„Šilutės šimtmečio žmonės“

Redaktorė, vertėja iš islandų kalbos, Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos narė. Gimė 1975 m. sausio 10 d. Šilutėje. 1982–1993 m. J. M. Abraitytė mokėsi Žygaičių (Tauragės r.) vidurinėje mokykloje. 1993–1999 m. studijavo lietuvių filologiją Vilniaus universitete, įgijo bakalauro laipsnį. 1996 m. gavo stipendiją studijuoti Islandijos universitete islandų filologiją užsieniečiams. Pradėjusi studijas nuo antrojo kurso, 1996–1998 m. ji baigė islandų filologiją ir apgynė bakalauro darbą iš vertimų srities. Studijuodama Islandijoje dirbo vertėja žodžiu Islandijos parlamente, Islandijos nacionaliniame teatre, taip pat vertėjavo su Rimo Tumino trupėmis. 2005–2007 m. Vilniaus universitete įgijo leidybos magistro laipsnį. J. M. Abraitytė redaktore dirbo Lietuvos teisės universitete (dabar Mykolo Romerio universitetas), VĮ Registrų centre, vyriausiąja redaktore – UAB „Justitia“. Nuo 1996 m. ji – laisvai samdoma vertėja, dirba su vertimų biurais, verčia grožinę literatūrą – poeziją, prozą, pjeses – bei įvairaus pobūdžio dokumentus. Kaip vertėja dalyvavo ne viename „Poezijos pavasaryje“, „Poetiniame Druskininkų rudenyje“, „Šiaurės vasaroje“ ir kituose literatūros festivaliuose. 1996 m. dirbo vertėja žodžiu „Life“ festivalyje, vėliau – Lietuvos nacionaliniame dramos teatre. 2000–2001 m., su nedidele pertrauka, buvo Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto Skandinavistikos katedros (dabar Skandinavistikos centras) lektorė, dėstė islandų kalbą ir literatūrą. Nuo 2004 m. – Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos narė, turi meno kūrėjo statusą. Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos duomenimis, jos narystė sąjungoje prasidėjo 2004 m. rugsėjo 8 d. J. M. Abraitytė iš islandų kalbos išvertė K. Ómarsdóttir pjesę „Pasakyk man viską“ (2000), islandų autorių eilėraščius, publikuojamus „Poezijos pavasario“ ir „Poetinio Druskininkų rudens“ almanachuose, Einar Örn Gunnarsson romaną „Rojaus paukščio ašaros“ (2003), Sjón romaną „Tavo akys matė mane“ (2005), Auður Ava Ólafsdóttir pjesę „Adamo šeima“ (2014), vaikams skirtas knygas: Kristín Steinsdóttir „Angelas Vakarų rajone“ (2006), Andri Snær Magnason „Mėlynosios planetos istorija“ (2008), Brian Pilkington „Viskas apie trolius“ (2015) ir kt. 2003 m. iš islandų kalbos išvertė filmą „Jūra“ (rež. Baltasar Kormákur, 2002), kuris buvo rodomas 2003 m. Europos šalių kino forumo „Scanorama“ renginyje. Iš lietuvių į islandų kalbą išvertė R. Šerelytės pjesę vaikams „Senelės sapnai“ (2000) ir S. Paltanavičiaus kūrinį „Velniukas ir vieversiukas“ (2010). 2004 m. J. M. Abraitytė laimėjo Islandijos rašytojų sąjungos skiriamą vertėjo stipendiją ir galimybę mėnesį stažuotis Islandijoje. 2015 m. Lietuvos kultūros taryba skyrė individualią valstybės stipendiją islandų poezijos knygai parengti ir išversti. Projektas vykdytas kartu su Lietuvos rašytojų sąjunga ir Islandijos rašytojų sąjunga. 2016 m. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla išleido J. M. Abraitytės sudarytą ir iš islandų kalbos išverstą rinktinę „7 islandų poetai“. Ši knyga buvo įtraukta į Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos sudarytą 2016 m. vertingiausių šiuolaikinės verstinės literatūros knygų sąrašą. 2018 m. Šilutėje vykusio Literatūrinio rudens „Prisijaukinkim žodį, paukštį, debesį...“ metu J. M. Abraitytė buvo apdovanota Literatūros vertimų nominacija. Šio konkurso metu buvo vertinamas 2015–2018 m. Šilutės krašto kūrėjų literatūrinis derlius. Vertėja kūrybinę veiklą tęsia ir toliau. 2017 m. pasirodė jos iš islandų kalbos išverstas Bragi Ólafsson romanas „Ambasadorius“, o 2026 m. leidykla „Aukso žuvys“ išleido jos išverstą islandų rašytojos Sigrún Pálsdóttir romaną „Siuvinėtoja“. Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos bibliografinėje informacijoje nurodyti tiek spausdintas, tiek garsinis šio kūrinio leidimai. Literatūra: 1.      ABRAITYTĖ, Jurgita Marija. Anketa Šilutės personalijų žinynui : [vertėjos atsakymai į anketoje pateiktus klausimus]. Mašinr. [Šilutė : Šilutės rajono savivaldybės F. Bajoraičio viešoji biblioteka, 2015]. 3 p. 2.      ABRAITYTĖ, Jurgita Marija. Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga : [informacija apie vertėją, jos kūrybinę veiklą ir vertimus]. [Žiūrėta 2026-08-10]. Prieiga per internetą: https://www.llvs.lt/narys/abraityte-jurgita-marija 3.      2016 m. vertingiausios šiuolaikinės verstinės literatūros ir klasikos knygos : [Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos sudarytas knygų sąrašas]. Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga. [Žiūrėta 2026-08-10]. Prieiga per internetą: https://www.llvs.lt/ 4.      Fridricho Bajoraičio literatūrinės premijos laureatas – Dovydas Pancerovas : [apie Literatūrinio rudens apdovanojimus ir J. M. Abraitytei skirtą Literatūros vertimų nominaciją]. Šilainės kraštas, 2018. [Žiūrėta 2026-08-10]. Prieiga per internetą: https://www.silaineskrastas.lt/kultura/f-bajoraicio-literaturines-premijos-laureatas-dovydas-pancerovas/   Informacija atnaujinta 2026-08-10

Socialinių mokslų daktaras, profesorius. Gimė 1956 m. vasario 10 d. Kintų mstl., Šilutės r. 1974 m. Arūnas Acus baigė Šilutės pirmąją vidurinę mokyklą (dab. Šilutės pirmoji gimnazija), 1978 m. – Vilniaus pedagoginio universiteto Istorijos fakultetą (įgyta istorijos mokytojo specialybė), 1987 m. – Maskvos V. Lomonosovo universiteto aspirantūrą (įgytas filosofijos mokslų daktaro laipsnis, kuris 1993 metais nostrifikuotas į socialinių mokslų daktaro laipsnį). Nuo 2014 m. – Klaipėdos universiteto Socialinių mokslų fakulteto Sociologijos katedros profesorius, 1991–2014 m. – minėtos katedros docentas. 1985–1991 m. dirbo Šiaulių pedagoginio instituto Klaipėdos ikimokyklinio auklėjimo fakulteto Visuomenės mokslų katedroje vyr. dėstytoju, 1978–1985 m. – minėtoje katedroje dėstytoju. 1989 m. išrinktas Lietuvos Sąjūdžio Seimo nariu. A. Acus – pirmasis Klaipėdos miesto Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio tarybos pirmininkas. Nuo 1994 m. – Lietuvos sociologų draugijos narys, nuo 1993 m. – VšĮ Klaipėdos socialinės ir psichologinės pagalbos centro tarybos pirmininkas, narys, nuo 2011 m. – Studijų kokybės vertinimo centro ekspertas. 2009–2012 m. – Nacionalinės lituanistikos plėtros 2009–2015 m. programos tyrimo projekto „Klaipėdos raida 1990–2010: nuo sovietinio industrinio uosto iki lietuviško multikultūrinio miesto“ tyrėjas. 2012–2014 m. – Lietuvos mokslo tarybos finansuoto mokslininkų grupių projekto „Erdvinė nusikalstamumo dinamikos analizė Klaipėdos mieste 1990–2010 m.“ tyrėjas. A. Acus yra ne vienos mokslinės publikacijos autorius, mokomosios knygos „Socialinio elgesio nukrypimų sociologija“ (2007), kolektyvinės monografijos „Klaipėdos diskursas 1990–2010: sociologinė miesto tapatybių rekonstrukcija“ (2012) bendraautoris. Pastaraisiais metais profesorius aktyviai tyrinėjo miesto sociologijos, nusikalstamumo dinamikos, smurto artimoje aplinkoje ir socialinių problemų temas. 2022 m. paskelbė publikaciją „Smurto artimoje aplinkoje dinamika Klaipėdos mieste 2010–2014 metais: teorinis-teisinis diskursas“, 2023 m. – darbą „Tamsa viduje (Nužudymai Klaipėdoje 2004–2014 metais)“. Profesorius taip pat dalyvauja sociologiniuose ir kriminologiniuose tyrimuose, nagrinėjančiuose visuomenės pokyčius, socialinę atskirtį bei jaunimo problemas. Literatūra: 1.      ACUS, Arūnas. Anketa Šilutės personalijų žinynui : [profesoriaus atsakymai į anketoje pateiktus klausimus]. Mašinr. [Šilutė : Šilutės rajono savivaldybės F. Bajoraičio viešoji biblioteka, 2016]. 2 p. 2.      Šilutės kraštas: enciklopedinis žodynas. Šilutė, 2000, p. 41. 3.      ACUS, Arūnas; KRANIAUSKAS, Liutauras. Smurto artimoje aplinkoje dinamika Klaipėdos mieste 2010–2014 metais: teorinis-teisinis diskursas [interaktyvus]. Tiltai, 2022, t. 88, Nr. 1, p. 134–159. Žiūrėta 2026 m. gegužės 14 d. Prieiga per internetą: https://e-journals.ku.lt/journal/TBB/article/2696/info. 4.      ACUS, Arūnas; KRANIAUSKAS, Liutauras. Tamsa viduje (Nužudymai Klaipėdoje 2004–2014 metais). [Interaktyvus]. Tiltai, 2023, t. 91, Nr. 2, p. 163–189 [žiūrėta 2026 m. gegužės 14 d.]. Prieiga per internetą: https://e-journals.ku.lt/journal/TBB/article/2915/info Informacija atnaujinta 2026-05-14

Aktorius, režisierius, televizijos laidų vedėjas, dainuojamosios poezijos puoselėtojas.

Gimė 1960 m. balandžio 5 d. Šilutėje.
Mirė 2010 m. birželio 17 d. Kaune.

Nuo 1981 m. – Kauno valstybinio lėlių teatro vedantysis trupės aktorius, režisierius. Nuo 1997 m. – LRT ir Katalikų televizijos studijos laidų vaikams „Nojus ir Kasparas“ bei „Kasparo istorijos“ kūrėjas ir vedėjas, LRT laidos „Talentų ringas“ vedėjas, filmų garsintojas.

Nuo 1981 m. iki mirties V. Aleksaitis dirbo Kauno lėlių teatre ir buvo vienas ryškiausių šio teatro aktorių. Sukūrė dešimtis įsimintinų vaidmenų, nuolat dalyvavo tarptautiniuose lėlių teatrų festivaliuose. Kauno lėlių teatre aktorius sėkmingai reiškėsi ir kaip režisierius („Tikros barono Miunhauzeno istorijos“, „Bulvinė pasaka“), renginių vedėjas, išradingas ir kūrybingas organizatorius.

1983 m. baigė Vilniaus kultūros mokyklą. Nuo 1996 m. lėlių teatro režisūrą studijavo Leningrado (dabar – Sankt Peterburgas, Rusija) teatro, muzikos ir kino meno institute.

Beveik 30 metų atsidavęs pirmiausia aktoriaus-lėlininko pašaukimui, sukūręs 44 vaidmenis Kauno lėlių teatre, muzikalus, plastiškas, improvizaciniu lengvumu garsėjęs V. Aleksaitis buvo kviečiamas vaidinti ir Kauno kamerinio teatro, Kauno mažojo teatro spektakliuose. Aktorius buvo gerbiamas už profesinį maksimalizmą, profesinę etiką, inteligentišką, savikritišką laikyseną, taikumą, įgimtą eleganciją ir už neblėstantį optimizmą bei humoro jausmą.

Nuolat ieškodamas naujų kūrybinės saviraiškos kelių, išoriniu ir vidiniu žavesiu apdovanotas V. Aleksaitis sėkmingai išbandė savo jėgas vaikams ir ne vaikams skirtose televizijos laidose, buvo jų vedėjas. Muzikinius sugebėjimus tobulino akustinės muzikos grupėje „Upė“, kur mušamaisiais grojo kartu su profesionaliais muzikantais Dariumi Krapiku, Gediminu Storpirščiu, drauge su grupe dalyvavo dainuojamosios poezijos festivaliuose.

Net ir kovodamas su liga, aktorius vaidino įvairių režisierių sukurtuose spektakliuose: „Tigriukas Petrikas“, „Nykštukas Nosis“, „Atostogos pas dėdę Titą“, „Karalaitės bučinys“, „Žvaigždės vaikas“, „Vilkas ir ožiukai“, „Žalias žalias obuoliukas“, „Užburtos pilies paslaptis“.

Literatūra:

1. Kas yra kas Lietuvoje 2009: auksinis tūkstantmečio leidimas / vyriausioji redaktorė Vaidonė Tamošiūnaitė. Kaunas: Neolitas, 2009, p. 368-369.

2. Valdis Aleksaitis (lėlių teatro aktorius, 1960-2010) [interaktyvus] [žiūrėta 2016 m. sausio 19 d.].

Mikrobiologas, mokslų daktaras. Gimė 1937 m. rugpjūčio 5 d. Rusnėje, Šilutės r. 1944 m. su tėvais pasitraukė į Vakarus. 1948 m. atvyko į Kanadą. 1964 m. Monrealio universitete (Kanada) įgijo odontologo specialybę, 1966 m. – mikrobiologijos magistro laipsnį. Mikrobiologijos studijas gilino Viskonsino universitete Madisone (JAV). 1970 m. jam suteiktas mokslų daktaro laipsnis. J. D. A. Ambrozaitis dirbo farmacijos bendrovėse Niujorko, Naujojo Džersio ir Mičigano valstijose (JAV). Atliko įvairių vaistų tinkamumo vartoti ir efektyvumo tyrimus, skaitė paskaitas, specializavosi nereceptinių vaistų taikymo ir registravimo srityje. Greta mokslinės ir profesinės veiklos aktyviai dalyvavo JAV lietuvių bei Baltijos šalių išeivijos visuomeniniame gyvenime. 1991 m. Kalamazu (Mičigano valstija, JAV) pradėtas leisti anglų kalbos laikraštis „American Baltic News“, skirtas Lietuvos, Latvijos ir Estijos politikos, ekonomikos bei kultūros naujienoms. J. D. A. Ambrozaitis prisidėjo prie šio leidinio veiklos ir jo leidybos. „American Baltic News“ buvo leidžiamas kaip nepriklausomas mėnesinis Baltijos šalių naujienų leidinys. J. D. A. Ambrozaitis aktyviai siekė, kad Jungtinės Amerikos Valstijos remtų ir pripažintų atkurtą Lietuvos bei kitų Baltijos valstybių nepriklausomybę. Jo veikloje derėjo mokslinis darbas, profesinė veikla farmacijos srityje ir visuomeninis įsipareigojimas Baltijos šalių laisvės bei nepriklausomybės klausimams. Literatūra: Jungtinių Amerikos Valstijų lietuviai: biografijų žinynas. T. 1. / grupės vadovė Jonė Liandzbergienė. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1998, p. 34-35.   Informacija atnaujinta 2026-08-10

Pedagogė, lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja ekspertė, kraštotyrininkė, knygų autorė. Gimė 1942 m. spalio 1 d. Jurgaičių k., Šilutės r. 1949–1953 m. Irena Arlauskienė mokėsi Inkaklių (Šilutės r.) pradinėje mokykloje, 1953–1960 m. – Švėkšnos (Šilutės r.) vidurinėje mokykloje. 1960–1965 m. studijavo Vilniaus pedagoginiame institute, kur įgijo lietuvių kalbos ir literatūros mokytojos specialybę. 1973–1977 m. studijavo lietuvių literatūros dėstymo metodikos specialybės neakivaizdinėje aspirantūroje. 1964–1965 m. I. Arlauskienė atliko lietuvių kalbos mokytojos praktiką Bukaučiškių (Alytaus r.) aštuonmetėje mokykloje. 1965–1974 m. dirbo Šilutės aštuonmetės mokyklos direktoriaus pavaduotoja, 1974–1979 m. – Šilutės 4-osios vidurinės mokyklos (dab. Šilutės Pamario progimnazija) direktore, vėliau – lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja. Nuo 1982 m. dirbo lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Šilutės 1-ojoje vidurinėje mokykloje (dab. Šilutės pirmoji gimnazija). I. Arlauskienė parengė ne vieną pranešimą pedagogų seminarams ir konferencijoms, organizavo respublikinius seminarus, vedė srautines pamokas, skaitė paskaitas. Jos parengti mokiniai dalyvavo jaunųjų filologų ir kituose konkursuose, ne kartą tapo jų nugalėtojais bei laureatais. Didelę pedagogės veiklos dalį sudarė kraštotyra. Ji vadovavo Šilutės pirmosios gimnazijos kraštotyros muziejui, rūpinosi jo eksponatų kolekcijos gausinimu, aktyviai dalyvavo Hermano Zudermano literatūrinės kraštotyros klubo veikloje, vedė ekskursijas, puoselėjo Pamario krašto istoriją, skatino jaunimą domėtis gimtojo krašto praeitimi, redagavo knygas. Šią veiklą ypač įvertino Šilutės rajono savivaldybė, apibūdindama I. Arlauskienę kaip vieną geriausių Lietuvos pedagogių. 1972 m. I. Arlauskienė apdovanota Liaudies švietimo pirmūno ženkleliu. 1989 m. jai suteiktas nusipelniusios Lietuvos liaudies švietimo darbuotojos vardas, 1993 m. – mokytojos ekspertės kvalifikacinė kategorija. 2002 m. I. Arlauskienei skirta Šilutės rajono savivaldybės „Lietuvininkų vilties“ premija. Ji buvo įvertinta už pedagoginę ir visuomeninę veiklą, jaunimo ugdymą, mokinių rengimą konkursams, kraštotyros puoselėjimą, seminarų ir paskaitų organizavimą bei Pamario krašto istorijos sklaidą. Pedagogė daug rašė lietuvių literatūros mokymo metodikos, švietimo, kraštotyros ir kultūros klausimais periodinėje spaudoje bei specialiuose leidiniuose. Ilgainiui vis svarbesnę jos kūrybinės veiklos dalį užėmė knygų leidyba. I. Arlauskienė išleido knygas „Antai tebeeina“ (2005), „Jos čia nėra“ (2008), „Pirmyn per aplink“ (2015), „O kas toliau?“ (2017), „Kuris į Tolminkiemį?“ (2017), „Rūgštynių sala“ (2020), „Miestelio daktaras“ (2022), „Gieda į saulę skruzdė: mamos Juzefos Guldupaitės-Pupšienės (1912–1963) gyvenimo evangelija“ (2023). 2017 m. pristatyta jos knyga „Kuris į Tolminkiemį? Iš literatūros užrašų sąsiuvinio“. Tai buvo jau penktoji tuo metu išleista I. Arlauskienės knyga. I. Arlauskienė aktyvią kultūrinę ir literatūrinę veiklą tęsė ir vyresniame amžiuje. Ji įsitraukė į Šilutės literatų sambūrio „Vėdrynas“ veiklą ir tapo jo vadove. 2024–2026 m. dalyvavo literatūriniuose ir kraštotyros renginiuose, pristatė kūrėjus bei knygas, rašė apie Šilutės ir Mažosios Lietuvos kultūrą, lietuvių kalbą ir literatūrą. Jos ilgametėje veikloje susiliejo pedagogika, lietuvių kalbos ir literatūros puoselėjimas, jaunųjų kūrėjų ugdymas, kraštotyra bei Šilutės krašto kultūrinės atminties saugojimas. Literatūra: ARLAUSKIENĖ, Irena. Anketa Šilutės personalijų žinynui : [atsakymai į anketoje pateiktus klausimus]. Rankr. [Šilutė : Šilutės rajono savivaldybės F. Bajoraičio viešoji biblioteka, 2016]. 2 p. ARLAUSKIENĖ, Irena : [biografinė informacija apie pedagogę, mokytoją ekspertę ir knygų autorę]. Šilutė : Šilutės rajono savivaldybės F. Bajoraičio viešoji biblioteka. [Žiūrėta 2026 m. rugpjūčio 10 d.]. Prieiga per internetą: https://www.silutevb.lt/silutes-simtmecio-zmones/?singleproduct=29301 „Lietuvininkų vilties“ premija : [apie 2002 m. premijos laureatę Ireną Arlauskienę ir jos pedagoginę, kraštotyrinę bei visuomeninę veiklą]. Šilutė : Šilutės rajono savivaldybė. [Žiūrėta 2026 m. rugpjūčio 10 d.]. Prieiga per internetą: https://www.silute.lt/apie-savivaldybe/apdovanojimai-ir-premijos/lietuvininku-vilties-premija/13285 Irenos Arlauskienės kūrybos vakaras : [apie pedagogės ir rašytojos kūrybinę veiklą bei knygas]. Šilutė : Šilutės rajono savivaldybės F. Bajoraičio viešoji biblioteka, 2023. [Žiūrėta 2026 m. rugpjūčio 10 d.]. Prieiga per internetą: https://www.silutevb.lt/2023/05/25/irenos-arlauskienes-kurybos-vakaras/ Pristatyta nauja mokytojos Irenos Arlauskienės knyga : [apie knygos „Kuris į Tolminkiemį?“ pristatymą ir autorės kūrybinę veiklą]. Šilainės kraštas, 2017 m. spalio 26 d. [Žiūrėta 2026 m. rugpjūčio 10 d.]. Prieiga per internetą: https://www.silaineskrastas.lt/gyvenimas/pristatyta-nauja-mokytojos-irenos-arlauskienes-knyga/ ARLAUSKIENĖ, Irena. Šviesios „Vėdryno“ radybų akimirkos : [apie Šilutės literatų sambūrio „Vėdrynas“ veiklą]. Šilainės kraštas, 2025. [Žiūrėta 2026 m. rugpjūčio 10 d.]. Prieiga per internetą: https://www.silaineskrastas.lt/kultura/sviesios-vedryno-radybu-akimirkos/ Knygos „Amžinybė sustoja Rambyne“ sutiktuvės Pagėgiuose : [apie renginį ir Šilutės literatų sambūrio „Vėdrynas“ vadovę Ireną Arlauskienę]. Šilainės kraštas, 2026 m. balandžio 16 d. [Žiūrėta 2026 m. rugpjūčio 10 d.]. Prieiga per internetą: https://www.silaineskrastas.lt/kultura/knygos-amzinybe-sustoja-rambyne-sutiktuves-pagegiuose/ Informacija atnaujinta 2026-08-10

Seniūnijos darbuotoja, raštvedė, fotografė, tautodailininkė, literatė, knygų autorė, visuomenininkė. Gimė 1960 m. balandžio 12 d. Švėkšnoje, Šilutės r. 1978 m. Violeta Astrauskienė baigė Švėkšnos (Šilutės r.) vidurinę mokyklą (dab. Švėkšnos „Saulės“ gimnazija), 1979 m. su pagyrimu – Kauno 22-ąją technikos mokyklą ir įgijo braižytojo-konstruktoriaus specialybę. 2004 m. Vilniaus visuomeninėje parapsichologijos akademijoje įgijo parapsichologo kvalifikaciją. 1980–1984 m. Švėkšnos vidurinėje mokykloje dėstė piešimą, istoriją ir geografiją, vadovavo dailės būreliui, dirbo bendrabučio auklėtoja. 1984–1985 m. „Ašvos“ tarybiniame ūkyje buvo vaikų lopšelio-darželio vedėja, 1985–1987 m. vėl mokytojavo Švėkšnos vidurinėje mokykloje. Nuo 1987 m. V. Astrauskienė ėjo Švėkšnos apylinkės vykdomojo komiteto sekretorės pareigas, nuo 1990 m. buvo Švėkšnos apylinkės viršaičio pavaduotoja. 1995–2007 m. dirbo Švėkšnos seniūnijos sekretore-raštvede, 2007–2009 m. – Švėkšnos psichiatrijos ligoninės vyriausiojo gydytojo sekretore-referente. Nuo 2009 m. dirba Saugų seniūnijos raštvede. Šias pareigas ji eina ir 2026 m. V. Astrauskienė aktyviai dalyvauja Švėkšnos krašto visuomeniniame ir kultūriniame gyvenime. Ji yra švėkšniškių draugijos „Tėviškė“ narė ir pirmininkė, dalyvauja Emilijos Pliaterytės atminimo draugijos Švėkšnos skyriaus veikloje. Fotografuoja ir kaupia svarbesnių Švėkšnos bei Saugų švenčių, įvykių, mokyklų ir bendruomenių renginių archyvą. Nuo 2007 m. nuolat bendradarbiauja su rajono ir kita periodine spauda, rašo apie Švėkšnos ir Saugų kultūrinį bei visuomeninį gyvenimą, prisideda prie krašto istorijos ir kultūros sklaidos. V. Astrauskienė rengia fotografijos, tapybos, grafikos ir kitų meno sričių parodas. Jos kūryba eksponuota Švėkšnos muziejuje, bažnyčioje, Šilutės rajono bibliotekose, Šilutėje, Klaipėdoje, Palangoje bei kitose Lietuvos vietose. Menininkė kuria fotografiją, fotokoliažus, grafiką, tapybą ir keramiką. 2015 m. V. Astrauskienė buvo pakviesta tapti Šilutės rajono savivaldybės Fridricho Bajoraičio viešosios bibliotekos Saugų filialo globėja. Šį įvertinimą pati kūrėja yra įvardijusi kaip vieną reikšmingiausių savo visuomeninės veiklos pripažinimų. 2017 m. V. Astrauskienės kandidatūra buvo oficialiai pateikta Šilutės rajono savivaldybės „Sidabrinės nendrės“ premijai. Ji pristatyta kaip aktyvi visuomenininkė, savo krašto patriotė, Švėkšnos ir Saugų įvykių skleidėja spaudoje bei fotografijos ir tapybos parodų autorė. V. Astrauskienė yra ne tik fotografė, bet ir literatė bei knygų autorė. Iki 2017 m. jau buvo išleidusi penkias savo kūrybos knygas. Jos tekstuose ir vaizduose dažnai susipina gamtos, žmogaus vidinio pasaulio, gimtojo krašto, atminties ir dvasinių išgyvenimų temos. Vėlesniais metais jos kūrybinė veikla dar labiau išsiplėtė. 2024 m. išleista poezijos ir grafikos knyga „Dėlionės be atsakymų“, iliustruota pačios autorės 2015–2018 m. piešinių ciklų darbais. 2025 m. išleista V. Astrauskienės esė knyga „(Ne)išsipažinimai“. Leidinį iliustruoja autorės 2022–2023 m. grafikos ciklo „Dedikacija Vydūnui“ darbai. Knyga pristatyta Šilutės krašto bibliotekose, o jos pristatymai vyko ir 2026 m. V. Astrauskienė taip pat kuria knygų iliustracijas ir viršelius. 2025 m. išleistoje Dalios Griškevičienės knygoje panaudotos V. Astrauskienės sukurtos iliustracijos bei jos kurtas viršelis. 2023 m. jos kūrinys „Septyniolika laiškų Kūrėjui“ buvo pateiktas Lazdynų Pelėdos literatūriniam konkursui. Svarbi ir jos visuomeninė veikla gimtojoje Švėkšnoje. 2024 m. švėkšniškių draugija „Tėviškė“, vadovaujama V. Astrauskienės, kartu su Šilutės kultūros ir pramogų centro Švėkšnos skyriaus atstovais pateikė paraišką „Mažosios Lietuvos kultūros sostinės“ konkursui. Švėkšnai buvo suteiktas 2025 m. Mažosios Lietuvos kultūros sostinės vardas. Literatūra: ASTRAUSKIENĖ, Violeta. Anketa Šilutės personalijų žinynui : [atsakymai į anketoje pateiktus klausimus]. Rankr. [Šilutė : Šilutės rajono savivaldybės F. Bajoraičio viešoji biblioteka, 2015]. 2 p. „Sidabrinės nendrės“ premijai siūlomi du kandidatai : [apie Violetos Astrauskienės kandidatūros pateikimą Šilutės rajono savivaldybės „Sidabrinės nendrės“ premijai]. Šilutė : Šilutės rajono savivaldybė, 2017 m. sausio 23 d. [Žiūrėta 2026 m. rugpjūčio 10 d.]. Prieiga per internetą: https://www.silute.lt/naujienos/sidabrines-nendres-premijai-siulomi-du-kandidatai/3648 Paroda eksponuojama 2022/09/23–2022/12/06 : [apie Violetos Astrauskienės kūrybinę, fotografinę ir kraštotyrinę veiklą]. Šilutė : Šilutės rajono savivaldybės F. Bajoraičio viešoji biblioteka, 2022. [Žiūrėta 2026 m. rugpjūčio 10 d.]. Prieiga per internetą: https://www.silutevb.lt/anonsai/paroda-eksponuojama-2022-09-23-2022-10-23/ Dėlionės be atsakymų : poezija ir grafika / Violeta Astrauskienė ; [iliustracijos iš Violetos Astrauskienės 2015–2018 m. piešinių ciklų]. Kaunas : Ridsales, 2024. 79, [1] p. : iliustr. ISBN 978-609-489-506-7. (Ne)išsipažinimai : [esė] / Violeta Astrauskienė ; [iliustracijos iš Violetos Astrauskienės 2022–2023 m. grafikos ciklo „Dedikacija Vydūnui“]. Kaunas : Ridsales, 2025. 175, [1] p. : iliustr. ISBN 978-609-489-809-9. Violeta Astrauskienė pristatė knygą „(Ne)išsipažinimai“ : [apie autorės literatūrinę ir meninę veiklą bei naujausios knygos pristatymą]. Šilutė : Šilutės rajono savivaldybės F. Bajoraičio viešoji biblioteka, 2026 m. balandžio 30 d. [Žiūrėta 2026 m. rugpjūčio 10 d.]. Prieiga per internetą: https://www.silutevb.lt/2026/04/30/violeta-astrauskiene-pristate-knyga-neissipazinimai/ Švėkšna – Mažoji Lietuvos kultūros sostinė 2025 : [apie švėkšniškių draugijos „Tėviškė“ ir jos pirmininkės Violetos Astrauskienės iniciatyvą]. Šilutė : Šilutės rajono savivaldybė, 2024 m. liepos 16 d. [Žiūrėta 2026 m. rugpjūčio 10 d.]. Prieiga per internetą: https://www.silute.lt/naujienos/sveksna-mazoji-lietuvos-kulturos-sostine-2025/11580 2023 metų konkursas : [apie Lazdynų Pelėdos literatūriniam konkursui pateiktą Violetos Astrauskienės kūrinį „Septyniolika laiškų Kūrėjui“]. Akmenės rajono savivaldybės viešoji biblioteka, 2023. [Žiūrėta 2026 m. rugpjūčio 10 d.]. Prieiga per internetą: https://www.abiblioteka.lt/lt/lazdynu-peledos-konkursai/2023-metu-konkursas Dalios Griškevičienės kūrybos kraitėje – ketvirtoji knyga : [apie Violetos Astrauskienės sukurtas knygos iliustracijas ir viršelį]. Kelmė : Žemaitės viešoji biblioteka, 2025 m. vasario 12 d. [Žiūrėta 2026 m. rugpjūčio 10 d.]. Prieiga per internetą: https://www.kelmeszemaitesvb.lt/news/4190/714/Dalios-Griskevicienes-kurybos-kraiteje-ketvirtoji-knyga/ Informacija atnaujinta 2026-08-10

(Georg Harry Aschmann)

Buvusios Šilutės Herderio gimnazijos moksleivis, knygos „Herderio mokykla Šilutėje“ autorius.

Gimė 1918 m. Šilutėje

Mirė 1997 m. liepos 23 d. Vokietijoje.

1928–1934 m. lankė Šilutės Herderio realinę gimnaziją (dabar Šilutės pirmoji gimnazija). Vėliau – Karaliaučiaus (dabar Kaliningradas, Rusija) miestų valdymo mokyklą. Po Antrojo pasaulinio karo dirbo Vokietijoje. Pradėjo nuo žemiausios valdininko tarnybos, baigė Zalcgiterio miesto valdybos vyriausiuoju tarėju.

1985 m. parengė knygą-istorinę apybraižą „Die Herderschule zu Heydekrug“ („Herderio mokykla Šilutėje“). Ji sukurta remiantis savo ir amžininkų atsiminimais, spaudos ir archyvų duomenimis. 1990 m. knygą į lietuvių kalbą išvertė Romualda Dobranskienė (Šilutė). Spausdintame vertime pateikiama mokyklos kronika, iliustruota Helmuto Bergerio (Berger) sukauptomis archyvinėmis nuotraukomis.

G. H. Ašmanas parašė ir 5 tomų šeimos istoriją, parengė genealoginį medį. Viena jo šaka siejasi su Vydūno (Vilhelmas Storosta) gimine. Aprašytas ir jo žmonos Brunhildos Užpurvytės-Ašman dėdės Jono Užpurvio, prieškarinės Klaipėdos Vytauto gimnazijos dėstytojo, po karo – Kazachstano tremtinio, indėlis į lietuvių kalbos tyrinėjimus. J. Užpurvis parengė knygą „Trys kalbinės studijos“, kurioje aprašoma Saugų apylinkės tarmė, nagrinėjama upės ir miesto vokiško pavadinimo Memel kilmė, aptariama K. Donelaičio kūryba.

Literatūra:

1. ALEKSĖJŪNIENĖ, Aldona. Giminės istorija aprašyta penkiuose tomuose. Lietuvos rytas, 1996, rugsėjo 6.

2. KAUNAS, Domas. Dviejų tėviškių žmonės. Skalvos keleivis, 1992, kovo 26, p. 5.

3. Šilutės kraštas: enciklopedinis žodynas / Šilutės rajono savivaldybės Fridricho Bajoraičio viešoji biblioteka. Šilutė: Prūsija, 2000, p. 7, 49, 446-447.

Archibaldas Bajoratas (Archibald Bajorat)

Dailininkas, pedagogas, antroposofas, meno terapijos idėjų skleidėjas ir propaguotojas

Gimė 1923 m. kovo 15 d. Klaipėdoje.
Mirė 2009 m. gruodžio 15 d. Oberursel (Taunus) mieste, Vokietijoje.

1928–1942 m. gyveno Šilutėje. 1929–1932 m. mokėsi pradinėje mokykloje, 1933–1942 m. mokslus tęsė Herderio gimnazijoje (dabar Šilutės pirmoji gimnazija). 1942 m. buvo pašauktas į Vokietijos kariuomenę. 1946 m. grįžo iš amerikiečių karo belaisvių stovyklos ir apsigyveno Vakarų Vokietijoje.

1948–1953 m. Braunšveige studijavo tapybą ir grafiką. Kelerius metus dirbo pramoninėje grafikos srityje. Nuo 1959 m. tapo laisvai kuriančiu menininku. 1960–1966 m. dėstė spalvotyrą Mainco meno mokykloje (docentas). Nuo 1964 m. priklausė meno grupei „Illustration 63“.

Nuo 1968 m. kūrė darbus suomių tautos epo „Kalevala“ tema. Didelį ciklą grafikos ir tapybos kūrinių eksponavo Suomijoje, Olandijoje, Austrijoje, Vokietijoje. 1968–2011 m. „Kalevalos“ tema surengė daugiau kaip 100 parodų ir parašė keletą menotyros darbų. 1982 m už suomių tautos kultūros skleidimą A. Bajoraičiui suteiktas suomių „Kalevalos“ draugijos garbės nario vardas.

1973 m., susidomėjęs antroposofine filosofija ir pagal ją sukurta Valdorfo pedagogika, tapo aktyviu jos propaguotoju ir skleidėju. 1973–2008 m. vedė meno terapijos užsiėmimus Oberurselio Rafaelio terapijos centre. 1985–1991  m. dirbo Margaritos Hauškos (Margarethe Hauschka) mokyklos meno terapijos dėstytoju.

1989 m. Lietuvoje, Klaipėdos paveikslų galerijoje, surengė tapybos darbų parodą suomių epo „Kalevala“ tema. 1991 m. surengė parodas Vilniuje ir Šilutėje. Tais pačiais metais dalyvavo Šilutės Fridricho Bajoraičio viešojoje bibliotekoje vykusiame tarptautinio ekslibrisų konkurso-parodos „Šilutei – 480“ atidaryme. Nuo 1991 m. iliustravo estų epą „Kalevipoeg“.

Nuo 1993 m. lankėsi Skandinavijoje, Afrikoje, Indijoje, Australijoje, rengė seminarus Vilniuje ir Šilutėje Valdorfo pedagogikos tema. Įspūdžius iš kelionių po Lietuvą aprašė savo iliustruotose knygose: „Baltisches Allegro“ (1990), „Nida–Nidden–Neringa“ (1995), sukūrė ekslibrisų, savaip interpretuotų Kuršių nerijos vaizdų, iliustravo Hermano Zudermano (Hermann Sudermann), Rudolfo Naujoko, Agnes Miegel raštus.

1996 m. dalyvavo Šilutės Fridricho Bajoraičio viešosios bibliotekos ir jos partnerių surengtame tarptautiniame meninių atvirukų konkurse „Šilutė“ ir tapo šio konkurso laureatu.     2000 m. A. Bajorato iniciatyva Šilutėje įkurta Valdorfo pedagogikos draugija. Rėmė Lietuvos pedagogus, dirbančius pagal šią sistemą, taikančius meno terapijos principus.

2001 m. apdovanotas Suomijos Respublikos Baltosios rožės ordino riterio kryžiumi už suomių epo „Kalevala“ iliustracijas ir Suomijos kultūros garsinimą Europoje bei visame pasaulyje.

Literatūra:

1. Archibaldas Bajorat (1923 03 15 – 2009 12 15). Šilokarčema, 2010, sausio 5, nr. 1, p. 3.

2. Berlyne pagerbtas garsus klaipėdiškis Archibaldas Bajoratas. Klaipėda, 2001, vasario 24, p. 19.

3. TATORIS, Jonas; LABUTYTĖ, Eva. Bajorat Archibald. Iš Mažosios Lietuvos enciklopedija. T. 1. / Mažosios Lietuvos fondas. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2000, p. 114-115.

Agronomas, visuomenės veikėjas, Klaipėdos krašto istorijos saugotojas.

Gimė 1918 m. vasario 11 d. Girininkų kaime, Šilutės r. Mirė 2008 m. Šilutėje.

1934–935 m. Julius Balčiauskas mokėsi Tauragės žemės ūkio mokykloje, vėliau – Fredos sodininkystės mokykloje (Kauno r.). Prieš 2-ąjį pasaulinį karą dirbo Klaipėdos krašto Šilutės Lietūkyje (iki jo likvidavimo 1939 m., kai naciai užėmė kraštą). Dainavo šaulių „Santaros“ chore, pažinojo Vydūną ir Martyną Jankų.

1944 m. lapkritį, sovietinių okupantų suimtas, J. Balčiauskas su tėvais išvežtas į Kulebak lagerį Gorkio srityje (Rusija). Grįžęs gyveno Šilutėje, dirbo lentpjūvėje, augino dekoratyvinius augalus.

Atgimimo metais J. Balčiauskas pasišventė įamžinti Mažosios Lietuvos veikėjų atminimą. Jo išaugintais retais augalais apsodintos Bitėnų kapinaitės, papuošti Vydūno, Martyno Jankaus, Hugo Šojaus kapai. Jis kartu su bendraminčiais Marija ir Martynu Purvinais Bitėnuose kūrė Mažosios Lietuvos panteoną.

J. Balčiauskas buvo Lietuvos sodininkystės draugijos narys, nuolat skiepijo medelius ir dalijo kaimynams bei visiems, kas tik norėjo. Jo skiepytais medeliais buvo apsodinta įmonės „Šilutės baldai“ teritorija, papuoštas H. Šojaus kapas, prie Savivaldybės stovintis paminklas, skirtas Klaipėdos krašto prisijungimui prie Lietuvos ir Šilutės deklaracijai.

Šis visuomenės veikėjas įsteigė Istorinių įvykių ir asmenybių įamžinimo komitetą Šilutėje, organizavo paminklo Klaipėdos krašto prisijungimui prie Lietuvos  ir Šilutės deklaracijai statybą. 1997 m. apdovanotas Šilutės rajono savivaldybės „Sidabrinės nendrės“ premija už veiklą Mažosios Lietuvos labui.

 

Literatūra:

1. Mažosios Lietuvos Enciklopedija. Balčiauskas Julius. Vilnius, 2000, p. 116.

 

2. Šilutės kraštas: enciklopedinis žodynas. Balčiauskas Julius. Šilutė: Prūsija, 2000, p. 62.

Matematikas, pedagogas, profesorius, habilituotas socialinių mokslų daktaras.

Gimė 1926 m. vasario 14 d. Pauparių k., Šilutės r.

Mirė 2018 m. vasario 6 d. Vilniuje.

Bronislovas Balčytis 1944 m. baigė Žemaičių Naumiesčio (Šilutės r.) progimnazijos 6 klases, 1946 m. – Švėkšnos (Šilutės r.) gimnaziją. 1946 m. įstojo į Vilniaus universitetą, bet po dviejų mėnesių buvo pašalintas dėl socialinės kilmės (tėvai buvo pasiturintys ūkininkai). 1948 m. sėkmingai baigė Klaipėdos mokytojų institutą, 1954 m. – Vilniaus pedagoginį institutą. 1996 m. apgynė pedagogikos mokslų kandidato laipsnį, o 1994 m. – habilituoto daktaro mokslinį laipsnį.

1945 m. kelis mėnesius B. Balčytis dirbo Šilutės mašinų, traktorių stoties vyr. buhalteriu, o nuo 1947 m. iki 1949 m. – Klaipėdos mokytojų seminarijos (vėliau Klaipėdos pedagoginė mokykla) vyr. buhalteriu, 1947–1958 m. – tos pačios mokyklos matematikos dėstytoju. 1958–1960 m. gyvenimo vingiai jį nunešė į Šiaulių pedagoginį institutą, kuriame dirbo matematikos vyr. dėstytoju. 1960–1973 m. B. Balčytis buvo šio instituto Matematikos katedros vedėjas bei docentas, 1973–1978 m. – Pradinio mokymo katedros docentas, 1979–1992 m. – šios katedros profesorius. 1992–1998 m. B. Balčytis ėjo Šiaulių universiteto Matematikos mokymo katedros vedėjo pareigas, o nuo 1998 iki 1999 m. buvo minėtos katedros profesorius.

B. Balčytis aktyviai dalyvavo visuomeninėje veikloje. Nuo 1969 m. rengė matematikos programų projektus Lietuvos mokykloms, skaitė paskaitas matematikos mokymo tobulinimo klausimais, aktyviai dalyvavo Lietuvos matematikų draugijos veikloje. Recenzavo 10 mokslo daktarų disertacijų, mokslinius straipsnius, didaktinius leidinius. Parengė daug matematikos vadovėlių I–IV klasėms, kurie buvo verčiami į lenkų ir rusų kalbas.

Gyvenimas nebuvo lengvas: grėsė tremtis į Sibirą, bet pasikeitus politinei situacijai to pavyko išvengti. B. Balčyčiui dėl socialinės padėties (tėvai buvo žemvaldžiai) teko sunkus kelias mokslo žinių link, tačiau gyvenimas užgrūdino bei leido nepaslysti, siekti užsibrėžto tikslo.

 

Literatūra:

1. Balčytis, Bronislovas. Anketa Šilutės personalijų žinynui : [atsakymai į anketoje pateiktus klausimus]. Rankr. [Šilutė : Šilutės rajono savivaldybės F. Bajoraičio viešoji biblioteka, 2016]. 4 p.

Muzikologas, pedagogas, dėstytojas, profesorius, habilituotas humanitarinių mokslų daktaras.

 

Gimė 1937 m. rugpjūčio 29 d. Pauparių k., Žemaičių Naumiesčio sen., Šilutės r.

Mirė 2021 m. gegužės 20 d. Šiauliuose

 

Eduardas Juozas Balčytis mokėsi Grygališkėse, Švėkšnoje, Vanagiuose (Šilutės r.), vienerius metus – Šilutės pradinėje mokykloje. 1952 m. baigė Švėkšnos septynmetę mokyklą, 1954 m. – Švėkšnos vidurinės mokyklos 9 klases. 1954–1958 m. mokėsi Klaipėdos muzikos mokykloje, įgijo valtornos ir pučiamųjų orkestro vadovo specialybę. 1958–1962 m. studijavo Vilniaus pedagoginiame institute ir įgijo muzikos mokytojo specialybę. 1964–1967 m. mokėsi Maskvos meninio auklėjimo institute, čia 1968 m. apgynė kandidatinę disertaciją ir tapo pedagogikos mokslų kandidatu (dabar mokslų daktaru).

Nuo 1962 m. dirbo Šiaulių universitete dėstytoju, nuo 1971 m. – docentu. 1971–2000 m. su pertraukomis buvo Šiaulių universiteto Muzikos katedros vedėjas.  Nuo 2001 m. – profesorius, nuo 2012 m. – profesorius emeritas. Kurį laiko dirbo Klaipėdos universitete ir Lietuvos muzikos akademijoje. Nuo pat darbo pradžios Šiaulių universitete buvo įtrauktas į įvairias Universiteto, Šiaulių miesto, Švietimo, Kultūros ministerijų meno, mokslo žiuri komisijas, visuomeninių ir mokslo žurnalų kolegijas, disertacijų gynimo komitetus.

E. J. Balčytis – Lietuvos kompozitorių sąjungos narys, Lietuvos muzikų sąjungos narys, Lietuvos muzikos mokytojų asociacijos garbės narys, penkerius metus buvo pirmosios Šiaulių miesto savivaldybės tarybos narys (deputatas). Muzikologo iniciatyva ir pagal jo parengtą mokymo planą 1971 m. Šiauliuose buvo įkurta pirmoji Lietuvoje ir plačiai pagarsėjusi bendrojo lavinimo vidurinė mokykla su sustiprintu muzikos mokymu (dabar ,,Juventus“ progimnazija).

E. J. Balčytis sukūrė savitą muzikinio ugdymo bendrojo lavinimo mokykloje sistemą, už kurią jam suteiktas habilituoto mokslų daktaro vardas. Ši sistema pradėta diegti Lietuvos mokyklose nuo 1972 m. ir sąlyginai tebeveikia iki šiol. Per tą laiką vienas ir su bendraautoriais išleido (įskaitant įvairius perdirbimus ir variantus) daugiau kaip 30 muzikos vadovėlių mokyklai, 10 metodinių knygų, monografijų ir kitokių mokymo priemonių mokytojams, kelis muzikos mokymo programų variantus, apie 10 plokštelių komplektų bei CD fono chrestomatijų mokyklai, parengė apie porą šimtų mokslinių, metodinių, probleminių straipsnių, apybraižų, recenzijų ir kt.

1986 m. apdovanotas Lietuvos valstybine premija. 1988 m. suteiktas Lietuvos nusipelniusio dėstytojo vardas. Profesorius yra gavęs premijų už publikacijas laikraščiuose ir žurnaluose, keletą Šiaulių universiteto, Šiaulių miesto, LR Švietimo, Kultūros ministerijų garbės, padėkos raštų, ženklų ir kitokių apdovanojimų.

 

Literatūra:

 

1. BALČYTIS, Eduardas Juozas. Anketa Šilutės personalijų žinynui : [muzikologo atsakymai į anketoje pateiktus klausimus]. Mašinr. [Šilutė : Šilutės rajono savivaldybės F. Bajoraičio viešoji biblioteka, 2015]. 2 p.

 

2. Eduardas Juozas Balčytis. Iš Lietuvos kompozitorių sąjunga [interaktyvus] [žiūrėta 2016 m. balandžio 22 d.]. Prieiga per internetą: < http://www.lks.lt/index.php?page=eduardas-juozas-balcytis>.

Lietuvos laisvės kovų dalyvis, kraštotyrininkas, agrarinių mokslų daktaras.

Gimė 1927 m. spalio 2 d. Pagausančio k. Jurbarko r.

Mirė 2015 m. kovo 15 d., palaidotas Rusnėje, Šilutės r.

1949 m. baigė Veliuonos gimnaziją. Iki 1952 m. mokytojavo Kymantų (Raseinių r.) pradinėje mokykloje. 1952 m. buvo areštuotas už antisovietinę veiklą, nes 1945–1949 m. buvo Kęstučio apygardos Vaidoto rinktinės partizanų rėmėjas, o 1950–1952 m. – ryšininku tarp pogrindinės studentų organizacijos „Vieningoji Darbo Sąjunga“ ir Vakarų Lietuvos partizanų vadovybės. 1952 m. suimtas ir nuteistas 25 m. kalėti.

Šešerius metus kalėjo Intos lageriuose. 1958 m. grįžo į Lietuvą. 1959–1961 m. dirbo „Nemuno“ valstybiniame žirgyne (Pagėgių sav.) apskaitininku, 1961–1990 m. – Rusnės (Šilutės r.) žuvininkystės ūkyje agronomu pievininku, vėliau – vyr. ekonomistu.

1964 m. baigė Lietuvos žemės ūkio akademiją ir įgijo agronomo specialybę. 1974 m. Estijos mokslų akademijoje apsigynė disertaciją „Žolynų pasirinkimas ir jų naudojimo Nemuno žemupio lakose tyrimai“. 1976 m. jam suteiktas žemės ūkio mokslų kandidato laipsnis, o po nostrifikacijos –agrarinių mokslų daktaro laipsnis (1993). K. Banys paskelbė straipsnių užliejamų pievų naudojimo klausimais.

Nuo 1988 m. jis – Lietuvos Sąjūdžio Šilutės skyriaus tarybos narys ir Rusnės grupės vadovas, 1989–1992 m. – Lietuvos ūkininkų sąjungos Šilutės skyriaus pirmininko pavaduotojas, 1995–2002 m. – Rusnės gamtos fondo valdybos pirmininkas.

1997 m. su šeima įsteigė Rusnės etnografinę sodybą-muziejų. Sodybą sudaro gyvenamasis namas, tvartas su daržine ir malkine. Senieji pastatai restauruoti, atkuriant jų būdingą išvaizdą. Banių šeimos surinkti ir sutvarkyti eksponatai atspindi XIX–XX a. vietinių lietuvininkų buitį.

2008 m. išleido atsiminimų knygą „Po Rusnės dangum“. Jis – leidinio „Rusnės sala: jos gamta ir žmonės“ (1999) redakcinės kolegijos pirmininkas.

1998 m. K. Baniui suteiktas Laisvės Kovų dalyvio vardas. 1999 m. apdovanotas Šilutės rajono savivaldybės „Sidabrinės nendrės“ premija už etnokultūrinę veiklą. 2007 m. jis – Kultūros ministerijos premijos už tradicinės kultūros puoselėjimą ir sklaidą laureatas. 2008 m. apdovanotas ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžiumi.

Literatūra:

1. BANYS, Kazimieras. Po Rusnės dangum. Klaipėda: Libra Memelensis, 2008, p. 5.

2. KALTENIS, Vytautas. Banys Kazimieras. Iš Mažosios Lietuvos enciklopedija. T. 1. / Mažosios Lietuvos fondas. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2000, p. 137.

3. Šilutės kraštas: enciklopedinis žodynas / Šilutės rajono savivaldybės Fridricho Bajoraičio viešoji biblioteka. Šilutė: Prūsija, 2000, p. 67.