2011 sausio 8 d., Dalia Užpelkienė
F. Bajoraičio viešosios bibliotekos bibliotekininkų grupė lankėsi Brašovo (Rumunija) Džordžo Baritiu centrinėje bibliotekoje. Kelionė tikslas – kontaktinis dviejų valstybių bibliotekininkų susitikimas, vykdant Šilutės raštijos ir knygių draugijos bei Kultūros ministerijos finansuotą projektą „Keliaujanti knygos dekada „Šimtmečių akistat
Šįmet rugsėjo pirmąją abiejų valstybių bibliotekininkai mažuosius Pamario knygininkus pakvies susirinkti į F. Bajoraičio bibliotekos Vasaros kiemelyje rengiamą, Mokslo ir žinių dienai skirtą renginių programoje „Kelionė į žinių orbitą“.
Brašovas – Transilvanijos istorijos ir kultūros centras Brašovas, arba dar kitaip vadinamas karūnuotuoju, iš kitų Rumunijos miestų išsiskiria savo gyventojų nacionaline sudėtimi. Nuo XVIII a. vengrai ir vokiečiai (sasai) čia draugiškai susigyveno. Būtent šių tautybių meistrai Brašove pastatė tvirtovę, apjuostą gynybos sienomis. Pastarąjį šimtmetį tvirtovės ansamblis restauruojamas, sukurti ir paskelbti turizmo maršrutai, atidarytas etnografinis muziejus. Tačiau Brašovas, kaip ir visa Rumunija, išgyvena pastovių permainų laikotarpį, kai laužomi senieji stereotipai, o istorijos kultūros paveldo samprata, sovietmečiu laikyta tik praeities atgyvena, įgauna naują pobūdį. „Senųjų knygos ir rašto, išsaugotų etninių tradicijų ir išlikusių kultūrų pavyzdžiu dabar tik pradedamas atkurti istorinis Rumunijos paveldas“, šilutiškiams bibliotekininkams pasakojo Brašovo D. Baritiu centrinės bibliotekos direktorius dr. Danielis Nazare. Praeityje (1888) Brašovą jungė trys didžiulės gyventojų skaičiumi tarpusavyje lygios bendruomenės. Tai buvo sasai, kurie įkūrė senąjį Brašovą ir šiuo metu yra išlikę apie 1000 jų palikuonių, vengrai, šiandien sudarantys apie 1/10 visos miesto bendruomenės ir rumunai.
Knygos ir rašto paveldas
Nors rumunų knyga ir raštas turi senas tradicijas, iki šiolei ši sritis yra mažai tyrinėta. Pirmosios spaustuvės Brašove (1539) įkūrėjas Jochanas Gonterijus paliko nemažą senosios rumunų spaudos palikimą, kuris šiuo metu yra saugojamas Brašovo D. Baritiu vardo bibliotekoje. Čia yra ir 1839 metais leisto vietos leidinio „Transilvanijos laikraštis“ bei 1853 metų laikraščio „Rumunijos telegrafas“ numeriai, kuriuose detaliau aprašomi tuometinių Brašovo etninių grupių sasų ir vengrų nacionaliniai papročiai, etnokultūros tradicijos, dariusios įtaką rumunų tautinėms tradicijoms formuotis. Unikalūs senosios Rumunijos XVI – XIX a. raštijos pavyzdžiai knygos ir periodika nors ir yra saugojami Brašovo bibliotekoje, jie tebėra menkai aktualizuojami, nes tokia yra recesiją išgyvenančios valstybės politika – taupymas ir tik pačių būtiniausių socialinių sektorių valstybėje finansavimas.
Rumunija nėra turistų meka
Rumunija nėra pasaulio, ar Europos turizmo meka. Priešingai, jau keletą metų Lietuvos turistinės agentūros pripažįsta, kad į šią šalį nesurenkama net viena turistų grupė iš Lietuvos, nes lietuvaičiuose gyvas ne tik istorinį paveldą dar neatkūrusios, bet ir nesaugios valstybės įvaizdis. Nors šilutiškiai bibliotekininkai, globojami savo kolegų brašoviečių, yra tvirtai įsitikinę priešingai. Anglų kalba labiau nei rusų, mielai bendraujantys rumunai yra paslaugūs ir draugiški, mielai sutinkantys parodyti kryptį pasiklydusiems, ar pavyzdžiui, suplanavusiems kelionę į kalnus itin pigiu privačiu automobiliu, padaryti svetimšaliui dar ir malonią staigmeną – nuvežti į egzotišką kalnų tarpeklio su kriokliu vietą ir taip pamaloninti svetimšalio akį. Taupieji šilutiškiai bibliotekininkai, kolegų paraginti, žinoma, nepraleido progos apsilankyti etnografinėje rumunų smuklėje, paragauti reto skonio įvairių rumuniškų vynų ir nacionalinių patiekalų su tradiciniu kukurūzų garnyru… Ir visas toks vieno vakaro pasisėdėjimas kainuoja tiek, kiek mažiausios kainos eiliniai pietūs eiliniame lietuviškame restorane. O kur dar slovakų dainas primenančios siautulingos rumunų melodijos, galantiški, nacionaliniais aprėdais pasidabinę malonūs ir paslaugūs barmenai, jauki, kaimo trobos aplinką primenanti aplinka… Tikrai verta!
Biblioteka pradėta automatizuoti
Brašovo D. Baritiu centrinė biblioteka įsikūrusi XIX a. pradžios pastate, primenančiame senovinę rumunams būdingų pastatų, su iškiliomis kolonomis, architektūrą ir buvusiųjų sovietinių laikų interjero puošmena – spalvingais vitražais. Savotiškai jaukų interjerą papildo įspūdingų laiptų galerija su antrame aukšte atverta vieta knygų ir dailės darbų parodoms. Kol kas Brašovo biblioteka, kaip ir visos universalios Rumunijos bibliotekos, nėra modernizuota, tačiau pirmieji naujų komunikacijos technologijų žingsniai jaučiami. Pasak bibliotekos vadovo, turinčio humanitarinių mokslų daktaro vardą Danielo Nazare, bibliotekoje įkurtas Europos Sąjungos informacijos centras, gauti pirmieji 5 prie interneto prijungti kompiuteriai, elektroninė vartotojų informavimo lenta, pradėta diegti bibliotekų integrali informacinė sistema. Tiesa, pasak vyr bibliotekininkės komunikacijai Joanos Chiru, pirmieji bibliotekininkų automatizacijos žingsniai tik prasidėjo. Įvestas popierinis, bet jau identifikuojamas elektroninis skaitytojo pažymėjimas, į kompiuterinį katalogą pradėti suvesti dokumentų fondų duomenys, tarp kurių yra ir senų, retų leidinių kolekcija. Beveik 2000 vnt. vienijantis senųjų knygų fondas į D. Baritiu centrinę biblioteką pateko po sovietinės valdžios Rumunijoje griūties. Dalis paveldosauginių knygų surinkta iš mokyklų, bažnyčių, privačių asmenų. Pati seniausia kolekcijos knyga , kaip pasaulyje įprasta, yra religinio pobūdžio „Naujasis testamentas“, išleistas Brašove 1557 m. ir į biblioteką patekęs iš vienos seniausių Brašovo apskrities bažnyčių. Pasak J. Chiru, brašoviečiai labai vertina savo bibliotekos skaityklose akademinėms bibliotekoms įprastą tylą, taip demonstruodami solidarumą su gausiai bibliotekoje besilankančiu akademiniu jaunimu, rengia daug profesionalaus meno parodų, knygų pristatymų, tačiau nesižavi, priešingai nei lietuvaičiai, triukšmingomis knygų mugėmis, kraštiečių susitikimais, įvairiomis skaitymo skatinimo akcijomis. Nors šilutiškių patirtis jiems atrodė nauja, iki šiol neatrasta ir verta dėmesio siekiamybė. Šilutiškiai rumunus nustebino veiklų įvairove
Šilutės krašto bibliotekininkai, talkinami kolegų brašoviečių, jaukioje parodų salėje išeksponavo parodą „Šilutė: miestas tarp dviejų tiltų“ su knygų anotacijomis lietuvių ir anglų kalbomis. Parodos atidarymo metu interaktyviai pristatyti Šilutės muziejaus, F. Bajoraičio viešosios bibliotekos, H. Zudermano literatūrinės kraštotyros klubo, buvusio Šilutės TVIC, ir atskirų šilutiškių autorių išleisti istoriniai pažintiniai leidiniai apie Šilutę ir jos žmones. Paroda iliustruota šilutiškių kraštiečių Aldonos Gustas (Vokietija), šviesios atminties Ievos Labutytės, knygų iliustratorės ir gobelenų meistrės Sofijos Vainilaitienė (Vilnius) bibliotekos Knygos muziejui dovanotų darbų kopijomis. Brašoviečius sužavėjo ir parodoje eksponuotos Pamario potvynio krašto fotonuotraukos bei albumas „Šilutė. Potvynis ir jo žmonės“, istorinė Šilutės raidos dokumentika, žymių Pamario krašto knygininkų rankraščių kopijos. Kolegos buvo maloniai nustebinti gausia šilutiškių knygų leidyba, sakėsi manantys, kad Šilutė panaši į Brašovą „tik nėra kalnų“ ir žadėjo savo kalnų grožį, bent jau elektroninėje laikmenoje atvežti šių metų rugsėjo 1-ąją, kai F. Bajoraičio viešoji biblioteka ir Šilutės pirmoji gimnazija tradiciškai pakvies jaunuosius šilutiškius susitikti Mokslo ir žinių dienai skirtoje šventėje „Kelionė į žinių orbitą …“
Brašovo bibliotekininkams Informacijos skyriaus vedėja L. Dumšienė pristatė F. Bajoraičio viešosios bibliotekos interaktyvias nemokamas paslaugas, šiuo metu „Bibliotekos pažangai“ projekte vykdomus bibliotekininkų ir gyventojų kompiuterinio raštingumo mokymus, pristatė bibliotekininkų administruojamus tinklapius www.silutevb.lt ir www.silutesknygininkai.lt. Šių eilučių autorė skaitė pranešimą „Pirmasis Lietuvoje F. Bajoraičio senosios knygos muziejus: kryptys ir raidos tendencijos“ . Pranešimuose pateikti ir bendrieji Pamario krašto istoriografinės raidos tarpsniai, žymūs praeities ir dabarties šilutiškiai, pristatyti Šilutės 500 metų jubiliejaus renginių programos akcentai.
Atrastoji žemė lietuvaičiams…
Su svetingais, jaukiais ir draugiškais kolegomis atsisveikinta… Tačiau vienoje iš gražiausių Rumunijos D. Baritiu bibliotekoje „apsigyveno“ šilutiškių autorių ir pažintinės knygos apie Šilutę. Ir nors atrodė apmaudoka, kad kelionėje sutikti rumunai žino, kur yra Latvija ir Ryga, tačiau, kaip besidomėjome, Lietuvos nepažįsta, kaip ir sostinė Vilnius jiems yra tabu… Todėl susimąstėme globaliai: o ką? Gal per Šilutės ir Brašovo bibliotekininkus (juokaujame) Lietuva taps atrastąja žeme savo tautinį paveldą tik ką pradėjusiai atkurti, svetingai, dainuojančiai, reto skonio gurmanišką vyną subrandinti gebančiai valstybei. O gal ir atvirkščiai: ši egzotiška, ir, vis dėlto, saugi šalis, netolimoje ateityje taps lietuvaičių turistų meka?…
