Vasario 21-oji – Tarptautinė gimtosios kalbos diena, Jungtinių Tautų iniciatyva švenčiama nuo 1999 metų.
Globalizacijos amžiuje grėsmė išnykti anglų, vokiečių, prancūzų, rusų ir kitų didesnių tautų kalboms nėra didelė. Mažos tautos – lietuviai, latviai, estai – turi pačios daryti viską, kas įmanoma, kad ateityje išsaugotų ir būsimosioms kartoms paliktų neįkainojamą turtą – gimtąją kalbą. Nuolat tobulėjančios informacinės technologijos sudaro puikią galimybę greitai surasti reikiamą informaciją, dalintis mintimis, diskutuoti, tačiau yra ir kita medalio pusė – kalba praranda gyvumą, sodrumą, tenkinamasi anglų kalbos pavyzdžiu kuriamomis santrumpomis, atsisakoma lietuviškų diakritinių ženklų, kuriamas naujų laikų žargonas.
Ketvirtadienį Traksėdžių bibliotekoje įvyko renginys, skirtas svarbiems įvykiams – Tarptautinei gimtosios kalbos dienai ir Tarmių metams – prisiminti. Renginio dalyviai – penktos ir šeštos klasių mokiniai – prisiminė lietuvių tarmes, klausė skaitomų pasakų žemaičių ir aukštaičių tarmėmis, bandė spėti, koks pateiktas garsinis tekstas kokiai tarmei priskirtinas. Buvo pateikta kurioziškų „nesusikalbėjimo” pavyzdžių, kai tas pats žodis skirtingose tarmėse turi skirtingas reikšmes: vienur „smagus” reiškia „lengvas”, o kitur „sunkus”, vienur brėkšta kai temsta, kitur – kai aušta, o jeigu kur nors Lietuvoje pasiūlys pasivaišinti grobukais, tai dar nereiškia, kad kalbama apie gyvūno vidurius – tai gali būti skaniai paruošti šonkauliukai.
Vaikai prisiminė ir geografijos žinias: bandė atsakyti, kokia Lietuvos gyvenvietė ar didesnis miestas kokiai tarmei priskiriamas. Geriausiai spėti sekėsi šeštokams Karoliui Pundinui ir Daivai Arnašiūtei.
Vienas iš renginio dalyvių – šeštos klasės mokinys Edvinas Prozoraitis, per pertraukėles gitara paskambino keletą kūrinių. Visi buvo maloniai nustebę, kad Edvinas, tik rudenį pradėjęs gitaros pamokas, jau visai neblogai moka skambinti šiuo instrumentu.
