prozos rinkinį „Ilgesys ir atminimas“ (2003), sakmę „Akmenų byla“ (2004), knygą, skirtą spaudos atgavimo 100-mečiui „Laisvi“ (2004), eiliuotas pasakaites vaikams „Žalio miško ašara“ (2005), kūrinių rinktinę vaikams „Pro laiko langą“ (2008), apybraižą „Iš savo šulinio“ (2012) ir kt. Yra knygos „Elektrėnai“ bendraautoris (2006).

V. Mizero kūryboje svarstomos pedagoginės problemos, idealų likimas karo ir pokario sąlygomis. Beletrizuotų vaizdelių, didaktinių apmąstymų, esė, laiškų, miniatiūrų bei kitomis formomis perteikiama vaiko brandos pokyčiai, mokyklos atmosfera, dalijamasi pedagogine patirtimi.

Apie 20 m. V. Mizeras dainavo chore, režisavo scenos kūrinius Šilutės, Kretingos, Trakų r. kultūros namų scenose, pats rašė scenai skirtus kūrinius.

1978 m. V. Mizerui suteiktas Lietuvos TSR Nusipelniuso mokytojo vardas, 1984 m. – Lietuvos liaudies mokytojo vardas.

Literatūra:

1. [Vytauto Mizero atsakymai į Šilutės rajono savivaldybės Fridricho Bajoraičio viešosios bibliotekos anketą „Iš Šilutės kilusio, ar kitaip su Šilute susijusio, kraštiečio apklausos anketa“]. Šilutės rajono savivaldybės Fridricho Bajoraičio viešosios bibliotekos Bibliotekininkystės ir kraštotyros skyriaus fondas, 2004, 1 lap.

2. Mizeras Vytautas. Iš Kretingos personalijų žinynas [interaktyvus] [žiūrėta 2016 m. kovo 30 d.].

3. Šilutės kraštas: enciklopedinis žodynas / Šilutės rajono savivaldybės Fridricho Bajoraičio viešoji biblioteka. Šilutė: Prūsija, 2000, p. 265-266.

Naužemys Remigijus
Naužemys Remigijus Image

Sportininkas, treneris, sporto mokslininkas, rašytojas, ilgametis Vilniaus universiteto docentas, socialinių mokslų daktaras.

Gimė 1940 m. rugpjūčio 4 d. Ąžuolijos k., Šilalės r.

Mirė 2016 m. gruodžio 24 d. Vilniuje.

1948–1953 m. mokėsi Piktaičių pradinėje mokykloje (Šilutės r.), 1953–1956 m. – Šilutės septynmetėje mokykloje. 1957–1958 m. Šilutės žemės ūkio mechanizacijos mokykloje įgijo plataus profilio mechanizatoriaus specialybę. 1967 m. baigė Panevėžio hidromelioracijos technikumą, kur įgijo hidromelioracinių mechanizmų mechaniko diplomą. 1972 m. Lietuvos valstybiniame kūno kultūros institute gavo fizinio auklėjimo dėstytojo diplomą. 1989 m. Kijevo (Ukraina) valstybiniame kūno kultūros institute apgynė pedagogikos mokslų daktaro disertaciją.

1958–1959 m. dirbo Šilutės melioracijos valdyboje traktorininku. 1960–1963 m. atliko tarnybą sovietinėje armijoje. 1964 m. dirbo Žemaičių Naumiesčio  profesinėje technikos mokykloje (Šilutės r.) meistru, 1967 m. – Šilutės melioracijos valdyboje baro mechaniku, 1967–1968 m. – Panevėžio autobusų parko eksploatacijos skyriaus inžinieriumi. Nuo 1968 iki 1988 m. – Vilniaus vandentiekio ir kanalizacijos valdybos cecho viršininko pavaduotojas, vėliau – viršininkas. 1988–1996 m. buvo Vilniaus inžinerinio statybos instituto (dabar Vilniaus Gedimino technikos universitetas) Kūno kultūros katedros vyr. dėstytojas, vėliau – docentas. 1996, 1997, 2000 bei 2002 m. JAV SAMBO imtynių federacijos kvietimu stažavosi Ilinojaus (Čikagos) ir Indianos (Mičigino, Beverly Shores) valstijų klubuose. Nuo 1997 m. dirbo Vilniaus universiteto Sveikatos ir sporto centro docentu, o nuo 2014 m. – vyriausiuoju specialistu.

R. Naužemys yra dviejų vadovėlių, dešimties monografijų, dviejų metodinių priemonių, per 300 straipsnių apie sportą autorius ir bendraautoris.

Jis yra Lietuvos sporto žurnalistų sąjungos, Lietuvos nepriklausomų rašytojų sąjungos, Lietuvos socialdemokratų partijos, Lietuvos olimpinės akademijos narys ir Lietuvos savigynos imtynių federacijos žiniasklaidos komisijos pirmininkas.

1959–2008 m. Lietuvos, TSRS čempionatuose ir kitų rangų varžybose iškovojo 131 medalį (73 aukso, 36 sidabro, 22 bronzos). R. Naužemys – sambo (1972) ir dziudo (1975) imtynių TSRS sporto meistras, dziudo II DAN‘as – juodas diržas. Respublikinėje melioratorių spartakiadoje (1960 05 08) iškovojo stipriausio žmogaus titulą. 2004 m. R. Naužemys tapo Europos senjorų SAMBO čempionato laimėtoju.

 

Literatūra:

1. NAUŽEMYS, Remigijus. Anketa Šilutės personalijų žinynui : [atsakymai į anketoje pateiktus klausimus]. Rankr. [Šilutė : Šilutės rajono savivaldybės F. Bajoraičio viešoji biblioteka, 2016]. 3 p.

 

2.  Naužemys Remigijus. Infopamarys – internetinė Šilutės enciklopedija [interaktyvus] [žiūrėta 2016 m. gegužės 12 d.]. Prieiga per internetą < www.infopamarys.lt >.

Susiję straipsniai:

https://www.silutevb.lt/silute/2017/02/02/memoriam-doc-dr-remigijus-nauzemys/

Nogaitis Mindaugas
Nogaitis Mindaugas Image

Pedagogas, režisierius, Vilkų Kampo muziejaus savininkas, Saugų bendruomenės pirmininkas.

Gimė 1970 m. gruodžio 6 d. Švėkšnoje (Šilutės r.).

Mindaugas Nogaitis 1988 m. mokėsi Švėkšnos vidurinėje mokykloje, 1993 m. – Lietuvos muzikos akademijoje režisūros specialybės. 2005 m. Klaipėdos universiteto Tęstinių studijų institute įgijo pedagogo kvalifikaciją.

Dirbo Inkaklių (Šilutės r.) kultūros namuose meno vadovu bei „Diemedžio“ ugdymo centre (Šilutės r.) auklėtoju ir mokytoju.

M. Nogaitis yra Vilkų Kampo muziejaus (Šilutės r.) savininkas, Saugų bendruomenės (Šilutės r.) pirmininkas.

Reikšmingesni režisieriaus įvertinimai: 1991 m. Viešintų klojimo teatrų krivūlėje (Anykščių r.) laimėta 3-ioji vieta (spektaklis „Žaldokynė“), 1996 m. Ožkabaliuose (Vilkaviškio r.) – 1-oji  vieta (spektaklis „Piršlybos“), 2000 m. Niūronių klojimo teatrų krivūlėje (Anykščių r.) – 3-ioji vieta (spektaklis „Šerifas ir Co“). 2014 m. Švėkšnoje įteikta šv. Jokūbo statulėlė.

Režisierius yra pastatęs spektaklius „Važiuok“, „Žaldokynė“, „Piršlybos“, „Šeškai“, „Šerifas ir Co“,  „Rasos“.

Nuo 1999 m. M. Nogaitis organizuoja renginį „Vilkų Kampo country“. 2005 m. surengė tautodailininkų plenerą, skirtą įamžinti Vilkų Kampo kapų kalną.

M. Nogaitis yra publikavęs straipsnius „Žemaičių vyskupas Gasparas Felicijonas Cirtautas – kaimynas, globėjas, ganytojas“, „Gyvenimas šalia „rubežiaus“ ir už jo“. Jo dovana gimtajam kraštui – sukurta daina „Vėl į Šilutę“.

 

Literatūra:

 

1. NOGAITIS, Mindaugas. Anketa Šilutės personalijų žinynui : [M. Nogaičio atsakymai į anketoje pateiktus klausimus]. Mašinr. [Šilutė : Šilutės rajono savivaldybės F. Bajoraičio viešoji biblioteka, 2016]. 2 p.

Norkutė Ona
Norkutė Ona Image

Pedagogė, kraštotyrininkė, muziejininkė

Gimė 1941 m. rugpjūčio 8 d. Sausių k., Klaipėdos r.

1962 m. baigė Veiviržėnų vidurinę mokyklą, 1969 m. – Vilniaus universitete romanų-germanų kalbų ir literatūros (anglų k.) specialybės kursą. 1969–1986 m. Švėkšnos (Šilutės r.) vidurinėje mokykloje dėstė anglų kalbą, vadovavo dramos rateliui. Išleido 3 abiturientų laidas. 1986 m. išvyko iš Švėkšnos ir kurį laiką vadovavo Vilkyčių (Šilutės r.) ir Pėžaičių (Klaipėdos r.) aštuonmetėms mokykloms. 1993 m. grįžo į Švėkšną, 1995–2001 m. buvo Švėkšnos kultūros namų direktorė. 1997–2003 m. dirbo Švėkšnos muziejuje, 2004 m. – konsultante, gide UAB „Minijos nafta“.

O. Norkutė dalyvavo švėkšniškių draugijos „Tėviškė“ veikloje, kurį laiką buvo jos pirmininkė, leido biuletenį „Švėkšnos valsčius“ (1996–2002 m. išėjo 17 numerių). 1997 m. sumanė Švėkšnos seniūnijos „Jokūbėlio“ apdovanojimų nominaciją. Ji domisi kraštotyra, Švėkšnos miestelio istorija, renka istorinę medžiagą, dokumentus, nuotraukas, bendradarbiauja su spaudos atstovais, mokslininkais, įvairiomis organizacijomis. Ypač didelį dėmesį skiria Pliaterių giminės istorijai. Švėkšnoje subūrė bendraminčių būrelį ir 2004 m. įkūrė „Emilijos Pliaterytės atminimo draugijos“ skyrių (11 narių), kuris organizuoja konferencijas, parodas, koncertus.

O. Norkutė išleido 4 atvirukus su Švėkšnos vaizdais, leidinėlį apie Švėkšnos bažnyčią. Jos straipsniai išspausdinti rinkiniuose „Šilainės istorijos“ (2009), „Šilutės ir Pagėgių krašto dvarai“ (2010) ir „153 įdomiausi Lietuvos dvarai“ (2011), žurnale „Žemaičių žemė“ (2008, Nr. 4).

2007 m. pelnė Švėkšnos seniūnijos apdovanojimą – Jokūbėlio statulėlę. O. Norkutė yra gavusi įvairių padėkos raštų, diplomų.

Literatūra:

1. NORKUTĖ, Ona. Anketa Šilutės personalijų žinynui : [atsakymai į anketoje pateiktus klausimus]. Rankr. [Šilutė : Šilutės rajono savivaldybės F. Bajoraičio viešoji biblioteka, 2015]. 2 p.

2. Švėkšna: žmonės, kraštas įvykiai: enciklopedinis žinynas / parengė Petras Čeliauskas. Švėkšna: Švėkšniškių draugija „Tėviškė“, 2012, p. 270.

Olšauskas Algimantas Mečislovas
Olšauskas Algimantas Mečislovas Image

Mokslininkas, pedagogas, Klaipėdos universiteto profesorius, biologinės medicinos mokslų daktaras.

Gimė 1942 m. rugpjūčio 22 d. Kaune.

Algimantas Mečislovas Olšauskas 1951–1958 m. baigė Vilkyčių (Šilutės r.) septynmetę mokyklą, 1968–1974 m. neakivaizdiniu būdu – Vilniaus valstybinį universitetą (dab. Vilniaus universitetas), 1978–1982 m. – Lietuvos mokslų akademijos Botanikos instituto aspirantūrą. 1987 m. jam suteiktas biologijos mokslų kandidato mokslinis laipsnis – biologinės medicinos mokslų daktaro.

1964–1972 m. A. M. Olšauskas dirbo Šiemuliuose (Plungės r.) zootechniku, 1972–1976 m.  – Klaipėdos apželdinimo tresto vyriausiu meistru, rūpinosi Draugystės parko, Atgimimo aikštės, karių kapinių apželdinimu. 1976–1980 m. jis tapo biologijos mokytoju Klaipėdos vakarinėje mokykloje. 1980–1984 m. A. M. Olšauskas buvo pakviestas dirbti moksliniu bendradarbiu į Lietuvos žemdirbystės instituto Vėžaičių filialą. 1984–1987 m. ėjo vyr. zootechniko pareigas Šateikių (Plungės r.) valstybiniame ūkyje. 1991–1994 m. dirbo Klaipėdos universiteto Rekreacijos katedros docentu. Nuo 1994 m. iki 1999 m. – Klaipėdos universiteto botanikos sodo direktorius. 1999–2002 m. A. M. Olšauskas tapo Klaipėdos universiteto Kraštovaizdžio katedros docentu, nuo 2003 m. – Klaipėdos universiteto Architektūros katedros profesorius, nuo 2013 m. – Klaipėdos universiteto Medicinos edukacijos katedros profesorius.

A. M. Olšauskas parašė ne vieną knygą ir monografiją, paskelbė per 300 mokslo bei mokslo populiarinimo straipsnių. Dalyvavo mokslinėse konferencijose Lietuvoje bei užsienyje, kur skaitė pranešimus.

Mokslininkas buvo Klaipėdos universiteto įkūrimo iniciatyvinės grupės narys, Kuršių nerijos ir Žemaitijos nacionalinio parko projekto bendraautoris, botanikos sodo sumanytojas ir įkūrėjas.

 

Literatūra:

1. Olšauskas, Algimantas Mečislovas. Anketa Šilutės personalijų žinynui : [atsakymai į anketoje pateiktus klausimus]. Rankr. [Šilutė : Šilutės rajono savivaldybės F. Bajoraičio viešoji biblioteka, 2015]. 2 p.

Orentas Benediktas
Orentas Benediktas Image

Pedagogas, kraštotyrininkas, Žemaičių Naumiesčio muziejaus įkūrėjas.

Gimė 1922 m. vasario 5 d. Spruktų k., Jurbarko r.

Mirė 2005 m. gegužės 25 d. Palaidotas Žemaičių Naumiesčio kapinėse.

B. Orentas baigė Girkų (Jurbarko r.) kaimo pradinę mokyklą, Veliuonos progimnaziją. 1935–1941 m. mokėsi Kauno gimnazijoje suaugusiems. Mokslus finansavo Amerikos lietuvis Vilis Podgaiskis iš Kuršėnų, JAV pasivadinęs Villi Pond.

Po gimnazijos baigimo, B. Orentas dirbo Kauno darbo biržoje, o vėliau Valstybinės leidyklos žurnalų administracijoje ekspeditoriumi. Po įmonės likvidavimo netekęs darbo, išvyko į Vilnių, kur gavo pasiuntinio ir raštinės darbuotojo darbą. Čia dirbdamas įstojo į Vilniaus Valstybinį universitetą studijuoti ekonomikos mokslų. 1942–1943 m., pakviestas į Reicho darbo tarnybą, laikinai tapo draudimo įrašų rinkėju Michališkės draudimo inspekcijoje. 1943–1944 m., grįžęs į Vilnių, dirbo Vilniaus miesto savivaldybėje raštininku. Pokariu studijas reikėjo derinti su darbu Darbo rezervo valdyboje. Darbas buvo toks sunkus, kad studijoms neužteko jėgų ir mokslų nebaigė.

Nuo 1945 m. sausio iki rugsėjo jis dirbo Šilalės gimnazijos mokytoju, o tų pačių metų pabaigoje įsidarbino Švėkšnos gimnazijoje. 1949–1951 m., studijuodamas Klaipėdos mokytojų institute istoriją, dirbo Klaipėdos miesto Darbo jaunimo vidurinėje mokykloje. Baigęs studijas, porą metų dirbo Šilutės I vidurinėje mokykloje (dab. Šilutės pirmoji gimnazija). 1952 m. įsidarbino Žemaičių Naumiesčio vidurinėje mokykloje, kur dirbo iki 1983 m. 1953–1956 m. neakivaizdžiai mokėsi Vilniaus pedagoginiame institute, įgijo vidurinės mokyklos istorijos mokytojo kvalifikaciją.

1952 m. B. Orentas Žemaičių Naumiesčio vidurinėje mokykloje įkūrė kraštotyros būrelį, vėliau – muziejų. 1962 m. muziejui suteiktas visuomeninio muziejaus statusas, o 1980 m. – Liaudies muziejaus vardas. Tuo metu muziejuje buvo sukaupta apie 15 000 eksponatų. 1992 m. Žemaičių Naumiesčio muziejus tapo Šilutės muziejaus filialu, o B. Orentas buvo priimtas į Šilutės muziejų vyr. moksliniu bendradarbiu.

1997 m. įkūrus Žemaičių Naumiesčio kraštiečių draugiją, muziejininkas išrinktas jos pirmininku. Draugijos tikslas buvo saugoti ir rinkti kultūrinį bei istorinį krašto paveldą. B. Orentui vadovaujant, surinkta ir 2000 m. išleista vietos literatų rinktinė „Mes dainuojam prie Šusties“, o vėliau parengta, tačiau neišleista monografija „Žemaičių Naumiesčio valsčius“.

1998 m. B. Orentas apdovanotas Šilutės rajono savivaldybės „Sidabrinės nendrės“ premija už nuopelnus įprasminant Šilutės krašto istoriją. Tais pačiais metais jam suteiktas ir Žemaičių Naumiesčio garbės piliečio vardas. 2001 m. pareikšta Šilutės rajono mero Arvydo Jako padėka už ilgametį darbą, saugant krašto paveldą.

Literatūra:

1. RIMKIENĖ, Nijolė. Anketa Šilutės personalijų žinynui : [ anketoje pateikiami duomenys apie Benediktą Orentą ir jo veiklą]. Mašinr. [Šilutė : Šilutės rajono savivaldybės F. Bajoraičio viešoji biblioteka, 2016]. 2 p.

2. BUDRIKIENĖ, Vilija. Naumiestiškiai prisiminė kraštotyrininką                       B. Orentą. Šilutės naujienos, 2012, vasario 10, Nr. 12, p. 2.

Pancerovas Dovydas
Pancerovas Dovydas Image

Pancerovas Dovydas

Žurnalistas, knygų autorius.

Gimė 1987 m. vasario 11 d. Šilutėje.

1995–2006 metais mokėsi Šilutės pirmojoje gimnazijoje. Nuo 2010 metų studijavo Vilniaus universitete.

Žurnalisto karjerą pradėjo Šilutės rajono ir Pagėgių savivaldybės nepriklausomo laikraščio redakcijoje „Šilokarčema“. Dirba „15min“ Tyrimų skyriaus žurnalistu. Nagrinėjamos temos: politinė korupcija, pinigų plovimas, organizuotas nusikalstamumas, Rusijos įtaka, priešiškos žvalgybos veikimas. Bestseleriu tapusioje debiutinėje knygoje „Kiborgų žemė“ (2017) aprašė savo keliones į karo zonas, kur dirbo reporteriu.

Už žurnalistiką D. Pancerovas pelnė nacionalinių ir tarptautinių apdovanojimų, tarp jų Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžių (2018), Peter Greste Freedom Of Speech Award (2017), Vytauto Gedgaudo premiją (2018), Eesti Media Award (2018). D. Pancerovas yra Lietuvos žurnalistų sąjungos narys bei Tarptautinio tiriamosios žurnalistikos centro (OCCRP) narys.

D. Pancerovas teigia: „Aš esu šilutiškis ir visuomet būsiu šilutiškiu, nepaisant to, kur gyvensiu…“

 

Literatūra:

1.      Dovydas Pancerovas [interaktyvus]. [Žiūrėta 2018 m. birželio 13 d.]. Prieiga per internetą: <https://www.15min.lt/tema/dovydas-pancerovas-32685>.

2.      Pancerovas, Dovydas. Iš Šilutės kilusio ar kitaip su kraštu susijusio šilutiškio anketa : [atsakymai į anketoje pateiktus klausimus]. Rankr. [Šilutė : Šilutės rajono savivaldybės F. Bajoraičio viešoji biblioteka, 2018]. 3 p.

Petraitytė Astrida
Petraitytė Astrida Image

Prozininkė, psichologė ir radijo žurnalistė.

Gimė 1952 m. gruodžio 19 d. Šilutėje.

Astrida Petraitytė 1975 m. Vilniaus universiteto Istorijos fakultete įgijo psichologės specializaciją.

1975–1984 m. dirbo mokytojų tobulinimosi institute Vilniuje, TSRS PMA (Pedagogikos mokslų akademija) Bendrosios ir pedagogikos psichologijos institute, RMTS Psichologijos katedroje vyresn. dėstytoja, 1984–2001 m. – Lietuvos radijuje ir televizijoje. Bendradarbiauja su žurnalu „Kultūros barai“, rašo savaitraščio „Draugas“ šeštadieniniam priedui „Kultūra“.

2003–2004 m. A. Petraitytė gavo LR Kultūros ministerijos stipendiją projektui „Psichologinis lietuvininkų apsisprendimas istorinių kolizijų kontekste“, apie tai rengia knygas. Dalyvavo lietuvininkų bendrijos „Mažoji Lietuva“ veikloje. Nuo 1991 m. – Lietuvos rašytojų sąjungos narė.

A. Petraitytės parašytos knygos: „Apsimeskim, kad neskauda“ (apsakymai, 1982 m.), „Mano memuarai“ (apsakymai, 1990 m.), „Nuo Kierkegoro iki Kamiu“ (tekstai ir pokalbiai su Lietuvos filosofais. Pradai, 1997 m.), „Mūsų kantrumo pelynai“ (apsakymai, apysakos, 2002 m.), „Šaktarpio metas, 1 d. „Mažoji Martukė“: fragmentų romanas“ (2005), „Šaktarpio metas, 2 d. „Tirškalius Liepa“: fragmentų romanas“ (2006).

Dalyvauja visuomeninėje veikloje, yra Reformacijos istorijos ir kultūros bei M. K. Čiurlionio draugijų narė. 2005 m. tapo Šilutės F. Bajoraičio viešosios bibliotekos organizuojamo literatūrinio rudens konkurso „Prisijaukinkim žodį, paukštį, debesį…“ laureate. 2009 m. – Martyno Jankaus premijos laureatė. 2010 m. buvo apdovanota LR Kultūros ministerijos premija už publicistiką.

A. Petraitytė – Šilutėje gimusi, bet praktiškai negyvenusi (šeima išsikėlė į Telšius), tačiau jaučia ypatingą ryšį su visu Klaipėdos kraštu. Nuolat (bent mintimis) dalyvauja Šilutės F. Bajoraičio viešosios bibliotekos rengiamose literatūrinėse šventėse, kraštiečių susiėjimuose.

 

Literatūra:

1. PETRAITYTĖ, Astrida. Anketa Šilutės personalijų žinynui : [atsakymai į anketoje pateiktus klausimus]. Rankr. [Šilutė : Šilutės rajono savivaldybės F. Bajoraičio viešoji biblioteka, 2016]. 2 p.

2. PETRAITYTĖ, Astrida. [Žiūrėta 2016 m. gegužės 17 d.].Prieiga per internetą

< www.rasytojai.lt >.

Pėteraitis Egontas
Pėteraitis Egontas Image

Tautodailininkas.

Gimė 1940 m. gegužės 4 d. Klaipėdoje.

 

Egontas Pėteraitis nuo 1944 apsigyveno pas senelę Rusnėje (Šilutės r.), mokėsi Šyškrantės pradinėje mokykloje, dirbo kalviu, vėliau žvejojo. Dar vaikystėje pamėgo piešti.

Pirmąją savo tapybos darbų parodą surengė Šilutėje 1957 m. Jo kūriniai nuo 1963 m. eksponuojami visose rajoninėse tautodailės parodose. Nuo 1966 m. – Liaudies meno draugijos narys, nuo 1988 – Tautodailininkų sąjungos narys. 1976 m. apdovanotas meno saviveiklos žymūno ženklu. Tapybos darbai Rusnės salos tematika („Nemunas ties Rusne”, „Pakalnės kaimas”, „Vakaras Skirvytėje” ir kt.) buvo eksponuojami zoninėse parodose Klaipėdoje, Palangoje, Telšiuose, Kretingoje, Mažeikiuose. Surengė 3 autorines parodas Šilutėje, vieną Klaipėdoje.

E. Pėteraitis stengiasi drobėje įamžinti tai, kas nyksta bėgant laikui. Jis iš senų atvirukų, nuotraukų atkuria tai, kas kadaise buvo, ko nebeliko. Tautodailininkas yra nutapęs per porą šimtų paveikslų. Tapo Rusnės, Šilutės apylinkių peizažus.

Šio kūrėjo tapymo stilius priskiriamas primityvizmui. Kūrybinė mintis paprasta – tiksliai, be jokių įmantrybių perkelti į drobę atmintin įstrigusį vaizdą, perpiešti senovinį atviruką ar nuotrauką. Toks paprastas tapymas kartais vadinamas naiviuoju, primityviu, išskiriamas net toks stilius – primityvioji tapyba. Ji glaudžiai susijusi su liaudies pasaulėjauta, apeigomis, papročiais, buitimi. Tokiems kūriniams būdingas formų paprastumas, kompozicijos aiškumas ir išraiškingumas, stabilus spalvų pajautimas.

1996 m. Jurbarke surengtame tapybos darbų konkurse, skirtame tapytojos Lidijos Meškaitytės 70-osioms gimimo metinėms paminėti, laimėjo Lidijos Meškaitytės vardo premiją. 2001 m. laimėjo Adomo Varno premiją respublikinėje tapytojų parodoje.

 

 

Literatūra:

1.      Skutulas, Petras. Savamokslis tapytojas iš Lakštingalų gatvės [interaktyvus]. Žiūrėta 2020 m. birželio 17 d. Pamarys. 2016 m. rugpjūčio 19 d. Prieiga per internetą: http://www.pamarys.eu/savamokslis-tapytojas-is-lakstingalu-gatves/

2.      Peteraitis (Peterait) Egontas. Mažosios Lietuvos enciklopedija. Vilnius, 2006, t. 3, psl. 546.

3.      Egontas Pėteraitis. Šilutės kraštas: enciklopedinis žodynas. Šilutė: Prūsija, 2000, psl. 303.

Petrauskas Evaldas
Petrauskas Evaldas Image

Lietuvos boksininkas, olimpinis medalininkas.

Gimė 1992 m. kovo 19 d. Šilutėje.

Mokėsi Traksėdžių (Šilutės r.) pagrindinėje mokykloje. Sportuoja nuo 1999 m. Pirmasis treneris – Vincas Murauskas, Evaldą Petrauską dešimt metų treniravęs Šilutės sporto mokykloje (šis treneris treniravo ir vyresnįjį Evaldo brolį Arvydą). Vyresnysis brolis, anksti sukūręs šeimą, dėl ekonominių priežasčių emigravo į Airiją. Jauniausias Svetlanos ir Algio Petrauskų sūnus Lukas 2008, 2011 ir 2012 m. yra tapęs Lietuvos čempionu savo amžiaus grupėse.

Būdamas dar tik aštuoniolikos metų E. Petrauskas jau galėjo pasigirti 2006-ųjų m. Europos jaunučių čempionato bronzos laimėjimu, 2007-ųjų m. Europos jaunių čempionato sidabro medaliu, 2008-ųjų m. Europos jaunių čempionato aukso medaliu, 2009-ųjų m. Europos jaunimo čempionato aukso medaliu ir, žinoma, pirmą kartą surengtose 2010-ųjų pasaulio jaunimo vasaros olimpinėse žaidynėse iškovotu pasaulio čempiono titulu.

Dabartinis sportininko treneris – Vladimiras Bajevas, kuris jį Vilniuje treniruoja nuo 2008 m. Evaldui buvo dvylika ar trylika metų, kai jis pelnė Lietuvos, po to Europos bronzos, sidabro ir aukso medalius. 2012 m. užėmė pirmą vietą olimpinės atrankos turnyre ir pateko į 2012 m. vasaros olimpines žaidynes Londone, kur bokso turnyro (svorio kategorija iki 60 kg) ketvirtfinalyje įveikė italą Domenico Valentino (g. 1984 m.) ir užsitikrino medalį.

E. Petrauskas apdovanotas Šilutės rajono savivaldybės „Lietuvininkų vilties“ premija, 2012 m. – ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Karininko kryžiumi.

 

Literatūra:

1. „Lietuvininkų vilties“ premija –Evaldui Petrauskui [interaktyvus]. [Žiūrėta 2017 m. liepos 24 d.] Prieiga per internetą: <http://www.silutessportomokykla.lt/naujiena/76-lietuvininku-vilties-premija-evaldui-petrauskui>.

2. Aleksėjūnienė, Aldona. Evaldas iš Traksėdžių: vaikinas, rašantis Lietuvos bokso istoriją, jo motinos, tėvo ir šilutiškių akimis [interaktyvus]. [Žiūrėta 2017 m. liepos 24 d.]. Prieiga per internetą: <https://www.15min.lt/naujiena/londonas-2012-olimpiada/olimpieciai/evaldas-is-traksedziu-vaikinas-rasantis-lietuvos-bokso-istorija-jo-motinos-tevo-ir-silutiskiu-akimis-615-239916#ixzz238cA01T0>.

Petrošius Ipolitas
Petrošius Ipolitas Image

Muzikos pedagogas.

Gimė 1937 m. balandžio 12 d. Gorainiuose (Šilutės r.).

Ipolitas Petrošius 1945–1948 m. mokėsi Gorainių kaimo (Šilutės r.) pradinėje mokykloje (dab. Vainuto vidurinės mokyklos Gorainių skyrius), po metų pertraukos, 1949–1953 m. lankė Žemaičių Naumiesčio gimnaziją (Šilutės r.). 1953–1954 m. mokėsi Žvingių mokykloje (Šilalės r.), nuo 1954 m. – Klaipėdos muzikos mokykloje (dab. Klaipėdos S. Šimkaus konservatorija). Įgijo fleitininko specialybę. 1958 m. I. Petrošius tapo orkestro artistu, pučiamųjų orkestro vadovu bei įgijo vaikų muzikos pedagogo kvalifikaciją. Tais pačiais metais tęsė studijas Vilniaus valstybiniame pedagoginiame institute (dab. Lietuvos edukologijos universitetas).

1962–1964 m. gavęs paskyrimą dirbo muzikos mokytoju Klaipėdos internatinėje mokykloje, 1964–1966 m. – dėstytoju Šiaulių pedagoginiame institute (dab. Šiaulių universitetas). 1966–1969 m. I. Petrošius dirbo muzikos pedagogu Salininkų (Vilniaus r.) aštuonmetėje mokykloje (dab. Vilniaus Salininkų gimnazija), o nuo 1969 m. iki 2001 m. mokytojavo Vilniaus pedagoginėje mokykloje (dab. Vilniaus kolegijos Pedagogikos fakultetas).

Muzikos pedagogas ne kartą apdovanotas padėkos raštais ir medaliais. Publikavo įvairiausių knygelių, recenzijų, straipsnių, muzikinių kūrinėlių.

I. Petrošius nuolatos palaiko ryšius su Šilutėje ir rajone gyvenančiais giminaičiais, pažįstamais ir draugais. Džiaugiasi išlaikęs glaudžius ryšius su savo gimtuoju kraštu.

 

Literatūra:

1. Petrošius, Ipolitas. Apklausos anketa : [atsakymai į anketoje pateiktus klausimus]. Rankr. [Šilutė: Šilutės rajono savivaldybės F. Bajoraičio viešoji biblioteka, 2004]. 3 p.

2. Želvytė, Danguolė. I P O L I T A S: Kas tęsia Gorainių Petrošių šeimos orkestro tradicijas? [interaktyvus]. [Žiūrėta 2017 m. liepos 24 d.]. Prieiga per internetą: <http://samogitia.mch.mii.lt/KULTURA/Ipolitas.htm>.

Piročkinas Arnoldas
Piročkinas Arnoldas Image

Kalbininkas, profesorius, habilituotas mokslų daktaras.

Gimė 1931 m. vasario 25 d. Pašvenčio k. Jurbarko r.

1949 m. baigė Šilutės gimnaziją (dabar Šilutės pirmoji gimnazija). 1950–1955 m. Vilniaus universitete studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą. 1960 m. įstojo į Vilniaus universiteto aspirantūrą. Apsigynus disertaciją suteikiamas mokslinis laipsnis (mokslų kandidato).

1949–1950 m. A. Piročkinas dirbo laikraščio „Šilutės tiesa“ literatūriniu darbuotoju. 1955–1958 m. buvo Varėnos r. septynmetės mokyklos mokytojas ir dvejus metus – direktorius, 1958–1960 m. – Gaurės (Tauragės r.) vidurinės mokyklos mokytojas bei direktorius. Nuo 1963 m. – Vilniaus universiteto Kalbos katedros vyr. dėstytojas, nuo 1971 m. – docentas, 1991 m. – Kalbos katedros profesorius. Perkeltas į Vilniaus universiteto Lituanistinių studijų katedrą, kurioje dirbo iki 1993 m., kai dėl ligos išleistas į pensiją.

Reikšmingiausias apdovanojimas – 1979 m. suteikta Lietuvos respublikinė premija už knygas „Prie bendrinės kalbos ištakų“ (1977) ir „J. Jablonskis – bendrinės kalbos puoselėtojas“ (1978). 2011 m. liepos 15 d. Jurbarko r. savivaldybė A. Piročkinui suteikė Garbės piliečio vardą.

Beveik per pusę šimtmečio (1963–2015) padaryta tikrai daug: parašyta ir parengta beveik trys dešimtys knygų, paskelbta apie 590 įvairaus pobūdžio mokslinių, populiarių straipsnių ir recenzijų bei publicistinių rašinių, išleista pluoštas vertimų ir redaguotų knygų.

A. Piročkinas yra parašęs tokias knygas: „Priduriamosios konstrukcijos dabartinėje lietuvių literatūrinėje kalboje (1969); „Jono Jablonskio laiškai“ (1985); „Devyneri Adomo Mickevičiaus metai: biografinė apybraiža“ (1995); „Jurbarkas: istorijos puslapiai“ (sudarytojas ir vyr. redaktorius) (1996) ir kt.

Platesnei visuomenei Arnoldas Piročkinas daugiausia žinomas kaip žymiausias Jono Jablonskio palikimo tyrėjas.

A. Piročkinas Šilutėje gyveno tik dvejus metus (1948–1950). Jis didžiai dėkingas Šilutės pirmajai gimnazijai bei jos mokytojams už suteiktą didelį avansą ateičiai, kokio nebūtų gavęs kitose gimnazijose.

 

Literatūra:

1. PIROČKINAS, Arnoldas. Anketa Šilutės personalijų žinynui : [atsakymai į anketoje pateiktus klausimus]. Rankr. [Šilutė : Šilutės rajono savivaldybės F. Bajoraičio viešoji biblioteka, 2016]. 2 p.

Plaipa Pranas
Plaipa Pranas Image

Mokytojas, krašto šviesuolis.

Gimė 1933 m. liepos 18 d. Barstyčiuose, Skuodo r. Mirė 2010 m.

1966 m. baigė Vilniaus valstybinį V. Kapsuko universitetą (dabar Vilniaus universitetas), įgijo rusų kalbos ir literatūros specialybę.

1956–1961 m. dirbo Barstyčių (Skuodo r.) vidurinėje mokykloje mokytoju ir ūkvedžiu. 1961–1962 m. – Ketūnų (Mažeikių r.) aštuonmetės mokyklos mokytojas. 1962–1963 m. – Katyčių (Šilutės r.) mokyklos-internato mokytojas. Nuo 1963 m. iki 2003 m. P. Plaipa buvo Katyčių aštuonmetės mokyklos mokytojas. 1997 m. įsteigė Katyčių (Šilutės r.) mokyklos muziejų.

P. Plaipa buvo Šilutės r. neakivaizdinės mokyklos Katyčių konsultacinio punkto vedėjas, mokyklos mokinių turistų komandų vadovas. Puoselėjo Katyčių mokyklos aplinką, su mokiniais prie mokyklos pasodino ąžuolų alėją.

Jis buvo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro koordinatorius. 1991 m. sausio 13 d. įvykių dalyvis. P. Plaipa – aktyvus Šilutės r. mokytojų bendruomenės bei mokytojų profsąjungos narys, dalyvavo metodinėje veikloje, ne kartą buvo išrinktas Katyčių mokyklos darbuotojų profsąjungos pirmininku.

P. Plaipa daug kartų apdovanotas Garbės bei Padėkos raštais: Šilutės r. liaudies švietimo skyriaus (1983), Klaipėdos apskrities viršininko administracijos (1997), Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro bei Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininko A. Paulausko (2001) ir kt.

Jis patyrė sunkią politinio kalinio dalią, tremtį, alinančiai dirbo statybose ir anglių šachtose, bet niekada nepalūžo dvasiškai. Gyvenime jam teko susipažinti su šviesios atminties monsinjoru Kazimieru Vasiliausku bei rusniškiu muziejininku Kazimieru Baniu. Mokytojas P. Plaipa – krašto šviesuolis, kuris net 40 metų dalijo savo išmintį ir meilę. Jis prisimenamas kaip nepaprastai taktiškas, jautrus, nuolat pasiruošęs padėti kitam, juk tik geri darbai įprasmina žmogaus būtį šioje žemėje.

 

Literatūra:

1. VAICEKAUSKIENĖ, Živilė. Anketa Šilutės personalijų žinynui : [ anketoje pateikiami duomenys apie mokytojo Prano Plaipos gyvenimą ir veiklą]. Mašinr. [Šilutė : Šilutės rajono savivaldybės F. Bajoraičio viešoji biblioteka, 2016]. 2 p.

Pociūtė-Abukevičienė Dainora
Pociūtė-Abukevičienė Dainora Image

Docentė, habilituota humanitarinių mokslų daktarė, knygų autorė.

Gimė 1967 m. gegužės 20 d. Laučių kaime (Šilutės r.).

1985–1990 m. Dainora Pociūtė-Abukevičienė Vilniaus universitete studijavo Lietuvių filologiją. 1993 m. įgijo humanitarinių mokslų daktarės laipsnį. 1993–1995 m. buvo Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto mokslo darbuotoja, 1995–2000 m. – Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Senosios  literatūros skyriaus vedėja; vyresnioji mokslo darbuotoja, Kauno Vytauto Didžiojo universiteto lektorė. D. Pociūtė-Abukevičienė nuo 2000 m. yra Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto Lietuvių literatūros katedros docentė, nuo 2006 m. – Lietuvių literatūros katedros vedėja.

Moksliniai interesai: Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kultūros ir literatūros istorija; reformacija Lietuvoje ir Prūsijos Kunigaikštystėje; Lietuvos religinės minties istorija; tarpkonfesinė XVI–XVII a. polemika; Lietuvos ir Italijos kultūriniai ryšiai; protestantų raštija.

D. Pociūtė-Abukevičienė skaitė pranešimus šiose tarptautinėse konferencijose: Pensilvanijos valstybiniame universitete (JAV), Halės-Vitenbergo universitete (Vokietija), Ziuricho universitete (Šveicarija), Talino universitete (Estija), Marakešo Cady Ayyado universitete (Marokas), Greifsvaldo universitete (Vokietija) ir kitur.

Mokslininkė yra Lietuvos Mokslų Akademijos Jaunųjų mokslininkų mokslinių darbų premijos laureatė (1993, 1995), Vilniaus universiteto Rektoriaus mokslo premijos (2008), Lietuvos mokslų akademijos Vinco Krėvės-Mickevičiaus premijos (2008) ir Šilutės literatūrinio rudens (2009) laureatė.

 

Literatūra:

1. Pociūtė, Dainora. Apklausos anketa : [atsakymai į anketoje pateiktus klausimus]. Rankr. [Šilutė : Šilutės rajono savivaldybės F. Bajoraičio viešoji biblioteka]. 3 p.

2. Lietuvių literatūros enciklopedija. Vilnius, 2001, p. 389.

Pupšys Vladas
Pupšys Vladas Image

Pupšys Vladas

Pedagogas, kultūros istorikas, socialinių mokslų daktaras, docentas.

Gimė 1934 m. gegužės 29 d. Kaune.

Mirė 2009 m. sausio 29 d. Šilutėje.

Vaikystėje ir jaunystėje Vladas Pupšys vasarodavo Mažeikiuose, vėliau su tėvais gyveno Švėkšnoje (Šilutės r.) ir Šilutėje. 1956 m. baigė Šilutės darbo jaunimo vidurinę mokyklą. 1957–1965 m. studijavo Vilniaus universitete (įgijo lietuvių kalbos ir literatūros mokytojo specialybę), 1975–1980 m. – Vilniaus valstybinio pedagoginio instituto aspirantūrą (dab. Lietuvos edukologijos universitetas).

1960–1966 m. dirbo Šilutės vaikų tuberkuliozės sanatorijoje „Eglutė“ auklėtoju, 1966–1972 m. – Šilutės neakivaizdinės vidurinės mokyklos vedėju, 1972–1980 m. – jos direktoriumi. Nuo 1981 m.  Šiaulių pedagoginio instituto (dab. Šiaulių universitetas) Klaipėdos ikimokyklinio auklėjimo fakulteto vyr. dėstytoju, docentu. V. Pupšys nuo 1991 m. buvo Klaipėdos universiteto Pedagogikos fakulteto Pedagogikos katedros docentas, vedėjas. Šio fakulteto muziejaus įkūrėjas, J. A. Komenskio auditorijos kuratorius. Nuo 1998 m. – Deutsche Comenius–Gesellschaft (Vokiečių Komenskio draugija) narys, korespondentas, konferencijų dalyvis. 1989–1990 m. dalyvavo steigiant Klaipėdos universitetą. 1993–1997 m. – Klaipėdos universiteto senato narys.

V. Pupšys – 1950–1952 m. laisvės kovų dalyvis, 1952–1956 m. – politinis kalinys Ozerlage (Taišetas-Čiūna, Irkutsko sritis, Rusija).

Išleido monografijas „J. A. Komenskis ir Lietuva: Lietuvos-Europos skaitiniai“ (2002), „Lietuvos mokykla: atgimimo metai (1905–1918)“ (1995), leidinį „Lietuvos pedagoginė mintis apie dorovinį vaikų auklėjimą XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje (iki 1914 m)“ (1985). V. Pupšys buvo kitų knygų sudarytojas ir bendraautoris. Knygos „Lietuvininkų žemė“ (1994) bendraautoris. Mažosios Lietuvos enciklopedijos autorius ir talkininkas. Paskelbė apie 60 straipsnių apie aukštąją mokyklą Klaipėdoje, J. A. Komenskį, jo ryšius su Klaipėda, katalikų bažnyčią Klaipėdoje

Už jaunimo antisovietinio pasipriešinimo grupės – Lietuvos laisvojo jaunimo tautinio susivienijimo įkūrimą (1950) Šilutės 1-ojoje vidurinėje mokykloje (dab. Šilutės pirmoji gimnazija) 1952 m. buvo nuteistas dvidešimt penkeriems metams kalėti ypatingojo režimo Sibiro lageriuose. Ten išgyventi autoriaus prisiminimai sudėti į jo memuarų knygą „Atsimainymo kalnas“ (2008).

2001 m. V. Pupšys Klaipėdos universiteto rektoriaus įsakymu už Klaipėdos universiteto kūrimą ir ugdymą, vaisingą pedagoginį darbą bei pasiekimus moksle apdovanotas Universiteto sidabro medaliu.

 

Literatūra:

1. Šilutės kraštas: enciklopedinis žodynas. Šilutė: Prūsija, 2000, p. 318.

2. Pupšys, Vladas. J. A. Komenskis ir Lietuva. Lietuvos-Europos skaitiniai. Klaipėda, 2002, 319 psl.

3. Pupšys, Vladas. Mažosios Lietuvos enciklopedija. Vilnius, 2006, psl. 804.

4. Vladas Pupšys. 2013 m. lapkričio 30 d. [Žiūrėta 2018 m. kovo 23 d.]. Prieiga per internetą http://www.mke.lt/Vladas_Pup%C5%A1ys

 

 

Pretkelis Petras
Pretkelis Petras Image

Keramikas.

Gimė 1946 m. balandžio 14 d. Šilutėje.

1952 m. pradėjo lankyti Šilutės 1-ąją vidurinę mokyklą (dabar Šilutės pirmoji gimnazija). 1963 m. sėkmingai ją baigė. 1965–1970 m. mokėsi Vilniaus universiteto Gamtos mokslų fakultete, 1972–1976 m. – Vilniaus vakarinėje dailės mokykloje. Toliau mokslų sėmėsi iš gyvenimo.

P. Pretkelis dirbti pradėjo anksti. Pirma darbovietė buvo Šilutės melioracija, ten nešiodavo matuoklius melioratoriams, kirsdavo krūmus. Baigęs mokyklą darbavosi Šilutės hidraulinių pavarų gamykloje. 1971 m. įsidarbino Vilniaus kombinato Dailės keramikos ceche mokiniu, vėliau – žiedėju. 1987–1990 m. dirbo laisvų kūrėjų ceche. Dabar kuria savo dirbtuvėse Zakavolių k., Varėnos r. Jis žaismingai minko molį, lipdo, žiedžia ir dega savo darbus seniausioje Lietuvoje juodosios keramikos krosnyje, kurią statė senasis meistras Mikas Miliauskas.

Aktyvus visuomenės veikėjas. P. Pretkelis yra vienas iš įkūrėjų ir pirmininkas Zakavolių-Pelekiškės menų bendruomenės. Nuolatos dalyvauja Merkinės seniūnijos veikloje.

Nuo 1972 m. dalyvauja parodose. 1984 m. surengė pirmąją personalinę keramikos ir tapybos parodą Vilniaus grąžtų gamyklos salėje. 1994 m. ir 1998 m. surengtos parodos Vokietijoje, Bremeno mieste, 2010 m. – Kalekso mieste, Švedijoje. Dalyvavo parodose Austrijoje, JAV, Kanadoje ir kitur. Kartais parodas suruošia Dzūkijos nacionalinio parko galerijoje.

P. Pretkelis nebesuskaičiuoja galybės padėkos raštų. Jis turi ir keletą medalių iš konkursų, kuriuose jo dirbiniai pripažinti pačiais gražiausiais.

Ryšys su Šilutės kraštu yra išlikęs iki šių dienų, nes čia, gimtajame mieste, vyksta susitikimai su klasės draugais.

 

Literatūra:

1. Pretkelis, Petras. Anketa Šilutės personalijų žinynui : [atsakymai į anketoje pateiktus klausimus]. Rankr. [Šilutė : Šilutės rajono savivaldybės F. Bajoraičio viešoji biblioteka, 2016]. 3 p.

Raila Gražvydas
Raila Gražvydas Image

Raila Gražvydas

Pučiamųjų instrumentų ansamblio ,,Pamario Brass“ vadovas, dirigentas, „Lietuvininkų vilties“ premijos laureatas.

Gimė 1970 m. spalio 16 d. Kelmėje.

Baigęs mokyklą Gražvydas Raila įstojo į Šiaulių aukštesniąją muzikos mokyklą (dab. Šiaulių Sauliaus Sondeckio menų gimnazija), kur gavo aukštesnįjį išsilavinimą. Siekdamas didesnių aukštumų įstojo į Klaipėdos universiteto Menų fakultetą, kurį baigus jam buvo suteiktas muzikos bakalauro laipsnis – G. Raila tapo kvalifikuotu pučiamųjų instrumentų pedagogu ir orkestro dirigentu.

1995 m. baigė Lietuvos muzikos akademiją (dab. Lietuvos muzikos ir teatro akademija), įgijo pučiamųjų instrumentų orkestro dirigento, orkestro ir ansamblio artisto, instrumento pedagogo specializaciją ir tais pačiais metais pradėjo dirbti Šilutės rajono vaikų meno mokykloje pučiamųjų instrumentų mokytoju. G. Raila yra Šilutės meno mokyklos mokytojas metodininkas, pučiamųjų instrumentų orkestro „Pamarys“, kuriame groja 40 muzikantų, vadovas. Nuo 2012 m. vadovauja varinių pučiamųjų instrumentų ansambliui ,,Pamario Brass“.

Nuo 2002 m. dirigentas vadovauja Šilutės evangelikų liuteronų parapijos pučiamųjų orkestrui, yra Vakarų Lietuvos pučiamųjų muzikos asociacijos narys.

Didelį dėmesį G. Raila skiria koncertinei, šviečiamajai veiklai. Nuo 2003 m. kasmet Šilutės visuomenei surengia pavasarines pučiamųjų instrumentų ir Choreografijos skyriaus mokinių „Muzikos ir šokių“ popietes. Su orkestru „Pamarys“ dalyvauja Šilutės miesto, rajono seniūnijų ir apskrities renginiuose, festivaliuose. Su pučiamųjų kvintetu dalyvavo ir buvo aukštai įvertintas festivaliuose „Skambanti banga“ Klaipėdoje. Kvintetas garsino Šilutę ir Lietuvą koncertuose Vokietijoje, Švedijoje. 2007 m. G. Raila parodė didelę iniciatyvą organizuojant respublikinio orkestrų čempionato regioninį turą Šilutėje.

2005 m. ir 2006 m. G. Railai įteikti Šilutės muziejaus direktorės padėkos raštai, 2007 m. – Lietuvos Respublikos kultūros ministro diplomas, Vakarų Lietuvos regiono pučiamųjų instrumentų muzikų asociacijos padėkos raštas. 2007 m. G. Raila ne tik tapo geriausiu B kategorijos dirigentu – jo vadovaujamas orkestras tapo „Aukso paukštės“ apdovanojimo laureatu. Šis Lietuvos liaudies ir kultūros centro apdovanojimas Šilutės kolektyvui buvo skirtas „Ryškiausios Lietuvos žvaigždės“ nominacijoje. 2008 m. G. Railai skirtas Šilutės rajono savivaldybės raštas „Krašto pasididžiavimas“ bei tarptautinio festivalio „Brass dialogas“ padėka. 2009 m. dirigentas apdovanotas Lietuvos tūkstantmečio dainų šventės „Amžių sutartinė“ atminimo ženklu ir raštu. 2009 m. G. Raila išrinktas Šilutės „Lietuvininkų vilties“ premijos laureatu.

 

Literatūra:

1.      Gražvydas Raila [interaktyvus]. – [Žiūrėta 2018 m. sausio 24 d.]. Prieiga per internetą: <http://www.pamarys.lt/publ/liet_viltis/G_Raila.htm>.

2.      Šilutės pūtikai šventė pergalę respublikiniame čempionate [interaktyvus]. 2016 m. balandžio 22 d. [Žiūrėta 2018 m. sausio 24 d.]. Prieiga per internetą: <https://www.silutesetazinios.lt/69217/silutes-putikai-svente-pergale-respublikiniame-cempionate>.

3.      Pancerovas, Dovydas. Nuo šeimos ansamblio iki geriausio dirigento apdovanojimo [interaktyvus]. 2008 m. balandžio 22 d. [Žiūrėta 2018 m. sausio 24 d.]. Prieiga per internetą: <http://silaine.lt/2008/2008-04-22/orkestras-8.htm>.

Rauktienė Angelė
Rauktienė Angelė Image

Tautodailininkė, Lietuvos liaudies meno tradicijų puoselėtoja, Šilutės rajono savivaldybės „Sidabrinės nendrės“ premijos laureatė.

 

Gimė 1953 m. liepos 1 d. Veiveriuose, Prienų r.

 

1971 m. Angelė Rauktienė baigė Veiverių vidurinę mokyklą (Prienų r.). 1974 m. Kauno technologijos technikume (dab. Kauno kolegija) gavo audinių marginimo ir apdailos specialistės diplomą. Po mokslų pradėjo dirbti dailininke-apipavidalintoja Šilutės melioracijos ir statybos montavimo valdyboje. Dailininke-apipavidalintoja dirbo ir kitose Šilutės įmonėse. Aktyviai dalyvavo floristikos kursuose, pelnė respublikinių apdovanojimų.

Nuo 1992 m. A. Rauktienė yra Lietuvos tautodailininkų sąjungos narė. 2007 m. jai suteiktas meno kūrėjo statusas, 2013 m. –  tradicinių amatų meistro vardas.  Nuo 1995 m. kartu su vyru Vytautu Raukčiu yra laisvi menininkai ir užsiima taikomąją tautodaile. Dalyvauja edukacinėje ir visuomeninėje veikloje, nuo 1983 m. rengia asmenines ir dalyvauja grupinėse parodose, A. Rauktienė dažnai tampa jų prizininke ir laureate. Įvairiuose renginiuose Lietuvoje ir užsienyje kiekvienais metais ji praleidžia 50–60 dienų per metus.

A. Rauktienė pagal senąsias meistrų tradicijas margučius skutinėja, margina vašku, mozaika, raižo, tapo kraičio skrynias. 2000 m. tautodailininkė, kaip margučių margintoja, atstovavo Lietuvai Švedijoje. Ji rašo noveles, kuria kaulinius žaislus. 2009 m. A. Rauktienės dirbiniams (augaliniais dažais dažytiems bei skutinėtiems margučiams, kauliniams žaislams) suteiktas Lietuvos tautinio paveldo produkto sertifikatas. Vytauto Raukčio ištekintų, o A. Rauktienės numargintų margučių ir ištapytų skrynių yra įsigiję Lietuvos muziejai, privatūs Lietuvos ir užsienio šalių asmenys. 2006 m. su vyru įkūrė privatų muziejų „Buities ir margučių palėpėlė“, kuriame sukaupta per 2 000 senosios buities reikmenų, eksponuojama per 1 200 margučių.

2006 m. Raukčiai tapo Žemės ūkio ministerijos konkurso „Lietuvos kaimo spindulys‘ 2006“ nominacijos „Kaimo menininkai“ nugalėtojais, 2007 m. – Šilutės rajono savivaldybės „Sidabrinės nendrės“ premijos laureatais. 2009 m. šie tautodailininkai pelnė Žemės ūkio ministerijos apdovanojimą už tradicijų puoselėjimą, amatų demonstravimą ir Kaziuko mugės tradicijų tęstinumą. 2010 m. pripažinti sėkmingiausiai dirbusiais tradiciniais amatininkais ir apdovanoti Žemės ūkio ministerijos premija. 2012 m. A. Rauktienė už margučių rinkinį Maironio metams paminėti respublikinėje liaudies meno parodoje „Aukso vainikas“ apdovanota „Aukso vainiku“.

A. Rauktienė yra Lietuvos tautodailininkų sąjungos Žemaitijos skyriaus narė.

 

 

Literatūra:

 

1. RAUKTIENĖ, Angelė. Anketa Šilutės personalijų žinynui : [atsakymai į anketoje pateiktus klausimus]. Rankr. [Šilutė : Šilutės rajono savivaldybės F. Bajoraičio viešoji biblioteka, 2015]. 2 p.

 

2. Rauktienė Angelė. Iš Lietuvos tautodailininkų sąjunga [interaktyvus] [žiūrėta 2016 m. rugpjūčio 17 d.]. Prieiga per internetą: < http://lietuvostautodaile.lt/tautodailininkai-turintys-meno-kurejo-statusa/55-r/163-rauktiene-angele>.

 

3. „Visas pasaulis – močiutės skrynioj“. Iš Lietuvos nacionalinis muziejus [interaktyvus], 2016, kovo 24 [žiūrėta 2016 m. rugpjūčio 17 d.]. Prieiga per internetą: < http://www.lnm.lt/visas-pasaulis-mociutes-skrynioj/>.

Rauktys Vytautas
Rauktys Vytautas Image

Tautodailininkas, medžio drožėjas, restauratorius, bitininkas, Šilutės rajono „Sidabrinės nendrės“ premijos laureatas.

 

Gimė 1953 m. kovo 4 d. Paurų kaime, Šilutės r.

 

1960–1969 m. Vytautas Rauktys mokėsi Kintų vidurinėje mokykloje (Šilutės r.). 1971 m. Klaipėdos 18-oje profesinės technikos mokykloje įgijo meninio gintaro apdirbimo specialybę. Gavęs diplomą įsidarbino meno gaminių įmonėje „Ūla“ Druskininkuose. Po tarnybos kariuomenėje dirbo medžio drožėju liaudies kūrybos gaminių įmonėje „Minija“. 1974 m. įsidarbino Šilutės melioracijos ir statybos montavimo valdyboje.

V. Rauktys 1988 m. Kauno Mičiūrino tarybinio ūkio technikume baigė bitininkystės specialybę. Nuo 2008 m. jis dirbo Šilutės muziejuje eksponatų saugotoju-konservatoriumi, 2011–2016 m. –   polichrominės medžio skulptūros ir baldų restauratoriumi, stažavosi Lietuvos dailės muziejaus Prano Gudyno restauravimo centre.

Nuo 1991 m. V. Rauktys priklauso Lietuvos tautodailininkų sąjungai. 2007 m. jam suteiktas meno kūrėjo statusas, 2013 m. –  tradicinių amatų meistro vardas. Nuo 1995 m. kartu su žmona Angele Rauktiene yra laisvi menininkai ir užsiima taikomąją tautodaile. Dalyvauja edukacinėje ir visuomeninėje veikloje, nuo 1983 m. rengia asmenines ir dalyvauja grupinėse parodose, V. Rauktys dažnai tampa jų prizininku ir laureatu. Įvairiuose renginiuose Lietuvoje ir užsienyje kiekvienais metais tautodailininkas praleidžia 50–60 dienų per metus.

Pagal senąsias meistrų tradicijas V. Rauktys yra sukūręs daugiau kaip 600 įvairių dydžių skrynių, didaktinių žaislų seriją, pritaikytą žmonėms su regėjimo negalia. Jis tapo paveikslus, tekina dubenis, vazas, gamina namų apyvokos daiktus, kuria sietynus, drožia kryžius. 2009 m. jo dirbiniams (skrynioms, žvakidėms, kuparams, mediniams žaislams, cukrinėms ir dubenims) suteiktas Lietuvos tautinio paveldo produkto sertifikatas. Tautodailininko pagamintų skrynių ir kitų medžio dirbinių yra įsigiję Lietuvos muziejai, privatūs Lietuvos ir užsienio šalių asmenys. 2006 m. Raukčiai įkūrė privatų muziejų „Buities ir margučių palėpėlė“, kuriame sukaupta per 2 000 senosios buities reikmenų, eksponuojama per 1 200 margučių.

2006 m. V. Rauktys su žmona tapo Žemės ūkio ministerijos konkurso „Lietuvos kaimo spindulys‘ 2006“ nominacijos „Kaimo menininkai“ nugalėtojais, o 2007 m. – Šilutės rajono „Sidabrinės nendrės“ premijos laureatais. 2009 m. pelnė Žemės ūkio ministerijos apdovanojimą už tradicijų puoselėjimą, amatų demonstravimą ir Kaziuko mugės tradicijų tęstinumą. 2010 m. pripažinti sėkmingiausiai dirbusiais tradiciniais amatininkais ir apdovanoti Žemės ūkio ministerijos premija.

 

Literatūra:

 

1. RAUKTYS, Vytautas. Anketa Šilutės personalijų žinynui : [atsakymai į anketoje pateiktus klausimus]. Rankr. [Šilutė : Šilutės rajono savivaldybės F. Bajoraičio viešoji biblioteka, 2015]. 3 p.

 

2. Rauktys Vytautas. Iš Lietuvos tautodailininkų sąjunga [interaktyvus] [žiūrėta 2016 m. rugpjūčio 17 d.]. Prieiga per internetą: < http://lietuvostautodaile.lt/tautodailininkai-turintys-meno-kurejo-statusa/55-r/164-rauktys-vytautas>.

 

3. „Visas pasaulis – močiutės skrynioj“. Iš Lietuvos nacionalinis muziejus [interaktyvus], 2016, kovo 24 [žiūrėta 2016 m. rugpjūčio 17 d.]. Prieiga per internetą: < http://www.lnm.lt/visas-pasaulis-mociutes-skrynioj/>.

Ribbatas Ernstas (Ernst Ribbat)
Ribbatas Ernstas (Ernst Ribbat) Image

Profesorius, vokiečių literatūros tyrinėtojas.

Gimė 1939 m. vasario 11 d. Šilutėje.

Ernstas Ribbatas pasaulį išvydo pastoriaus Bruno Ribbato ir jo žmonos Barbaros Nee Hoffmann (iš Rytų Prūsijos) šeimoje. Vyriausias iš keturių vaikų. 1944 m., dingus tėvui Leningrade (dab. Sankt Peterburgas, Rusija), šeima pabėgo į Tiuringiją (Vokietija), vėliau persikėlė į Wetterį prie Ruhro (Šiaurės Reinas, Vestfalija, Vokietija).

1945–1948 m. E. Ribbatas lankė pradinę mokyklą Görsbache (Vokietija), 1949–1958 m. –gimnazijos filialą. Studijavo germanistiką, teologiją ir filosofiją Vokietijos miestuose Göttingene (1959–60), Tiubingene (1960–1961) bei Miunsteryje (1961).

E. Ribbatas 1963–1965 m. buvo mokytojas, nuo 1965 m. gegužės mėnesio – mokslinių tyrimų asistentas Vokietijos departamente, 1968 m. – mokslinių tyrimų bendradarbis. 1974 m. habilituotas Munsterio (Vokietija) universitete už mokslinį darbą „Neuere deutsche Literatur“ („Naujoji vokiečių literatūra“). E. Ribbatas dėstė Duisburgo (Vokietija) universitete. 1979 m. buvo paskirtas docentu, o nuo 1980 m. – profesorius Munsterio (Vokietija) universitete. 1981–1982 m. – vokiečių kalbos dekanas akademijoje, 1982–1983 m. – prodekanas.

1989–1991 m. E. Ribbatas tapo Tarptautinės Alfredo Doblino draugijos prezidentu ir Baltų studijų instituto prie Munsterio (Vokietija) universiteto valdybos narys.

Nuo 1989 m. skaito paskaitas bei konsultuoja Vokietijos universitetuose, keletas paskaitų turų vyko ir Vilniuje. Svarbiausia tyrinėjimo sritis –  A. Doblino kūryba ir vokiečių romantinė literatūra. 2003 m. Vilniaus universitete E. Ribbatui suteiktas garbės daktaro laipsnis.

 

Literatūra:

1. Ribbat, Ernst. Anketa Šilutės personalijų žinynui: [atsakymai į anketoje pateiktus klausimus]. Rankr. [Šilutė : Šilutės rajono savivaldybės F. Bajoraičio viešoji biblioteka, 2015]. 2 p.

 

2. Universiteto profesorius dr. Ernst Ribbat [interaktyvus]. [Žiūrėta 2016 m. liepos 19 d.].

Prieiga  per internetą < www.uni-muenster.de >.

 

3. Mažosios Lietuvos enciklopedija: Ribbat Ernst Christoph. 2009 m. Vilnius, t. 4, p. 98.

Cibauskas Rimantas
Cibauskas Rimantas Image

Rimantas Cibauskas

Visuomenės veikėjas, ekonomistas, verslininkas.

Gimė 1962 m. gruodžio 8 d. Šiaudviečių k., Šilutės r.

Rimantas Cibauskas 1980 m. baigė Žemaičių Naumiesčio (Šilutės r.) vidurinę mokyklą (dab. Žemaičių Naumiesčio gimnazija). 1980–1984 m. studijavo Vilniaus universiteto Prekybos fakultete ir įgijo prekybos ekonomisto specialybę.

Uždarosios akcinės bendrovės „Mūsų laikas“ valdybos pirmininkas, direktorius. 2007–2011 m. ir nuo 2011 m. –  Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos narys nuo Lietuvos socialdemokratų partijos Klaipėdos skyriaus.  2007–2011 m. R. Cibauskas buvo Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos Strateginės plėtros komiteto pirmininkas, Kolegijos narys, Korupcijos prevencijos ir kontrolės komisijos narys, Klaipėdos regioninės plėtros tarybos narys. 2009 m. išrinktas Klaipėdos miesto senamiesčio burmistru.

Daug dėmesio R. Cibauskas skiria krepšiniui. Jis yra Lietuvos studentų krepšinio lygos prezidentas, Lietuvos krepšinio federacijos viceprezidentas, Lietuvos šeimų krepšinio lygos prezidentas, Lietuvos tautinio olimpinio komiteto narys, lauko krepšinio komandų turnyro „Trys prieš tris“ sumanytojas ir įgyvendintojas, krepšinio komandos „Time team“ įkūrėjas. Verslininkas Šilutės rajone savo fondo lėšomis yra įrengęs ir atnaujinęs ne vieną dešimtį lauko krepšinio bei „Time team“ sporto aikštelių. R. Cibauskas organizuoja ir remia krepšinio turnyrus, mokinių išvykas į studentų lygos krepšinio varžybas, dalyvauja projekte „Drąsinkime ateitį“, skiria lėšų socialiai remtiniems žmonėms, nuolatinis įvairių sportinių, kultūrinių bei socialinių renginių rėmėjas.

R. Cibauskas užsiima filantropine veikla. Jis yra J. L. Vynerio labdaros ir paramos fondo steigėjas bei valdybos narys, Lietuvos jūrų muziejaus, konkurso „Klaipėdos knyga“, konkurso „Metų klaipėdietė“, tarptautinių bėgimo varžybų „Gintarinės jūrmylės“, Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro ir Klaipėdos dramos teatro kultūrinių renginių, tarptautinio džiazo festivalio. Verslininkas yra Ievos Simonaitytės literatūrinės premijos, XIII, XIV ir XV Klaipėdos pilies džiazo festivalio mecenatas.

Visuomeninė R. Cibausko veikla įvertinta daugybe apdovanojimų. Jis paskelbtas Klaipėdos metų filantropu, „Gerumo sparno“ nominantu, Šilutės rajono savivaldybės „Sidabrinės nendrės“ premijos laureatu (2009). Šiam visuomenininkui suteiktas Lietuvos krepšinio federacijos Garbės ženklas už nuopelnus Lietuvos krepšiniui, Klaipėdos apskrities garbės ženklas. R. Cibauskas yra Šilutės miesto 500 metų jubiliejaus ambasadorius. Žemaičių Naumiesčio bendruomenės sprendimu kraštietis apdovanotas nominacija „Auksinis liūtas“ (2008).

 

 

Literatūra:

1.      Cibauskas Rimantas. Iš Kas yra kas Lietuvoje 2009. Kaunas: UAB „Neolitas“, 2009, p. 490.

 

2.      Rimantas Cibauskas [interaktyvus]. Žiūrėta 2018 m. rugpjūčio 8 d. 2017 m. rugsėjo 27 d. Prieiga per internetą: https://lt.wikipedia.org/wiki/Rimantas_Cibauskas.

 

 

 

 

 

Rimkus Petras
Rimkus Petras Image

Agronomas, verslininkas, visuomenininkas, sporto renginių rėmėjas.

Gimė 1945 m. sausio 7 d. Tveruose, Plungės r. Mirė 2011 m.

Šeimoje jis buvo vyriausias vaikas. Nuo 1946 metų gyveno ir dirbo Usėnuose (Šilutės r.). 1960 m. baigė Žemaitkiemio (Šilutės r.) aštuonmetę mokyklą. Vėliau mokėsi Šilutės žemės ūkio mokykloje. 1964 m. sukūrė šeimą. Užaugino sūnų ir dvi dukras, sulaukė dviejų anūkų. Dingus seseriai – užaugino jos dvi dukras.

P. Rimkus dirbo vairuotoju bei sporto metodininku Žemaitkiemio (Šilutės r.) tarybiniame ūkyje. 1970 m. pradėjo dirbti agronomu, nuo 1977 m. – skyriaus valdytoju reorganizuotame Usėnų (Šilutės r.) tarybiniame ūkyje. Nuo 1994 m. – direktorius įmonėje UAB „Usėnai“.

Dirbdamas įvairius darbus P. Rimkus, nuo pat jaunystės pramintas Usėnų Dėduku, aktyviai dalyvavo visuomeninėje veikloje, ypač domėjosi sportu, buvo įvairių sporto varžybų rėmėjas, mecenatas. Turėjo ypatingą charizmą, organizacinių gebėjimų, todėl apie jį visada burdavosi ir jauni, ir pagyvenę žmonės. Nuo 2006 m. – aktyvus Usėnų (Šilutės r.) seniūnijos bendruomenės, valdybos narys. Turėjo subūręs savo krepšinio komandą.

Nenuilstantis krepšinio aistruolis P. Rimkus buvo mylimas už geraširdiškumą, humoro jausmą ir daugybę gerų iniciatyvų.

P. Rimkaus veikla įvertinta LR Seimo, Šilutės r. savivaldybės bei Usėnų seniūnijos bendruomenės padėkomis.

 

Literatūra:

1. RIMKUS, Petras. Anketa Šilutės personalijų žinynui : [atsakymai į anketoje pateiktus klausimus]. Rankr. [Šilutė : Šilutės rajono savivaldybės F. Bajoraičio viešoji biblioteka, 2016]. 2 p.

 

2. Garbės piliečiai. Petras Rimkus. Prieiga per internetą < www.usenai.lt >. Žiūrėta 2016 m. gegužės 18 d.

Rumšas Petras
Rumšas Petras Image

Rumšas Petras

Pedagogas, matematikas, vadovėlių autorius.

Gimė 1921 m. lapkričio 2 d. Paulaičiuose, Šilutės r.

Mirė 1987 m. vasario 23 d. Vilniuje.

Petras Rumšas, baigęs Tvaskučių (Šilutės r.) pradinę mokyklą, savarankiškai pasiruošęs ir išlaikęs egzaminus 1934 m. įstojo į Švėkšnos gimnazijos (Šilutės r.) trečią klasę. Mokėsi ir kartu uždarbiavo kitus mokydamas.

1940 m. įstojo į Vytauto Didžiojo universiteto Statybos fakultetą. Karo metais, 1941–1942 m., P. Rumšas mokytojavo Vilkijos progimnazijoje, kur dėstė matematiką ir bandė tęsti studijas, bet vokiečių okupacinei valdžiai uždarius universitetą, toliau dirbo mokytoju. P. Rumšas buvo Sakalinės (Tauragės r.) pradinės mokyklos vedėju. Už rezistencinę veiklą metams buvo papuolęs į lagerį Estijos skalūnų kasyklose. 1946–1949 m. dėstė matematiką Švėkšnoje. Po to įstojo į Vilniaus universiteto Fizikos ir matematikos fakultetą, kurį baigė 1954 m. Po studijų buvo paskirtas šio fakulteto Geometrijos katedros asistentu. Vėliau buvo perkeltas į Matematinės analizės katedrą (prof. Zigmo Žemaičio), kurioje iki mirties ėjo vyresniojo dėstytojo ir docento pareigas.

Vilniaus universitete P. Rumšas dėstė matematikos didaktiką, vadovavo studentų pedagoginei praktikai. Kartu dėstė aukštąją matematiką būsimiems ekonomistams, matematinę analizę, elementariąją matematiką, kompleksinio kintamojo funkcijų teoriją būsimiems matematikams. Keletą metų dėstė Vilniaus pedagoginiame institute, kur pradėjo rašyti matematikos vadovėlius aukštųjų mokyklų studentams. 1985 m. P. Rumšas gavo docento pedagoginį vardą.

Mokslinė-metodinė P. Rumšo veikla matematikos didaktikos srityje buvo labai plati. Jis tyrinėjo lietuviškojo matematikos vadovėlio istoriją, daug dėmesio skyrė lietuviškųjų matematikos terminų genezei, matematikos mokymo literatūrai kurti. Nuo 1984 m. su bendraminčiais pradėjo organizuoti reguliarius mokyklinės matematikos seminarus Baltijos šalyse, kurie peraugo į tarptautines konferencijas, rengiamas iki šiol. 2011 m. Šiaulių universitete jau įvyko 12-oji konferencija.

 

Literatūra:

1.      Jasiūnas, Henrikas; Verikaitė, Vitolda. Nusipelniusio mokytojo docento Petro Rumšo (1921 11 02–1987 02 23) nuopelnai Lietuvos mokyklai [interaktyvus]. 2007  m. [Žiūrėta 2018 m. sausio 22 d.]. Prieiga per internetą: <ftp://science.mii.lt/pub/Publications/47_TOMAS(2007)/mat_istorija/Jas_ver2.pdf >.

 

Sirtautas Andrius
Sirtautas Andrius Image

Menininkas, dailės ir technologijų mokytojas, „Lietuvininkų vilties“ premijos laureatas.

Gimė 1978 m. gegužės 17 d. Traksėdžiuose, Šilutės r.

Baigęs Vydūno gimnaziją ir Šilutės dailės mokyklą (dab. Šilutės meno mokykla) Andrius Sirtautas išvažiavo į Šiaulius studijuoti dailės. Sėkmingai baigęs Šiaulių universitetą, 2001 m. grįžo į gimtąjį miestą.

Dirba Šilutės meno mokyklos mokytoju bei Šilutės F. Bajoraičio viešosios bibliotekos dailininku apipavidalintoju.

A. Sirtautas – miesto menininkas, kuris į mieste vykstančius procesus reaguoja savo darbais. Jie būna pastatomi ar įrengiami labiausiai matomose vietose. Menininkas į save dėmesį atkreipė 2002 m. pavasarį, kai su savo mokiniais Šilutėje pastatė popierines skulptūras. Jos vaizdavo miestiečius, patogiai įsitaisiusius mieste. Menininkas nuo tada pradėjo kurti daugiau darbų, sulaukiančių didelių gyventojų diskusijų. A. Sirtautas yra daugelių darbų autorius ir iniciatorius.

Tai yra kūrybiškos sielos žmogus – sugeba kurti viską iš visko. Jo kūrybos spektras labai platus: grafika, tapyba, skulptūra. Viskas jam įdomu ir reikalinga. Įsimintiniausias darbas – tai kalendorius, skirtas Šilutės 500 metų jubiliejui paminėti. Sukurtas profesionaliai, tačiau su humoro dalelytėmis. Kuriant kalendorių prisidėjo visa komanda: muziejininkai, žurnalistai, kultūros darbuotojai. Menininkas kuria ir mažosios poligrafijos leidinius, kuriais džiugina renginių ar parodų lankytojus.

A. Sirtautas – menininkas, mokytojas, pokštininkas, nestokojantis idėjų, sukūręs nemažai įdomių darbų Šilutės miestui. Jis ne tik pats kuria, bet ir savo mokinius skatina imtis meninių provokacijų. Viena iš tokių – tai didžiulė šluota, kurios autorės, padedamos mokytojo A. Sirtauto, surišo ją. Šluota tapo Lietuvos rekordininke ir net pateko į Lietuvos vaikų rekordų knygą.

Vaikams, paaugliams, vyresnio amžiaus jaunimui A. Sirtautas yra ne tik profesionalus, gabus mokytojas, bet ir jų švietėjas, įkvėpėjas, bičiulis, padrąsinantis, palaikantis, pamokantis. Jaunai asmenybei – tai autoritetas, kuriuo jie gali sekti, iš kurio gali mokytis. Atsižvelgiant į tai, 2015 m. A. Sirtautas tapo „Lietuvininkų vilties“ premijos laureatu.

 

Literatūra:

1.      SIRTAUTAS, Andrius. Apklausos anketa : [atsakymai į anketoje pateiktus klausimus]. Rankr. [Šilutė : Šilutės rajono savivaldybės F. Bajoraičio viešoji biblioteka]. 2 p.

2.      Kaip Andrius Sirtautas nusilenkė valdžiai (nuotr.) [interaktyvus]. [Žiūrėta 2018 m. vasario 14 d.]. Prieiga per internetą: <https://www.silutesetazinios.lt/61715/kaip-andrius-sirtautas-nusilenke-valdziai/>.

3.      PUTRIUVIENĖ, Laima. „Lietuvininkų vilties“ premijos laureatas A. Sirtautas, anot jį pasveikinusios mokytojos S. Tamašauskienės, – „rakštis subinėj“ [interaktyvus]. [Žiūrėta 2018 m. vasario 14 d.]. Prieiga per internetą: <http://www.pamarys.eu/lietuvininku-vilties-premijos-laureatas-a-sirtautas-anot-ji-pasveikinusios-mokytojos-s-tamasauskienes-rakstis-subinej/>.

Smelevičius Mintaras Morkus
Smelevičius Mintaras Morkus Image

Pedagogas, režisierius, poetas, kultūros ir visuomenės veikėjas.

Gimė 1950 m. sausio 20 d. Kazikonių kaime, Varėnos r.

Mirė 2013 m. sausio 21 d. Šilutėje.

Mintaras Smelevičius studijavo lietuvių filologiją neakivaizdiniame skyriuje. Nuo 1969 m. dirbo pedagoginį darbą. Įsidarbinęs Trakuose, mokyklos direktoriaus paskatintas ir paprašytas, tapo šokių kolektyvo vadovu, mokinius mokė šokti liaudies, pramoginių šokių. Vėliau atliko tarnybą armijoje. 1971 m. gavo paskyrimą į Užlieknius.

Sovietmečiu porą metų vadovavo Šilutės kultūros namams. Tuo pat metu dirbo ir Šilutės pirmojoje gimnazijoje. Atidarius dabartinę Šilutės turizmo ir paslaugų verslo mokyklą, M. Smelevičius gavo lietuvių kalbos mokytojo darbą. Jis vadovavo 1980 m. įkurtai dramos studijai ir dar trims kolektyvams. Studija ne kartą tapo profesinių mokyklų dramos studijų respublikinių konkursų laureate.

M. Smelevičius aktyviai dalyvavo Sąjūdžio veikloje. Jis 1988 m. spalio 23 d. Šilutės krašto žmonių buvo išrinktas į Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Seimą. Suprasdamas istorinę išliekamąją vertę 2003 m. Šilutės muziejui perdavė Šilutės Sąjūdžio veiklą atspindinčią medžiagą: posėdžių protokolus, albumus su Sąjūdžio veiklos nuotraukomis, filmuotą medžiagą apie steigiamąjį Sąjūdžio suvažiavimą ir Lietuvos vėliavos iškėlimą Šilutėje.

M. Smelevičius dirbo ir režisieriumi. Jo režisuoti renginiai Vasario16-ajai, Kovo 11-ajai, Sausio 13-ajai išsiskyrė originalumu, patriotizmu. 2007 m. kvietė knygų gurmanus į literatūrinės-muzikinės kompozicijos, skirtos Valstybės Nepriklausomybės atkūrimo dienai, renginį, surengė literatūros vakarą H. Zudermano 150-osioms gimimo metinėms paminėti.

2006 m. išleido rinktinę „Būsiu“. Knygoje pateikti dainų tekstai, eilėraščiai, rašyti nuo 1969 m., eiliuotos pasakaitės ir keletas prozos kūrinėlių. Rinktinę sudaro trys simbolinės dalys: „Buvau“, „Esu“ ir „Būsiu“. 2007–2008 m. surengė savo pirmosios antologijos improvizuotus skaitymus visose Šilutės rajono savivaldybės seniūnijose.

Jis kartu su Šilutės rajono savivaldybės Fridricho Bajoraičio viešąja biblioteka ir Šilutės krašto knygininkais bei Pamario mėgėjų meno kolektyvais atstovavo Šilutės kraštui fotografijų albumo „Šilutė. Potvynis ir jo žmonės“ pristatymo Punsko lietuviams (Lenkijoje, 2008 m.) renginiuose. Jis atstovavo Šilutei (2008 m.) ir Lietuvos Respublikos Parlamente, kur kartu su Pagėgių ir Šilutės istorikais parlamentarams surengė sausio 15 d. (Klaipėdos krašto dienos) minėjimą.

M. Smelevičius – literatūrinio rudens „Prisijaukinkim žodį, paukštį, debesį…“ konkurso „Pirmosios knygos“ nominacijos laimėtojas (2007 m.). Jis apdovanotas LR Švietimo ir mokslo ministerijos, Klaipėdos apskrities viršininko administracijos ir įvairių LR institucijų padėkos raštais. 2011 m. tapo Šilutės rajono savivaldybės „Sidabrinės nendrės“ premijos laureatu.

Literatūra:

1. JAGINTAVIČIENĖ, Lijana. Po sunkios ligos mirė gerai visiems žinomas Pamario krašto visuomenininkas Mintaras Smelevičius. Šilokarčema, 2013, sausio 22, Nr. 6, p. 3.

2. MCIVOR, Loreta. „Rašantis dar nėra poetas…“. Šilokarčema, 2007, balandžio 13, Nr. 27, p. 7-8.

3. SKABLAUSKAITĖ, Indrė. Kai žodžiai liejasi… Šilokarčema, 2010, balandžio 23, Nr. 30, p. 12.

Stancikas Eugenijus Rimvydas
Stancikas Eugenijus Rimvydas Image

Laivės kovų dalyvis, rašytojas.

Gimė 1934 m. balandžio 6 d. Krekenavos miestelyje, Panevėžio apskrityje.

Mirė 2014 m. liepos 3 d. Palaidotas Vilniaus miesto Karveliškių kapinėse.

1947 m. Stancikų šeima persikėlė gyventi į Šilutės miestą. Mokėsi Šilutės 1-ojoje vidurinėje mokykloje (dabar Šilutės pirmoji gimnazija). Čia jis su grupe bendraminčių įkūrė antisovietinę pogrindinę moksleivių organizaciją „Laisvasis Lietuvos jaunimo tautinis susivienijimas”, aktyviai dalyvavo jos veikloje. E. Stancikas ir kiti organizacijos nariai buvo išaiškinti ir suimti.

1952 m. LSSR Aukščiausiasis teismas E. R. Stanciką nuteisė 10 metų lagerio ir 5 metams tremties. Kalėjo Pesčianyj lageryje (Karagandos sritis, Kazachstanas). Peržiūrėjus baudžiamąją bylą, 1955 m. buvo paleistas į laisvę ir apsigyveno pas tėvus Šilutėje, bet netrukus buvo mobilizuotas į sovietinės armijos statybos pulką Murmansko srityje.

Grįžęs iš karinės tarnybos, E. Stancikas 1957 m. eksternu baigė Šilutės darbo jaunimo vidurinę vakarinę mokyklą ir įstojo į Vilniaus universiteto Filologijos fakultetą studijuoti anglų kalbos. 1958 m. KGB darbuotojų reikalavimu jis iš universiteto pašalintas. Grįžo į Šilutę ir dirbo įvairų fizinį darbą.

1960 m. sukūrė šeimą ir persikėlė gyventi į Vilnių. Dirbo LSSR Mokslų akademijos Lietuvių kalbos ir literatūros institute laborantu, Vilniaus universitete neakivaizdžiai studijavo rusų kalbą ir literatūrą. Negavęs darbo pagal specialybę ir leidimo mokytis aspirantūroje, turėjo persikvalifikuoti ir dirbti ekonomistu. Beveik 20 metų dirbo gamybiniame susivienijime „Autoservisas“.

Prasidėjus Atgimimui E. R. Stancikas aktyviai dalyvavo visuomeniniame ir politiniame gyvenime. Jis buvo darbovietės Sąjūdžio grupės narys, organizavo susirinkimus ir renginius, dalyvavo „Baltijos kelyje“. 1991 m., per tragiškus sausio įvykius, budėjo prie Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos. Priklausė Lietuvos politinių kalinių sąjungai (LPKS), Tėvynės sąjungai ir Lietuvos laisvės kovotojų sąjungai (LLKS). Jis buvo renkamas LPKS Tarybos ir Prezidiumo nariu, Revizijos komisijos pirmininku, Vilniaus m. skyriaus valdybos nariu.

Nuo 1993 m. E. R. Stancikas dirbo Valstybiniame Lietuvos gyventojų genocido tyrimo centre. Reorganizavus šią instituciją į Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrą, 1997 m. paskirtas Specialiųjų tyrimų skyriaus vedėjo pavaduotoju. Jam taip pat patikėtos Pasipriešinimo dalyvių (rezistentų) teisių komisijos pirmininko pareigos. E. Stancikui teko vadovauti Komisijai sudėtingiausiu metu, kai į ją masiškai ir beveik vienu metu kreipėsi dešimtys tūkstančių buvusių rezistentų ir nuo okupacijų nukentėjusių asmenų. Šias pareigas E. R. Stancikas ėjo iki 2005 m., kol išėjo užtarnauto poilsio.

1999 m. E. R. Stancikui pripažintas Laisvės kovų dalyvio teisinis statusas. 2010 m. jis išleido prisiminimų knygą „Operacija „Išsigimėliai“, arba moksleiviai MGB pinklėse“.

Literatūra:

1. IN MEMORIAM: Eugenijus Rimvydas Stancikas (1934 04 06–2014 07 03). Iš Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras [interaktyvus] [žiūrėta 2016 m. kovo 29 d.].

2. STANCIKAS, Rimvydas Eugenijus. Operacija „Išsigimėliai“, arba moksleiviai MGB pinklėse: dokumentinė apysaka. Vilnius: Knygiai, 2010, p. 227-228.

Stanelienė Loreta
Stanelienė Loreta Image

Stanelienė Loreta

Choreografė, Šilutės rajono savivaldybės „Lietuvininkų vilties“ premijos laureatė.

Gimė 1959 m. sausio 20 d. Rusnėje, Šilutės r.

1966–1977 m. Loreta Stanelienė mokėsi Rusnės vidurinėje mokykloje (dab. Šilutės Pamario pagrindinės mokyklos Rusnės progimnazijos skyrius). 1977–1983 m. studijavo Lietuvos valstybinėje konservatorijoje (dab. Lietuvos muzikos ir teatro akademija).

1983–1993 m. L. Stanelienė dirbo AB „Šilutės baldai“ choreografe, klubo vedėja. Nuo 1993 m. vadovauja šiuolaikinių šokių klubui „Žvaigždūnė“.

1982 m. choreografė tapo studentų mokslinės draugijos kūrybinės olimpiados laureate, 2005 m. – Šilutės rajono savivaldybės „Lietuvininkų vilties“ premijos laureate.

L. Stanelienė 13 metų vadovauja jaunimo šokių kolektyvui „Žvaigždūnė“, kurio meistriškumą pripažino ne tik Šilutės rajono, visos Lietuvos, bet ir užsienio meno mėgėjai. Šokių klubas „Žvaigždūnė“ yra daugkartinis respublikinių ir tarptautinių konkursų laureatas. Dalyvavo koncertuose, konkursuose, pelnė pripažinimą ir laureatų vardus tokiose Europos šalyse kaip Italija, Prancūzija, Ispanija, Švedija, Rusija, Čekija, Estija, Latvija, Rumunija ir kt. 2012 m. šokių klubas dalyvavo pasauliniame Nicos karnavale Italijoje.

 

Literatūra:

1.      STANELIENĖ, Loreta. Apklausos anketa : [atsakymai į anketoje pateiktus klausimus]. Rankr. [Šilutė : Šilutės rajono savivaldybės F. Bajoraičio viešoji biblioteka 2017]. 2 p.

 

Sūdžius Jokūbas
Sūdžius Jokūbas Image

Astrofizikas, gamtos mokslų daktaras.

Gimė 1946 m. sausio 21 d. Jurgaičių k., Šilutės r.

1963 m. baigė Švėkšnos vidurinę mokyklą (dabar Švėkšnos „Saulės“ gimnazija). 1968 m. baigtas Vilniaus universitetas bei įgyta astrofiziko kvalifikacija.

1968–1980 m. – Lietuvos mokslų akademijos fizikos instituto (iki 1976 m. Fizikos ir matematikos institutas) jaunesnysis mokslinis darbuotojas, 1969–1972 m. – šio instituto aspirantas, 1980–1983 m. – Lietuvos mokslų akademijos Fizikos instituto vyresnysis mokslo darbuotojas, 1983 – 1986 m. – Vilniaus universiteto Fizikos fakulteto vyresnysis dėstytojas, 1986–2016 m. – Vilniaus universiteto Fizikos fakulteto docentas.

J. Sūdžius yra Lietuvos mokinių astronomijos olimpiados organizacinio komiteto narys, Tarptautinės astronomų sąjungos narys.

1975–1978 m. N. Černycho atrasti ir lietuviškais pavadinimais pakrikštyti trys asteroidai: Čiurlionis, Litva, Vilnius. Molėtų observatorijoje atrasti dar septyni asteroidai, pavadinti lietuviškais vardais. Tarp jų yra numeriu 175548 užregistruotas asteroidas Sūdžius, taip pavadintas Vilniaus universiteto dėstytojo, astronomijos observatorijos vedėjo garbei.

J. Sūdžius yra paskelbęs per 40 mokslinių straipsnių (dalis jų – su bendraautoriais) astrofizikos tematika, per 200 mokslo populiarinimo straipsnių įvairiomis astronomijos ir astronautikos temomis.

 

Literatūra:

1. SŪDŽIUS, Jokūbas. Anketa Šilutės personalijų žinynui : [atsakymai į anketoje pateiktus klausimus]. Rankr. [Šilutė : Šilutės rajono savivaldybės F. Bajoraičio viešoji biblioteka, 2016]. 2 p.

2. Vienas asteroidų pavadintas švėkšniškio vardu. Šilutės žinios [interaktyvus] 2011, birželio 7 d. [žiūrėta 2016 m. gegužės 6 d.]. Prieiga per internetą < www.siluteszinios.lt >.

Tamašauskaitė-Petkienė Sonata
Tamašauskaitė-Petkienė Sonata Image

Muzikė, muzikos pedagogė, kompozitorė.

Gimė 1971 m. rugsėjo 20 d. Šilutėje.

Mokėsi Žemaičių Naumiesčio (Šilutės r.) vidurinėje mokykloje, vėliau – Šilutės muzikos mokyklos fortepijono klasėje. Tolimesnis žinių troškimas nuvedė į Stasio Šimkaus konservatoriją (Klaipėda), chorinio dirigavimo klasę. Sėkmingai baigusi studijas įstojo į Juozo Tallat-Kelpšos konservatoriją (Vilnius), chorinio dirigavimo klasę. Vėliau baigė Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, kur įgijo chorinio dirigavimo bakalauro laipsnį.

Pirmoji Sonatos Tamašauskaitės-Petkienės muzikinė patirtis vaikystėje įgyta akomponuojant mamos Sofijos Tamašauskienės vadovaujamiems chorams, ansambliams. 1994 m. išvyko į Vokietiją, Kylio miestą, pagal Au-pair programą. Vienerius metus gyveno ir dirbo H. U. Liebig šeimoje, mokėsi vokiečių kalbos bei dainavo Kylio operos ir baleto teatro chore. Studijuodama Lietuvos muzikos ir teatro akademijos trečiame kurse gavo kvietimą dirbti mišraus choro „Gabija“ chormeistere. Ketvirtame kurse S. Tamašauskaitė-Petkienė įsidarbino valstybiniame šokių ir dainų ansamblyje „Lietuva“ choro artiste. Nuo 2007 m. iki šiol dirba muzikos vadove nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje (Vilnius) įsikūrusioje VšĮ „Trys mūzos“. Šioje mokykloje vyksta S. Petkienės vokalinių bei fortepijoninių kūrinių premjeros.

Jos visuomeninė veikla atsispindi koncertuose, kuriuose koncertuoja viena arba su vyru, tenoru Antanu Petkumi. Koncertai vyksta Vilniaus miesto švenčių, Žemaičių draugijos renginių, leidinių pristatymų metu, jie rengiami ugdymo centruose ir kt.

Muzikinė kūryba – sukurta apie 60 dainų solo, chorams ir ansambliams. Šios dainos skamba dainų šventėse, konkursuose „Dainų dainelė“, festivaliuose, chorų karuose, jas mielai atlieka ne tik mažieji dainorėliai, bet ir Čikagos (JAV), Toronto (Kanada), Hamburgo (Vokietija) lietuvių bendruomenės. Muzikė rašo straipsnius sveikos gyvensenos tema bei koncertų recenzijas.

S. Tamašauskaitės-Petkienės kūrybos credo:

Muzika – tai Meilė
Ir didi jėga!
Ji pripildo sielą
Dieviška šviesa! 
(S. Tamašauskaitė)

 

Literatūra:

1. Tamašauskaitė-Petkienė, Sonata. Anketa Šilutės personalijų žinynui : [atsakymai į anketoje pateiktus klausimus]. Rankr. [Šilutė : Šilutės rajono savivaldybės F. Bajoraičio viešoji biblioteka, 2016]. 3 p.

Toliušis Leonas
Toliušis Leonas Image

Biochemikas, docentas, gamtos mokslų daktaras.

Gimė 1927 m. kovo 31 d. Nikėluose, Šilutės r.

L. Toliušis studijavo Kauno medicinos instituto Farmakologijos fakultete, jį baigė 1951 m. Dirbo to paties instituto Biologijos ir organinės chemijos katedroje. Nuo 1965 m. – docentas. 1963–1965 ir 1967 m. – Stomatologijos-farmacijos fakulteto prodekanas, nuo 1968 m. – Farmacijos fakulteto dekanas. Paskelbė mokslinių straipsnių baltymų biosintezės temomis.

Literatūra:

Švėkšna: žmonės, kraštas įvykiai: enciklopedinis žinynas / parengė Petras Čeliauskas. Švėkšna: Švėkšniškių draugija „Tėviškė“, 2012, p. 446.

Ubartas Romas
Ubartas Romas Image

Lietuvos atletas, disko metikas, treneris.

Gimė 1960 m. gegužės 26 d. Mikytų k., Pagėgių sav.

Juknaičiuose (Šilutės r.) garsus sportininkas baigė aštuonias klases, vėliau išvyko mokytis į Panevėžį. 1975–1978 m. jis buvo Panevėžio sporto mokyklos auklėtinis. Pradžioje sporto mokykloje pasirinko šuolininko į aukštį treniruotes, vėliau, priaugus svorio, jam pasiūlė išbandyti disko metimą ir rutulio stūmimą. 1993 m. Romas Ubartas baigė Respublikos pedagoginį institutą (dab. Lietuvos edukologijos universitetas).

1982 m. sportininkas tapo TSRS jaunimo žaidynių čempionu. 1983 m. laimėjo TSRS taurę, o 1984 m. – pirmenybių sidabro medalį. 1986 m. – TSRS čempionas ir Geros valios žaidynių nugalėtojas. 1986 m. – Europos čempionas (Štutgartas, Vokietija) 1988 m. XXIV vasaros olimpinėse žaidynėse Seule (Pietų Korėja) disko metikas iškovojo sidabro medalį, 1992 m. vasaros olimpinėse žaidynėse Barselonoje (Ispanija) – aukso medalį. Barselonoje diską jis nusviedė 65,12 m. Penkių R. Ubarto disko metimų rezultatai Barselonoje: 60,90 m, 62,64 m, 64,36 m, 65,12 m ir 65,12 m. Jo garbei pirmą kartą olimpinių žaidynių istorijoje buvo pakelta Lietuvos trispalvė ir sugrotas Lietuvos himnas. Tai įvyko 1992 m. rugpjūčio 5-osios vakarą olimpiniame Barselonos stadione ant Manjocos kalno.

1993 m. pasaulio čempionato metu Štutgarte (Vokietija) paimtas atleto dopingo mėginys buvo teigiamas. Nustatyta draudžiama medžiaga − anabolinis steroidas boldenonas. R. Ubartas diskvalifikuotas 4 metams. 2002 m. balandį R. Ubartas vėl buvo apkaltintas boldenono vartojimu, esą jo dopingo testas buvo teigiamas, tačiau Tarptautinė lengvosios atletikos federacija (IAAF) birželį atšaukė šiuos kaltinimus nepaaiškinusi priežasties.

Lietuvos olimpiniame sporto centre lengvosios atletikos (LOSC) treneriu dirbantis R. Ubartas ugdo jaunuosius lengvaatlečius.

 

Literatūra:

1. UBARTAS, Romas. Anketa Šilutės personalijų žinynui : [atsakymai į anketoje pateiktus klausimus]. Rankr. [Šilutė : Šilutės rajono savivaldybės F. Bajoraičio viešoji biblioteka, 2016]. 3 p.

 

2. Šilutės kraštas: enciklopedinis žodynas / Šilutės rajono savivaldybės Fridricho Bajoraičio viešoji biblioteka. Šilutė: Prūsija, 2000, p. 440.

Urbonas Juozas
Urbonas Juozas Image

Gimė 1920 m. vasario 26 d. Girininkų k., Šilutės r.

Mirė 2001 m. gruodžio 25 d. Pašyšių k., Šilutės r.

Žymus Lietuvos bandonininkas.

Vainute (Šilutės r.) baigė keturias klases. Juozas Urbonas 1958–1963 m. Pašyšių (Šilutės r.) mokykloje dirbo staliumi, 1963–1975 m. – Šilutės kelių remonto valdyboje darbininku, nuo 1975 m. – Šilutės melioracijos eksploatavimo valdyboje. Išėjęs į pensiją meistravo namuose.

J. Urbonas – nuolatinis liaudies muzikos konkursų ir švenčių dalyvis, garsinęs Šilutės kraštą visoje Lietuvoje. Savamokslis muzikantas, groti išmokęs nuo dvylikos metų, nuolat grodavo vestuvėse, krikštynose, kalendorinių švenčių metu.

2008 m. Lietuvos liaudies kultūros centras išleido Šilutės krašto lietuvių liaudies instrumentinės muzikos kompaktinį diską, kuriame yra bandonininko J. Urbono muzikos įrašų.

1988 m. vykusio muzikantų konkurso ,,Grok, Jurgeli“ ir 2-osios tarptautinės liaudies muzikos šventės ,,Pamituvio armonika“ (Jurbarkas) laureatas. 1990 m. už dalyvavimą XIII Lietuvos tautinėje dainų šventėje apdovanotas Vytauto Landsbergio pasirašytu padėkos raštu. 1997 m. kaimo kapelų ir muzikantų šventėje Bikavėnuose pripažintas geriausiu rajono muzikantu, jam įteiktas Šilutės rajono savivaldybės Kultūros skyriaus prizas. Šilutės rajono Gardamo seniūnija J. Urbonui skyrė padėką už kaimiškos muzikos tradicijų puoselėjimą ir dalyvavimą rajoninėje šventėje-festivalyje „Sugužėkim suspindėkim“.

Literatūra:

1. ADOMAVIČIENĖ, Danutė. Anketa Šilutės personalijų žinynui : [ anketoje pateikiami duomenys apie bandonininko Juozo Urbono gyvenimą ir veiklą]. Mašinr. [Šilutė : Šilutės rajono savivaldybės F. Bajoraičio viešoji biblioteka, 2016]. 2 p.

Urmulevičius Medardas
Urmulevičius Medardas Image

Urmulevičius Medardas

Lengvosios atletikos treneris, pedagogas, Šilutės rajono savivaldybės „Sidabrinės nendrės“ premijos laureatas.

Gimė 1935 m. spalio 16 d. Kaune.

Medardas Urmulevičius 1954 m. baigė Švėkšnos (Šilutės r.) vidurinę mokyklą (dab. Švėkšnos „Saulės“ gimnazija). 1954–1958 m. studijavo Lietuvos valstybiniame kūno kultūros institute (dab. Lietuvos sporto universitetas). Nuo 1958 m. – Švėkšnos vidurinės mokyklos mokytojas, nuo 1970 m. – Šilutės vaikų ir jaunimo sporto mokyklos (dab. Šilutės sporto mokykla) treneris.

M. Urmulevičius – LTSR švietimo žymūnas (1963), fizinės kultūros žymūnas (1965), LTSR treneris (1970), LTSR nusipelnęs mokytojas (1974). Buvęs Švėkšnos sporto klubo „Meška“ tarybos pirmininkas. Jis buvo TSRS moksleivių spartakiados čempionės Genovaitės Kiūdytės, daugelio kitų sporto meistrų treneris. Lietuvos jaunių, jaunučių ir suaugusiųjų rekordininkių treneris.

Treneris yra metodinės medžiagos „Iš darbo patirties šuolio į aukštį rungtyje“ (1974) autorius.

Pedagogas įvertintas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordino 2-jo laipsnio medaliu (1995), medaliu „Už nuopelnus Lietuvos sportui“ (1991), aukso medaliu „Už nuopelnus Lietuvos lengvosios atletikos sportui“ (2005), daugeliu kitų garbingų apdovanojimų. M. Urmulevičius yra Lietuvos nusipelnęs mokytojas bei treneris. 2018 m. treneris tapo Šilutės rajono savivaldybės „Sidabrinės nendrės“ premijos laureatu.

 

Literatūra:

1. 2018 m. „Sidabrinės nendrės“ laureatu tapo Medardas Urmulevičius [interaktyvus]. 2018 m. vasario 13 d. [Žiūrėta 2018 m. balandžio 21 d.]. Prieiga per internetą: https://www.silaineskrastas.lt/gyvenimas/2018-metu-sidabrines-nendres-laureatu-tapo-medardas-urmulevicius/

2. Urmulevičius Medardas. Šilutės kraštas: enciklopedinis žodynas. Šilutė: Prūsija, 2000, p. 442.

3. Urmulevičius Medardas. Kas yra kas Lietuvoje 97/98. Kaunas: Neolitas, 1998, p. 686.

 

Užpelkienė-Matulytė Dalia Vladislava
Užpelkienė-Matulytė Dalia Vladislava Image

Užpelkienė-Matulytė Dalia Vladislava

 

Bibliotekininkė-bibliografė, knygų autorė ir bendraautorė, sudarytoja, spaudos straipsnių autorė, tarptautinių projektų ir knygos renginių idėjų sumanytoja ir organizatorė, visuomenininkė, ilgametė Šilutės rajono savivaldybės Fridricho Bajoraičio viešosios bibliotekos direktorė.

 

Gimė 1947 m. rugsėjo 30 d. Radviliškio mieste.

Išsilavinimas: 1954–1958 m. mokėsi Liaudiškių (Radviliškio r.) pradžios mokykloje, 1958–1962 m. – Šilutės aštuonmetėje mokykloje, 1963–1966 m. – Šilutės 1-ojoje vidurinėje mokykloje (dab. Šilutės pirmoji gimnazija). 1967–1973 m. studijavo Vilniaus Vinco Kapsuko (dab. Vilniaus universitetas) Istorijos fakultete, kur įgijo bibliotekininko-bibliografo specialybę.

Stažavosi: 1976–2006 m. – Lietuvos kultūros darbuotojų tobulinimosi institute; 1998 m. – Ljungby (Švedija), Valgos (Estija), Krokuvos (Lenkija), Budapešto (Vengrija), 2000 m. – Helsinkio (Suomija), 2005 m. – Viljandi (Estija), Slavsko (Rusija) bibliotekose; 2005–2010 m. – Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto Bibliotekininkystės ir informacijos mokslų institute; 2006 m. – Sudako (Ukraina), 2010 m. – Brašovo (Rumunija), 2011 m. – Khašuri ir Gori (Gruzija), 2013 m. – Akajinsko (Kazachija) bibliotekose.

Dirbo eksperte: 2001–2004 m. Vilniaus universiteto Bibliotekininkystės ir informacijos mokslų instituto kvietimu dirbo nacionalinio projekto „Bibliotekininkų tęstinis mokymas – Lietuvos informacinės visuomenės kompetencijai“ pagal Europos Sąjungos subsidijuotos Phare 2001 m. programos „Profesinis rengimas siekiant ekonominės sanglaudos“ eksperte. 2003 m. Atviros Lietuvos fondo kvietimu išvykoje po Gruzijos bibliotekas dirbo eksperte projekte „Lietuvos ir Gruzijos viešųjų bibliotekų bendradarbiavimas plečiant paslaugas bendruomenei“.

Darbo patirtis: 1966–1967 m. – Šilutės rajoninės bibliotekos skaityklos vedėja, 1967–1968 m. – Šilutės rajoninės vaikų bibliotekos skaityklos vedėja, 1968–1974 m. – Šilutės rajoninės bibliotekos skaityklos vedėja, 1974–1976 m. – Šilutės rajoninės bibliotekos vedėja, 1976–2015 m. – rajoninės bibliotekos (dab. Šilutės rajono savivaldybės F. Bajoraičio viešoji biblioteka) direktorė.

Visuomeninė veikla: D. V. Užpelkienė-Matulytė nuo 1989 m. yra asociacijos Lietuvos bibliotekininkų draugija narė; 1989–2008 m. – Šilutės rajono Vidaus reikalų skyriaus (dab. Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Šilutės rajono policijos komisariatas) Visuomeninės tarybos narė; 1999–2015 m. – Lietuvos savivaldybių viešųjų bibliotekų asociacijos įgaliotoji atstovė; 2000–2003 m. – Šilutės rajono savivaldybės Socialinio vystymo ir teisėtvarkos komiteto pirmininkė; Šilutės rajono savivaldybės premijos „Sidabrinė nendrė“ komiteto sekretorė; Šilutės rajono savivaldybės istorinių įvykių ir asmenybių įamžinimo komiteto pirmininkė; 2006–2015 m. – asociacijos Šilutės raštijos ir knygių draugija įkūrėja ir ilgametė pirmininkė; 1966–2015 m. –laikraščio „Pamarys“ (buv. „Komunistinis darbas“), 2000–2015 m. – laikraščio „Šilokarčema“, 2003–2015 m. – laikraščio „Šilutės naujienos“, Lietuvos dienraščių, savaitraščio „Literatūra ir menas“, žurnalų „Tarp knygų“ (buv. „Bibliotekų darbas“), „Kultūros barai“, „Mokslas ir gyvenimas“, „Kultūros aktualijos“ ir kt. neetatinė korespondentė, paskelbusi per tūkstantį publikacijų bibliotekų raidos, knyginio paveldo ir bendraisiais kultūros klausimais.

Pasiekimai: D. V. Užpelkienės-Matulytės profesinių interesų ir kultūros kūrybos aprėptis: šiuolaikiškos, klasikinės bibliotekos ir naujoviško skaitmeninio turinio viziją atitinkančios bibliotekos kūrimas; Mažosios Lietuvos knyginio paveldo tradicinis ir modernus aktualizavimas, bibliotekininkų partnerystė, bendradarbiavimas, lyderystė. Ji yra daugelio knygos renginių idėjų autorė ir  sumanytoja,  viena iš organizatorių: 1977 m. surengta pirmoji tarptautinė bibliotekininkų konferencija – knygos šventė Šilutėje „Puslapiai iš draugystės metraščio“, dalyvaujant Latvijos, Estijos, Rusijos, Kazachijos, Turkmėnijos, Uzbekijos, Baltarusijos, Ukrainos, Tadžikijos, Armėnijos, Gruzijos, Moldavijos bibliotekų specialistams; 1988– 2015 m. Šilutėje įvyko pirmoji kraštiečių šventė „Šviesos parnešti, gera padaryti…“; 1990 m. kartu su prof. habil. dr. Domu Kaunu F. Bajoraičio viešojoje bibliotekoje atidarytas pirmasis Lietuvoje knygos muziejus; 1996–2005 m. įsteigta F. Bajoraičio viešosios bibliotekos leidykla „Prūsija“. Išleista per 20 paveldo, mokomųjų ir pažintinių leidinių, dalyvauta tarptautinėje knygų mugėje „Baltic book fair“ Litexpo parodų rūmuose (Vilnius). „Prūsijos“ leidykloje išleistas enciklopedinis žodynas „Šilutės kraštas“ bei fotografijų albumas „Šilutė. Potvynis ir jo žmonės“ pristatyti Leipcigo ir Frankfurto (Vokietija) knygų mugėse. 1994–1996 m. vyko pamario krašto literatų kūrybos šventės „Poezijos ruduo“, renkami laureatai ir prizininkai, 1998–2012 m. – tarptautinė vaikų knygos mugė „Mes iš Baltijos valstybių“ (vėliau – „Kviečia baltos knygų burės“), dalyvaujant Bauskės (Latvija), Viljandi (Estija), Kaliningrado (Rusija) rašytojams, leidėjams, knygų iliustruotojams ir šių valstybių bibliotekininkams. 2004–2012 m. (ir iki šiol) rengiama literatūrinio rudens šventė-konkursas „Prisijaukinkim žodį, paukštį, debesį…“, kurioje kviečiami dalyvauti Lietuvoje gyvenantys su Šilutės kraštu susiję rašytojai, literatūrinės kūrybos mėgėjai ir pradedantis kurti jaunimas, renkamas laureatas ir teikiama premija, skiriamos literatūros žanrų geriausių kūrinių autorių nominacijos. 2006–2015 m. vyko (ir iki šiol organizuojamos) Vilniaus universiteto akademinės dienos Šilutėje, tradiciškai skirtos gimnazistams. Dalyvauja VU dekanai, vyksta profesijų mugės, dirbama atskirose profesinio orientavimo sekcijose, rengiama spaudos konferencija žiniasklaidai. 2011 m., minint Šilutės (Šilokarčemos) vardo paminėjimo rašytiniuose šaltiniuose 500 metų jubiliejų, surinkta retų ir vertingų „Penkių šimtmečių knygų kolekcija“, 267 fiz. vnt. itin vertingų istorinių, mokslinių, pažintinių leidinių, kuriuos bibliotekai padovanojo pamario verslininkai, Vilniaus ir Klaipėdos universitetų bendruomenės, Šilutės kraštiečiai užsienio išeivijoje. Kolekcijos knygas puošia šilutiškio dailės mokytojo Andriaus Sirtauto sukurtas meninis spaudas.

 

Skaityti pranešimai Vilniaus ir Klaipėdos universitetuose, užsienio bibliotekose, kituose renginiuose ir institucijose

 

2000 m. skaitytas pranešimas „Biblioteka – naujo tūkstantmečio informacijos vartai” (Baltijos šalių bibliotekininkų kongresas, Vilnius); 2002 m. – „Lietuviškos kultūros pėdsakais Karaliaučiaus krašte” (Kaliningrado apskrities (Rusija) A. Gaidaro vaikų biblioteka), „Moderni biblioteka kelyje į informacinę visuomenę” (Slavsko (Rusija) biblioteka); 2002 m.– „Levas Vladimirovas ir Šilutė” (tarptautinė mokslinė konferencija „Biblioteka yra visas pasaulis“, Vilniaus universitetas), „Knygos muziejus Šilutėje: būklė ir raidos tendencijos“ (knygotyros konferencija, Vilniaus universitetas); 2003 m. – „Švėkšna lietuvių spaudos draudimo istorijoje“ (mokslinė konferencija „Lietuviškos spaudos atgavimo šimtmečiui: knygnešystė ir jos įtaka lietuviškos spaudos ir kultūros išsaugojimui“, Klaipėdos universitetas); 2007 m. – „Regiono etninė kultūra ir jos aktualizavimo galimybės viešosios bibliotekos sektoriuje“ (seminaras-konferencija „Bibliotekų galimybės ir perspektyvos“, Lietuvos kultūros darbuotojų tobulinimosi centras, Vilnius); 2011 m. – „Lyderis ir naujoviška biblioteka: kaip juos abu atpažinti?“ (tarptautinis seminaras „Lyderystė ir bibliotekos veiklos organizavimas nuolatinių pokyčių sąlygomis“, Klaipėdos universitetas); 2011 m. – „Fridricho Bajoraičio „Gyvumo žodžiai“ Šilutės F. Bajoraičio viešosios bibliotekos Knygos muziejuje“ (mokslinė-praktinė konferencija „Nuo tradicijos ir modernumo“, skirta Karalienės mokytojų seminarijos 200-osioms metinėms, Černiachovskas, Rusija); 2014 m. – „Kristijonas Donelaitis: epochos ir dabarties laiko sąskambiai“ (tarptautinė konferencija „Baltijos valstybių knyga ir jos iškylūs veikėjai“, Šilutė).

 

Publikuoti leidiniai ir straipsniai knygose

 

D. V. Užpelkienė yra autorė, bendraautorė, ekspertė ir (ar) sudarytoja šių knygų:

1. Šilutės kraštas : enciklopedinis žodynas / Šilutės rajono savivaldybės Fridricho Bajoraičio viešoji biblioteka. Šilutė : Prūsija, 2000. 496 p. (Įvado „Sudarytojų žodis“ autorė, redkolegijos narė, tekstų bendraautorė).

2. Savivaldybių ir nevyriausybinių organizacijų partnerystė / Nevyriausybinių organizacijų informacijos ir paramos centras ; [sudarė A. Kučikas, V. Pivoraitė]. Vilnius : NOIPC, 2001. 191 p. (Straipsnio „Šilutės nevyriausybinėse organizacijose: kurti aplinką sau ir save aplinkoje“ autorė, knygos bendraautorė).

3. Knygotyra: mokslo darbai, 2003, t. 40. 417 p. (Straipsnio „Šilutės Fridricho Bajoraičio viešosios bibliotekos knygos muziejus (1990–2001 m.)“ autorė).

4. Po Šilutės kultūros pastoge : informacinis leidinys. Šilutė : Prūsija, 2004. 191 p. (Knygos išleidimo idėjos sumanytoja ir organizatorė, įvado „Kultūros įkvėptiesiems“ autorė ir tekstų bendraautorė).

5. Petuchovaitė, Ramunė. Viešųjų bibliotekų paslaugų bendruomenei plėtra : sėkmingos praktikos Lietuvoje ir tarptautinių veiksnių studija. Vilnius : Vilniaus universiteto leidykla, 2004. 133 p. (Dirbo knygos turinio rengimo projekto eksperte).

6. Bibliotekininkystei reikia pašaukimo ir meilės…: atsiminimai apie Levą Vladimirovą / [sudarytoja Audronė Glosienė]. Vilnius : Vilniaus universiteto leidykla, 2005. 218 p. (Teksto „Profesorius Levas Vladimirovas ir Šilutė“ autorė, knygos bendraautorė).

7. Šilutė. Potvynis ir jo žmonės = Šilutė. Flood and people = Šilutė. Flut und ihre Leute = Шилуте. Половодье и люди : [fotoalbumas]. Vilnius : [Petro ofsetas], 2008. 164 p. (Knygos idėjos sumanytoja ir viena iš leidybos organizatorių. Įvado „Nuo idėjos iki knygos“ autorė, knygos viena iš sudarytojų ir tekstų bendraautorių).

8. Biblioteka – kultūros paveldo buveinė : iš Knygos muziejaus rinkinių. [Klaipėda : S. Jokužio leidykla-spaustuvė] ; Šilutė : Šilutės rajono savivaldybės Fridricho Bajoraičio viešoji biblioteka, 2013. 144 p. (Knygos išleidimo idėjos sumanytoja ir organizatorė, įvado „Knygą į kelionę palydint“ autorė, knygos dalies „Rankraščiai“ sudarytoja).

9. Biblioteka – durys, atviros visiems = Library – the doors is open for everybody : Šilutės rajono savivaldybės Fridricho Bajoraičio viešajai bibliotekai − 70. [Klaipėda] : [S. Jokužio leidykla-spaustuvė] ; Šilutė : Šilutės rajono savivaldybės Fridricho Bajoraičio viešoji biblioteka, 2015, 61 p. (Knygos išleidimo idėjos autorė, tekstų bendraautorė, viena iš sudarytojų).

 

Vykdytų svarbesnių finansuotų projektų teikėja ir vadovė (2008–2015)

 

1. Tarptautinė vaikų knygos mugė „Mes iš Baltijos valstybių…“ (2010–2012).

2. „Knygos ir rašto paveldas: penkių šimtmečių šviesmečiai“ (2010).

3. „Sankirtos: trys keliaujančios knygos dekados“ (2011).

4. Tęstinis projektas „Pasaulio šilutiškių sueiga „Šviesos parnešti, gera padaryti“, skirtas Šilutės 500 metų jubiliejui (iki 2011).

5. Tarptautinis literatūrinis ruduo „Prisijaukinkim žodį, paukštį, debesį…“ (iki 2012).

6. „Skaitmeninės paveldosaugos knygos gyvasties ženklai“ (2012).

7. „Pamiršti gyvi Mažosios ir Didžiosios Lietuvos knygos veidai ir vardai“ (2012).

8. Tarptautinė keliaujanti Klaipėdos krašto žinių lyga „…Kol esam lietuviai, to krašto nenustosim“ (2013).

9. Tarptautinis projektas „Donelaitika: knyga, žodis, konfesija ir menas epochų kultūriniuose perskaitymuose“  (2014).

10. Tarptautinis projektas „Kūryba, diskursas ir pažinimas kultūros paslaugų inovacijoms” (2015).

Įvertinimai, apdovanojimai

 

D. V. Užpelkienės-Matulytės veikla įvertinta apdovanojimais:

1. Suteiktas „Lietuvos kultūros žymūno“ vardas (ženklas ir pažymėjimas, 1987).

2. Šilutės rajono savivaldybės „Lietuvininkų vilties“ premija ir diplomas už lietuvininkų kultūros puoselėjimą, krašto istorijos atmintį ir jaunimo paskatas (1997).

3. Suteiktas Geriausio Lietuvos metų bibliotekininko vardas (premija ir diplomas) už bibliotekos modernią vadybą ir pripažinimą Lietuvoje bei užsienyje (1998).

4. Suteiktas Pamario krašto geriausio metų bibliotekininko vardas už gerus profesinės veiklos rezultatus, tradicijų gaivinimą, užsienio bibliotekų patirties diegimą (1999).

5. Įteikta Lietuvos Respublikos Seimo Lituanistikos tradicijų ir paveldo komisijos Felicijos Bortkevičienės vardo kalbos laureato premija ir atminimo statulėlė už lietuvių kultūros plėtojimą viešajame ir akademiniame gyvenime, socialinėse akcijose ir paskelbus lituanistinius tyrinėjimus (2004).

6. Įteiktas Klaipėdos apskrities Garbės ženklas ir diplomas už reikšmingus nuopelnus ir ilgametę kultūrinę bei visuomeninę veiklą Klaipėdos apskrityje (2008).

7. Įteiktas LR Prezidentės Dalios Grybauskaitės ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio Kryžius už nuopelnus Mažosios Lietuvos kultūrai ir knyginiam paveldui (2010).

8. Įteiktas Šilutės ambasadoriaus ženklas Šilutės (Šilokarčemos) vardo paminėjimo rašytiniuose šaltiniuose 500 metų jubiliejaus proga (2011).

9. Įteiktas LR Seimo garbės ženklas, skirtas Lietuvos valstybės nepriklausomybės 25-mečiui, už nuopelnus Lietuvos kultūrai, Lietuvos vardo garsinimą, veiklą visuomenės gerovei, nuveiktus reikšmingus darbus keliant bibliotekos paslaugų lygį ir atveriant naujas kultūros erdves (2015).

D. V. Užpelkienė-Matulytė per brandžios veiklos laikotarpį yra apdovanota LR Seimo pirmininko ir LR Ministro Pirmininko (2003, 2006, 2014), LR kultūros ministro (1984, 1999, 2000, 2006, 2007, 2014, 2015), daugeliu Šilutės rajono savivaldybės mero institucijos padėkos raštais.

 

Ryšiai su Šilute

 

Šilutėje gyvena nuo 1959 m. Našlė. Dukros: Iveta Astrauskienė-Užpelkytė, gim. 1970 m., dirba AB „Šilutės baldai“, ekonomistė; Jurgita Balčytienė-Užpelkytė, gim. 1975 m., dirba technologijų mokytoja-metodininke Šilutės Pamario pagrindinėje mokykloje.

 

 

Literatūra:

1. Užpelkienė, Dalia. Apklausos anketa : [atsakymai į anketoje pateiktus klausimus]. Rankr. [Šilutė : Šilutės rajono savivaldybės F. Bajoraičio viešoji biblioteka]. 4 p.

 

Vaitkutė Eglė
Vaitkutė Eglė Image

Policininkė, rankų lenkimo čempionė.

Gimė 1985 m. rugpjūčio 23 d. Šilutėje.

Baigė Traksėdžių (Šilutės r.) mokyklą, 2004 m. – Šilutės pirmąją gimnaziją. 2004–2007 m. mokėsi Socialinių mokslų kolegijoje (Klaipėda).

Darbinė karjera prasidėjo Tauragės apskrities Šilutės r. policijos komisariato Kriminalinės policijos skyriuje, kuriame pradėjo dirbti tyrėja. Vėliau perėjo į Viešosios policijos skyriaus Viešosios tvarkos ir eismo priežiūros poskyrio patrulių būrį bei tapo vyriausiąja patrule.

E. Vaitkutė aktyviai dalyvauja visuomeninėje veikloje, nuolatos vyksta į susitikimus su Rusnės specialiosios mokyklos, Šilutės pirmosios gimnazijos, Saugų J. Mikšo pagrindinės mokyklos, Traksėdžių (Šilutės r.) pagrindinės mokyklos mokiniais. Susitikimų metu supažindina vaikus su sporto pasiekimais, pasakoja apie gyvenimišką patirtį bei darbą policijoje.

Nuo 2001 m. iki 2015 m. – 27 kartus absoliuti Lietuvos rankų lenkimo čempionė savo kategorijoje kaire ir dešine rankomis. 2003–2015 m. 18 kartų tapo Europos čempione. Dalyvavo pasaulio čempionatuose: Italijoje (2001, 2009), Kanadoje (2008), Amerikoje (2010), Kazachstane (2011), Brazilijoje (2012), Lenkijoje (2013), Lietuvoje (2014), kuriuose užėmė pirmąją vietą kaire ir dešine rankomis.

2008 m. E. Vaitkutei skirta policijos komisariato vadovo padėka bei vienkartinė premija, 2009 m. – Klaipėdos VPK trečiojo laipsnio policijos pažymėjimo ženklas „Už nuopelnus“, 2014 m. – Lietuvos policijos generalinio komisaro padėka bei trečio laipsnio pažymėjimo ženkliukas „Už nepriekaištingą tarnybą“, 2015 m. – Lietuvos policijos generalinio komisaro vardinė dovana. Nuo 2009 m. penkis kartus išrinkta geriausia policijos sportininke.

E. Vaitkutė palaiko glaudžius ryšius su Šilute, nes čia gimė, augo ir gyvena.

 

Literatūra:

1. VAITKUTĖ, Eglė. Anketa Šilutės personalijų žinynui : [atsakymai į anketoje pateiktus klausimus]. Rankr. [Šilutė : Šilutės rajono savivaldybės F. Bajoraičio viešoji biblioteka, 2016]. 3 p.

Varnas Andrius
Varnas Andrius Image

Jūrų inžinierius, buriuotojas, aplink pasaulį apiplaukęs su paties pagaminta jachta „Ragainė II“.

 

Gimė 1953 m. rugsėjo 6 d. Šilutėje.

 

1960–1971 m. mokėsi Šilutės 1-ojoje vidurinėje mokykloje (dabar Šilutės pirmoji gimnazija), Kaliningrado (Rusija) aukštojoje inžinerinėje-techninėje mokykloje. Andrius Varnas dirbo Klaipėdos jūrų žvejybos uoste cecho viršininku, Kintų žuvininkystės ūkyje – inžinieriumi. Jis yra Lietuvos buriuotojų sąjungos narys, Kintų buriavimo klubo prezidentas, vienas iš Kintų bendruomenės tarybos įkūrimo iniciatorių, Kintų bendruomenės tarybos narys.

A. Varnas parengė ir vadovavo Jungtinių Tautų vystymo programos UNDP-GEF projektui „Ekologinės vandenvalos diegimas Minijos upės žemupyje“. Rezultatas – Minijos kaime (Šilutės r.) įrengti ekologiški vandenvalos įrenginiai (2001–2002). Parengė ir koordinavo PHARE 2000 ESS projektą „Vandens turizmo plėtra Minijos upės žemupyje“. Projekto metu Minijos kaime įrengta jachtų prieplauka su būtina aptarnavimo infrastruktūra (2002–2003). Parengė ir koordinavo Phare ACCESS projektą „Vietinių NVO iniciatyva kuriant subalansuotos plėtros ir vietinės paramos tinklą Pamaryje“ (2000–2002). Koordinavo ES struktūrinių fondų projektą „Nemuno turistinės trasos pilotinės infrastruktūros išvystymas“ (2003–2006). A. Varnas – Interreg IIIB projekto „SuPortNet“ Lietuvoje koordinatorius, dalyvauja įvairiuose projektuose, susijusiuose su vandens turizmu ir NVO veikla.

1989 m. įkūrė buriavimo klubą. 2008 m. liepą – 2010 m. rugpjūtį paties pagaminta jachta „Ragainė II“ apiplaukė aplink pasaulį. 2013 m. rugsėjo 5 d. – spalio 5 d. dalyvavo piligriminėje kelionėje „Šv. Jokūbo kelias“ ir įveikė 800 km maršrutą.

 

Literatūra:

 

1. Varnas, Andrius. Anketa Šilutės personalijų žinynui : [buriuotojo atsakymai į anketoje pateiktus klausimus]. Mašinr. [Šilutė : Šilutės rajono savivaldybės F. Bajoraičio viešoji biblioteka, 2015]. 2 p.

Valatkienė Lilija
Valatkienė Lilija Image

Žurnalistė, redaktorė, fotomenininkė, meno kūrėja.

Gimė 1957 m. birželio 12 d. Vilniuje.

Lilija Valatkienė 1975 m. baigė Vilniaus 34-ąją vidurinę mokyklą. 1975–1980 m. studijavo Vilniaus universitete ir įgijo žurnalistikos specialybę. 1990 m. stažavosi Fredrikstado (Norvegija) institute, atliko iliustruotojos praktiką dienraštyje „VG“ („Verdens Gang“, Oslas, Norvegija).

1980–1985 m. dirbo Šilutės rajono laikraščio „Pamarys“ Iliustracijų skyriaus vedėja. 1986–1990 m. L. Valatkienė buvo laikraščio. „Vakarinės naujienos“ korespondentė, nuo 1990 m.– laikraščio „Lietuvos rytas“ reporterė, apžvalgininkė, nuo 1998 m. – žurnalų „Stilius“ (leidžiamas nuo 1997 m.) redaktorė, nuo 2002 m. – žurnalo „Stilius PLIUS“ įkūrėja ir vyriausioji redaktorė. 2009–2011 m. buvo laikraščio „Gimtasis kraštas“ vyriausiojo redaktoriaus pavaduotoja, 2011–2013 m. – internetinio portalo „Valstietis.lt“ vyriausioji redaktorė, nuo 2014 m. – Lietuvos dailininkų sąjungos viešųjų ryšių atstovė ir laikraščio „Dailėraštis“ redaktorė.

2018–2019 m. portale „15min.l“ kultūros rubrikoje „Meno erdvė“ L. Valatkienė publikavo 24 gausiai iliustruotus pasakojimus iš dailininkų dirbtuvių.

Daugiausia rašo kultūros, architektūros paveldo, mados, dailės temomis, rengia apžvalginius fotoreportažus apie garsius politikus, verslininkus, sportininkus, menininkus. 2020 m. paskirta Lietuvos kultūros sostinės – Trakų – ambasadore.

Jos kūrinių yra įsigiję Lietuvos, Ukrainos, Baltarusijos, Lenkijos, Škotijos, Prancūzijos, Šveicarijos, JAV ir Australijos privatūs kolekcininkai bei kuriamas Stasio Eidrigevičiaus menų centras Panevėžyje.

L. Valatkienė yra daugelio kultūros ir meno projektų sumanytoja ir įgyvendintoja. Surengė 25 personalines fotografijų ir mišria technika atliktas kūrinių parodas, dalyvavo konkursuose, tarptautinėse meno bienalėse, kvadrienalėse, teminėse ekspozicijose, skirtose Lietuvos valstybingumui paminėti. Eksponavo meno kūrinius kolektyvinėse parodose Lietuvoje, Lenkijoje, Vokietijoje, Šveicarijoje, JAV, Baltarusijoje. Jos meno darbų parodos „Išrinktieji“, „Saga apie Lietuvą“ eksponuotos Šilutės F. Bajoraičio viešojoje bibliotekoje.

Savo kūryboje menininkė naudoja platų raiškos spektrą – fotografijos, objekto, instaliacijos, fototapybos ir autorinę techniką. Ženklų ir simbolių žymėjimas, įvairių objektų jungtys sukuria sudėtingas semantines prasmes.

Išleido gausiai iliustruotą knygą „Mykolas Kleopas Oginskis – sielos ir minčių tėvynė – Lietuva“ (2015 m., bendraautorė doc. Laima Budzinauskienė); iškiliausių Lietuvos dailininkų psichologinių portretų fotografijų albumą „Išrinktieji“ (2017) . Sukūrė edukacines dėliones „Sudėliok meną“ (2018). Dokumentinio filmo „Saga apie Lietuvą“ sumanytoja ir bendraautorė (2019).

L. Valatkienė nuo 1985 m. yra Lietuvos žurnalistų sąjungos narė, nuo 2014 m. – asociacijos LATGA narė. 2015 m. jai suteiktas Meno kūrėjos statusas.

 

Literatūra:

 

1.      Urbonė, Bitė. Lilijos Valatkienės fotorefleksijų paroda „Mistiškas vanduo“. Voruta [interaktyvus],  2020 m. sausio 24 d. Žiūrėta 2020 m. liepos 8 d.. Prieiga per internetą: <http://www.voruta.lt/lilijos-valatkienes-fotorefleksiju-paroda-mistiskas-vanduo/>.

 

2.      Valatkienė, Lilija. Kas yra kas Lietuvoje 2002 m. Vilnius: UAB „Neolitas“, 2002 m., p. 709.

Vasilenkaitė-Vainilaitienė Sofija
Vasilenkaitė-Vainilaitienė Sofija Image

Dailininkė tekstilininkė, knygų iliustruotoja.

Gimė 1928 m. spalio 13 d. Bikavėnų kaime, Šilutės r.

Mokslo pradžių pradžia prasidėjo Grigališkės pradinėje mokykloje (Ignalinos r.), o vėliau tęsėsi Vainuto šešiametėje mokykloje (Šilutės r.), Katyčių progimnazijoje (Šilutės r.). 1951 m. Sofija Vasilenkaitė-Vainilaitienė baigė Šilutės vidurinę mokyklą. Tais pačiais metais įstojo į Vilniaus dailės instituto Tekstilės fakultetą (dab. Vilniaus dailės akademija). 1957 m. sėkmingai jį baigė.

Baigusi studijas S. Vainilaitienė gavo paskyrimą užimti Vilniaus dailės kombinato meno  vadovės pareigas. Šioje įmonėje ji dirbo iki 1968 m. Dailininkė norėjo plačiau pažinti liaudies meną, todėl įsidarbino Etnografiniame muziejuje (dab. Lietuvos nacionalinis muziejus), ėjo mokslinės bendradarbės pareigas. Šioje darbovietėje dailininkė atrado naujų idėjų,  žinių, ten prasidėjo naujas kūrybos etapas.

1952–1953 m. Šilutės rajone S. Vainilaitienė ieškojo kraičio skrynių piešinių, surinko per 30 senovinių ir autentiškų skrynių. Jų piešiniai perduoti Lietuvos nacionaliniam muziejui. Ji rinko geriausius tautodailininkų darbus užsienio parodoms.

1991 m. S. Vainilaitienė dalyvavo Sausio 13-osios įvykiuose ir prie Lietuvos televizijos bokšto buvo sužalota. Ji buvo iniciatorė, kad žymiausi dailininkai padovanotų 100 dailės kūrinių nukentėjusiųjų ir žuvusiųjų šeimoms.

2007 m., po vyro (garsaus vaikų poeto Martyno Vainilaičio) mirties, buvo įsteigtas rašytojo vardo muziejus. Jame rengiami susitikimai su moksleiviais, skelbiami konkursai. Skiriamos premijos už geriausius mitologinius kūrinius.

S. Vainilaitienė nuo 1971 m. autorine technika kuria reljefinius kilimus. Jos darbų  yra įsigiję: Lietuvos dailės muziejus („Pragydo paukštelis”, „Pegasas”, „Dainuok, širdie, gyvenimą”, „Poezija”); Lietuvos nacionalinis muziejus („Auditorija”); Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus („Pavasario šventė”).

Dailininkė surengė ne vieną personalinę parodą Lietuvoje, iliustravo daug knygų vaikams bei buvo apdovanota daugybe medalių, padėkų, garbės raštų.

Kraštietė palaiko ryšį su Šilutėje gyvenančiais giminaičiais, brolio šeima. Esant galimybei lanko tėvų bei kitų artimųjų kapus.

 

Literatūra:

1. Vasilenkaitė-Vainilaitienė, Sofija. Anketa Šilutės personalijų žinynui: [atsakymai į anketoje pateiktus klausimus]. Rankr. [Šilutė : Šilutės rajono savivaldybės F. Bajoraičio viešoji biblioteka, 2015]. 3 p.

Vencevičius Vladas
Vencevičius Vladas Image

Gydytojas chirurgas, biomedicinos mokslų habilituotas daktaras.

Gimė 1938 m. rugsėjo 8 d. Pėdžių k., Kėdainių r.

 

Vladas Vencevičius 1958–1964 m. studijavo Kauno medicinos instituto Gydomosios medicinos fakultete. 1964–1965 m. buvo Respublikinės Šilutės vaikų kaulų sąnarių tuberkuliozės sanatorijos „Eglutė“ gydytojas, Šilutės rajono ligoninės chirurgas, 1965–1967 m. – Tuberkuliozės mokslinių tyrimų instituto torakalinės chirurgijos gydytojas ordinatorius, 1967–1991 m. – krūtinės ląstos chirurgas, 1991–1994 m. – Vilniaus universiteto Santariškių tuberkuliozės ir plaučių ligų ligoninės chirurgas, 1994–2004 m. – vyriausiasis gydytojas, 1998–2004 m. – dar ir Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto dėstytojas, 2005–2010 m. –  Vilniaus universiteto Onkologijos instituto krūtinės ląstos chirurgas.

V. Vencevičius buvo Lietuvos ftiziatrų ir pulmonologų draugijos pirmininkas (1999–2003), Europos respiratologų asociacijos nacionalinis delegatas (2000–2004).

1980 m. V. Vencevičius apgynė medicinos mokslo kandidato (dr.) disertaciją. Jis yra aukščiausios kvalifikacinės kategorijos torakalinės chirurgijos chirurgas. Mokslinio darbo svarbiausia sritis – plaučių chirurgijos įvairios problemos. Paskelbė daugiau kaip 190 mokslinių straipsnių Lietuvos ir užsienio spaudoje. Monografija „Spontaninis pneumotoraksas (plaučių chirurgijos problemos)“ (1997, 2-asis pataisytas ir papildytas leidimas 1999).

V. Vencevičius dalyvavo ir skaitė pranešimą I pasauliniame torakalinės chirurgijos (Atėnai, Graikija, 1977), Europos respiratologų draugijos (Berlynas, Vokietija, 1977; Ženeva, Šveicarija, 1998) kongresuose.

 

Literatūra:

1.      Vencevičius Vladas. Visuotinė lietuvių enciklopedija. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2013, t. 24, psl.

 

2.      Vencevičius Vladas. Kas yra kas Lietuvoje 2000. Vilnius: UAB „Neolitas, 2000, psl. 761.

Venckus Antanas
Venckus Antanas Image

Muzikologas, kompozitorius.

Gimė 1934 m. gruodžio14 d. Čiūteliuose, Šilutės r.
Mirė 1975 m. rugsėjo 24 d. Vilniuje.

1954 m. baigė Klaipėdos muzikos mokyklos choro dirigavimo klasę, 1959 m. – Lietuvos konservatorijos teorijos ir kompozicijos fakultetą, E. Balsio muzikos teorijos klasę. 1959–1962 m. buvo Klaipėdos muzikos technikumo, 1962–1965 m. Alma Atos meno instituto dėstytojas. Nuo 1965 m. dirbo Lietuvos konservatorijos muzikos teorijos laboratorijoje (nuo 1968 m. – vedėjas).

Nuo 1967 m. – Kompozitorių sąjungos muzikos terminų komisijos sekretorius. Paskelbė straipsnių apie daugiadermiją ir daugiatonaliją, muzikos terminologiją, sukūrė muzikos pjesių, vadovėlio „Muzikos kūrinių analizės pagrindai” (1977) vienas iš autorių. Sukūrė instrumentinių pjesių, choro dainų, variacijas smuikui (1962), 2 poemas (1968–1972), preliudą ir fugetę vargonams (1974).

Literatūra:

1. Šilutės kraštas: enciklopedinis žodynas / Šilutės rajono savivaldybės Fridricho Bajoraičio viešoji biblioteka. Šilutė: Prūsija, 2000, p. 454-455.

2. Iškilūs Žemaitijos dailininkai, muzikai, teatralai, architektai, fotomenininkai (sąvadas). III dalis (S-Ž) [interaktyvus] [žiūrėta 2016 m. kovo  17 d.].

Venckus Zigmas
Venckus Zigmas Image

Muzikologas, kompozitorius, choro dirigentas, docentas.

Gimė 1924 m. liepos 14 d. Vainute, Šilutės r.

Mirė 2003 m. gruodžio 8 d. Vilniuje.

Mokydamasis Šilutėje ir Tauragėje iš mokytojų S. Gečo ir J. Adomaičio pramoko ir muzikos. 1945 m. groti vargonais mokėsi Klaipėdos muzikos mokykloje, vėliau – Vilniaus muzikos mokykloje. 1947–1949 m. Vilniaus konservatorijoje studijavo choro dirigavimą. 1950–1953 m. Lietuvos valstybinėje konservatorijoje studijavo muzikos teoriją ir kompoziciją. 1966 m. neakivaizdiniu būdu baigė Lietuvos valstybinę konservatoriją.

1955–1968 m. vadovavo Lietuvos valstybinio radijo ir televizijos komiteto vaikų chorui ir vokaliniam ansambliui. Kolektyvai padarė daug įrašų, nemažai koncertavo ir populiarino naujas dainas. 1959–1964 m. vadovavo Vilniaus miesto vykdomojo komiteto vyrų ir moterų vokaliniams ansambliams. 1964–1976 m. Z. Venckus – Respublikinės bibliotekos moterų vokalinio ansamblio „Romuva“ (1964) vadovas. 1967–1991 m. vadovavo Lietuvos sveikatos apsaugos ministerijos Ketvirtosios valdybos respublikinės ligoninės moterų ir vyrų vokaliniams ansambliams. Šie kolektyvai daug koncertavo, pirmųjų ir kitų prizinių vietų pelnė respublikiniuose konkursuose.

Nuo 1966 m. Z. Venckus – Lietuvos valstybinės konservatorijos (dabar – Muzikos akademija) Choro dirigavimo katedros vyr. dėstytojas, docentas (nuo 1984 m.). Jis dėstė dirigavimą ir partitūrų skaitymą. Kompozitorius parengė mokslines studijas „Chorinių partitūrų skaitymo kursas“, „Lietuvių chorinė polifonija“, „Chorinių partitūrų skaitymo programa“. Chorui skirtų Z. Venckaus kūrinių publikuota įvairiuose leidiniuose JAV, Bulgarijoje, Ukrainoje, Suomijoje, Estijoje ir kt. Didžioji muzikologo kūrybos dalis skirta mažiesiems atlikėjams. Jo dainos dažnai skamba „Dainų dainelės“ respublikiniuose konkursuose.

Z. Venckus buvo respublikinių dainų švenčių konsultantas, 1964 m. 1-osios respublikinės moksleivių dainų šventės ir Šilutės rajono dainų švenčių dirigentas, chorų ir vokalinių ansamblių apžiūrų bei konkursų žiuri narys.

1975 m. Z. Venckus apdovanotas Kultūros žymūno ženklu.

Literatūra:

1. Šilutės kraštas: enciklopedinis žodynas / Šilutės rajono savivaldybės Fridricho Bajoraičio viešoji biblioteka. Šilutė: Prūsija, 2000, p. 455.

2. ZUBRICKAS, Boleslovas.  Pasaulio lietuvių chorvedžiai: enciklopedinis žinynas. Vilnius: Lietuvos liaudies kultūros centras, 1999, p. 683-684.

Vertulis Julius
Vertulis Julius Image

Dailininkas, skulptorius.

Gimė 1935 m. vasario 16 d. Bliūdsukių k., Šilutės r.

Mirė 2005 m.

1956 m. baigė Telšių taikomosios dailės technikumą. 1957–1963 m. mokėsi Valstybinio dailės instituto Skulptūros fakultete. Tuo pat metu dirbo Vilniaus lėlių teatre dailininku konstruktoriumi. Baigęs institutą iki 1979 m. dirbo dailininku Klaipėdos miesto kombinate „Dailė“ (gintaro ir metalo skyriuose).

Nuo 1962 m. J. Vertulis dalyvavo parodose. 1966 m. tapo LTSR dailininkų sąjungos nariu. Daugiausia kūrė iš metalo ir gintaro. Jo darbų yra eksponuota ir Palangos gintaro muziejuje. Sukūrė kamerinių skulptūrų (Jutos portretas, 1966), gintaro ir metalo dirbinių, paminklą tarybiniams kariams Alksnynėje (netoli Klaipėdos, 1967) ir kt. Dailininko skulptūros puošia Kuršių neriją, Palangą, Klaipėdą, Nidą, Priekulę, Šeduvą ir nemažai kitų Lietuvos vietovių. Daugelį metų             J. Vertulis gyveno ir kūrė Palangoje.

Literatūra:

1. Iškilūs Palangos krašto žmonės / parengė Donatas Mingėla. Žemaičių žemė, 2007, nr. 2, p. 72.

2. Šilutės kraštas: enciklopedinis žodynas / Šilutės rajono savivaldybės Fridricho Bajoraičio viešoji biblioteka. Šilutė: Prūsija, 2000, p. 460.

Večerskis Adolfas
Večerskis Adolfas Image

Večerskis Adolfas

Aktorius, režisierius.

Gimė 1949 m. rugsėjo 4 d. Kretingoje.

Adolfas Večerskis 1955–1960 m. mokėsi Kretingos pradinėje mokykloje, 1960–1967 m. – Šilutės 1-ojoje vidurinėje mokykloje (dab. Šilutės pirmoji gimnazija). 1969–1973 m. studijavo Lietuvos valstybinėje konservatorijoje (dab. Lietuvos muzikos ir teatro akademija). 1987–1988 m. A. Večerskis buvo Kvalifikacijos kėlimo instituto aukštesniųjų režisūros kursų klausytojas.

1992–1996 m. A. Večerskis gyveno JAV. 1992–1993 m. Niujorko tarptautiniame meno institute studijavo teatro ekonomikos vadybą. Vėliau dirbo generalinio direktoriaus asistentu, generaliniu direktoriumi garsiajame „Long Wharf Theatre“. 1997 m. – Baltijos valdybos fondo vadybos kursų klausytojas. 1973–1991 m. – Lietuvos valstybinio akademinio dramos teatro (dab. Lietuvos nacionalinis dramos teatras) aktorius. 1992–1997 m. – pirmojo po Nepriklausomybės atkūrimo privataus teatro „Vaidilos ainiai“ įkūrėjas ir vadovas, režisierius, aktorius. Nuo 1995 m. buvo Tarptautinio teatro projekto „Teatras be sienų“ („The Theather Without Borders“, Vilnius-Niujorkas-Stokholmas) vadovas, nuo 1997 m. – viešosios įstaigos A. Večerskio teatro įkūrėjas ir vadovas, režisierius, aktorius.

Nuo 2005-ųjų – Lietuvos nacionalinio dramos teatro generalinis direktorius. Vaidino daugiau nei 100 pjesių teatre, 37 televizijos spektakliuose, 21 kino filme; režisavo 13 spektaklių, išvertė 12 pjesių. Vaidino populiariame televizijos seriale „Nekviesta meilė“.

Jaunųjų aktorių konkurso (1976, 1978), televizijos laureatas už Vabalo vaidmenį filme „Paskutinis barjeras“ (1984). A. Večerskis už Pijaus Karnavičiaus vaidmenį A. Škėmos „Pabudime“ pripažintas geriausiu aktoriumi (1989).

2002 m. A. Večerskio Lietuvos nacionaliniame dramos teatre režisuotas ir itin gerai publikos lankomas spektaklis „Bamba” paskatino teatro kritikų grupę kasmet skirti sezono „Bambos” apdovanojimą už nuoseklų, principinį mėgėjiškumo profesionaliame teatre ugdymą.

Iš anglų kalbos išvertė 16 pjesių. Dalyvavo tarptautiniame teatrų festivalyje (Niujorkas, JAV, 1996). Nuo 1999 m. – Valstybinės teatro asociacijos pirmininkas, oficialus Lietuvos nacionalinio dramos teatro atstovas Europos teatrų konvencijai, 1999–2001 m. – Baltijos kultūros festivalio Šiaurės šalyse koordinatorius Lietuvai.

A. Večerskis apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Karininko kryžiumi.

 

 

Literatūra:

1. Adolfas Večerskis pagerbtas tarp moterų [interaktyvus]. 2009 m. gegužės 20 d. [Žiūrėta 2018 m. balandžio 21 d.]. Prieiga per internetą: https://www.15min.lt/vardai/naujiena/archyvas/adolfas-vecerskis-pagerbtas-tarp-moteru-1060-69471.

2. Kalpokaitė, Vlada. Nacionalinio dramos teatro vadovas – A. Večerskis. 2005 m. spalio 14 d. [Žiūrėta 2018 m. balandžio 27 d.]. Prieiga per internetą: http://www.menufaktura.lt/?m=1024&s=23560.

3. Večerskis Adolfas. Šilutės kraštas: enciklopedinis žodynas. Šilutė: Prūsija, 2000, p. 453.

4. Večerskis Adolfas. Kas yra kas Lietuvoje 97/98. Kaunas: Neolitas, 1998, p. 716.

 

Wally Aleksandra
Wally Aleksandra Image

(Doris Wally Treitz Nefedov)

Dainininkė, tekstų kūrėja.

Gimė 1942 m. gegužės 19 d. Šilutėje.

Mirė 1969 m. liepos 31 d. prie Miuncheno, Vokietijoje.

Aleksandros tėvai gyveno Šilutėje, netoli geležinkelio stoties. Antrojo pasaulinio karo metais tėvas pašauktas į vokiečių kariuomenę. 1944 m. Aleksandros mama su trimis dukterimis emigravo į Vokietiją, apsigyveno Kylyje. Čia anksti pasireiškė būsimosios žvaigždės muzikiniai gabumai. Ketverių metų Aleksandra vaidino nykštuką pasakoje „Snieguolė ir septyni nykštukai“. Vėliau lankė muzikos mokyklą, dainavo bažnyčios chore, piešė, kūrė eiles ir rašė trumpas noveles.

1960 m. paliko Kylio Richardo gimnaziją ir pradėjo studijuoti grafiką. 1961 m. nutraukė studijas, uždarbiavo dainuodama su gitara Hamburgo klubuose įvairiomis kalbomis šlagerius, balades ir liaudies dainas. 1962 m. Aleksandra dalyvavo „Mis Vokietija“ konkurse ir užėmė 9 vietą. Tais pačiais metais Hamburgo rusiškame restorane Aleksandra susipažino su trisdešimčia metų vyresniu emigrantu Nikolajumi Nefedovu. Su juo porą mėnesių atostogavo JAV. Grįžę į Hamburgą, susituokė ir 1963 m. susilaukė sūnaus Aleksandro. Iš jo vardo ir atsidaro sceninis vardas – Aleksandra.

1964 m. ji išsiskyrė su vyru ir išvyko į Ispanijos regioną – Andalūziją, kur penkias savaites gyveno čigonų tabore. Grįžusi į Hamburgą, mokėsi aktorystės privačioje Margot Höpfner artistų mokykloje, grojo klubuose, restoranuose, baruose, kol ją pastebėjo žymus prodiuseris Fredas Weyrichas. Jis pasiūlė išleisti plokštelę, kuri kritikų buvo įvertinta puikiai, ir pasirašyti sutartį. Taip prasidėjo stulbinanti Aleksandros karjera.

Ji koncertavo Anglijoje, Ispanijoje, Prancūzijoje, lankėsi tuometinėje Sovietų Sąjungoje, dalyvavo daugybėje radijo ir televizijos laidų. Repertuaro pagrindą sudarė Aleksandros kūryba – muziką ir dainų tekstus kūrė pati. Kūrybiniai ryšiai siejo su populiariais kompozitoriais Udo Jurgensu, Ralfu Soja, Rudžiu Baneriu, Hansu Bliumu, kurie jos tekstams rašė muziką. Ji bendradarbiavo su prancūzų estrados legendomis Šarliu Aznavūru, Žilberu Beko, Salvadoru Adamo.

1967 m. ji išrenkama geriausia dainininke ne tik Vokietijoje, bet ir Prancūzijoje. Tais pačiais metais Aleksandra spaudoje tituluojama gražiausia Vokietijos moterimi. Per trejus metus ji išleidžia keturias plokšteles, šešios jos dainos tampa šlageriais. Aleksandra ruošėsi turnė po Prancūziją, kurioje jos koncertus numatyta rengti olimpiniuose stadionuose, ketino užkariauti ir JAV. Su nuolat kylančios estrados žvaigždės populiarumu buvo siejamos didelės viltys, tačiau 1969 m. liepos 31 d. ji žuvo autovarijoje prie Miuncheno.

Literatūra:

1. Alexandra Doris Nefedov [interaktyvus] [žiūrėta 2016 m. balandžio 1 d.].

2. PUPŠYS, Vaidotas. Aleksandra – Šilutėje gimusi žvaigždė. Pamarys, 2003, gegužės 23, Nr. 41, p. 5.

3. Šilutės kraštas: enciklopedinis žodynas / Šilutės rajono savivaldybės Fridricho Bajoraičio viešoji biblioteka. Šilutė: Prūsija, 2000, p. 437-438.

4. TOLEIKIENĖ, Kristina. „Ten, kur stovėjo mano lopšys”. Šilokarčema, 2011, birželio 14, Nr. 46, p. 8.

Zubė Linas
Zubė Linas Image

Teatro režisierius, aktorius.

Gimė 1956 m. liepos 7 d. Petrelių k., Šilutės r.

1963–1967 m. baigė Petrelių pradinę mokyklą, 1967–1969 m. – Saugų vidurinę. 1969–1974 m. lankė Klaipėdos 1-ąją mokyklą-internatą. 1977–1981 m. Valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultete (dabar Klaipėdos universiteto Menų fakultetas) studijavo kultūros bei švietimo darbą ir režisūrą.

1974–1977 m. dirbo Klaipėdos valstybinėje rajoninėje elektrinėje darbininku, 1981–1986 m. – Valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultete asistentu, 1986–1990 m. – Jūrų prekybos uosto kultūros namuose liaudies teatro režisieriumi. 1991 m. L. Zubė dirbo Lietuvos muzikos akademijoje. Nuo 2000 m. – VšĮ Klaipėdos lėlių teatro steigėjas bei aktorius. Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Teatro katedros docentu tapo nuo 2004 m. L. Zubė – šeimos teatro „Lino lėlės“ steigėjas, režisierius bei aktorius. Teatras buvo įsteigtas 2012 m.

L. Zubė ne tik aktorius bei režisierius, bet ir Klaipėdos sklandymo klubo instruktorius, pilotų mokyklos mokymų vadovas.

1998 m. tarptautiniame lėlių teatrų festivalyje „Banaanikala-98“ Taline (Estija) aktoriai L. Zubė ir V. Beržinis gavo geriausių lėlininkų apdovanojimą už spektaklį „Atostogos pas dėdę Titą“. 2006 m. dalyvavo VII tarptautiniame lėlių teatrų festivalyje-konkurse „Aitvaras“ (Alytus), kuriame buvo pripažintas geriausiu festivalio aktoriumi. 2007 m. gavo apdovanojimą „Padėkos kaukė“ už nuopelnus lėlių teatrui.

L. Zubė rašo mokslinių darbų rinkinius apie savo dėstomą dalyką, kuriuos leidžia Klaipėdos universitetas. Daug vaidina, režisuoja, kuria ir įgyvendina projektus.

Retai aplanko Šilutę, retai vaidina savo spektaklius, bet visada prisimena Petrelių k. (Šilutės r.) – savo gimtinę.

 

Literatūra:

1. ZUBĖ, Linas. Anketa Šilutės personalijų žinynui : [atsakymai į anketoje pateiktus klausimus]. Rankr. [Šilutė : Šilutės rajono savivaldybės F. Bajoraičio viešoji biblioteka, 2016]. 4 p.

Gajauskienė Virginija
Gajauskienė Virginija Image

Mėgėjų dramos teatro režisierė.

Gimė 1932 m. sausio 22 d. Eiciūnų k., Šakių r.

Mirė 2016 m. spalio 8 d. Šilutėje.

Virginija Gajauskienė gimė 1932 m. sausio 22 d. Eičiūnų k., Paežerėlio vls., Šakių apsk. Mokėsi Kriūkų (Šakių r.) vidurinėje mokykloje. Nuo 1953 m studijavo Kauno žemės ūkio akademijoje, įgijo agronomės specialybę. Dirbo vadovaujantį darbą Sudarge (Šakių r.), Prienuose, Skuode  ir Rusnėje (Šilutės r.).

1977 m. atsikėlė gyventi į Rusnės salą. Dirbo agronome Rusnės žuvininkystės ūkyje. Gyvendama šiame miestelyje per ilgą laiką įkūrė dvi mėgėjų teatro trupes „Potvynį“ ir „Keltą“.

Režisavo R. Narečionio „Nuostabų bičiulį“ (1977), N. Gogolio „Vedybas“ (1978), J. Vaičiūno „Patriotus“ (1996), A. Arbuzovo „Tanią“ (2003), H. Zudermano „Kelionę į „Tilžę“ (2007) ir kt. spektaklius.

Mėgėjų teatrų festivalyje „Pastogė-97“ Rusnės mėgėjų trupė parodė B. Sruogos „Uošvę“. Vertinimo komisija prizą skyrė aktoriui Robertui Povilaičiui, o trupė išrinkta į geriausiųjų šalies mėgėjų teatrų dešimtuką.

V. Gajauskienė dirbo daug įvairiausių darbų, tačiau tikrasis jos pašaukimas visada buvo kultūra, drama ir kūryba. Pamario krašto režisierė, mėgėjų dramos teatro legenda, talentinga asmenybė Rusnės salos kartų kartoms nešė dramos grožio šviesą. Režisierės  pastatyti spektakliai   praturtino mėgėjų dramos teatrą, garsino Pamario krašto vardą Lietuvoje  bei įkvėpė didžiuotis  kuriama  kultūra krašte.

Literatūra:

1.      Mažutis, Romualdas. Moteris, vadinanti save ragana. Mėlinauskas, Stasys. Rusnė. Šaktarpio skaitiniai. Šilutė, 2020, psl. 288–294.

2.      Rusnė atsisveikina su režisiere Virginija Gajauskiene (1932–2016) [interaktyvus]. Žiūrėta 2020 m. birželio 17 d. Šilainės kraštas. 2016 m. spalio 13 d. Prieiga per internetą: https://www.silaineskrastas.lt/gyvenimas/rusne-atsisveikina-su-rezisiere-virginija-gajauskiene-1932-2016/

Sabonytė-Kazlauskienė Aldona
Sabonytė-Kazlauskienė Aldona Image

Sabonytė-Kazlauskienė Aldona

 

Pedagogė, poezijos knygų autorė.

 

Gimė 1935 m. gruodžio 2 d. Švobiškių k., Alytaus r.

 

Mirė 1918 m. rugpjūčio 18 d. Dauguose, Alytaus r.

 

Aldona Sabonytė-Kazlauskienė 1955 m. baigė Alovės (Alytaus r.) vidurinę mokyklą. Tais pačiais metais įstojo į Vilniaus pedagoginio instituto Lietuvių kalbos ir literatūros fakultetą (dab. Lietuvos edukologijos universitetas), kuriame tuo metu dirbo iškilios asmenybės, kaip antai, prof. Vincas Auryla (dėstė vaikų literatūrą), docentė Petronėlė Bernadišienė (akcentologiją), J. Cieška (antikinę literatūrą), Elžbieta Mikalauskaitė (fonetiką), doc. Marcelinas Ročka (literatūros teoriją), Aldona Vaitiekūnienė (lietuvių literatūrą), Zigmas Zinkevičius (dialektologiją) ir kt. Šios asmenybės formavo būsimos mokytojos ir literatės veiklos pamatą.

1960 m., baigusi studijas,  A. Sabonytė-Kazlauskienė pradėjo dirbti mokytoja Rusnės (Šilutės r.) kurčių-nebylių mokykloje-internate (dab. Rusnės specialioji mokykla). 1985–1990 m. ji buvo direktoriaus pavaduotoja auklėjamajam darbui. Kartu su šios mokyklos direktoriumi Rapolu Rimašausku 1978 m. parašė „Lietuvių kalbos vadovėlį“ 8 klasei (spec. mokykloms). Ji buvo apdovanota „Švietimo žymūno“ ženkleliu, įvairiais padėkos raštais, darbo veterano medaliu.

A. Sabonytė-Kazlauskienė buvo aktyvi saviveiklininkė, išsiskyrė balso melodingumu, dainavo Rusnės tremtinių ansamblyje ir moterų ansamblyje. Į užtarnautą poilsį ji išėjo 1995 m., net 45-erius metus atidavusi Lietuvos mokyklai, bet ir toliau talkindavo pavaduodama darbo koleges.

Sugrįžusi gyventi į gimtąją Dzūkiją, gyvendama Dauguose (Alytaus r.), A. Sabonytė-Kazlauskienė tęsė poetinę veiklą. Ji tapo Alytaus apskrities literatų klubo „Tėkmė“ ir Lietuvos nepriklausomų rašytojų sąjungos nare, išleido 12 poezijos knygų. Eilėraščiai spausdinti Šilutės rajono spaudoje, poezijos rinktinėje „Pabūk džiaugsmu“ (1987), knygose „Dvidešimt ir vienas Šilutės užburtas“ (1996), „Eiliavimai“ (1995). 1999 m. išleido savo pirmąją eilėraščių knygą „Kryžkelės dangus“. Gerai žinomos jos poezijos knygos „Balta akacijų šviesa“ (2011) ir „Pražydo meilė klevuose“ (2010). Daug jos sukurtų eilių spausdino Lietuvos savaitraščiai, sukurtiems tekstams buvo kuriamos melodijos, dainuojamos dainos. Pati eilių autorė dainavo Daugų moterų ansamblyje „Suvingio banga“, dalyvaudavo daugelyje poezijos švenčių, susitikimų mokyklose, skaitė savo eiles poezijos mėgėjams, plačiajai visuomenei.

 

Literatūra:

1.      Šilutės kraštas: enciklopedinis žodynas. Šilutė: Prūsija, 2000, p. 193–194.

 

2.      Kondratas, Benjaminas. Kūrėjų pėdsakais Alytaus krašte. Vilnius: Karminas, 2013, p. 158.

3.      Jarusevičienė, Birutė. Alovės pagrindinėje mokykloje vyko literatūrinė popietė „Kūrėjų portretai“ [interaktyvus]. 2015 m. gruodžio 11 d. [Žiūrėta 2018 m. rugpjūčio 24 d.]. Prieiga per internetą: https://www.alytus.rvb.lt/?p=12525

 

 

Stancikas Edmundas Regimundas
Stancikas Edmundas Regimundas Image

Edmundas Regimundas Stancikas

Ekonomistas, ekonomikos mokslų habilituotas daktaras, profesorius.

Gimė 1937 m. balandžio 13 d. Lazduonėnų k. Šilutės r.

Mirė 2018 m. rugsėjo 8 d. Vilniuje.

Edmundas Regimundas Stancikas 1946–1951 m. mokėsi Tauragės vidurinėje mokykloje, 1951–1955 m. – Pagėgių vidurinėje mokykloje, 1955–1960 m. studijavo Vilniaus universiteto Ekonomikos fakultete.

1960–1969 m. E. R. Stancikas dirbo Baldų projektavimo konstravimo biure ekonomistu, skyriaus vedėju, direktoriaus pavaduotoju, 1969–1987 m. – direktoriumi. 1987–1992 m. – Vilniaus universiteto katedros vedėjas, 1992–1999 m. – AB „Skraja“ prezidentas. Nuo 1999 m. – Kauno technologijos universiteto Ekonomikos ir vadybos fakulteto Kokybės vadybos katedros profesorius.

E. R. Stancikui vadovaujant Baldų projektavimo konstravimo biurui baldų projektuotojai sukūrė baldus Lietuvos nacionalinei Martyno Mažvydo bibliotekai, Vilniaus sporto rūmams, Lietuvos valstybiniam akademiniam dramos teatrui (dab. Lietuvos nacionalinis dramos teatras), Nacionalinei filharmonijai ir kitiems svarbiems objektams.

Nuo 1987 m. E. R. Stancikas vėl pasinėrė į pedagoginę veiklą Vilniaus universitete. Paskelbė daugiau kaip 50 mokslinių publikacijų, iš jų 4 monografijas.

1992 m. stebėtojų taryba E. R. Stanciką išrinko AB „Skraja“ prezidentu“. Jis vėl susiejo savo veiklą su baldų pramone, kartu nepamiršo savo pedagoginės ir mokslinės veiklos. 1998 m. E. R. Stancikas išrinktas Tarptautinės informacijos akademijos akademiku.

Mokslininkas 1967 m. lapkričio 27 d. Vilniaus valstybiniame universitete (dab. Vilniaus universitetas) apgynė ekonomikos mokslų daktaro disertaciją „Savikainos sumažinimo rezervai ir jų panaudojimas Lietuvos TSR baldų pramonėje“. 1990 m. spalio 16 d. Leningrado (dab. Sankt Peterburgas) N. Voznesenskio finansų ir ekonomikos institute apgynė ekonomikos mokslų habilituoto daktaro disertaciją „Darbo apmokėjimo organizavimo tobulinimas rinkos sąlygomis“.

 

Literatūra:

1. Edmundas Regimundas Stancikas [interaktyvus]. Žiūrėta 2019 m. rugpjūčio 3 d. Prieiga per internetą: <https://www.vrk.lt/statiniai/puslapiai/n/rinkimai/20001008/kandvl.htm-141044.htm>.

2. Edmundas Regimundas Stancikas. Lietuvos rytas, 2018 m. rugsėjo 11 d., p. 19 („Krašto žinios“).

3. Stancikas Edmundas Regimundas. Šilutės kraštas. Enciklopedinis žodynas. Šilutė: Prūsija, 2000, p. 455-456.

 

Šarkauskienė Asta
Šarkauskienė Asta Image

Klaipėdos universiteto Kūno kultūros katedros docentė, mokslų daktarė.

Gimė 1970 m. gegužės 8 d. Jurkaičių k., Šilutės r.

Pradinę bei vidurinę mokyklą baigė Švėkšnoje, Šilutės r. Mokydamasi mokykloje aktyviai sportavo, dalyvavo varžybose atstovaudama Šilutės rajoną bei Lietuvą. A. Šarkauskienė – Šilutės rajono vidutinių nuotolių bėgimo rungčių rekordininkė. Šie rekordai iki šiol yra išlikę nepagerinti.

1992 m. Vilniaus pedagoginiame universitete įgijo kūno kultūros mokytojo specialybę, 2005 m. Klaipėdos universitete – sporto magistro laipsnį, 2011 m. tame pačiame universitete – daktaro mokslo laipsnį.

A. Šarkauskienė 1992–1993 m. dirbo Vilniaus 27-ojoje vidurinėje mokykloje, 1994–2003 m. „Vyturio“ vidurinėje mokykloje, 2003–2005 „Mažvydo“ pagrindinėje mokykloje kūno kultūros mokytoja. 2004–2011 m. – Klaipėdos universiteto Pedagogikos fakulteto Kūno kultūros katedros asistentė, nuo 2013 m. – docentė.

Kraštietė yra Lietuvos olimpinės akademijos tarybos bei Baltijos sporto mokslo asociacijos narė.

A. Šarkauskienė yra parengusi monografiją „11−13 metų vaikų prigimtinių fizinių galių plėtotė neformaliai ugdant mokykloje“ (2015) bei metodinę knygą „Jaunųjų paauglių neformaliojo fizinio ugdymo mokykloje programa“ (2013), apie 20 mokslinių straipsnių, kurie spausdinti recenzuojamuose Lietuvos ir užsienio periodiniuose leidiniuose.

Nuolatos dalyvauja ir skaito pranešimus tarptautinėse konferencijose. Per pastaruosius 5 metus dalyvavo 17 mokslinių konferencijų Lietuvoje ir užsienyje.

Dalyvauja tarptautiniuose ir nacionaliniuose projektuose, mokslo konferencijose, veda seminarus švietimo bendruomenės nariams.

Apdovanota Kūno kultūros ir sporto departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės atminimo medaliu „Už aktyvią veiklą ir indėlį plėtojant sporto mokslą“ (2011); Lietuvos olimpinės akademijos medaliu „Už nuopelnus olimpiniam švietimui“ (2014 ); Lietuvos tautinio olimpinio komiteto garbės diplomu „Už nuopelnus olimpiniam švietimui Lietuvos olimpinės akademijos veiklos 25-mečio proga“ (2014).

Literatūra:

1. ŠARKAUSKIENĖ, Asta. Anketa Šilutės personalijų žinynui : [docentės atsakymai į anketoje pateiktus klausimus]. Mašinr. [Šilutė : Šilutės rajono savivaldybės F. Bajoraičio viešoji biblioteka, 2016]. 2 p.

Šarmavičiūtė Jurga
Šarmavičiūtė Jurga Image

Dailininkė iliustruotoja.

Gimė 1975 m. lapkričio 1 d. Šilutėje.

1993 m. Jurga Šarmavičiūtė baigė Šilutės pirmąją vidurinę mokyklą (dab. Šilutės pirmoji gimnazija). 1994–1998 m. studijavo Vilniaus dailės akademijos Klaipėdos vizualinio dizaino katedroje dizaino specialybę, 1998–2005 m. – grafiką Vilniaus dailės akademijoje (Menų krypties grafikos, taikomosios grafikos magistratūros studijų programa). J. Šarmavičiūtė nuo 2001 m. dirba laisvai samdoma dailininke iliustruotoja. Nuo 2007 m. dalyvauja kūrybinės studijos „Tu gali sukurti knygą“ veikloje.

Dalininkė kuria knygų viršelius vaikams, paaugliams ir suaugusiems. Meninė kūryba pristatoma respublikinėse ir tarptautinėse parodose.

Šilutės Fridricho Bajoraičio viešojoje bibliotekoje J. Šarmavičiūtė 1999 m. surengė pirmąją personalinę grafikos darbų parodą. 2000 m. surengta grafikos paroda „Prakalbintas metalas“ (Vilnius), 2001 m. – ketvirtoji tarptautinė mažosios grafikos trienalė (Vilnius), 2003 m. – piešinių paroda „Požiūris“ (Vilnius), 2011 m. – paroda „Iliustrarium: šiuolaikinės Lietuvos vaikų knygų iliustracijos“ (Iltalija).

Iliustravo knygas „Pasaka apie Rokį ir rožes“ (aut. Ričardas Elijošius), „Terapinės pasakos“ (aut. Maria Molicka) ir daugelį kitų.

2008 m. dailininkei skirtas Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos (IBBY) Lietuvos skyriaus meniškiausios knygos diplomas už knygą „Terapinės pasakos“.

 

Literatūra:

1. Šarmavičiūtė, Jurga. Apklausos anketa : [atsakymai į anketoje pateiktus klausimus]. Rankr. [Šilutė : Šilutės rajono savivaldybės F. Bajoraičio viešoji biblioteka]. 1 p.

2. Šarmavičiūtė Jurga [interaktyvus]. [Žiūrėta 2017 m. liepos 25 d.]. Prieiga per internetą: <http://lithuanianculture.lt/atlikejai/jurga-sarmaviciute/>.

 

Stanaitis Jonas
Stanaitis Jonas Image

Gydytojas chirurgas, habilituotas medicinos mokslų daktaras.

Gimė 1919 m. rugsėjo 20 d. Matarnų k., Vilkaviškio r.

Mirė 1997 m. balandžio 16 d. Vilniuje.

Jonas Stanaitis 1939 m. baigė Alytaus valstybinę gimnaziją,1943 m. – Vytauto Didžiojo universitetą. 1944–1945 m. buvo ambulatorijos vedėju ir gydytoju Tauragės apskrityje, Šilalėje. 1945–1946 m. dirbo Žemaičių Naumiesčio (Šilutės r.) ambulatorijos gydytoju, 1946–1951 m. – Šakių apskrities ligoninės Zypliuose vyriausiuoju gydytoju ir Chirurginio skyriaus vedėju. J. Stanaitis buvo šių ligoninių Chirurginio skyriaus vedėju: 1951–1952 m. – Lazdijų ligoninės, 1953–1955 m. – Skuodo rajono ligoninės, 1955–1963 m. – Šilutės centrinės ligoninės. 1963–1972 m. – respublikinio Tuberkuliozės mokslinio tyrimo instituto Vilniuje Plaučių chirurgijos skyriaus vedėjas, 1972–1973 m. – Vilniaus eksperimentinės ir klinikinės medicinos mokslinio tyrimo instituto vyresnysis mokslinis bendradarbis. J. Stanaitis 1973–1997 m. ėjo  Lietuvos sveikatos apsaugos ministerijos Patentų, licencijų, išradimų, racionalizacinių pasiūlymų ir įdiegimų skyriaus vedėjo pareigas.

Mokslinių darbų kryptis – traumatologija, krūtinės ląstos ir pilvo organų chirurgija. J. Stanaitis Šakių apskrities ligoninėje Zypliuose įkūrė Chirur­gijos skyrių. 1959 m. pirmasis Lietuvoje iš rajone dirban­čių chirurgų apgynė medicinos mokslų kandidato diserta­ciją „Blauzdos kaulų lūžiai ir jų gydymas rajonuose“. Šilutėje įkūrė Traumatologijos ir Kraujo perpylimo skyrius. 2 išradimų ir 8 racionalizacinių pasiūlymų autorius bei bendraautoris, kelių dešimčių mokslo publikacijų autorius. 1958 m. sukūrė aparatą (nuo 1962 m. gamintą serijiniu būdu) blauzdos kaulų lūžiams atitaisyti. 1970 m. sukūrė siurblį skysčiui iš krūtinės ląstos išsiurbti. 1974 m. apgynė medicinos mokslų daktaro (habil. dr.) disertaciją „Pleuros empiemos diagnostika ir gydymas stacionaro sąlygomis“. Pasiūlė originalų empiemos chi­rurginį gydymą – hemipleurektomiją. Paskelbė mokslinių straipsnių. Išleistos knygos: „Pleuros empiema“ (1977), „Urgentinė chirurgija“ (su kt., 1974), „Riboti plaučių šešėliai“ (su E. Bagdonu ir V. Lapinsku, 1980). Vadovėlio „Traumatologija“ (1994) vienas iš autorių. Parašė prisiminimų knygą „Usnynas“ (išleista 2000).

1977 m. J. Stanaitis Maskvoje apdovanotas bronzos medaliu už siurblio skysčiui iš krūtinės ląstos išsiurbti išradimą. 1993 m. jam suteiktas habilituoto medicinos daktaro vardas. 1995 m. už darbus krūtinės ląstos chirurgijoje 2-ajame Lietuvos širdies ir krūtinės chirurgų draugijos (Societas chirurgica cardiothoracalis Lithuaniae) suvažiavime buvo išrinktas Garbės nariu.

 

Literatūra:

 

1.      Jonas Stanaitis. Visuotinė lietuvių enciklopedija. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2012, t. 22, psl. 432–433.

 

2.      Stanaitis Jonas. Šilutės kraštas: enciklopedinis žodynas. Šilutė: Prūsija, 2000, psl. 360.

Šidlauskas Marijus
Šidlauskas Marijus Image

Literatūros dėstytojas, literatūrologas, docentas.

Gimė 1953 m. gegužės 1 d. Pagėgiuose.

1971 m. baigė Šilutės 1-ąją vidurinę mokyklą (dabar Šilutės pirmoji gimnazija). 1971–1976 m. mokėsi Vilniaus universitete. 1987–1990 m. – aspirantūra Vilniaus universitete.

1976–1985 m. M. Šidlausko pirmoji darbovietė buvo Klaipėdos 22-oji vidurinė mokykla, kurioje dirbo anglų k. mokytoju. 1985–1991 m. dėstė Vilniaus konservatorijos Klaipėdos fakultete anglų kalbą ir lietuvių literatūrą. Nuo 1991 m. – Klaipėdos universiteto lietuvių literatūros dėstytojas, o nuo 1993 m. – Literatūros katedros docentas.

M. Šidlauskas rašo straipsnius spaudoje, skaito paskaitas mokytojams, rengia knygų pristatymus bei kultūros renginius Klaipėdos apskrities viešojoje I. Simonaitytės bibliotekoje. Parašė dvi autorines knygas: „Poetas ir visuomenė XIX–XX amžių sankirtose“ (1994) bei „Orfėjas mokėjo lietuviškai“ (2006). Naujausia knyga – „Vartai į abi puses: Viktoriją Daujotytę kalbina Marijus Šidlauskas“ (2015). Išverstos knygos: Terry Eagleton „Įvadas į literatūros teoriją“ (2000); John Naughton „Trumpa ateities istorija: interneto ištakos“ (2006 m. su Vida Kalpokaite). Paskelbė daugiau kaip 200 straipsnių ir recenzijų respublikinėje bei regioninėje spaudoje.

Jam yra įteiktos Jotvingių (1996), I. Simonaitytės (2008), Vytauto Kubiliaus (2014) premijos.

M. Šidlauskas Šilutę laiko savo gimtuoju miestu, su kuriuo sieja ne tik vaikystės ir paauglystės sentimentai, bet ir dėmesys Mažosios Lietuvos istorijai bei kultūrai. Šilutėje tebegyvena jo sesuo Renata su tėvu.

 

Literatūra:

1. ŠIDLAUSKAS, Marijus. Anketa Šilutės personalijų žinynui : [atsakymai į anketoje pateiktus klausimus]. Rankr. [Šilutė : Šilutės rajono savivaldybės F. Bajoraičio viešoji biblioteka, 2016]. 3 p.

Šikšnius Audrius
Šikšnius Audrius Image

Miškininkas, poetas, prozininkas.

Gimė 1962 m. liepos 7 d. Aleksandrijoje, Skuodo r.

Baigęs Aleksandrijos (Skuodo r.) aštuonmetę mokyklą Audrius Šikšnius įstojo į Kauno A. Kvedaro miškų technikumą (dab. Kauno miškų ir aplinkos kolegija), kur įgijo miškininko profesiją.

Baigęs mokslus A. Šikšnius gavo darbą Druskininkuose, „Eglės“ sanatorijoje, nes ši įstaiga vienintelė tuometinėje tarybinėje Lietuvoje turėjo landšafto inžinieriaus etatą. Vėliau jis tapo Druskininkų kultūros namų direktoriumi. Druskininkuose pragyveno 13 brandžių savo gyvenimo metų.

A. Šikšnius yra poezijos konkurso „Žydinti vyšnios šakelė“ diplomantas (2008) ir laureatas (2009), antrojo „Šilokarčemos“ miniatiūrų konkurso nugalėtojas (2007), Fridricho Bajoraičio literatūrinės premijos laureatas (2012). Šiuo metu A. Šikšnius yra Lietuvos nepriklausomų rašytojų sąjungos narys.

Rašytojo išleistos poezijos ir prozos knygos: „Namų link“ (2008), „Toli nuo dangaus“ (2009), „Kur keliai po rugius išsivaikšto“ (2010), „Du keršuliai karveliai“ (2011), „Atsivėrimai“ (2012), „Paklausk žalčio“ (2013), „Motinų valanda“ (2014), „Gyvenimo gyventojai“ (2015), „Žiemojantis angelas“ (2016).

Šilutės rajone A. Šikšnius gyvenimą pradėjo kurti nuo 1991 m. Čia atrado savo ramybės uostą.

 

Literatūra:

1. Šikšnius, Audrius. Anketa Šilutės personalijų žinynui : [atsakymai į anketoje pateiktus klausimus]. Rankr. [Šilutė : Šilutės rajono savivaldybės F. Bajoraičio viešoji biblioteka, 2016]. 2 p.

Šimkus Gediminas
Šimkus Gediminas Image

Dramos režisierius, režisūros ir vaidybos disciplinų pedagogas.

Gimė 1938 m. liepos 20 d. Nemeiluose, Tauragės r.

Gediminas Šimkus 1950 m. mokėsi Tauragės 2-ojoje vidurinėje mokykloje, 1955 m. – Šilutės 1-ojoje vidurinėje (dab. Šilutės pirmoji gimnazija) ir jaunimo vakarinėje mokykloje. 1962 m. baigė Vilniaus politechnikumą (dab. Vilniaus technologijų ir dizaino kolegija), 1969 m. – Lietuvos valstybinę konservatoriją (dab. Lietuvos muzikos ir teatro akademija).

1958–1961 m. dirbo Šilutės remonto fabrike, autotransporto biure. Nuo 1958 m. – Šilutės kultūros namų dramos kolektyvo narys. 1961–1966 m. G. Šimkus buvo liaudies teatro aktorius, režisierius, pastatymų dalies vedėjas, rajono kultūros namų direktorius.

1966 m. režisierius persikėlė gyventi į Raseinius, kur įkurė liaudies teatrą, vaikų studiją. 1966–1972 m. pastatė 16 spektaklių. 1972 m. G. Šimkus pakviečiamas į Klaipėdos fakultetus dėstyti režisūros ir vaidybos disciplinos. Dirbdamas Klaipėdoje jis 1976 m. įkūrė Medienos medžiagų kombinato dramos kolektyvą, 1979 m. – Mokytojų namų novelės teatrą bei dar keletą dramos kolektyvų.

G. Šimkus 1979–1986 m. buvo kasmetinių Klaipėdos Jūros švenčių gatvės karnavalų vyriausiasis režisierius bei daugelio kitų renginių režisierius. 1980–1988 m. jis dirbo Lietuvos konservatorijos Klaipėdos fakultetų Režisieriaus  katedros vedėju. 1988 m. G. Šimkui suteiktas mokslinis pedagoginis docento vardas (humanitariniai mokslai). 1988–1996 m. jis buvo Teatrinio meno fakulteto dekanas.

Ilgamečio pedagoginio darbo laikotarpiu parengė daugiau kaip 170 režisierių, su spektakliais dalyvaudavo tarptautiniuose festivaliuose, režisavo per 20 spektaklių.

Daugelis G. Šimkaus auklėtinių sukūrė savo teatrus, sėkmingai dirba šalyje, yra pelnę tarptautinį pripažinimą. Režisierius apdovanotas padėkomis, pelnęs tarptautinį pripažinimą. Parašė ne vieną metodinį leidinį, daugybę įvairiausių straipsnių, recenzijų teatro tematika.

 

Literatūra:

1. Šimkus, Gediminas. Anketa Šilutės personalijų žinynui : [atsakymai į anketoje pateiktus klausimus]. Rankr. [Šilutė : Šilutės rajono savivaldybės F. Bajoraičio viešoji biblioteka, 2016]. 2 p.

Šmitas Eduardas
Šmitas Eduardas Image

Pedagogas, visuomenininkas, solistas, chorų vadovas

Gimė 1926 m. liepos 18 d. Švėkšnoje, Šilutės r.

Mirė 2009 m. sausio 21 d. Vilkyčiuose, Šilutės r.

1940–1945 m. mokėsi Švėkšnos gimnazijoje. 1945 m. rudenį išvyko mokytis į Šilutės gimnaziją. 1946 m. balandžio 19 d., per abitūros egzaminus, buvo suimtas ir įkalintas Šilutės kalėjime. Vėliau nuteistas 3 metams kalėti ir išvežtas į pataisos darbų lagerį. Jis kalėjo Magadano lageriuose. 1947 m. vasario mėnesį TSRS Aukščiausiasis Teismas peržiūrėjo bylą ir nuosprendis pakeistas į sąlyginę bausmę. 1947 m. spalio 30 d. tremtinys išplaukė iš Magadano, o gruodžio 11 d. pasiekė Vilnių.

1948–1949 m. dirbo Šilutės miškų pramonės ūkyje gamybos techniku. 1950 m. pavasarį Šilutės gimnazijoje eksternu išlaikė brandos egzaminus, o rudenį pradėjo mokytojauti Agluonėnuose (Klaipėdos r.). Nuo 1952 m. dirbo Vilkyčių (Šilutės r.) pagrindinėje mokykloje, mokė muzikos, rusų ir vokiečių kalbų. 1955–1958 m. studijavo Šiaulių pedagoginiame institute rusų kalbą ir literatūrą, vėliau – Vilniaus pedagoginiame institute Rusų kalbos katedroje. 1966 m. TSRS Aukščiausiasis Teismas pripažino, kad jokių nusikaltimų E. Šmitas nebuvo padaręs ir jį reabilitavo. E. Šmitas priklausė Šilutės politinių kalinių ir tremtinių sąjungai.

Didelę reikšmę jo gyvenime turėjo dainavimas: dalyvaudavo įvairiuose choruose, vadovavo mokyklos mokinių, kolegų chorams, saviveiklos būreliams, atlikdavo solo partijas. 1962 m. Vilniuje, respublikiniame solistų konkurse, jis užėmė 1-ąją vietą. Porą metų dainavo Klaipėdos politinių kalinių ir tremtinių chore, nuo 1995 m. – Šilutės politinių kalinių ir tremtinių chore „Pamario aidas“, kuriam kūrė dainų tekstus ir muziką. 2010 m. choras „Pamario aidas“ išleido kompaktinę plokštelę „Atminki, drauguži“, kurioje skamba didelė dalis E. Šmito sukurtų dainų.

2006 m. parašė prisiminimų knygą „20 mėnesių pragare“. Jo straipsniai išspausdinti knygoje „Švėkšna atsiminimuose“ (1999), o keletas eilėraščių – leidinyje „Švėkšnos lyra“ (2009). Po E. Šmito mirties jo dukra Rita Šmitaitė-Beniušienė išleido leidinį „Eduardas Šmitas: nepalūžęs tremtyje“ (2010), kurioje pateikta knyga „20 mėnesių pragare“, papildyta kolegų, draugų, buvusių mokinių, pažinojusių E. Šmitą, prisiminimais, nuotraukomis, E. Šmito sukurtų dainų žodžiais ir muzika.

E. Šmitui suteikta nemažai garbės apdovanojimų už nuoširdų darbą su mokiniais, jų paruošimą rajono olimpiadoms, už gerus mokinių ir suaugusiųjų chorų pasirodymus rajono ir respublikinėse dainų šventėse ir konkursuose, už saviveiklos spektaklių režisavimą.

Literatūra:

1. BENIUŠIENĖ, Rita. Anketa Šilutės personalijų žinynui : [ anketoje pateikiami duomenys apie Eduardą Šmitą ir jo veiklą]. Rankr. [Šilutė : Šilutės rajono savivaldybės F. Bajoraičio viešoji biblioteka, 2016]. 2 p.

2. JAGINTAVIČIENĖ, Lijana. Visuomenininkas E. Šmitas gyvas jį pažinojusiųjų atmintyje. Šilutės naujienos, 2009, balandžio 2, Nr. 25.

3. TOLEIKĖ, Aldona. Eduardas Šmitas – Pamario krašto šviesulys. Iš www.kasdien.lt [interaktyvus] [žiūrėta 2016 m. balandžio 7 d.]. Prieiga per internetą:

<http://www.kasdien.lt/Pradzia/Regionai/Klaipedos/Eduardas-Smitas-Pamario-krasto-sviesulys>.

Šnaras Antanas
Šnaras Antanas Image

Skulptorius.

Gimė 1959 m. rugpjūčio 19 d. Gergždeliuose, Šiaulių r.

Antanas Šnaras 1984 m. baigė Lietuvos dailės institutą (dab. Vilniaus dailės akademija). 1984–1986 m. buvo Juknaičių (Šilutės r.) vidurinės mokyklos (dab. Juknaičių pagrindinė mokykla), 1987–1993 m. – Vilniaus Mikalojaus Konstantino Čiurlionio vidurinės meno mokyklos (dab. Nacionalinė M. K. Čiurlionio menų mokykla) Dailės skyriaus mokytojas. A. Šnaras nuo 1993 m. dėsto Vilniaus dailės akademijoje, nuo 2018 m. yra Skulptūros katedros vedėjas, profesorius. 1998–2011 m. – Vilniuje veikiančios dailės studijos „Dailės kalba“ mokytojas.

Skulptorius nuo 1984 m. dalyvauja parodose Lietuvoje ir užsienyje (Suomijoje, Vengrijoje, Latvijoje, Vokietijoje, Rusijoje). Individualios parodos surengtos Vilniuje 2003, 2012 ir 2016 m. Daugiausia kuria skulptūras viešosioms erdvėms: „Pūga“ Šilutėje (1985), „Einanti“ Klaipėdoje (1986), „Laivas“ Vokietijoje (1987), „Motina“ Šiauliuose, „Suolas“ (abi 1993), „Fontano skulptūra“ (1995), „Keliaujantis akmuo“ (1996), „Stulpas“ (1999, visos Schwarzenau, Žemutinės Austrijos žemė), „Atspaudas“ Danijoje (1997), „Kampas“ Vilniuje (1999), „Briauna“ Druskininkuose (2002), „Suolas ir stulpas“ Vilniuje (2007), „Tvora“ (eksponuota skulptūrų po atviru dangumi parodoje „Skulptūra prie jūros Århuse“, 2015), „Stotelė“ Balsėnuose (2016).

Sukūrė mažosios plastikos („Nuotaka II“, 1985; „Žaidimas“, 1987; „Kišeninis peiliukas“, 1996), skulptūrinių objektų („Kopėčios“, 2000; „Stalas“, 2003) ir instaliacijų („Kaip namie“, Vilniuje, 2008), projektų („Stebintis šuo“ / „Watchdog“, 2005).

Kūryba paremta autoriaus savirefleksija, individo ir kultūros sąveikos apmąstymu. Kūrinių turi Lietuvos dailės muziejus.

A.    Šnaras yra Lietuvos dailininkų sąjungos narys.

 

Literatūra:

1.      Šnaras Antanas. Kas yra kas Lietuvoje 2000. Vilnius: UAB „Neolitas“, 2000, psl. 685.

 

Šnaras Antanas. Visuotinė lietuvių enciklopedija. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2013, t. 23, psl. 246.

Šveikauskienė Ramutė
Šveikauskienė Ramutė Image

Visuomenininkė, tautodailininkė, literatė.

Gimė 1949 m. birželio 19 d. Juodžių k, Šilutės r.

Ramutė Šveikauskienė baigė Degučių aštuonmetę mokyklą. Išvyko į Kauną, mokėsi Kauno 37-ojoje profesinėje technikos mokykloje ir įgijo siuvėjos specialybę. Mokydamasi dalyvavo specialistų (siuvėjų) konkursuose: Lietuvoje yra pelniusi 1-ąją vietą, Jaroslavlyje (Rusija) – 3-iąją vietą.

Ji dirbo Degučių tarybiniame ūkyje (degalinės vedėja, žolės miltų gamybos agregato brigadininke, grūdų sandėlio brigadininke), Degučių aštuonmetėje mokykloje, Degučių žemės ūkio bendrovėje „Mirglonas“ (sandėlio vedėja).

R. Šveikauskienė aktyviai dalyvauja visuomeninėje veikloje, savo namuose įkūrė privatų kraštotyros muziejų. Ji vadovauja Žemaičių Naumiestyje (Šilutės r.) įsikūrusiai labdaros organizacijai „Gerumo namai“, kuri 2009 m. kovo 11 d. pelnė LNK televizijos projekto „Gerumo sparnas“ apdovanojimą.

R. Šveikauskienė – tautodailininkė ir literatė. Eilės išspausdintos poezijos ir prozos rinktinėje „Mes dainuojam prie Šusties“ (2000), eilėraščiai ir apybraižos – knygelėje „Tos dienos lyg vėjas“ (2007), eilėraščiai ir apysaka – leidinyje „Piliakalnio nakties paslaptys“ (2012). 2015 m. dalyvavo Šilutės rajono savivaldybės Fridricho Bajoraičio viešosios bibliotekos organizuotame tarptautiniame literatūriniame konkurse „Prisijaukinkim žodį, paukštį, debesį“. Tautodailės darbai eksponuoti Bikavėnų, Degučių, Gardamo, Katyčių, Pašyšių, Šylių, Vainuto, Žemaičių Naumiesčio (Šilutės r.) bibliotekose.

Literatūra:

1. ŠVEIKAUSKIENĖ, Ramutė. Anketa Šilutės personalijų žinynui : [atsakymai į anketoje pateiktus klausimus]. Mašinr. [Šilutė : Šilutės rajono savivaldybės F. Bajoraičio viešoji biblioteka, 2015]. 3 p.

2. Mes dainuojam prie Šusties: poezijos ir prozos rinktinė / sudarytoja ir redaktorė Ilona Čiužauskaitė. Vilnius: Rotas, 2000, p. 194.

Žemaitaitis Algirdas Mikas
Žemaitaitis Algirdas Mikas Image

Inžinierius, mechanikas.

Gimė 1943 m. spalio 2 d. Gardame, Šilutės r.

Algirdas Žemaitaitis 1950–1957 m. mokėsi ir baigė Gardamo (Šilutės r.) pradžios mokyklą. 1957–1961 m. mokėsi Žemaičių Naumiesčio (Šilutės r.) vidurinėje mokykloje. 1961–1966 m. studijavo Kauno politechnikos institute, kur įgijo mašinų gamybos technologijos, metalo pjovimo staklių ir įrankių specialybę.

1967–1972 dirbo Vilniaus „Spalio keturiasdešimtmečio staklių gamyklos“ inžinieriumi, vyresniuoju inžinieriumi. 1972–1993 m. – Vilniaus autoremonto gamyklos vyriausiojo technologo pavaduotojas, biuro viršininkas. Privatizavus įmonę AB „Ogmios centras“ tęsė joje inžinieriaus darbą, o 2003–2006 m. buvo UAB „Architektūros kūrybinė grupė“ inžinierius. Nuo 2006 m. rugsėjo mėn. tęsė inžinieriaus darbą UAB „Knut“.

1992 m. balandžio mėn. A. Žemaitaitis tapo Lietuvos reformacijos istorijos ir kultūros draugijos valdybos narys. Mažosios Lietuvos reikalų tarybos (MLRT) narys, Mažosios Lietuvos tyrėjas. Nuo 2005 m. – Mažosios Lietuvos enciklopedijos straipsnių autorius ir  talkininkas, redakcinės kolegijos narys. „Liuteronų balso“ redakcinės kolegijos narys.

1970 m. apdovanotas jubiliejiniu medaliu, skirtu V. I. Lenino šimtosioms gimimo metinėms paminėti. 2006 m. – Ariadnos premijos laureatas.

Dar besimokydamas Žemaičių Naumiesčio mokykloje susidomėjo kraštotyra, istorija. Šviesaus atminimo mokytojas Benediktas Orentas, Žemaičių Naumiesčio krašto muziejaus įkūrėjas, jam rašydavo penketus ne už istorijos žinias, bet už užrašytą tautosaką.

A. Žemaitaitis rašo straipsnius Lietuvos istorijos, kultūros, Mažosios Lietuvos (Klaipėdos krašto) temomis. Jo straipsniai publikuojami laikraščiuose „Lietuvos aidas“, „Voruta“, „Donelaičio žemė“, „Mokslo Lietuva“, Šilutės, Tauragės bei Klaipėdos rajono laikraščiuose, Čikagos „Drauge“ ir kt. Jo straipsnių galima rasti evangelikų liuteronų spaudoje – „Keleivyje“, „Mūsų žiniose“, „Lietuvos evangelikų kelyje“, „Liuteronų balse“ (pavadinimo autorius), „Vilniaus reformatų žiniose“; Anabergo analuose (vok.) ir kt.

 

Literatūra:

1. ŽEMAITAITIS, Algirdas Mikas. Anketa Šilutės personalijų žinynui : [atsakymai į anketoje pateiktus klausimus]. Rankr. [Šilutė : Šilutės rajono savivaldybės F. Bajoraičio viešoji biblioteka, 2016]. 2 p.

 

2. ŽEMAITIS, Vytautas. „Voruta“ mūsų gyvenime. Voruta. 2010 m. sausio 10 d. [interaktyvus]. [Žiūrėta 2016 m. balandžio 14 d.]. Prieiga per internetą < www.voruta.lt >.

Žemgulis Kazimieras
Žemgulis Kazimieras Image

Žemgulis Kazimieras

Pedagogas, agronomas, visuomenininkas, Šilutės rajono savivaldybės „Sidabrinės nendrės“ premijos laureatas.

Gimė 1928 m. gruodžio 25 d. Toliotų k., Klaipėdos r.

Mirė 2016 m. liepos 11 d. Bitėnuose, Pagėgių sav.

Kazimieras Žemgulis pasirinko agronomo profesiją, kurios paslapčių mokėsi Plungės, o vėliau – Klaipėdos žemės ūkio technikume.

Saugų (Šilutės r.) vaikų globos namuose dirbo agronomu instruktoriumi. 1956 m. čia sutiko būsimą žmoną Birutę, su kuria 1958 m. susituokė.

Netrukus, baigęs Klaipėdos pedagoginę mokyklą, K. Žemgulis tapo pradinių klasių mokytoju. Padirbėjęs keliose mokyklose, 1966 m. su šeima persikėlė gyventi į Bitėnus (Pagėgių sav.), kur gavo darbo dviem pradinių klasių mokytojams ir būstą šeimai. Po kelių metų, sumažėjus mokinių skaičiui, K. Žemgulis ėmė dirbti Lumpėnų (Pagėgių sav.) aštuonmetėje mokykloje. Čia jis mokė matematikos, muzikos, buvo pradinių klasių mokytoju. 1992 m. mokytojas išėjo į užtarnautą poilsį.

1981 m. įsteigtas lietuviškos spaudos leidėjo Martyno Jankaus (1858–1946) memorialinis muziejus. Birutė ir Kazimieras Žemguliai buvo aktyvūs jo steigėjai, eksponatų gausintojai ir prižiūrėtojai. 1999 m. jie abu apdovanoti Šilutės rajono savivaldybės „Sidabrinės nendrės“ premija už krašto garsinimą ir indėlį į kultūros paveldo puoselėjimą.

 

Literatūra:

1.      In memoriam Kazimieras Žemgulis [interaktyvus]. 2016 m. liepos 13 d. [Žiūrėta 2018 m. sausio 22 d.]. Prieiga per internetą: <http://silutesnaujienos.lt/index.php?option=com_content&view=article&id=14549:in-memoriam-kazimieras-emgulis&catid=81:naujienos&Itemid=136>.

2.      Tokie skirtingi ir svarbūs mano gyvenime [interaktyvus]. 2009 m. gegužės 21 d. [Žiūrėta 2018 m. sausio 23 d.]. Prieiga per internetą: <http://mokslasplius.lt/mokslo-lietuva/2006-2011/node/17847e91.html?page=0%2C1&%24Version=1&%24Path=/>.

Žibaitienė-Zambacevičiūtė Dalia
Žibaitienė-Zambacevičiūtė Dalia Image

Lietuvių kalbos mokytoja, literatė, knygų autorė.

Gimė 1938 m. balandžio 10 d. Jurbarke.

1945–1947 m. mokėsi Barzdžių (Jurbarko r.) pradinėje mokykloje, 1948–1955 m. – Jurbarko vidurinėje mokykloje, 1955–1960 m. – studijavo Vilniaus pedagoginiame institute ir įgijo lietuvių kalbos mokytojos specialybę.

Pirmaisiais darbo metais (1960–1961) Dalia Žibaitienė dirbo Smalininkų (Jurbarko r.) vidurinėje mokykloje ir Žemės ūkio technikume mokytoja. 1961 m. atvyko dirbti į Šilutę. 1961–1962 m. mokytojavo Traksėdžių (Šilutės r.) septynmetėje mokykloje. 1962–1969 m. – Šilutės 1-osios vidurinės mokyklos (dabar Šilutės pirmoji gimnazija) direktoriaus pavaduotoja, 1969–1974 m. – lietuvių kalbos mokytoja. Nuo 1974 iki 2005 m. – Šilutės 3-iosios vidurinės mokyklos (dabar Šilutės M. Jankaus pagrindinė mokykla) lietuvių kalbos mokytoja, nuo 1993 m. – lietuvių kalbos mokytoja metodininkė.

Savo eilėraščius D. Žibaitienė spausdino rajoniniuose ir respublikiniuose leidiniuose, Kanados lietuvių laikraštyje „Nepriklausoma Lietuva“, Lietuvos kultūros žurnale „Naujoji Romuva“. Eilėraščiai skelbti knygoje „Dvidešimt ir vienas Šilutės užburtas“ (1996), almanachuose „Lietuvos tūkstantmečiui“ (2009, Klaipėda), „Iš nakties tamsių akių“ (2008, Vilnius), „Just. Marcinkevičiaus pamokos“ (2012, Vilnius), „Užkūrė aukurą Čiurlionis“ (2013, Vilnius). Išleido eilėraščių rinkinius „Paukštis giesmę kartos“ (1997), „Apmąstymų mūša“ (2000), „Balta tyla“ (2003), eilėraščių rinkinį vaikams „Ne vienas“ (2003), eilėraščių rinktinę „žodžiai į šviesą“ (2006), prozos knygą „Mergytė atranda pasaulį“ (2008), „Vakaro knygą“ (2009), memuarų knygas „Dainininko likimas. Tonius“ (2012) ir „Gyvenimas, nutekėjęs kaip upė“ (2013), eilėraščių rinktinę „Tarp dienos ir nakties“ (2015). Knygos, skirtos Hermanui Zudermanui, „Rašytojas ir gimtinė“ (1999), mokslinių, publicistinių straipsnių leidinyje „Tarp Šilutės ir Berlyno“ (2004) bendraautorė. D. Žibaitienė parašė 4 Šilutės rajono dainų ir šokių švenčių scenarijus, režisavo šias šventes.

Skaitė pranešimus: „Dramos kūrinių nagrinėjimas mokykloje“ respublikiniame seminare Kaune (1988), „Hermano Zudermano veikėjų kūrimo būdai“ tarptautinėje konferencijoje „Hermano Zudermano kūryba paribio kultūros kontekste“ (2002).

Klaipėdos muzikiniame teatre 2014 m. pagal D. Žibaitienės knygą „Dainininko likimas. Tonius“ pastatytas spektaklis (rež. Ramūnas Kaubrys).

Kanados ansamblis „Kristina ir penketukas“ išleido kompaktinį diską „Mano aitvaras skraido“, kuriame įrašytos dainos, sukurtos pagal D. Žibaitienės žodžius.

D. Žibaitienė 1992–2015 m. dalyvavo Šilutės Hermano Zudermano literatūrinės kraštotyros veikloje. Nuo 1996 m. – Žemaitijos rašytojų bendrijos narė, nuo 2008 m. – Vilniaus menininkų klubo „Plekšnė“ narė, nuo 2013 m. – Lietuvos mokytojų literatų draugijos „Spindulys“ narė. Per trisdešimt metų vadovavo Šilutės M. Jankaus pagrindinės mokyklos „Poezijos teatrui“.

1993 m. suteiktas metodininkės vardas. 2008 m. apdovanota Klaipėdos apskrities viršininko administracijos garbės raštu. 2007 m. – Šilutės ir Pagėgių laikraščio „Šilokarčema“, jo kultūros priedo „Šilainės sodas“ bei UAB „Šilutės knyga“ ir Šilutės F. Bajoraičio viešosios bibliotekos organizuoto antrojo miniatiūrų konkurso nugalėtoja. 2007 m. – Šilutės F. Bajoraičio viešosios bibliotekos rengiamo literatūrinio rudens „Prisijaukinkim žodį, paukštį, debesį…“ nominacijos „Už poeziją“ laimėtoja ir 2015 m. šiame konkurse skirta nominacija už memuarų žanrą (knygos „Dainininko likimas. Tonius“ ir „Gyvenimas, nutekėjęs kaip upė“). D. Žibaitienei skirta Šilutės r. savivaldybės padėka už ilgametį ir kūrybingą pedagoginį darbą, Gardamo (Šilutės r.) pagrindinės mokyklos padėka už mokyklos himno sukūrimą (2016) ir daug kitų padėkų.

Literatūra:

1. ŽIBAITIENĖ, Dalia. Anketa Šilutės personalijų žinynui : [atsakymai į anketoje pateiktus klausimus]. Rankr. [Šilutė : Šilutės rajono savivaldybės F. Bajoraičio viešoji biblioteka, 2016]. 2 p.

2. Kas yra kas Lietuvoje. Lietuvos pasiekimai 2008. Žibaitienė-Zambacevičiūtė Regina Daliutė. Kaunas, 2008, p. 1259.

3. Šilutės kraštas: enciklopedinis žodynas / Šilutės rajono savivaldybės Fridricho Bajoraičio viešoji biblioteka. Šilutė: Prūsija, 2000, p. 485.

Žibaitis Anatolijus
Žibaitis Anatolijus Image

Lietuvių kalbos mokytojas, filologas, knygų autorius.

Gimė 1937 m. rugpjūčio 6 d. Klaipėdoje.

1944–1948 m. mokėsi Gardamo (Šilutės r.) pradžios mokykloje, 1948–1949 m. Šilutės gimnazijoje baigė penktą klasę, 1949–1955 m. mokėsi Žemaičių Naumiesčio (Šilutės r.) vidurinėje mokykloje. 1955–1960 m. Anatolijus Žibaitis studijavo Vilniaus universiteto Istorijos-filologijos fakultete.

Nuo 1960 m. rugpjūčio mėn. dirbo Šilutės r. laikraščio „Leninietis“ literatūros darbuotoju, tų pačių metų rugsėjo mėn. pradėjo eiti antraeiles mokytojo pareigas Šilutės vidurinėje mokykloje. 1963 m. – Traksėdžių (Šilutės r.) aštuonmetės mokyklos (dabar Traksėdžių pagrindinė mokykla) direktorius. 1967 m. – Šilutės r. Švietimo skyriaus mokyklų inspektorius. 1969 m. – Šilutės 1-osios vidurinės mokyklos (dabar Šilutės pirmoji gimnazija) direktorius. 1974 m. – Šilutės 3-iosios vidurinės mokyklos (dabar Šilutės M. Jankaus pagrindinė mokykla) mokytojas. 1977 m. – Šilutės r. Švietimo skyriaus mokyklų inspektorius. Nuo 1978 iki 2004 m. – Šilutės 1-osios vidurinės mokyklos (dabar Šilutės pirmoji gimnazija) mokytojas.

A. Žibaitis yra dirbęs antraeilėse pareigose Šilutės vakarinėje neakivaizdinėje mokykloje ir Šilutės 2-ojoje vidurinėje mokykloje (dabar Šilutės Vydūno gimnazija) lietuvių kalbos mokytoju.

Sovietmečiu buvo renkamas Šilutės r. švietimo darbuotojų profsąjungos revizijos komisijos pirmininku, priklausė „Žinijos“ draugijai. A. Žibaitis, kaip neetatinis ekskursijų vadovas, yra vadovavęs ekskursijoms po Lietuvą ir buvusias Tarybų Sąjungos respublikas.

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, išrinktas Šilutės r. tarybos deputatu. Nuo 1992 iki 2015 m. A. Žibaitis buvo Šilutės Hermano Zudermano literatūrinės kraštotyros klubo narys. Dalyvavo Šilutės kraštotyros draugijos ir Šilutės gražinimo draugijos veikloje. Priklauso Žemaitijos rašytojų bendrijai.

A. Žibaitis yra Šilutės F. Bajoraičio viešosios bibliotekos ir jos Gardamo filialo talkininkas.

1993 m. jam suteiktas mokytojo metodininko vardas. Apdovanotas Klaipėdos apskrities viršininko padėkos raštais, Šilutės r. savivaldybės Švietimo skyriaus garbės ir padėkos raštais. A. Žibaičiui įteikta Šilutės F. Bajoraičio viešosios bibliotekos organizuojamo literatūrinio rudens „Prisijaukinkim žodį, paukštį, debesį…“ nominacija „Už kraštotyrą“ (2007).

A. Žibaičio išleistos knygos: „Žibaičiai iš Rakandžių“, kur rašoma apie tėvo giminės istoriją (2003, Šilutė); straipsnių rinkinys „Žmonės kelyje“ (2007, Šilutė); knyga „Po istorijos ratais“, kur pasakojama mamos giminės istorija (2012, Šilutė). Enciklopedinio žodyno „Šilutės kraštas“ redakcinės kolegijos narys, korektorius (2010). Straipsniai publikuoti leidiniuose „Rašytojas ir gimtinė (1999, Klaipėda), „Garbusis Šilokarčemos pilietis“ (2001, Šilutė), „Tarp Šilutės ir Berlyno“ (2004, Šilutė), „Gyvenimas mokykloje. Fragmentai“ (2004, Šilutė), „Knygos kelias – Mažvydo kelias“ (2007, Šilutė), „Žemaitijos rašytojų bendrija Lietuvos tūkstantmečiui“ (2009, Klaipėda), „Žmogaus ir žodžio horizontai“ (2012, Šilutė).

Literatūra:

1. ŽIBAITIS, Anatolijus. Anketa Šilutės personalijų žinynui : [atsakymai į anketoje pateiktus klausimus]. Rankr. [Šilutė : Šilutės rajono savivaldybės F. Bajoraičio viešoji biblioteka, 2016]. 2 p.

Žemgulienė-Dargevičiūtė Birutė
Žemgulienė-Dargevičiūtė Birutė Image

 

Pedagogė, buvusi Martyno Jankaus muziejaus vedėja, tvarkytoja, ekskursijų vadovė, Šilutės rajono savivaldybės „Sidabrinės nendrės“ premijos laureatė.

Gimė 1928 m. kovo 30 d. Plunksnėse, Tauragės r.

Birutė Žemgulienė 1950 m. baigė Klaipėdos mokytojų seminariją.

Mokytojai Kazimieras Žemgulis ir Birutė Žemgulienė į Bitėnus (Pagėgių sav.) atvažiavo 1966 m. B. Žemgulienė prieš tai dirbo Švėkšnos globos namuose, Saugų (Šilutės r.), Šalpėnų, Šnaukštų (Klaipėdos r.) mokyklose, kol galiausiai atvyko į Bitėnus (Pagėgių sav.). Tuo metu čia buvo tuometinės Žemės ūkio akademijos mokomasis ūkis. Tad Bitėnų pradinę mokyklą, kurioje nuo 1966 m. dirbo B. Žemgulienė,  lankė apie 50 pradinukų. Vėliau vaikų ėmė mažėti, nes visi kėlėsi į didesnius kaimus, mokomąjį ūkį uždarė. Tačiau mokykla veikė dar ilgai – iki 1982 m. Tuomet B. Žemgulienė išėjo į pensiją.

1981 m. ji prisidėjo įkuriant buvusiame mokyklos pastate Martyno Jankaus muziejų.   Pradžioje jame buvo tik keletas perfotografuotų knygos nuotraukų. Viską sąžiningai ir kruopščiai dariusi B. Žemgulienė pamažu surinko apie 1 000 eksponatų, dokumentų ar tiesiogiai M. Jankų menančių daiktų. Muziejaus lankytojams ji ne tik rodė čia esančius daiktus, bet ir pasakojo apie šią neeilinę asmenybę.

1998 m. B. Žemgulienei kartu su vyru K. Žemguliu įteikta Šilutės rajono savivaldybės „Sidabrinės nendrės“ premija.

 

Literatūra:

1. Šilutės kraštas: enciklopedinis žodynas. Šilutė: Prūsija, 2000, p. 120.

2. Sodonis, Saulius. Birutei Žemgulienei – 80. Šilainės sodas [interaktyvus], 2008, kovo 28 d. [Žiūrėta 2018 m. kovo 24 d.]. Prieiga per internetą: http://www.silaine.lt/2008/2008-03-28/Zemguliene-6.htm

3. Vidraitė, Rita. 90 metų proga pasveikinta Birutė Žemgulienė. 2018, kovo 20. http://www.pagegiai.lt/index.php?2618188134

 

 

Tarvydas Romas
Tarvydas Romas Image

Dailininkas juvelyras.

Gimė 1959 m. kovo 10 d. Klaipėdoje.

Romas Tarvydas mokėsi Klaipėdos 4-ojoje vidurinėje mokykloje (dab. Klaipėdos Vydūno gimnazija), Klaipėdos vaikų dailės mokykloje. 1974 m. įstojo į Telšių taikomosios dailės technikumą (dab. Žemaitijos kolegijos Telšių fakultetas), baigęs įgijo dizainerio specialybę. 1986 m. baigė Estijos valstybinį dailės institutą (dab. Talino dailės akademija), įgijo dailininko juvelyro specialybę su skulptūrine pakraipa.

1984 m. R. Tarvydas pradėjo dirbti Telšių taikomosios dailės technikume Metalo skyriaus  dėstytoju. 1994 m. su šeima persikėlė gyventi į Kintus (Šilutės r.) ir čia atidarė Šilutės dailės mokyklos Kintų filialą, kur dirba dailės mokytoju.

1996 m. R. Tarvydas perdarė Šilutės miesto herbo projektą ir sukūrė Šilutės rajono savivaldybės vėliavos projektą. Jis nuo 1995 m. kuria Šilutės rajono savivaldybės „Sidabrinės nendrės“ premijos diplomus, ženklus iš emalio.

R. Tarvydo vadovaujami mokiniai laimėjo įvairius apdovanojimus tarptautiniuose ir respublikiniuose vaikų piešinių konkursuose. 1998 m. R. Tarvydas ir Šilutės dailės mokyklos Kintų filialas apdovanoti LR švietimo ministro padėkos raštu. Vaikų iliustracijos puošia ir poetų knygas. 2004 m. išleistas spalvotas vaikų piešinių bei nuotraukų albumas „Pamario vaivorykštė“.

Lietuvoje ir užsienyje žinoma Ritos ir Romo Tarvydų kasmet Kintų Vydūno kultūros centre  įgyvendinama profesionalaus emalio meno laboratorija „Pamario ženklai“, kurioje menininkai emalio meno kūriniuose perteikia Pamario krašto legendas bei istoriją, gamtą, tradicijas atspindinčius ženklus.

Šis menininkas yra Šilutės – 2011-ųjų Lietuvos kultūros sostinės – meninio ženklo, skirto senojo miesto vardo (Šilokarčema) paminėjimo 500-ųjų metų jubiliejui,  autorius. 2011 m. R. Tarvydas sukūrė kasmet Šilutėje vykstančio Žuvienės virimo čempionato laureato žiedą.

Šilutės Rotary klubas 2014 m. už Vydūno istorinio ir dvasinio palikimo saugojimą ir puoselėjimą, meilės Pamario kraštui skiepijimą jaunimui meno kalba, Ritą ir Romą Tarvydus paskelbė nominacijos „Metų mecenatas“ laureatais ir apdovanojo diplomu bei autoriniu darbu – Hugo Šojaus statulėle.

2016 m. pedagogai, profesionalūs menininkai, kultūros veikėjai Rita ir Romas Tarvydai apdovanoti Šilutės rajono savivaldybės „Sidabrinės nendrės“ premija už reikšmingą indėlį puoselėjant Šilutės krašto ir Lietuvos kultūrą, filosofo Vydūno istorinio ir dvasinio palikimo saugojimą bei sklaidą, profesionalaus meno atspindžius vaikų kūryboje, įgyvendintas idėjas, kurios sustiprino, sujungė kūrybai krašto, Lietuvos ir užsienio profesionalų bendruomenes.

 

Literatūra:

1.      Žiedo-puodo kūrėjas provincijoje laužo avangardo ledus [interaktyvus]. Žiūrėta 2020 m. liepos 24 d. Šilutės naujienos. 2011 m. spalio 20 d. Prieiga per internetą: https://www.silutesnaujienos.lt/lt/ziedo-puodo-kurejas-provincijoje-lauzo-avangardo-ledus/.

2.      2016 m. Ritai ir Romui Tarvydams [interaktyvus]. Žiūrėta 2020 m. liepos 24 d. Paskutinį kartą atnaujinta 2019 m. kovo 15 d. Prieiga per internetą: https://www.silute.lt/apdovanojimai-ir-premijos/sidabrines-nendres-premija/2016-m.-ritai-ir-romui-tarvydams/5852.

3.      Tarvydas Romas. Šilutės kraštas: enciklopedinis žodynas. Šilutė, 2000, psl. 433.

Šimtmečio žmonės
Acus Arūnas Image
Acus Arūnas
Socialinių mokslų daktaras, profesorius. Gimė 1956 m. vasario 10 d. Kintų mstl., Šilutės r. 1974 m. Arūnas Acus baigė Šilutės pirmąją vidurinę mokyklą (dab. Šilutės pirmoji gimnazija... Read More
Abraitytė Jurgita Marija Image
Abraitytė Jurgita Marija
Redaktorė, vertėja iš islandų kalbos, Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos narė.   Gimė 1975 m. sausio 10 d. Šilutėje.   1982–1993 m. J. M. Abraitytė mokėsi ?... Read More
Aleksaitis Valdis Image
Aleksaitis Valdis
Aktorius, režisierius, televizijos laidų vedėjas, dainuojamosios poezijos puoselėtojas. Gimė 1960 m. balandžio 5 d. Šilutėje. Mirė 2010 m. birželio 17 d. Kaune. Nuo 1981 m. – Kauno... Read More
Ambrozaitis Juozas Darius Aronas Image
Ambrozaitis Juozas Darius Aronas
Mikrobiologas, mokslų daktaras. Gimė 1937 m. rugpjūčio 5 d. Rusnėje, Šilutės r. 1944 m. su tėvais pasitraukė į Vakarus. 1948 m. atvyko į Kanadą. 1964 m. Monrealio universitete (JAV) įgi... Read More
Andriekienė-Čekaitė Rūta Marija Image
Andriekienė-Čekaitė Rūta Marija
Andriekienė-Čekaitė Rūta Marija Socialinių, edukologijos mokslų daktarė, profesorė, andragogikos studijų programos kūrėja. Gimė 1948 m. spalio 19 d. Stankaičių k., Šilutės r. Rūta Marija Andriekienė... Read More
Arlauskienė Irena Image
Arlauskienė Irena
Pedagogė, mokytoja ekspertė, knygų autorė. Gimė 1942 m. spalio 1 d. Jurgaičių k., Šilutės r. 1949 –1953 m. Irena Arlauskienė mokėsi Inkaklių (Šilutės r.) pradinėje mokykloje, 1953?... Read More
Armonas Svajūnas Image
Armonas Svajūnas
Svajūnas Armonas Dailininkas tapytojas, Šilutės rajono savivaldybės „Sidabrinės nendrės“ premijos laureatas. Gimė 1951 m. birželio 20 d. Lazduonėnuose, Šilutės r. 1972–1978 m. Svajūnas Armonas mokė... Read More
Astrauskienė Violeta Image
Astrauskienė Violeta
Seniūnijos darbuotoja, raštvedė, fotografė. Gimė 1960 m. balandžio 12 d. Švėkšnoje, Šilutės r. 1978 m. Violeta Astrauskienė baigė Švėkšnos (Šilutės r.) vidurinę mokyklą (dab. Šv... Read More
Augaitis Kastytis Image
Augaitis Kastytis
Valstybės tarnautojas, buvęs žymus šalies lengvaatletis, daugkartinis Lietuvos čempionas, rekordininkas, sporto meistras. Gimė 1954 m. sausio 25 d. Katyčiuose, Šilutės r. 1961 – 1965 m. Kastytis Augaitis mokėsi ... Read More
Ašmanas Georgas Haris Image
Ašmanas Georgas Haris
(Georg Harry Aschmann) Buvusios Šilutės Herderio gimnazijos moksleivis, knygos „Herderio mokykla Šilutėje“ autorius. Gimė 1918 m. Šilutėje Mirė 1997 m. liepos 23 d. Vokietijoje.... Read More
Bajoratas Archibaldas Image
Bajoratas Archibaldas
Archibaldas Bajoratas (Archibald Bajorat) Dailininkas, pedagogas, antroposofas, meno terapijos idėjų skleidėjas ir propaguotojas Gimė 1923 m. kovo 15 d. Klaipėdoje. Mirė 2009 m. gruodži... Read More
Balbierius Alis Image
Balbierius Alis
Gamtininkas, fotografas, rašytojas. Gimė 1954 m. spalio 1 d. Šlepšių kaime (Biržų r.). 1973 m. Alis Balbierius baigė vidurinę mokyklą Biržuose. Studijavo biologiją Vilniaus pedagoginiame institute (dab. Lietuvos... Read More
Balsys Petras Image
Balsys Petras
Balsys Petras Tautodailininkas, medžio drožėjas, skulptorius. Gimė 1949 m. liepos 31 d. Žiogų k., Šilutės r. Petras Balsys 1970 m. baigė Švėkšnos (Šilutės r.) vidurinę mokyklą (dab. Švėkšnos „Sau... Read More
Balčiauskas Julius Image
Balčiauskas Julius
Agronomas, visuomenės veikėjas, Klaipėdos krašto istorijos saugotojas. Gimė 1918 m. vasario 11 d. Girininkų kaime, Šilutės r. Mirė 2008 m. Šilutėje. 1934–935 m. Julius Balčiauskas mok?... Read More
Balčytis Bronislovas Image
Balčytis Bronislovas
Matematikas, pedagogas, profesorius, habilituotas socialinių mokslų daktaras. Gimė 1926 m. vasario 14 d. Pauparių k., Šilutės r. Mirė 2018 m. vasario 6 d. Vilniuje. Bronislovas Balčyt... Read More
Balčytis Eduardas Juozas Image
Balčytis Eduardas Juozas
Muzikologas, pedagogas, dėstytojas, profesorius, habilituotas humanitarinių mokslų daktaras.   Gimė 1937 m. rugpjūčio 29 d. Pauparių k., Žemaičių Naumiesčio sen., Šilutės r. ... Read More
Banys Kazimieras Image
Banys Kazimieras
Lietuvos laisvės kovų dalyvis, kraštotyrininkas, agrarinių mokslų daktaras. Gimė 1927 m. spalio 2 d. Pagausančio k. Jurbarko r. Mirė 2015 m. kovo 15 d., palaidotas Rusnėje, Šilutės r.... Read More
Barauskienė Edita Image
Barauskienė Edita
Barauskienė Edita Pedagogė, kraštotyrininkė, rašytoja. Gimė 1941 m. birželio 28 d. Virkytuose, Švėkšnos sen., Šilutės r. Edita Barauskienė 1949–1960 m. mokėsi Saugų (Šilutės r.) vidurinėje mokyklo... Read More
Bartkus Leonas Image
Bartkus Leonas
Agronomas, ilgametis Inkaklių etnografinio ansamblio „Dainoriai“ vadovas, kultūros darbuotojas.   Gimė 1929 m. liepos 7 d. Vaištarų k., Paukštakių sen., Plungės r. Mirė 2012 ... Read More
Bartušienė Bronislova Image
Bartušienė Bronislova
Dėstytoja, trenerė, kineziterapeutė, baidarių ir kanojų irklavimo sporto meistrė. Gimė 1943 m. vasario 5 d. Papurviuose, Kėdainių r. 1965 m. baigė Lietuvos valstybinį kūno kultūros inst... Read More
Bendikaitė Eglė Image
Bendikaitė Eglė
Istorikė, lektorė, humanitarinių mokslų daktarė, mokslo darbuotoja.   Gimė 1976 m. rugsėjo 8 d. Žemaičių Naumiestyje, Šilutės r.   Klaipėdos universiteto Socialin... Read More
Bernotas Romas Image
Bernotas Romas
Mokytojas, treneris, kūno kultūros dėstytojas. Gimė 1941 m. gegužės 25 d. Tauragėje. Romas Bernotas 1968 m. baigė Vilniaus pedagoginę mokyklą, 1973 m. – Šiaulių pedagoginį institutą ... Read More
Brazaitė-Čiutienė Liucija Image
Brazaitė-Čiutienė Liucija
Brazaitė-Čiutienė Liucija Dailininkė odininkė, grafikė. Gimė 1953 m. gruodžio 28 d. Gedikų k., Šilutės r. Liucija Brazaitė-Čiutienė mokėsi Pempiškių (Šilutės r.) aštuonmetėje mokykloje. Pagėgių... Read More
Budraitis Marijus Image
Budraitis Marijus
Žurnalistas, renginių vedėjas, dainų tekstų autorius, televizijos laidų apie Pamario kraštą kūrėjas Gimė 1971 m. rugpjūčio 20 d. Šilutėje. 1989 m. baigė Šilutės 1-ąją vidurinę m... Read More
Budrius Pranciškus Image
Budrius Pranciškus
Lietuvos birbynininkas, koncertmeisteris. Gimė 1938 m. vasario 20 d. Gorainiuose (Šilutės r.). Pirmąsias muzikos žinias Pranciškus Budrius gavo iš tėvo. 1944–1948 m. mokėsi Gorainių pradi... Read More
Budrys Kazimieras Image
Budrys Kazimieras
Muzikantas. Gimė 1942 m. kovo 8 d. Gorainių k., Šilutės r. Kazimieras Budrys 1957 m. baigė septynmetę Gorainių mokyklą, 1961 m. – Klaipėdos S. Šimkaus muzikos mokyklą, 1966 m. – Vilnia... Read More
Budraitis Juozas Image
Budraitis Juozas
Teatro ir kino aktorius, fotomenininkas, diplomatas. Gimė 1940 m. spalio 6 d. Lipinuose, Kelmės r. 1955 m. Juozas Budraitis su tėvais persikėlė iš Klaipėdos į Švėkšną (Šilutės r.), čia lankė Švėkšnos vidu... Read More
Bulotaitė-Jurkūnienė Giedrė Image
Bulotaitė-Jurkūnienė Giedrė
Dailininkė, literatė, režisierė, Lietuvos dalininkų sąjungos narė, Vilniaus miesto menininkų klubo „Plekšnė“ įkūrėja ir prezidentė.   Gimė 1947 m. kovo 11 d. Plungėje. ... Read More
Bundorfas Henrikas Image
Bundorfas Henrikas
Zootechnikos inžinierius, kolekcininkas. Gimė 1932 m. kovo 9 d. Kaune. Po mokyklos sėkmingai studijas pradėjo Lietuvos veterinarijos akademijoje, kurią 1951 m. baigęs įgijo zootechniko special... Read More
Bukaveckienė Remigija Image
Bukaveckienė Remigija
Bukaveckienė Remigija Lietuvos veterinarijos akademijos docentė, daktarė, ilgametė M. K. Čiurlionio draugijos sekretorė. Gimė 1928 m. birželio 6 d. Žemaičių Naumiestyje, Šilutės r. 1935–1940 m. Remigij... Read More