Šilutės F. Bajoraičio viešosios bibliotekos Degučių filialo lankytojai galėjo gėrėtis degutiškės Nijolės Stanelienės iš šiaudų kurtais sodais. Tai nuostabūs darbai, reikalaujantys kruopštumo, atidumo ir didelės meilės.
Bibliotekoje vykusio renginio metu pristatydama sukurtus sodus Nijolė pasakojo apie savo kelią į kūrybą: ,,Niekada nemaniau, kad galiu pamilti šiaudą taip, kaip jį myliu dabar. Jis man šviečia ir šildo. Vaikystėje šiaudai man buvo tik kaip kraikas gyvuliams ir keletas šiaudinių gėlyčių bei angelėlių, puošiančių per žiemą dvigubus trobos langus. Pamilau aš jį tada, kai su savo vaikais prieš 15 metų pradėjau lankyti Kelmėje vykstančius etnomuzikavimo ir tradicinių amatų vasaros kursus. Tautodailininkės Kornelijos Lopetienės pradžiamokslis pažadino manyje norą pažvelgti į tautos tradiciją, pamilti šiaudą ir bandyti padaryti vieną ar kitą šiaudinuką. Šiandien jis man – medžiaga, teikianti kūrybinį džiaugsmą, ramybę, vienybę šeimoje.”
Nijolei Stanelienei ypatingą ramybę ir kūrybinį džiaugsmą teikia sodų rišimas, nors iš šiaudų ji dar kuria lėles, kasas, paukščius. Galbūt taip yra todėl, kad jos močiutė sakydavo, jog sodas, kabantis namuose, neša gėrį, laimę ir darną, atbaido piktąsias dvasias. Kuo didesnis ir tankesnis sodas, tuo laimingesnis gyvenimas. Sodai buvo dovanojami jaunavedžiams, kad sugyventų ir surištų savo gyvenimą. Virš naujagimio lopšio pakabintas sodas – tarsi gerumo aura, sauganti mažylį nuo ligų ir nelaimių.
Kai pasiklausai ar paskaitai, kokią prasmę teikė mūsų seneliai ar proseneliai šiaudui, taip ir norisi savo namuose surištą sodą pasikabinti ir kitam padovanoti. Tuomet šiaudo šviesą ir šilumą įsileidžiame į savo namus.
