Pasižvalgymas po Mažosios Lietuvos etnografinius kaimus

purvinai043 2012 m. vasario 13 d., Loreta Liutkutė

Vasario 10 d., penktadienį, Šilutės F. Bajoraičio viešojoje bibliotekoje įvyko žinomo architekto,  humanitarinių mokslų daktaro, docento Martyno Purvino knygos „Mažosios Lietuvos etnografiniai kaimai“ sutiktuvės.

Kartu su autoriumi atvyko ir jo žmona, architektė, kultūros paveldo tyrinėtoja  Marija Purvinienė bei knygą išleidusio VšĮ „Vorutos“ fondo vyr. redaktorius Juozas Vercinkevičius. Renginio atmosferą pagyvino Šilutės pirmosios gimnazijos folkloro ansamblis (vadovė Giedrė Pocienė), kuris atliko lietuvininkų ir kitų Lietuvos regionų gyventojų nuotaikingas liaudies dainas.
Kalbėdamas apie knygos autorių M. Purviną, J. Vercinkevičius jį apibūdino kaip daug atidavusią ir iki šiol Lietuvos kultūrai nemažai atiduodančią asmenybę. „Tokių žmonių, kurie būtų visiškai atsidavę savo veiklai, nėra daug,“ – pripažino VšĮ „Vorutos“ fondo vyr. redaktorius.
M. Purvinas Mažosios Lietuvos kultūros paveldą tiria nuo 1980 m. (sovietmečiu ir neoficialiai). Per tris dešimtmečius kartu su žmona, bendraminte ir bendražyge, surinko gausią medžiagą apie savitus to regiono kaimus. Knygoje apibūdinami 39 senieji Mažosios Lietuvos kaimai dabartiniuose Klaipėdos, Šilutės, Tauragės ir Jurbarko rajonuose bei Pagėgių savivaldybėje. Aprašoma jų istorinė raida, gyvenviečių bei jų sodybų pokyčiai, kaimų plėtra (kai kada ir sunykimas), tenykščių gyventojų verslai ir gyvenimo ypatybės, taip pat apibūdinami įvairaus pobūdžio kaimai buvusiame Klaipėdos krašte – nuo buvusio pajūrio žvejų kaimo Karklininkų / Karklės šiauriau Klaipėdos iki buvusio pasienio kaimo Antšvenčių tarp Smalininkų ir Jurbarko.
Knygos autorius renginio metu prisiminė dienas, kai apie tikrąjį kaimą  nenorėta net kalbėti. Dar ir šiandien atsiranda tokių, kurie mano, kad kaimas yra nevertas dėmesio. Tie žmonės labai klysta.  Jei žiūrėsime giliau, būtent kaime galima aptikti išlikusių tradicinių, istoriškai susiklosčiusių, tam tikram  regionui būdingų  etninės kultūros bruožų. Gaila, tačiau šiandien tradicinio lietuviško kaimo beveik nebeturime.
M. Purvinienė vaizdžiai pasakojo apie tuos laikus, kai kartu su vyru, tyrinėdami Mažosios Lietuvos etnografinius kaimus, rinkdami išleistoje knygoje pateiktą (ir ne tik) medžiagą, patyrė ne vien atradimo džiaugsmą, bet ir susidūrė su įvairiomis kliūtimis. Kai kurių sodybų šeimininkai nesileisdavo į kalbas ir net nenorėdavo suprasti, kas tie žmonės, kurie kažkelintą kartą praeina pro jų namus. Būdavo, kad paleidžia šunis… Tyrinėjimai, kuriuos paskatino noras geriau pažinti savitą Mažosios Lietuvos praeitį, pareikalavo ne tik dvasinės, bet ir fizinės ištvermės. Reikėjo eiti nepramintais keliais (ir tiesiogine, ir perkeltine prasme), pėsčiomis ar dviračiu įveikti nemažus atstumus, ištverti vasaros karščius, nešantis su savim nemažą kiekį vandens… Visa tai šiandien galima prisiminti su šypsena, nors tuo metu viskas atrodė daug rimčiau.
Viešnia pabrėžė, kaip svarbu išlaikyti lankstų požiūrį į kultūros paveldo vertę ir svarbą ateities kartoms. Kai kurie žmonės mano, kad senoji architektūra nebus įdomi jų vaikams, anūkams, todėl, siekdami vadinamojo modernumo, skuba naikinti tai, kas jų namuose primena senovę. „Žmonės negali būti tikri, kaip praeities vertybes vertins jų palikuonys. Galbūt jiems tai bus labai svarbu,“ – kalbėjo architektė.
Knygos sutiktuves vainikavo viltis, kad sulauksime šio vertingo leidinio tęsinio. Į renginį atėję žmonės, iš kurių ne vienas jau buvo perskaitęs pristatytą knygą, dėkojo M. ir M. Purvinams už jų prasmingą veiklą, linkėjo sėkmės ir ryžto įgyvendinant kūrybinius sumanymus.

purvinai009

purvinai005

Spausdinti
Facebook komentarai