Juknaitiškiams pristatytas istorinis romanas apie Kristijoną Donelaitį

2015 m. gegužės 19 d., Rasa Vaičiulienė

Gegužės 14 dieną Šilutės Fridricho Bajoraičio viešosios bibliotekos Juknaičių filiale įvyko Klaipėdos krašto rašytojos, kraštotyrininkės Editos Barauskienės-Kurpreikšytės naujausios knygos „Tolminkiemio sodininkas” pristatymas.

„Jau saulelė vėl atkopdama budino svietą…” – šiais Kristijono Donelaičio žodžiais prasidėjo knygos pristatymas, nes minėtą poemos eilutę prisimena kiekvienas mokyklą baigęs žmogus, nes knyga „Tolminkiemio sodininkas” skirta K. Donelaičio (1714–2014) gimimo metinėms.
Savo knygoje rašytoja nesigilino į jo kūrybą, o atidžiau pažvelgė į kunigo K. Donelaičio gyvenimą. Autorė vaizduoja, kaip lietuvių literatūros klasiko asmenybę formavo krašto istorija ir aplinka, gimtosios kalbos grožis, laikas ir vieta, Karaliaučiaus universitetas, kaip jį įkvėpė pirmoji išspausdinta lietuviška knyga – Martyno Mažvydo „Katekizmas”.
„Donelaičiai, kaip ir kiti padorūs lietuvininkai, savo prigimtos kalbos laikėsi tvirtai, nelyginant šuo kaulo, ir neketino jos išsižadėti. Taigi vienas iš trijų Donelaičių sūnų buvo skirtas Dievą lietuviškai garbinti”, – rašo E. Barauskienė. Ši aplinkybė kaip tik ir paaiškina kodėl vokiškai kalbančiame krašte K. Donelaitis savo pasakojimus parapijiečiams rašė lietuviškai.
Istoriniame romane pasakojama apie K. Donelaičio inžinerinius gebėjimus: pianino ir barometro konstravimą, įvairiausių prietaisų gamybą. Pasakojama ir apie įprastą evangelikams kunigams meilę moteriai, vestuves ir gyvenimą šeimoje, todėl nemažai dėmesio skirta K. Donelaičio žmonai Anai Reginai. Romane rašoma, kaip poetas rūpinasi našlių namų statyba, kad po jo mirties žmona turėtų kur gyventi. „Jei vyras, nugyvenęs su žmona daugiau kaip dvidešimt metų, rūpinasi, kur ji gyvens po jo mirties, ar tai nėra konkretus meilės įrodymas, pats tikriausias atsidavimas gyvenimo draugei ?”– rašo E. Barauskienė.
Tai jau ne pirma kraštotyrininkės knyga apie Mažąją Lietuvą ir šio krašto žmones. 1989 m. ji išleido knygą apie Ievą Simonaitytę „Vyžeikių karalienė”, už šią knygą rašytoja gavo Klaipėdos apskrities administracijos įsteigtą I. Simonaitytės literatūrinę premiją. E. Barauskienė sudarė ir išleido pasakojimų knygą „Mažas miestelis prie didelio kelio” apie Priekulės istoriją, jos žmones bei pokario įvykius Klaipėdos krašte. Po metų pasirodė antroji knygos dalis „Prisiminimai ir kūryba. Priekulė” bei romanas apie Martyną Mažvydą „Žodi, nekrisk ant akmens”. Už pastarąjį romaną E. Barauskienė gavo Martyno Jankaus premiją, o knyga „Karūna žalčių karaliui” įvertinta Jono Marcinkevičiaus premija. 2010 m. išleistas romanas „Amžinasis keleivis Abraomas iš Kulvos”, už kurį paskirta Amerikos lietuvių tautinės sąjungos Lietuvos tūkstantmečio jubiliejaus minėjimo premija.
Istorinio romano „Tolminkiemio sodininkas” epiloge E. Barauskienė teigia: „Donelaičio meilė tėvynei ir jos prigimtai kalbai buvo tokia didelė, kad tuo metu niekas nesugebėjo jai prilygti, ir ji liko tarsi be atsako. Tačiau mūsų dienoms tas pavėluotas atsakas, kad ir po kelių šimtmečių, visgi ateina…”