Skirta pedagogės, kraštotyrininkės, muziejininkės O. Norkutės 85-osioms gimimo metinėms
Žmogaus gyvenimo prasmingumas matuojamas ne pagyromis, nuopelnais, kurie pašnekovei niekada nebuvo svarbūs, bet buvimas savimi, savęs ugdymas, užsiėmimas veikla, nuo kurios ir pačiam, ir kitiems gera. Tokios mintys aplankė po susitikimo su pedagoge, kraštotyrininke, muziejininke, visuomenininke Ona Norkute, šiemet mininčia gražią sukaktį. Kad išpasakočiau visą Onos Norkutės gyvenimo, veiklos istoriją, prireiktų ne vieno mėnesio pokalbių ir rašymo… Grupelė bendraminčių šnekučiavomės pustrečios valandos, ir šiame interviu sugulė mintys, perkoštos per mano klausos ir pajautimo prizmę.
Pokalbis prasidėjo nuo atsineštų nuotraukų žiūrėjimo, ieškojimo fotografijose pažįstamų veidų… „Čia konferencija, čia ekskursija, čia šventė mokyklos kolegoms vyrams, čia pirmūnų šventė…“ Klausydamasi pastebiu, kiek daug pašnekovei reiškia žmogus, kiek daug visose veiklose įdėta iniciatyvos, darbo, užsidegimo…
– Papasakokite apie save.
– Gimiau Sausių kaime, netoli Veiviržėnų, Klaipėdos rajone. Esu karo metų vaikas. Mokiausi Veiviržėnų vidurinėje mokykloje. Mokiausi labai gerai. Baigiau 7 klases penketais (tada buvo penkiabalė vertinimo sistema – aut. past.). Kažkada iš sesers netgi gavau priekaištą, kad esu išpuikusi, nes penketais mokausi… Bet man buvo nesvarbu. Aš mėgdavau siuntinėti „špargalkas“, sufleruoti, padėti kitiems, ištaisyti klaidas. Mano buvo tokia natūra – padaryti ką nors ne taip, ne pagal taisykles… Būdama mokyklinio amžiaus patyriau tris mikrochirurgines operacijas. Mane operavo gydytojas Mečislovas Vitkus, mikrochirurgijos pradininkas. Po metų vėl grįžau į mokyklą. Baigusi ją, norėjau mokytis žurnalistikos, bet jos nebuvo, tik neakivaizdinis. Tada pradėjau mokytis Vilniaus pedagoginiame institute lietuvių kalbos ir literatūros, bet pasimokiau tik du mėnesius. Supratau – ne mano vieta, norėjau mokytis universitete. Su džiaugsmu prisimenu savo draugiškas bendrakurses. Vėliau, nebaigus mokslų, teko dirbti Agluonėnų ir Judrėnų mokyklose mokytoja. Paskui įstojau į Vilniaus universitetą, į anglų filologiją. Praktiką atlikau Švėkšnos vidurinėje mokykloje. Joje vėliau ir dirbau.
– Kas buvo svarbu jaunystėje? Kokie dalykai jus formavo kaip asmenybę?
– Nepaprastai daug skaitydavau. Atsimenu, kaip skaičiau Č. Dikenso „Deividą Koperfildą“. Man atrodo, 6 ar 7 klasėje pasislėpusi rugiuose. Aš viską girdėjau, kas vyksta kieme, ką tėvas daro, bet skaičiau… Apskritai žmogų formuoja knygos. Tik nemėgau pasakų. Yra ir ypatingų pasakų, pvz., „Mažasis princas“. O iš kur gaudavau knygų, neatsimenu, ar buvo mokykloje biblioteka, ar viešoji. Šiaip viską mėgau. Dar siuvinėdavau, kartais net per pamokas, kai būdavo nuobodu… Leidau mokyklos sienlaikraštį, net buvau konkurse laimėjusi 5 rublius. Džiaugiausi, kad galės mokykla nupirkti popieriaus, bet ir taip nupirko, o laimėjimą paliko man.
– Tai buvote lyderė?
– Na, galima ir taip sakyti… Ir universitetą baigiau gyvendama vien tik iš savo stipendijos.
– Nemažą gyvenimo dalį paskyrėte mokyklai. Kas labiausiai patiko dirbant mokytoja, auklėtoja?
– Viskas patiko. Atsimenu: išeinu ryte į darbą – man gerai širdyje, pareinu – irgi gerai. Pareidavau vėlai, kurį laiką sesuo dar gyveno Švėkšnoje, užeidavau. Man viskas buvo įdomu. Renginius organizuodavau, pirmūnų šventę sugalvojau. Paskui subūriau dramos būrelį. Buvo mokinių, norinčių vaidinti: Pricevičius Kęstas, Kliukaitė Jūratė, Toleikis Arūnas – buvo didelis humoristas, galėjo suvaidinti bet ką, Liekis Edmundas, Krutikovas Valius, Daukšytė Jovita, Grūpaitė Virginija, Freitakaitė Regina, Freitakaitė Ramutė, Žemgulis Algis ir daugybė kitų… Neturėjau nemėgstamų mokinių. Buvo tokių mielų, labai gerų vaikų. Ir dabar susitikusi pasišneku, dalyvauju klasių susitikimuose.
– Dirbote ne tik Švėkšnos vidurinėje mokykloje?..
– Taip. Dirbau šiek tiek ilgiau nei metus direktore Vilkyčių pagrindinėje ir metus Pėžaičių pagrindinėje mokykloje.
– Dar viena iš gyvenimo veiklų – kultūra, kultūrinis gyvenimas, vadovavimas kultūros namams. Kaip sekėsi ši veikla? Buvo ir toks lyrikų klubas „Mūza“, šv. Jokūbo nominacija, Europos paveldo dienos…
– Išėjusi iš minėtų mokyklų, sutikau dirbti kultūrinio darbo organizatore, paskui meno vadove, paskui tapau kultūros namų direktore, nors Švėkšnoje nebuvo kultūros namų, neturėjau nei stalo, nei kėdės… Renginiai vykdavo lauke arba špitolės, kurioje buvo įsikūrusi seniūnija, salėje, net seniūno kabinete… Meno vadove dirbo Žibutė Sukackienė, kuri subūrė sakralinės muzikos ansamblį. Veikė ir kapela… O „Mūzos“ klubas atsirado iš noro suburti poeziją mėgstančius žmones, nebūtinai tik kuriančius. Žmonių, kurie neatlygintinai prisidėjo prie kultūrinio gyvenimo, buvo nemažai. Norėjosi juos pamatyti, įvertinti. Taip atsirado šv. Jokūbo nominacija, kasmet per miestelio šventę skiriama už kultūrinę veiklą. Komisija spręsdavo, kam skirti. Statulėlę sukūrė Kęstas Paulauskas. Šiais metais ši nominacija per šventę nebuvo skirta niekam. Manau, nusipelnęs būtų „Švėkšnos sambūris“, kuris jos dar negavęs. Dar norėčiau pasakyti savo nuomonę apie dabartinę kultūrinę situaciją. Mano manymu, muziejų privalu palikti mokykloje. Kokia graži ten yra siena – surašyti mecenatai. Tai yra muziejaus pradžia. O sinagogoje galėtų būti kultūros centras. Švėkšna nėra turėjusi tokios salės kaip sinagogoje. Amatų centro salė yra palėpėje, gimnazijos salė – antrame aukšte…
– Kas Jus įkvėpė imtis kraštotyrinės veiklos, dirbti muziejuje, vesti ekskursijas?
– Visą gyvenimą aš neieškojau darbo, darbas surasdavo mane… Man pasiūlė dirbti muziejuje, kai iš muziejaus išėjo Petras Čeliauskas.
– Jūsų veiklos Švėkšnoje labai daug…
– Vesdavau ekskursijas – mane įdarbino net „Minijos nafta“. Kažkuriuo metu leidau laikraštuką „Švėkšnos valsčius“, organizavau viktoriną „Šneku apie Švėkšną“, paskui jos organizavimą perėmė Marius Sapkauskas. Dar išleista knygutė „Švėkšnos bažnyčia“, atvirukai su Švėkšnos vaizdais…
– Dar ir Emilijos Pliaterytės draugija…
– Kažkada sugalvojau, kad reikia suburti Pliaterių klubą. Paskambino rašytoja Emilija Liegutė ir įstojom į respublikinę Emilijos Pliaterytės draugiją. Švėkšnoje organizavom konferenciją, renginius, važiuodavome į kitose vietovėse organizuojamas konferencijas. Buvo labai gražių dalykų.
– Koks jūsų požiūris į šiuolaikinį jaunimą?
– Požiūris į jaunimą labai geras. Mano manymu, jaunuoliai yra veržlesni negu tais laikais, kai dirbau mokytoja. Anksčiau mažai kas planuodavo savo ateitį, o dabar daugelis planuoja. Už mano lango – vaikų šeimyna. Šaunuoliai vaikai, savotiški mūsų namo draugai. Mačiau, kaip kaimynas parsivežė malkų ir niekaip neįstumia priekabėlės. Jie iškart pasisiūlė padėti. Mieli vaikai. Į jaunimą žiūriu teigiamai.
– Koks žmogus jums svarbiausias gyvenime?
– Buvo ir tebėra tėvas. Ir miręs man yra kelrodis. Kaip jis sužinojo, kad man galima padaryti tokią sudėtingą operaciją?.. Matydavau, kaip jam patinka, kai gerai pasielgiu. Jis negirdavo, bet suprasdavau, kad patinka. O jei balsą pakeldavo, man būdavo kaip rykštė. Tėvas buvo pagrindinis žmogus gyvenime. Vadovavo viskam, protingas. Prisimenu vaizdinį – kai parvažiuoju iš kur nors, jis lauke sėdi…
– Ko linkėtumėte sau gražios sukakties proga?
– Džiaugiuosi, kad niekas nepalinkėjo sulaukti 90-mečio J.
– Gal dar ką svarbaus norėtumėte pasakyti?..
– Man svarbiausia yra žmogus.
Kalbino ir interviu parengė Šilutės F. Bajoraičio viešosios bibliotekos Švėkšnos filialo bibliotekininkė Rasvita Kundrotaitė
Kultūriniame renginyje
Su auklėtiniais klasės susitikime.
vėkšnos vidurinės mokyklos dramos būrelis.
Su bendrakursėmis.
Šeima
Mokykliniai metai
Mokytoja