„Šilutės šimtmečio žmonės“

Redaktorė, vertėja iš islandų kalbos, Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos narė. Gimė 1975 m. sausio 10 d. Šilutėje. 1982–1993 m. J. M. Abraitytė mokėsi Žygaičių (Tauragės r.) vidurinėje mokykloje. 1993–1999 m. studijavo lietuvių filologiją Vilniaus universitete, įgijo bakalauro laipsnį. 1996 m. gavo stipendiją studijuoti Islandijos universitete islandų filologiją užsieniečiams. Pradėjusi studijas nuo antrojo kurso, 1996–1998 m. ji baigė islandų filologiją ir apgynė bakalauro darbą iš vertimų srities. Studijuodama Islandijoje dirbo vertėja žodžiu Islandijos parlamente, Islandijos nacionaliniame teatre, taip pat vertėjavo su Rimo Tumino trupėmis. 2005–2007 m. Vilniaus universitete įgijo leidybos magistro laipsnį. J. M. Abraitytė redaktore dirbo Lietuvos teisės universitete (dabar Mykolo Romerio universitetas), VĮ Registrų centre, vyriausiąja redaktore – UAB „Justitia“. Nuo 1996 m. ji – laisvai samdoma vertėja, dirba su vertimų biurais, verčia grožinę literatūrą – poeziją, prozą, pjeses – bei įvairaus pobūdžio dokumentus. Kaip vertėja dalyvavo ne viename „Poezijos pavasaryje“, „Poetiniame Druskininkų rudenyje“, „Šiaurės vasaroje“ ir kituose literatūros festivaliuose. 1996 m. dirbo vertėja žodžiu „Life“ festivalyje, vėliau – Lietuvos nacionaliniame dramos teatre. 2000–2001 m., su nedidele pertrauka, buvo Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto Skandinavistikos katedros (dabar Skandinavistikos centras) lektorė, dėstė islandų kalbą ir literatūrą. Nuo 2004 m. – Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos narė, turi meno kūrėjo statusą. Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos duomenimis, jos narystė sąjungoje prasidėjo 2004 m. rugsėjo 8 d. J. M. Abraitytė iš islandų kalbos išvertė K. Ómarsdóttir pjesę „Pasakyk man viską“ (2000), islandų autorių eilėraščius, publikuojamus „Poezijos pavasario“ ir „Poetinio Druskininkų rudens“ almanachuose, Einar Örn Gunnarsson romaną „Rojaus paukščio ašaros“ (2003), Sjón romaną „Tavo akys matė mane“ (2005), Auður Ava Ólafsdóttir pjesę „Adamo šeima“ (2014), vaikams skirtas knygas: Kristín Steinsdóttir „Angelas Vakarų rajone“ (2006), Andri Snær Magnason „Mėlynosios planetos istorija“ (2008), Brian Pilkington „Viskas apie trolius“ (2015) ir kt. 2003 m. iš islandų kalbos išvertė filmą „Jūra“ (rež. Baltasar Kormákur, 2002), kuris buvo rodomas 2003 m. Europos šalių kino forumo „Scanorama“ renginyje. Iš lietuvių į islandų kalbą išvertė R. Šerelytės pjesę vaikams „Senelės sapnai“ (2000) ir S. Paltanavičiaus kūrinį „Velniukas ir vieversiukas“ (2010). 2004 m. J. M. Abraitytė laimėjo Islandijos rašytojų sąjungos skiriamą vertėjo stipendiją ir galimybę mėnesį stažuotis Islandijoje. 2015 m. Lietuvos kultūros taryba skyrė individualią valstybės stipendiją islandų poezijos knygai parengti ir išversti. Projektas vykdytas kartu su Lietuvos rašytojų sąjunga ir Islandijos rašytojų sąjunga. 2016 m. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla išleido J. M. Abraitytės sudarytą ir iš islandų kalbos išverstą rinktinę „7 islandų poetai“. Ši knyga buvo įtraukta į Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos sudarytą 2016 m. vertingiausių šiuolaikinės verstinės literatūros knygų sąrašą. 2018 m. Šilutėje vykusio Literatūrinio rudens „Prisijaukinkim žodį, paukštį, debesį...“ metu J. M. Abraitytė buvo apdovanota Literatūros vertimų nominacija. Šio konkurso metu buvo vertinamas 2015–2018 m. Šilutės krašto kūrėjų literatūrinis derlius. Vertėja kūrybinę veiklą tęsia ir toliau. 2017 m. pasirodė jos iš islandų kalbos išverstas Bragi Ólafsson romanas „Ambasadorius“, o 2026 m. leidykla „Aukso žuvys“ išleido jos išverstą islandų rašytojos Sigrún Pálsdóttir romaną „Siuvinėtoja“. Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos bibliografinėje informacijoje nurodyti tiek spausdintas, tiek garsinis šio kūrinio leidimai. Literatūra: 1.      ABRAITYTĖ, Jurgita Marija. Anketa Šilutės personalijų žinynui : [vertėjos atsakymai į anketoje pateiktus klausimus]. Mašinr. [Šilutė : Šilutės rajono savivaldybės F. Bajoraičio viešoji biblioteka, 2015]. 3 p. 2.      ABRAITYTĖ, Jurgita Marija. Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga : [informacija apie vertėją, jos kūrybinę veiklą ir vertimus]. [Žiūrėta 2026-08-10]. Prieiga per internetą: https://www.llvs.lt/narys/abraityte-jurgita-marija 3.      2016 m. vertingiausios šiuolaikinės verstinės literatūros ir klasikos knygos : [Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos sudarytas knygų sąrašas]. Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga. [Žiūrėta 2026-08-10]. Prieiga per internetą: https://www.llvs.lt/ 4.      Fridricho Bajoraičio literatūrinės premijos laureatas – Dovydas Pancerovas : [apie Literatūrinio rudens apdovanojimus ir J. M. Abraitytei skirtą Literatūros vertimų nominaciją]. Šilainės kraštas, 2018. [Žiūrėta 2026-08-10]. Prieiga per internetą: https://www.silaineskrastas.lt/kultura/f-bajoraicio-literaturines-premijos-laureatas-dovydas-pancerovas/   Informacija atnaujinta 2026-08-10

Socialinių mokslų daktaras, profesorius. Gimė 1956 m. vasario 10 d. Kintų mstl., Šilutės r. 1974 m. Arūnas Acus baigė Šilutės pirmąją vidurinę mokyklą (dab. Šilutės pirmoji gimnazija), 1978 m. – Vilniaus pedagoginio universiteto Istorijos fakultetą (įgyta istorijos mokytojo specialybė), 1987 m. – Maskvos V. Lomonosovo universiteto aspirantūrą (įgytas filosofijos mokslų daktaro laipsnis, kuris 1993 metais nostrifikuotas į socialinių mokslų daktaro laipsnį). Nuo 2014 m. – Klaipėdos universiteto Socialinių mokslų fakulteto Sociologijos katedros profesorius, 1991–2014 m. – minėtos katedros docentas. 1985–1991 m. dirbo Šiaulių pedagoginio instituto Klaipėdos ikimokyklinio auklėjimo fakulteto Visuomenės mokslų katedroje vyr. dėstytoju, 1978–1985 m. – minėtoje katedroje dėstytoju. 1989 m. išrinktas Lietuvos Sąjūdžio Seimo nariu. A. Acus – pirmasis Klaipėdos miesto Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio tarybos pirmininkas. Nuo 1994 m. – Lietuvos sociologų draugijos narys, nuo 1993 m. – VšĮ Klaipėdos socialinės ir psichologinės pagalbos centro tarybos pirmininkas, narys, nuo 2011 m. – Studijų kokybės vertinimo centro ekspertas. 2009–2012 m. – Nacionalinės lituanistikos plėtros 2009–2015 m. programos tyrimo projekto „Klaipėdos raida 1990–2010: nuo sovietinio industrinio uosto iki lietuviško multikultūrinio miesto“ tyrėjas. 2012–2014 m. – Lietuvos mokslo tarybos finansuoto mokslininkų grupių projekto „Erdvinė nusikalstamumo dinamikos analizė Klaipėdos mieste 1990–2010 m.“ tyrėjas. A. Acus yra ne vienos mokslinės publikacijos autorius, mokomosios knygos „Socialinio elgesio nukrypimų sociologija“ (2007), kolektyvinės monografijos „Klaipėdos diskursas 1990–2010: sociologinė miesto tapatybių rekonstrukcija“ (2012) bendraautoris. Pastaraisiais metais profesorius aktyviai tyrinėjo miesto sociologijos, nusikalstamumo dinamikos, smurto artimoje aplinkoje ir socialinių problemų temas. 2022 m. paskelbė publikaciją „Smurto artimoje aplinkoje dinamika Klaipėdos mieste 2010–2014 metais: teorinis-teisinis diskursas“, 2023 m. – darbą „Tamsa viduje (Nužudymai Klaipėdoje 2004–2014 metais)“. Profesorius taip pat dalyvauja sociologiniuose ir kriminologiniuose tyrimuose, nagrinėjančiuose visuomenės pokyčius, socialinę atskirtį bei jaunimo problemas. Literatūra: 1.      ACUS, Arūnas. Anketa Šilutės personalijų žinynui : [profesoriaus atsakymai į anketoje pateiktus klausimus]. Mašinr. [Šilutė : Šilutės rajono savivaldybės F. Bajoraičio viešoji biblioteka, 2016]. 2 p. 2.      Šilutės kraštas: enciklopedinis žodynas. Šilutė, 2000, p. 41. 3.      ACUS, Arūnas; KRANIAUSKAS, Liutauras. Smurto artimoje aplinkoje dinamika Klaipėdos mieste 2010–2014 metais: teorinis-teisinis diskursas [interaktyvus]. Tiltai, 2022, t. 88, Nr. 1, p. 134–159. Žiūrėta 2026 m. gegužės 14 d. Prieiga per internetą: https://e-journals.ku.lt/journal/TBB/article/2696/info. 4.      ACUS, Arūnas; KRANIAUSKAS, Liutauras. Tamsa viduje (Nužudymai Klaipėdoje 2004–2014 metais). [Interaktyvus]. Tiltai, 2023, t. 91, Nr. 2, p. 163–189 [žiūrėta 2026 m. gegužės 14 d.]. Prieiga per internetą: https://e-journals.ku.lt/journal/TBB/article/2915/info Informacija atnaujinta 2026-05-14

Aktorius, režisierius, televizijos laidų vedėjas, dainuojamosios poezijos puoselėtojas.

Gimė 1960 m. balandžio 5 d. Šilutėje.
Mirė 2010 m. birželio 17 d. Kaune.

Nuo 1981 m. – Kauno valstybinio lėlių teatro vedantysis trupės aktorius, režisierius. Nuo 1997 m. – LRT ir Katalikų televizijos studijos laidų vaikams „Nojus ir Kasparas“ bei „Kasparo istorijos“ kūrėjas ir vedėjas, LRT laidos „Talentų ringas“ vedėjas, filmų garsintojas.

Nuo 1981 m. iki mirties V. Aleksaitis dirbo Kauno lėlių teatre ir buvo vienas ryškiausių šio teatro aktorių. Sukūrė dešimtis įsimintinų vaidmenų, nuolat dalyvavo tarptautiniuose lėlių teatrų festivaliuose. Kauno lėlių teatre aktorius sėkmingai reiškėsi ir kaip režisierius („Tikros barono Miunhauzeno istorijos“, „Bulvinė pasaka“), renginių vedėjas, išradingas ir kūrybingas organizatorius.

1983 m. baigė Vilniaus kultūros mokyklą. Nuo 1996 m. lėlių teatro režisūrą studijavo Leningrado (dabar – Sankt Peterburgas, Rusija) teatro, muzikos ir kino meno institute.

Beveik 30 metų atsidavęs pirmiausia aktoriaus-lėlininko pašaukimui, sukūręs 44 vaidmenis Kauno lėlių teatre, muzikalus, plastiškas, improvizaciniu lengvumu garsėjęs V. Aleksaitis buvo kviečiamas vaidinti ir Kauno kamerinio teatro, Kauno mažojo teatro spektakliuose. Aktorius buvo gerbiamas už profesinį maksimalizmą, profesinę etiką, inteligentišką, savikritišką laikyseną, taikumą, įgimtą eleganciją ir už neblėstantį optimizmą bei humoro jausmą.

Nuolat ieškodamas naujų kūrybinės saviraiškos kelių, išoriniu ir vidiniu žavesiu apdovanotas V. Aleksaitis sėkmingai išbandė savo jėgas vaikams ir ne vaikams skirtose televizijos laidose, buvo jų vedėjas. Muzikinius sugebėjimus tobulino akustinės muzikos grupėje „Upė“, kur mušamaisiais grojo kartu su profesionaliais muzikantais Dariumi Krapiku, Gediminu Storpirščiu, drauge su grupe dalyvavo dainuojamosios poezijos festivaliuose.

Net ir kovodamas su liga, aktorius vaidino įvairių režisierių sukurtuose spektakliuose: „Tigriukas Petrikas“, „Nykštukas Nosis“, „Atostogos pas dėdę Titą“, „Karalaitės bučinys“, „Žvaigždės vaikas“, „Vilkas ir ožiukai“, „Žalias žalias obuoliukas“, „Užburtos pilies paslaptis“.

Literatūra:

1. Kas yra kas Lietuvoje 2009: auksinis tūkstantmečio leidimas / vyriausioji redaktorė Vaidonė Tamošiūnaitė. Kaunas: Neolitas, 2009, p. 368-369.

2. Valdis Aleksaitis (lėlių teatro aktorius, 1960-2010) [interaktyvus] [žiūrėta 2016 m. sausio 19 d.].

Mikrobiologas, mokslų daktaras. Gimė 1937 m. rugpjūčio 5 d. Rusnėje, Šilutės r. 1944 m. su tėvais pasitraukė į Vakarus. 1948 m. atvyko į Kanadą. 1964 m. Monrealio universitete (Kanada) įgijo odontologo specialybę, 1966 m. – mikrobiologijos magistro laipsnį. Mikrobiologijos studijas gilino Viskonsino universitete Madisone (JAV). 1970 m. jam suteiktas mokslų daktaro laipsnis. J. D. A. Ambrozaitis dirbo farmacijos bendrovėse Niujorko, Naujojo Džersio ir Mičigano valstijose (JAV). Atliko įvairių vaistų tinkamumo vartoti ir efektyvumo tyrimus, skaitė paskaitas, specializavosi nereceptinių vaistų taikymo ir registravimo srityje. Greta mokslinės ir profesinės veiklos aktyviai dalyvavo JAV lietuvių bei Baltijos šalių išeivijos visuomeniniame gyvenime. 1991 m. Kalamazu (Mičigano valstija, JAV) pradėtas leisti anglų kalbos laikraštis „American Baltic News“, skirtas Lietuvos, Latvijos ir Estijos politikos, ekonomikos bei kultūros naujienoms. J. D. A. Ambrozaitis prisidėjo prie šio leidinio veiklos ir jo leidybos. „American Baltic News“ buvo leidžiamas kaip nepriklausomas mėnesinis Baltijos šalių naujienų leidinys. J. D. A. Ambrozaitis aktyviai siekė, kad Jungtinės Amerikos Valstijos remtų ir pripažintų atkurtą Lietuvos bei kitų Baltijos valstybių nepriklausomybę. Jo veikloje derėjo mokslinis darbas, profesinė veikla farmacijos srityje ir visuomeninis įsipareigojimas Baltijos šalių laisvės bei nepriklausomybės klausimams. Literatūra: Jungtinių Amerikos Valstijų lietuviai: biografijų žinynas. T. 1. / grupės vadovė Jonė Liandzbergienė. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1998, p. 34-35.   Informacija atnaujinta 2026-08-10

Pedagogė, lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja ekspertė, kraštotyrininkė, knygų autorė. Gimė 1942 m. spalio 1 d. Jurgaičių k., Šilutės r. 1949–1953 m. Irena Arlauskienė mokėsi Inkaklių (Šilutės r.) pradinėje mokykloje, 1953–1960 m. – Švėkšnos (Šilutės r.) vidurinėje mokykloje. 1960–1965 m. studijavo Vilniaus pedagoginiame institute, kur įgijo lietuvių kalbos ir literatūros mokytojos specialybę. 1973–1977 m. studijavo lietuvių literatūros dėstymo metodikos specialybės neakivaizdinėje aspirantūroje. 1964–1965 m. I. Arlauskienė atliko lietuvių kalbos mokytojos praktiką Bukaučiškių (Alytaus r.) aštuonmetėje mokykloje. 1965–1974 m. dirbo Šilutės aštuonmetės mokyklos direktoriaus pavaduotoja, 1974–1979 m. – Šilutės 4-osios vidurinės mokyklos (dab. Šilutės Pamario progimnazija) direktore, vėliau – lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja. Nuo 1982 m. dirbo lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Šilutės 1-ojoje vidurinėje mokykloje (dab. Šilutės pirmoji gimnazija). I. Arlauskienė parengė ne vieną pranešimą pedagogų seminarams ir konferencijoms, organizavo respublikinius seminarus, vedė srautines pamokas, skaitė paskaitas. Jos parengti mokiniai dalyvavo jaunųjų filologų ir kituose konkursuose, ne kartą tapo jų nugalėtojais bei laureatais. Didelę pedagogės veiklos dalį sudarė kraštotyra. Ji vadovavo Šilutės pirmosios gimnazijos kraštotyros muziejui, rūpinosi jo eksponatų kolekcijos gausinimu, aktyviai dalyvavo Hermano Zudermano literatūrinės kraštotyros klubo veikloje, vedė ekskursijas, puoselėjo Pamario krašto istoriją, skatino jaunimą domėtis gimtojo krašto praeitimi, redagavo knygas. Šią veiklą ypač įvertino Šilutės rajono savivaldybė, apibūdindama I. Arlauskienę kaip vieną geriausių Lietuvos pedagogių. 1972 m. I. Arlauskienė apdovanota Liaudies švietimo pirmūno ženkleliu. 1989 m. jai suteiktas nusipelniusios Lietuvos liaudies švietimo darbuotojos vardas, 1993 m. – mokytojos ekspertės kvalifikacinė kategorija. 2002 m. I. Arlauskienei skirta Šilutės rajono savivaldybės „Lietuvininkų vilties“ premija. Ji buvo įvertinta už pedagoginę ir visuomeninę veiklą, jaunimo ugdymą, mokinių rengimą konkursams, kraštotyros puoselėjimą, seminarų ir paskaitų organizavimą bei Pamario krašto istorijos sklaidą. Pedagogė daug rašė lietuvių literatūros mokymo metodikos, švietimo, kraštotyros ir kultūros klausimais periodinėje spaudoje bei specialiuose leidiniuose. Ilgainiui vis svarbesnę jos kūrybinės veiklos dalį užėmė knygų leidyba. I. Arlauskienė išleido knygas „Antai tebeeina“ (2005), „Jos čia nėra“ (2008), „Pirmyn per aplink“ (2015), „O kas toliau?“ (2017), „Kuris į Tolminkiemį?“ (2017), „Rūgštynių sala“ (2020), „Miestelio daktaras“ (2022), „Gieda į saulę skruzdė: mamos Juzefos Guldupaitės-Pupšienės (1912–1963) gyvenimo evangelija“ (2023). 2017 m. pristatyta jos knyga „Kuris į Tolminkiemį? Iš literatūros užrašų sąsiuvinio“. Tai buvo jau penktoji tuo metu išleista I. Arlauskienės knyga. I. Arlauskienė aktyvią kultūrinę ir literatūrinę veiklą tęsė ir vyresniame amžiuje. Ji įsitraukė į Šilutės literatų sambūrio „Vėdrynas“ veiklą ir tapo jo vadove. 2024–2026 m. dalyvavo literatūriniuose ir kraštotyros renginiuose, pristatė kūrėjus bei knygas, rašė apie Šilutės ir Mažosios Lietuvos kultūrą, lietuvių kalbą ir literatūrą. Jos ilgametėje veikloje susiliejo pedagogika, lietuvių kalbos ir literatūros puoselėjimas, jaunųjų kūrėjų ugdymas, kraštotyra bei Šilutės krašto kultūrinės atminties saugojimas. Literatūra: ARLAUSKIENĖ, Irena. Anketa Šilutės personalijų žinynui : [atsakymai į anketoje pateiktus klausimus]. Rankr. [Šilutė : Šilutės rajono savivaldybės F. Bajoraičio viešoji biblioteka, 2016]. 2 p. ARLAUSKIENĖ, Irena : [biografinė informacija apie pedagogę, mokytoją ekspertę ir knygų autorę]. Šilutė : Šilutės rajono savivaldybės F. Bajoraičio viešoji biblioteka. [Žiūrėta 2026 m. rugpjūčio 10 d.]. Prieiga per internetą: https://www.silutevb.lt/silutes-simtmecio-zmones/?singleproduct=29301 „Lietuvininkų vilties“ premija : [apie 2002 m. premijos laureatę Ireną Arlauskienę ir jos pedagoginę, kraštotyrinę bei visuomeninę veiklą]. Šilutė : Šilutės rajono savivaldybė. [Žiūrėta 2026 m. rugpjūčio 10 d.]. Prieiga per internetą: https://www.silute.lt/apie-savivaldybe/apdovanojimai-ir-premijos/lietuvininku-vilties-premija/13285 Irenos Arlauskienės kūrybos vakaras : [apie pedagogės ir rašytojos kūrybinę veiklą bei knygas]. Šilutė : Šilutės rajono savivaldybės F. Bajoraičio viešoji biblioteka, 2023. [Žiūrėta 2026 m. rugpjūčio 10 d.]. Prieiga per internetą: https://www.silutevb.lt/2023/05/25/irenos-arlauskienes-kurybos-vakaras/ Pristatyta nauja mokytojos Irenos Arlauskienės knyga : [apie knygos „Kuris į Tolminkiemį?“ pristatymą ir autorės kūrybinę veiklą]. Šilainės kraštas, 2017 m. spalio 26 d. [Žiūrėta 2026 m. rugpjūčio 10 d.]. Prieiga per internetą: https://www.silaineskrastas.lt/gyvenimas/pristatyta-nauja-mokytojos-irenos-arlauskienes-knyga/ ARLAUSKIENĖ, Irena. Šviesios „Vėdryno“ radybų akimirkos : [apie Šilutės literatų sambūrio „Vėdrynas“ veiklą]. Šilainės kraštas, 2025. [Žiūrėta 2026 m. rugpjūčio 10 d.]. Prieiga per internetą: https://www.silaineskrastas.lt/kultura/sviesios-vedryno-radybu-akimirkos/ Knygos „Amžinybė sustoja Rambyne“ sutiktuvės Pagėgiuose : [apie renginį ir Šilutės literatų sambūrio „Vėdrynas“ vadovę Ireną Arlauskienę]. Šilainės kraštas, 2026 m. balandžio 16 d. [Žiūrėta 2026 m. rugpjūčio 10 d.]. Prieiga per internetą: https://www.silaineskrastas.lt/kultura/knygos-amzinybe-sustoja-rambyne-sutiktuves-pagegiuose/ Informacija atnaujinta 2026-08-10

Seniūnijos darbuotoja, raštvedė, fotografė, tautodailininkė, literatė, knygų autorė, visuomenininkė. Gimė 1960 m. balandžio 12 d. Švėkšnoje, Šilutės r. 1978 m. Violeta Astrauskienė baigė Švėkšnos (Šilutės r.) vidurinę mokyklą (dab. Švėkšnos „Saulės“ gimnazija), 1979 m. su pagyrimu – Kauno 22-ąją technikos mokyklą ir įgijo braižytojo-konstruktoriaus specialybę. 2004 m. Vilniaus visuomeninėje parapsichologijos akademijoje įgijo parapsichologo kvalifikaciją. 1980–1984 m. Švėkšnos vidurinėje mokykloje dėstė piešimą, istoriją ir geografiją, vadovavo dailės būreliui, dirbo bendrabučio auklėtoja. 1984–1985 m. „Ašvos“ tarybiniame ūkyje buvo vaikų lopšelio-darželio vedėja, 1985–1987 m. vėl mokytojavo Švėkšnos vidurinėje mokykloje. Nuo 1987 m. V. Astrauskienė ėjo Švėkšnos apylinkės vykdomojo komiteto sekretorės pareigas, nuo 1990 m. buvo Švėkšnos apylinkės viršaičio pavaduotoja. 1995–2007 m. dirbo Švėkšnos seniūnijos sekretore-raštvede, 2007–2009 m. – Švėkšnos psichiatrijos ligoninės vyriausiojo gydytojo sekretore-referente. Nuo 2009 m. dirba Saugų seniūnijos raštvede. Šias pareigas ji eina ir 2026 m. V. Astrauskienė aktyviai dalyvauja Švėkšnos krašto visuomeniniame ir kultūriniame gyvenime. Ji yra švėkšniškių draugijos „Tėviškė“ narė ir pirmininkė, dalyvauja Emilijos Pliaterytės atminimo draugijos Švėkšnos skyriaus veikloje. Fotografuoja ir kaupia svarbesnių Švėkšnos bei Saugų švenčių, įvykių, mokyklų ir bendruomenių renginių archyvą. Nuo 2007 m. nuolat bendradarbiauja su rajono ir kita periodine spauda, rašo apie Švėkšnos ir Saugų kultūrinį bei visuomeninį gyvenimą, prisideda prie krašto istorijos ir kultūros sklaidos. V. Astrauskienė rengia fotografijos, tapybos, grafikos ir kitų meno sričių parodas. Jos kūryba eksponuota Švėkšnos muziejuje, bažnyčioje, Šilutės rajono bibliotekose, Šilutėje, Klaipėdoje, Palangoje bei kitose Lietuvos vietose. Menininkė kuria fotografiją, fotokoliažus, grafiką, tapybą ir keramiką. 2015 m. V. Astrauskienė buvo pakviesta tapti Šilutės rajono savivaldybės Fridricho Bajoraičio viešosios bibliotekos Saugų filialo globėja. Šį įvertinimą pati kūrėja yra įvardijusi kaip vieną reikšmingiausių savo visuomeninės veiklos pripažinimų. 2017 m. V. Astrauskienės kandidatūra buvo oficialiai pateikta Šilutės rajono savivaldybės „Sidabrinės nendrės“ premijai. Ji pristatyta kaip aktyvi visuomenininkė, savo krašto patriotė, Švėkšnos ir Saugų įvykių skleidėja spaudoje bei fotografijos ir tapybos parodų autorė. V. Astrauskienė yra ne tik fotografė, bet ir literatė bei knygų autorė. Iki 2017 m. jau buvo išleidusi penkias savo kūrybos knygas. Jos tekstuose ir vaizduose dažnai susipina gamtos, žmogaus vidinio pasaulio, gimtojo krašto, atminties ir dvasinių išgyvenimų temos. Vėlesniais metais jos kūrybinė veikla dar labiau išsiplėtė. 2024 m. išleista poezijos ir grafikos knyga „Dėlionės be atsakymų“, iliustruota pačios autorės 2015–2018 m. piešinių ciklų darbais. 2025 m. išleista V. Astrauskienės esė knyga „(Ne)išsipažinimai“. Leidinį iliustruoja autorės 2022–2023 m. grafikos ciklo „Dedikacija Vydūnui“ darbai. Knyga pristatyta Šilutės krašto bibliotekose, o jos pristatymai vyko ir 2026 m. V. Astrauskienė taip pat kuria knygų iliustracijas ir viršelius. 2025 m. išleistoje Dalios Griškevičienės knygoje panaudotos V. Astrauskienės sukurtos iliustracijos bei jos kurtas viršelis. 2023 m. jos kūrinys „Septyniolika laiškų Kūrėjui“ buvo pateiktas Lazdynų Pelėdos literatūriniam konkursui. Svarbi ir jos visuomeninė veikla gimtojoje Švėkšnoje. 2024 m. švėkšniškių draugija „Tėviškė“, vadovaujama V. Astrauskienės, kartu su Šilutės kultūros ir pramogų centro Švėkšnos skyriaus atstovais pateikė paraišką „Mažosios Lietuvos kultūros sostinės“ konkursui. Švėkšnai buvo suteiktas 2025 m. Mažosios Lietuvos kultūros sostinės vardas. Literatūra: ASTRAUSKIENĖ, Violeta. Anketa Šilutės personalijų žinynui : [atsakymai į anketoje pateiktus klausimus]. Rankr. [Šilutė : Šilutės rajono savivaldybės F. Bajoraičio viešoji biblioteka, 2015]. 2 p. „Sidabrinės nendrės“ premijai siūlomi du kandidatai : [apie Violetos Astrauskienės kandidatūros pateikimą Šilutės rajono savivaldybės „Sidabrinės nendrės“ premijai]. Šilutė : Šilutės rajono savivaldybė, 2017 m. sausio 23 d. [Žiūrėta 2026 m. rugpjūčio 10 d.]. Prieiga per internetą: https://www.silute.lt/naujienos/sidabrines-nendres-premijai-siulomi-du-kandidatai/3648 Paroda eksponuojama 2022/09/23–2022/12/06 : [apie Violetos Astrauskienės kūrybinę, fotografinę ir kraštotyrinę veiklą]. Šilutė : Šilutės rajono savivaldybės F. Bajoraičio viešoji biblioteka, 2022. [Žiūrėta 2026 m. rugpjūčio 10 d.]. Prieiga per internetą: https://www.silutevb.lt/anonsai/paroda-eksponuojama-2022-09-23-2022-10-23/ Dėlionės be atsakymų : poezija ir grafika / Violeta Astrauskienė ; [iliustracijos iš Violetos Astrauskienės 2015–2018 m. piešinių ciklų]. Kaunas : Ridsales, 2024. 79, [1] p. : iliustr. ISBN 978-609-489-506-7. (Ne)išsipažinimai : [esė] / Violeta Astrauskienė ; [iliustracijos iš Violetos Astrauskienės 2022–2023 m. grafikos ciklo „Dedikacija Vydūnui“]. Kaunas : Ridsales, 2025. 175, [1] p. : iliustr. ISBN 978-609-489-809-9. Violeta Astrauskienė pristatė knygą „(Ne)išsipažinimai“ : [apie autorės literatūrinę ir meninę veiklą bei naujausios knygos pristatymą]. Šilutė : Šilutės rajono savivaldybės F. Bajoraičio viešoji biblioteka, 2026 m. balandžio 30 d. [Žiūrėta 2026 m. rugpjūčio 10 d.]. Prieiga per internetą: https://www.silutevb.lt/2026/04/30/violeta-astrauskiene-pristate-knyga-neissipazinimai/ Švėkšna – Mažoji Lietuvos kultūros sostinė 2025 : [apie švėkšniškių draugijos „Tėviškė“ ir jos pirmininkės Violetos Astrauskienės iniciatyvą]. Šilutė : Šilutės rajono savivaldybė, 2024 m. liepos 16 d. [Žiūrėta 2026 m. rugpjūčio 10 d.]. Prieiga per internetą: https://www.silute.lt/naujienos/sveksna-mazoji-lietuvos-kulturos-sostine-2025/11580 2023 metų konkursas : [apie Lazdynų Pelėdos literatūriniam konkursui pateiktą Violetos Astrauskienės kūrinį „Septyniolika laiškų Kūrėjui“]. Akmenės rajono savivaldybės viešoji biblioteka, 2023. [Žiūrėta 2026 m. rugpjūčio 10 d.]. Prieiga per internetą: https://www.abiblioteka.lt/lt/lazdynu-peledos-konkursai/2023-metu-konkursas Dalios Griškevičienės kūrybos kraitėje – ketvirtoji knyga : [apie Violetos Astrauskienės sukurtas knygos iliustracijas ir viršelį]. Kelmė : Žemaitės viešoji biblioteka, 2025 m. vasario 12 d. [Žiūrėta 2026 m. rugpjūčio 10 d.]. Prieiga per internetą: https://www.kelmeszemaitesvb.lt/news/4190/714/Dalios-Griskevicienes-kurybos-kraiteje-ketvirtoji-knyga/ Informacija atnaujinta 2026-08-10

(Georg Harry Aschmann)

Buvusios Šilutės Herderio gimnazijos moksleivis, knygos „Herderio mokykla Šilutėje“ autorius.

Gimė 1918 m. Šilutėje

Mirė 1997 m. liepos 23 d. Vokietijoje.

1928–1934 m. lankė Šilutės Herderio realinę gimnaziją (dabar Šilutės pirmoji gimnazija). Vėliau – Karaliaučiaus (dabar Kaliningradas, Rusija) miestų valdymo mokyklą. Po Antrojo pasaulinio karo dirbo Vokietijoje. Pradėjo nuo žemiausios valdininko tarnybos, baigė Zalcgiterio miesto valdybos vyriausiuoju tarėju.

1985 m. parengė knygą-istorinę apybraižą „Die Herderschule zu Heydekrug“ („Herderio mokykla Šilutėje“). Ji sukurta remiantis savo ir amžininkų atsiminimais, spaudos ir archyvų duomenimis. 1990 m. knygą į lietuvių kalbą išvertė Romualda Dobranskienė (Šilutė). Spausdintame vertime pateikiama mokyklos kronika, iliustruota Helmuto Bergerio (Berger) sukauptomis archyvinėmis nuotraukomis.

G. H. Ašmanas parašė ir 5 tomų šeimos istoriją, parengė genealoginį medį. Viena jo šaka siejasi su Vydūno (Vilhelmas Storosta) gimine. Aprašytas ir jo žmonos Brunhildos Užpurvytės-Ašman dėdės Jono Užpurvio, prieškarinės Klaipėdos Vytauto gimnazijos dėstytojo, po karo – Kazachstano tremtinio, indėlis į lietuvių kalbos tyrinėjimus. J. Užpurvis parengė knygą „Trys kalbinės studijos“, kurioje aprašoma Saugų apylinkės tarmė, nagrinėjama upės ir miesto vokiško pavadinimo Memel kilmė, aptariama K. Donelaičio kūryba.

Literatūra:

1. ALEKSĖJŪNIENĖ, Aldona. Giminės istorija aprašyta penkiuose tomuose. Lietuvos rytas, 1996, rugsėjo 6.

2. KAUNAS, Domas. Dviejų tėviškių žmonės. Skalvos keleivis, 1992, kovo 26, p. 5.

3. Šilutės kraštas: enciklopedinis žodynas / Šilutės rajono savivaldybės Fridricho Bajoraičio viešoji biblioteka. Šilutė: Prūsija, 2000, p. 7, 49, 446-447.

Archibaldas Bajoratas (Archibald Bajorat)

Dailininkas, pedagogas, antroposofas, meno terapijos idėjų skleidėjas ir propaguotojas

Gimė 1923 m. kovo 15 d. Klaipėdoje.
Mirė 2009 m. gruodžio 15 d. Oberursel (Taunus) mieste, Vokietijoje.

1928–1942 m. gyveno Šilutėje. 1929–1932 m. mokėsi pradinėje mokykloje, 1933–1942 m. mokslus tęsė Herderio gimnazijoje (dabar Šilutės pirmoji gimnazija). 1942 m. buvo pašauktas į Vokietijos kariuomenę. 1946 m. grįžo iš amerikiečių karo belaisvių stovyklos ir apsigyveno Vakarų Vokietijoje.

1948–1953 m. Braunšveige studijavo tapybą ir grafiką. Kelerius metus dirbo pramoninėje grafikos srityje. Nuo 1959 m. tapo laisvai kuriančiu menininku. 1960–1966 m. dėstė spalvotyrą Mainco meno mokykloje (docentas). Nuo 1964 m. priklausė meno grupei „Illustration 63“.

Nuo 1968 m. kūrė darbus suomių tautos epo „Kalevala“ tema. Didelį ciklą grafikos ir tapybos kūrinių eksponavo Suomijoje, Olandijoje, Austrijoje, Vokietijoje. 1968–2011 m. „Kalevalos“ tema surengė daugiau kaip 100 parodų ir parašė keletą menotyros darbų. 1982 m už suomių tautos kultūros skleidimą A. Bajoraičiui suteiktas suomių „Kalevalos“ draugijos garbės nario vardas.

1973 m., susidomėjęs antroposofine filosofija ir pagal ją sukurta Valdorfo pedagogika, tapo aktyviu jos propaguotoju ir skleidėju. 1973–2008 m. vedė meno terapijos užsiėmimus Oberurselio Rafaelio terapijos centre. 1985–1991  m. dirbo Margaritos Hauškos (Margarethe Hauschka) mokyklos meno terapijos dėstytoju.

1989 m. Lietuvoje, Klaipėdos paveikslų galerijoje, surengė tapybos darbų parodą suomių epo „Kalevala“ tema. 1991 m. surengė parodas Vilniuje ir Šilutėje. Tais pačiais metais dalyvavo Šilutės Fridricho Bajoraičio viešojoje bibliotekoje vykusiame tarptautinio ekslibrisų konkurso-parodos „Šilutei – 480“ atidaryme. Nuo 1991 m. iliustravo estų epą „Kalevipoeg“.

Nuo 1993 m. lankėsi Skandinavijoje, Afrikoje, Indijoje, Australijoje, rengė seminarus Vilniuje ir Šilutėje Valdorfo pedagogikos tema. Įspūdžius iš kelionių po Lietuvą aprašė savo iliustruotose knygose: „Baltisches Allegro“ (1990), „Nida–Nidden–Neringa“ (1995), sukūrė ekslibrisų, savaip interpretuotų Kuršių nerijos vaizdų, iliustravo Hermano Zudermano (Hermann Sudermann), Rudolfo Naujoko, Agnes Miegel raštus.

1996 m. dalyvavo Šilutės Fridricho Bajoraičio viešosios bibliotekos ir jos partnerių surengtame tarptautiniame meninių atvirukų konkurse „Šilutė“ ir tapo šio konkurso laureatu.     2000 m. A. Bajorato iniciatyva Šilutėje įkurta Valdorfo pedagogikos draugija. Rėmė Lietuvos pedagogus, dirbančius pagal šią sistemą, taikančius meno terapijos principus.

2001 m. apdovanotas Suomijos Respublikos Baltosios rožės ordino riterio kryžiumi už suomių epo „Kalevala“ iliustracijas ir Suomijos kultūros garsinimą Europoje bei visame pasaulyje.

Literatūra:

1. Archibaldas Bajorat (1923 03 15 – 2009 12 15). Šilokarčema, 2010, sausio 5, nr. 1, p. 3.

2. Berlyne pagerbtas garsus klaipėdiškis Archibaldas Bajoratas. Klaipėda, 2001, vasario 24, p. 19.

3. TATORIS, Jonas; LABUTYTĖ, Eva. Bajorat Archibald. Iš Mažosios Lietuvos enciklopedija. T. 1. / Mažosios Lietuvos fondas. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2000, p. 114-115.

Agronomas, visuomenės veikėjas, Klaipėdos krašto istorijos saugotojas.

Gimė 1918 m. vasario 11 d. Girininkų kaime, Šilutės r. Mirė 2008 m. Šilutėje.

1934–935 m. Julius Balčiauskas mokėsi Tauragės žemės ūkio mokykloje, vėliau – Fredos sodininkystės mokykloje (Kauno r.). Prieš 2-ąjį pasaulinį karą dirbo Klaipėdos krašto Šilutės Lietūkyje (iki jo likvidavimo 1939 m., kai naciai užėmė kraštą). Dainavo šaulių „Santaros“ chore, pažinojo Vydūną ir Martyną Jankų.

1944 m. lapkritį, sovietinių okupantų suimtas, J. Balčiauskas su tėvais išvežtas į Kulebak lagerį Gorkio srityje (Rusija). Grįžęs gyveno Šilutėje, dirbo lentpjūvėje, augino dekoratyvinius augalus.

Atgimimo metais J. Balčiauskas pasišventė įamžinti Mažosios Lietuvos veikėjų atminimą. Jo išaugintais retais augalais apsodintos Bitėnų kapinaitės, papuošti Vydūno, Martyno Jankaus, Hugo Šojaus kapai. Jis kartu su bendraminčiais Marija ir Martynu Purvinais Bitėnuose kūrė Mažosios Lietuvos panteoną.

J. Balčiauskas buvo Lietuvos sodininkystės draugijos narys, nuolat skiepijo medelius ir dalijo kaimynams bei visiems, kas tik norėjo. Jo skiepytais medeliais buvo apsodinta įmonės „Šilutės baldai“ teritorija, papuoštas H. Šojaus kapas, prie Savivaldybės stovintis paminklas, skirtas Klaipėdos krašto prisijungimui prie Lietuvos ir Šilutės deklaracijai.

Šis visuomenės veikėjas įsteigė Istorinių įvykių ir asmenybių įamžinimo komitetą Šilutėje, organizavo paminklo Klaipėdos krašto prisijungimui prie Lietuvos  ir Šilutės deklaracijai statybą. 1997 m. apdovanotas Šilutės rajono savivaldybės „Sidabrinės nendrės“ premija už veiklą Mažosios Lietuvos labui.

 

Literatūra:

1. Mažosios Lietuvos Enciklopedija. Balčiauskas Julius. Vilnius, 2000, p. 116.

 

2. Šilutės kraštas: enciklopedinis žodynas. Balčiauskas Julius. Šilutė: Prūsija, 2000, p. 62.

Matematikas, pedagogas, profesorius, habilituotas socialinių mokslų daktaras.

Gimė 1926 m. vasario 14 d. Pauparių k., Šilutės r.

Mirė 2018 m. vasario 6 d. Vilniuje.

Bronislovas Balčytis 1944 m. baigė Žemaičių Naumiesčio (Šilutės r.) progimnazijos 6 klases, 1946 m. – Švėkšnos (Šilutės r.) gimnaziją. 1946 m. įstojo į Vilniaus universitetą, bet po dviejų mėnesių buvo pašalintas dėl socialinės kilmės (tėvai buvo pasiturintys ūkininkai). 1948 m. sėkmingai baigė Klaipėdos mokytojų institutą, 1954 m. – Vilniaus pedagoginį institutą. 1996 m. apgynė pedagogikos mokslų kandidato laipsnį, o 1994 m. – habilituoto daktaro mokslinį laipsnį.

1945 m. kelis mėnesius B. Balčytis dirbo Šilutės mašinų, traktorių stoties vyr. buhalteriu, o nuo 1947 m. iki 1949 m. – Klaipėdos mokytojų seminarijos (vėliau Klaipėdos pedagoginė mokykla) vyr. buhalteriu, 1947–1958 m. – tos pačios mokyklos matematikos dėstytoju. 1958–1960 m. gyvenimo vingiai jį nunešė į Šiaulių pedagoginį institutą, kuriame dirbo matematikos vyr. dėstytoju. 1960–1973 m. B. Balčytis buvo šio instituto Matematikos katedros vedėjas bei docentas, 1973–1978 m. – Pradinio mokymo katedros docentas, 1979–1992 m. – šios katedros profesorius. 1992–1998 m. B. Balčytis ėjo Šiaulių universiteto Matematikos mokymo katedros vedėjo pareigas, o nuo 1998 iki 1999 m. buvo minėtos katedros profesorius.

B. Balčytis aktyviai dalyvavo visuomeninėje veikloje. Nuo 1969 m. rengė matematikos programų projektus Lietuvos mokykloms, skaitė paskaitas matematikos mokymo tobulinimo klausimais, aktyviai dalyvavo Lietuvos matematikų draugijos veikloje. Recenzavo 10 mokslo daktarų disertacijų, mokslinius straipsnius, didaktinius leidinius. Parengė daug matematikos vadovėlių I–IV klasėms, kurie buvo verčiami į lenkų ir rusų kalbas.

Gyvenimas nebuvo lengvas: grėsė tremtis į Sibirą, bet pasikeitus politinei situacijai to pavyko išvengti. B. Balčyčiui dėl socialinės padėties (tėvai buvo žemvaldžiai) teko sunkus kelias mokslo žinių link, tačiau gyvenimas užgrūdino bei leido nepaslysti, siekti užsibrėžto tikslo.

 

Literatūra:

1. Balčytis, Bronislovas. Anketa Šilutės personalijų žinynui : [atsakymai į anketoje pateiktus klausimus]. Rankr. [Šilutė : Šilutės rajono savivaldybės F. Bajoraičio viešoji biblioteka, 2016]. 4 p.

Muzikologas, pedagogas, dėstytojas, profesorius, habilituotas humanitarinių mokslų daktaras.

 

Gimė 1937 m. rugpjūčio 29 d. Pauparių k., Žemaičių Naumiesčio sen., Šilutės r.

Mirė 2021 m. gegužės 20 d. Šiauliuose

 

Eduardas Juozas Balčytis mokėsi Grygališkėse, Švėkšnoje, Vanagiuose (Šilutės r.), vienerius metus – Šilutės pradinėje mokykloje. 1952 m. baigė Švėkšnos septynmetę mokyklą, 1954 m. – Švėkšnos vidurinės mokyklos 9 klases. 1954–1958 m. mokėsi Klaipėdos muzikos mokykloje, įgijo valtornos ir pučiamųjų orkestro vadovo specialybę. 1958–1962 m. studijavo Vilniaus pedagoginiame institute ir įgijo muzikos mokytojo specialybę. 1964–1967 m. mokėsi Maskvos meninio auklėjimo institute, čia 1968 m. apgynė kandidatinę disertaciją ir tapo pedagogikos mokslų kandidatu (dabar mokslų daktaru).

Nuo 1962 m. dirbo Šiaulių universitete dėstytoju, nuo 1971 m. – docentu. 1971–2000 m. su pertraukomis buvo Šiaulių universiteto Muzikos katedros vedėjas.  Nuo 2001 m. – profesorius, nuo 2012 m. – profesorius emeritas. Kurį laiko dirbo Klaipėdos universitete ir Lietuvos muzikos akademijoje. Nuo pat darbo pradžios Šiaulių universitete buvo įtrauktas į įvairias Universiteto, Šiaulių miesto, Švietimo, Kultūros ministerijų meno, mokslo žiuri komisijas, visuomeninių ir mokslo žurnalų kolegijas, disertacijų gynimo komitetus.

E. J. Balčytis – Lietuvos kompozitorių sąjungos narys, Lietuvos muzikų sąjungos narys, Lietuvos muzikos mokytojų asociacijos garbės narys, penkerius metus buvo pirmosios Šiaulių miesto savivaldybės tarybos narys (deputatas). Muzikologo iniciatyva ir pagal jo parengtą mokymo planą 1971 m. Šiauliuose buvo įkurta pirmoji Lietuvoje ir plačiai pagarsėjusi bendrojo lavinimo vidurinė mokykla su sustiprintu muzikos mokymu (dabar ,,Juventus“ progimnazija).

E. J. Balčytis sukūrė savitą muzikinio ugdymo bendrojo lavinimo mokykloje sistemą, už kurią jam suteiktas habilituoto mokslų daktaro vardas. Ši sistema pradėta diegti Lietuvos mokyklose nuo 1972 m. ir sąlyginai tebeveikia iki šiol. Per tą laiką vienas ir su bendraautoriais išleido (įskaitant įvairius perdirbimus ir variantus) daugiau kaip 30 muzikos vadovėlių mokyklai, 10 metodinių knygų, monografijų ir kitokių mokymo priemonių mokytojams, kelis muzikos mokymo programų variantus, apie 10 plokštelių komplektų bei CD fono chrestomatijų mokyklai, parengė apie porą šimtų mokslinių, metodinių, probleminių straipsnių, apybraižų, recenzijų ir kt.

1986 m. apdovanotas Lietuvos valstybine premija. 1988 m. suteiktas Lietuvos nusipelniusio dėstytojo vardas. Profesorius yra gavęs premijų už publikacijas laikraščiuose ir žurnaluose, keletą Šiaulių universiteto, Šiaulių miesto, LR Švietimo, Kultūros ministerijų garbės, padėkos raštų, ženklų ir kitokių apdovanojimų.

 

Literatūra:

 

1. BALČYTIS, Eduardas Juozas. Anketa Šilutės personalijų žinynui : [muzikologo atsakymai į anketoje pateiktus klausimus]. Mašinr. [Šilutė : Šilutės rajono savivaldybės F. Bajoraičio viešoji biblioteka, 2015]. 2 p.

 

2. Eduardas Juozas Balčytis. Iš Lietuvos kompozitorių sąjunga [interaktyvus] [žiūrėta 2016 m. balandžio 22 d.]. Prieiga per internetą: < http://www.lks.lt/index.php?page=eduardas-juozas-balcytis>.

Lietuvos laisvės kovų dalyvis, kraštotyrininkas, agrarinių mokslų daktaras.

Gimė 1927 m. spalio 2 d. Pagausančio k. Jurbarko r.

Mirė 2015 m. kovo 15 d., palaidotas Rusnėje, Šilutės r.

1949 m. baigė Veliuonos gimnaziją. Iki 1952 m. mokytojavo Kymantų (Raseinių r.) pradinėje mokykloje. 1952 m. buvo areštuotas už antisovietinę veiklą, nes 1945–1949 m. buvo Kęstučio apygardos Vaidoto rinktinės partizanų rėmėjas, o 1950–1952 m. – ryšininku tarp pogrindinės studentų organizacijos „Vieningoji Darbo Sąjunga“ ir Vakarų Lietuvos partizanų vadovybės. 1952 m. suimtas ir nuteistas 25 m. kalėti.

Šešerius metus kalėjo Intos lageriuose. 1958 m. grįžo į Lietuvą. 1959–1961 m. dirbo „Nemuno“ valstybiniame žirgyne (Pagėgių sav.) apskaitininku, 1961–1990 m. – Rusnės (Šilutės r.) žuvininkystės ūkyje agronomu pievininku, vėliau – vyr. ekonomistu.

1964 m. baigė Lietuvos žemės ūkio akademiją ir įgijo agronomo specialybę. 1974 m. Estijos mokslų akademijoje apsigynė disertaciją „Žolynų pasirinkimas ir jų naudojimo Nemuno žemupio lakose tyrimai“. 1976 m. jam suteiktas žemės ūkio mokslų kandidato laipsnis, o po nostrifikacijos –agrarinių mokslų daktaro laipsnis (1993). K. Banys paskelbė straipsnių užliejamų pievų naudojimo klausimais.

Nuo 1988 m. jis – Lietuvos Sąjūdžio Šilutės skyriaus tarybos narys ir Rusnės grupės vadovas, 1989–1992 m. – Lietuvos ūkininkų sąjungos Šilutės skyriaus pirmininko pavaduotojas, 1995–2002 m. – Rusnės gamtos fondo valdybos pirmininkas.

1997 m. su šeima įsteigė Rusnės etnografinę sodybą-muziejų. Sodybą sudaro gyvenamasis namas, tvartas su daržine ir malkine. Senieji pastatai restauruoti, atkuriant jų būdingą išvaizdą. Banių šeimos surinkti ir sutvarkyti eksponatai atspindi XIX–XX a. vietinių lietuvininkų buitį.

2008 m. išleido atsiminimų knygą „Po Rusnės dangum“. Jis – leidinio „Rusnės sala: jos gamta ir žmonės“ (1999) redakcinės kolegijos pirmininkas.

1998 m. K. Baniui suteiktas Laisvės Kovų dalyvio vardas. 1999 m. apdovanotas Šilutės rajono savivaldybės „Sidabrinės nendrės“ premija už etnokultūrinę veiklą. 2007 m. jis – Kultūros ministerijos premijos už tradicinės kultūros puoselėjimą ir sklaidą laureatas. 2008 m. apdovanotas ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžiumi.

Literatūra:

1. BANYS, Kazimieras. Po Rusnės dangum. Klaipėda: Libra Memelensis, 2008, p. 5.

2. KALTENIS, Vytautas. Banys Kazimieras. Iš Mažosios Lietuvos enciklopedija. T. 1. / Mažosios Lietuvos fondas. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2000, p. 137.

3. Šilutės kraštas: enciklopedinis žodynas / Šilutės rajono savivaldybės Fridricho Bajoraičio viešoji biblioteka. Šilutė: Prūsija, 2000, p. 67.

Agronomas, ilgametis Inkaklių etnografinio ansamblio „Dainoriai“ vadovas, kultūros darbuotojas.

 

Gimė 1929 m. liepos 7 d. Vaištarų k., Paukštakių sen., Plungės r.

Mirė 2012 m. gruodžio 21 d., palaidotas Švėkšnos kapinėse, Šilutės r.

 

Leonas Bartkus mokėsi Telšių amatų mokykloje, Pajūrio (Šilalės r.) žemės ūkio technikumo agronomų neakivaizdiniame skyriuje (13 laida). 1984 m. lankė Respublikinį kultūros darbuotojų tobulinimosi institutą (choreografijos specialybė).

1956–1965 m. dirbo Šilutės rajono kolūkio „Laukstėnai“ pirmininku. 1969 m. Šilutės rajono Kultūros skyriaus priimtas į Inkaklių (Šilutės r.) kultūros namų direktoriaus pareigas. 2000 m. pripažintas nukentėjusiu nuo 1939–1990 metų okupacijos asmeniu.

L. Bartkus turėjo muzikinių gabumų, grojo armonika ir lūpine armonikėle, kūrė spektaklius, rašė agitbrigados scenarijus. 1979–2000 m. vadovavo Inkaklių etnografiniam ansambliui „Dainoriai“. 1981 m. ansamblis Vilniuje vykusiame respublikiniame etnografinių ansamblių konkurse „Ant marių krantelio“ laimėjo 1-ąją vietą. 1984 m. apie „Dainorių“ ansamblį režisierius Henrikas Šablevičius sukūrė filmą „Dainoriai“. 1988 m. filmas buvo rodomas tarptautiniame kino festivalyje Vakarų Berlyne. Ansamblis dalyvavo Vilniuje vykusiame muzikinio folkloro festivalyje „Skamba skamba kankliai“ (1984), Rumšiškėse (1987) ir Rygoje (Latvijoje, 1988) organizuotame tarptautiniame folkloro festivalyje „Baltica“, įvairiose Šilutės rajono šventėse. 1990 m. tautinėje Lietuvos dainų šventėje buvo suteikta garbė dainuoti „Dainoriams“, o L. Bartkus nešė šios šventės vėliavą.

1972 m. už aktyvią visuomeninę veiklą L. Bartkus apdovanotas Lietuvos TSR kultūros ministerijos garbės raštu, 1984 m. – „Darbo veterano“ medaliu. 1984 m. už nuopelnus propaguojant liaudies meną tarp gyventojų bei aktyvią visuomeninę veiklą įrašytas į Šilutės rajono Kultūros skyriaus garbės knygą. 1985 m. Šilutės rajono Kultūros skyrius jam įteikė padėką už gerą darbą ruošiant ir vedant rajoninę Dainų šventę. 1985 m. už ilgametį ir gerą darbą L. Bartkus apdovanotas LTSR kultūros žymūno ženklu. 1986 m. Šilutės rajono Kultūros skyrius įteikė jam padėkos raštą už gerą darbą organizuojant Šilutės rajono kultūros dienas A. Sniečkaus politechnikos institute.

 

 

Literatūra:

 

1. VOLKOVA, Danguolė. Anketa Šilutės personalijų žinynui : [anketoje pateikiami duomenys apie Leoną Bartkų ir jo veiklą]. Mašinr. [Šilutė : Šilutės rajono savivaldybės F. Bajoraičio viešoji biblioteka, 2016]. 3 p.

Dėstytoja, trenerė, kineziterapeutė, baidarių ir kanojų irklavimo sporto meistrė. Gimė 1943 m. vasario 5 d. Papurviuose, Kėdainių r. 1965 m. baigė Lietuvos valstybinį kūno kultūros institutą. Dirbo Šiaulių miesto sporto komitete instruktore bei specializuotoje baidarių ir kanojų irklavimo sporto mokykloje direktore. 1976 m. Bronislava Bartušienė persikėlė gyventi į Šilutę. Čia su kitomis kolegomis įkūrė baidarių-kanojų irklavimo sekciją. Dirbo Šilutės SSD „Nemuno“ sporto mokyklos bei Klaipėdos KVJSM Šilutės filiale trenere. Ji buvo Šilutės 1-osios vidurinės mokyklos (dab. Šilutės pirmoji gimnazija) mokytoja. Dirbo Šilutės sporto mokykloje direktore, mokyklos trenere. Papildomai dirbo Šilutės vaikų tuberkuliozinėje sanatorijoje „Eglutė“ kineziterapeute. B. Bartušienė paruošė daug aukštos klasės sportininkų. Ji yra 1981–1984 m. olimpinio ciklo konkurso tarp Lietuvos trenerių nugalėtoja. 1987 m. suteiktas Lietuvos nusipelniusios trenerės vardas, apdovanota II laipsnio medaliu „Už aukštus sportinius pasiekimus“, kaip Snieguolės Narevičiūtės-Šeršen, pasaulio čempionato prizininkės, trenerei. Jos auklėtiniai pasiekė aukštų rezultatų Lietuvos ir tuometinės SSRS varžybose. Tarp B. Bartušienės ugdytinių – tarptautinės klasės sporto meistrė Snieguolė Narevičiūtė-Šeršen, taip pat sporto meistrai Česlovas Normantas, Paulius Naruševičius, Aušra Regina Liaugaudaitė ir kiti Šilutės irkluotojai. 1997 m. B. Bartušienė dalyvavo Lietuvos veteranų žaidynėse, kur iškovojo 2 aukso medalius. 1998 m. paruošė 6 Lietuvos jaunių žaidynių prizininkus. 1999 m. Lietuvos jaunimo žaidynėse jos ugdytiniai iškovojo 4 sidabro ir 6 bronzos medalius. B. Bartušienei Lietuvos baidarių bei kanojų irklavimo federacija, Šilutės rajono savivaldybė skyrė padėkas už darbą ir pasiektus rezultatus. 2003 m. buvo įregistruotas Šilutės irklavimo sporto klubas „Pamarys“, kuriam vadovavo B. Bartušienė. 2010 m. klubas vienijo apie 50 baidarių ir kanojų irklavimo sportininkų. 2009–2011 m. B. Bartušienės kandidatūra buvo teikiama Šilutės rajono savivaldybės „Sidabrinės nendrės“ premijai. Literatūra: BARTUŠIENĖ, Bronislava. Anketa Šilutės personalijų žinynui : [atsakymai į anketoje pateiktus klausimus]. Rankr. [Šilutė : Šilutės rajono savivaldybės F. Bajoraičio viešoji biblioteka, 2016]. 3 p. Šilutės kraštas : enciklopedinis žodynas / Šilutės rajono savivaldybės Fridricho Bajoraičio viešoji biblioteka. Šilutė : Prūsija, 2000, p. 69. Irklavimas : [apie Šilutės baidarių ir kanojų irklavimo raidą, B. Bartušienės auklėtinius ir sporto klubą „Pamarys“]. InfoPamarys.lt, 2015 m. balandžio 13 d. [Žiūrėta 2026 m. rugpjūčio 10 d.]. Prieiga per internetą: https://www.infopamarys.lt/114_irklavimas.html „Sidabrinės nendrės“ premijos komiteto kreipimasis į Šilutės rajono savivaldybės bendruomenę : [apie 2009–2011 m. premijai teiktą Bronislavos Bartušienės kandidatūrą]. Šilutė : Šilutės rajono savivaldybė, 2013 m. sausio 3 d. [Žiūrėta 2026 m. rugpjūčio 10 d.]. Prieiga per internetą: https://www.silute.lt/naujienos/sidabrines-nendres-premijos-komiteto-kreipimasis-i-silutes-rajono-savivaldybes-bendruomene/1476 Informacija atnaujinta 2026-08-10

Istorikė, lektorė, humanitarinių mokslų daktarė, mokslo darbuotoja. Gimė 1976 m. rugsėjo 8 d. Žemaičių Naumiestyje, Šilutės r. Klaipėdos universiteto Socialinių mokslų fakultete 1998 m. įgijo istorijos mokslų bakalauro laipsnį, 2000 m. – istorijos mokslų magistro laipsnį. 2000–2004 m. studijavo Kauno Vytauto Didžiojo universitete ir Lietuvos istorijos institute. 2004 m. apgynė humanitarinių mokslų daktaro disertaciją. 2000–2001 m. dėstė Klaipėdos universitete ir Kauno Vytauto Didžiojo universitete. 2001–2002 m. buvo Genocido aukų gelbėjimo tyrimų centro Kaune vadovė. Nuo 2002 m. dirba Lietuvos istorijos instituto XX a. istorijos skyriaus mokslo darbuotoja. 2001–2011 m. dėstė Vilniaus jidiš institute. Stažavosi Didžiosios Britanijos, JAV, Vokietijos ir Izraelio mokslo institucijose. 2012–2013 m. vykdė mokslinius tyrimus Leipcigo universiteto Pasaulio ir Europos studijų institute, remiant Fritz Thyssen fondui (Vokietija). 2006 m. E. Bendikaitė parengė ir išleido monografiją „Sionistinis sąjūdis Lietuvoje“, sudarė leidinius „Holokausto istorijos tyrimai ir tautų kolektyvinė atmintis Baltijos regione“ (su K. Fuchs, 2002), „The Life, Times and Work of Jokūbas Robinzonas – Jacob Robinson“ (su D. R. Haupt, 2015). Ji paskelbė mokslinių straipsnių Lietuvoje ir užsienyje anglų, vokiečių bei rusų kalbomis. Pagrindinės mokslinių interesų kryptys – XX a. pirmosios pusės Lietuvos žydų istorija, žydų politinės minties raida, migracija, kolektyvinė atmintis ir litvakų paveldas. E. Bendikaitė yra viena iš leidinio „Lietuvos istorija. T. X, d. 2. Nepriklausomybė (1918–1940 m.)“ autorių. Jame ji parengė skyrių apie Lietuvos žydus. 2022 m. Lietuvos istorijos institutas išleido E. Bendikaitės monografiją „Simono Rozenbaumo politinis ir teisinis palikimas“. E. Bendikaitė – Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos Demokratinių institucijų ir žmogaus teisių biuro tarptautinių ekspertų suvažiavimų narė, Lietuvos žydų bendruomenės lektoriumo ir A.P.P.L.E. (Amerikos profesionalai į talką Lietuvos mokyklai) organizacijos vasaros kursų Lietuvos mokytojams lektorė, VšĮ Litvakų kapinių katalogo „Maceva“ patariamosios tarybos narė. Ji – Lietuvos socialinio pilietinio ugdymo projekto „Drąsinkime ateitį“ garbės galerijos nominantė. Literatūra: BENDIKAITĖ, Eglė. Anketa Šilutės personalijų žinynui : [atsakymai į anketoje pateiktus klausimus]. Mašinr. [Šilutė : Šilutės rajono savivaldybės F. Bajoraičio viešoji biblioteka, 2015]. 2 p. BENDIKAITĖ, Eglė : [biografinė informacija apie istorikę, mokslinę veiklą ir publikacijas]. Lietuvos istorijos institutas. [Žiūrėta 2026 m. rugpjūčio 10 d.]. Prieiga per internetą: https://www.istorija.lt/mokslo-skyriai/xx-amziaus-istorijos/egle-bendikaite/124 BENDIKAITĖ, Eglė. Simono Rozenbaumo politinis ir teisinis palikimas. Vilnius : Lietuvos istorijos institutas, 2022. 188 p. ISBN 978-609-8314-21-2. Informacija atnaujinta 2026-08-10

Mokytojas, treneris, kūno kultūros dėstytojas. Gimė 1941 m. gegužės 25 d. Tauragėje. Mirė 2022 m. liepos mėn. Romas Bernotas 1968 m. baigė Vilniaus pedagoginę mokyklą, 1973 m. – Šiaulių pedagoginį institutą (dab. Šiaulių universitetas), 1975 m. – Lietuvos valstybinį kūno kultūros institutą (dab. Lietuvos sporto universitetas). 1968–1970 m. R. Bernotas dirbo pradinių klasių mokytoju Vilniaus miesto trečiojoje aštuonmetėje mokykloje, 1971–1975 m. – pradinių klasių bei kūno kultūros mokytoju Vilniaus miesto 27-ojoje  vidurinėje mokykloje, 1976–1978 m. – Vilniaus pedagoginiame institute dėstytoju ir sporto klubo „Šviesa“ vadovu, 1979–1988 m. – Vilniaus miesto lengvosios atletikos specializuotoje olimpinio rezervo vaikų ir jaunių sporto mokykloje treneriu-pedagogu. 1989–1991 m. R. Bernotas  įkūrė ir vadovavo Lietuvos ištvermingųjų sporto sąjūdžiui „Ąžuolai“ ir „Liepos“. 1992–2012 m. jis buvo įkūrėjas bei vadovas Lietuvos bėgimo mėgėjų asociacijos. R. Bernotas – aktyvus visuomenės veikėjas. Jis yra Lietuvos žemaičių draugijos Vilniaus skyriaus valdybos, Lietuvos liberalų sąjūdžio partijos bei Lietuvos nepriklausomų rašytojų sąjungos narys. Rengia susitikimus su Šilutės rajono bendrojo lavinimo mokyklų moksleiviais, organizuoja sportinių laimėjimų parodas. 1998 m. R. Bernotas apdovanotas medaliu „Už nuopelnus Lietuvos sportui“, o 2001 m. – sidabro medaliu.  Jo sportinė veikla įvertinta daugelio tarptautinių bėgimo varžybų nugalėtojo prizais bei medaliais, garbės raštais ir daugybe padėkų. Treneris ne tik aktyviai sportavo, bet ir kūrė eiles. Išleido ne vieną knygą: „Jaunystės brydė“ (2006), „Kur tu, mano deive“ (2008) „Tau, Tėvyne, mano daina“ (2013), „Padovanok dainoj man Lietuvą“ (2014); „Veidų šiluma“ (2014), „Čia mūsų namai“ (2016), „Ekspromtai draugams“ (2016). R. Bernotas, nors ir gimė Tauragėje, savo gimtine norėtų vadinti Šilutę. Juk liaudyje sakoma, kad ne ta yra motina, kuri pagimdė, bet ta, kuri užaugino. O jį užaugino Šilutė. Čia jis pasiekė pirmąją savo pergalę, pirmąjį rekordą, parašė pirmąjį eilėraštį, patyrė pirmąjį meilės jausmą, čia buvo visų pradžių pradžia.   Literatūra: 1. Bernotas, Romas. Anketa Šilutės personalijų žinynui : [atsakymai į anketoje pateiktus klausimus]. Rankr. [Šilutė : Šilutės rajono savivaldybės F. Bajoraičio viešoji biblioteka, 2015]. 2 p.

Žurnalistas, renginių vedėjas, dainų tekstų autorius, televizijos laidų apie Pamario kraštą kūrėjas. Gimė 1971 m. rugpjūčio 20 d. Šilutėje. 1989 m. baigė Šilutės 1-ąją vidurinę mokyklą (dab. Šilutės pirmoji gimnazija). Studijavo Vilniaus universitete, bet studijų nebaigė. Nuo 2005 m. porą metų dirbo LNK televizijoje laidos „Gera žinia“ vedėju. Ketverius metus buvo LTV laidos „Krepšinio pasaulyje“ žurnalistas, trejus metus – TV 5 (dab. „Lietuvos ryto TV“) NKL ir LSKL krepšinio komentatorius, vienerius metus – LTV televizijos krepšinio komentatorius. Dvejus metus dirbo Klaipėdos radijo stotyje „Bumsas“ ir Tauragės radijuje. M. Budraitis daugelį metų dirba Šilutės televizijoje žurnalistu, laidų vedėju ir įvairių renginių prodiuseriu. Jis yra ne tik vedėjas ir komentatorius, bet ir šou grupės „Disproporcija“ įkūrėjas bei vokalistas, kompaktinių diskų „O aš būsiu ryklys“, „Žuvėdra rasoje“ ir „Vėjų dainos“ autorius. M. Budraičio kūrybinis palikimas – solidus: daugiau kaip 600 dainų, sukurtų žinomiems Lietuvos atlikėjams. Pirmuosius tekstus jis parašė S. Donskovui. Vėliau tekstų sukūrė grupėms „Vairas“, „Jonis“, A. Butnoriui, G. Paškevičiui, V. Pavilionienei, Ž. Žvaguliui, I. Starošaitei, O. Vyšniauskui, K. Jablonskiui, Giulijai, Birutei ir Andželikai Petrikytėms, I. Valinskienei, J. Miliauskaitei, G. Vaškiui, Č. Gabaliui, V. Malinauskui, grupėms „Tabasco“, „Dreams“, „Patruliai“, „Džentelmenai“, „Rebelheart“, „Karčema“ ir kt. Jis aktyvus visuomenės veikėjas. Septynerius metus vedė tarptautinės Kuršių marių regatos renginį, šešerius metus – tarptautinio muzikos festivalio „Visagino kantri“ renginius, taip pat buvo festivalių „Baltas kelias“ ir „Saulėgrąža“ vedėjas. M. Budraitis vedė SEB BBL krepšinio žvaigždžių dienas Kaune, Šiauliuose ir Vilniuje, Pasaulio lietuvių sportines žaidynes Šiauliuose, Karšto oro balionų čempionatą, Klaipėdos jūros šventes, įvairių Lietuvos miestų šventes, Lietuvos kultūros sostinės renginius Telšiuose, Žemaičių Vyskupystės 600 metų jubiliejinius renginius Varniuose, Žemaičių paminklo atidarymo renginį, tarptautines Žemaičių dūdų ir Kalvystės šventes Mažeikiuose. Dvi M. Budraičio dainos, sukurtos grupei „Vairas“, yra tapusios oficialiais Šiaulių ir Birštono miestų himnais, jomis kasmet prasideda didieji šių miestų renginiai. Už aktyvią visuomeninę veiklą M. Budraitis apdovanotas Klaipėdos apskrities garbės ženklu, už Šilutės krašto garsinimą – „Lietuvininkų vilties“ premija bei Šilutės ambasadoriaus regalijomis. 2021 m. jam įteikta Šilutės rajono „Sidabrinės nendrės“ premija už reikšmingus darbus ir nuopelnus garsinant Šilutės kraštą Lietuvoje ir už jos ribų, Pamario krašto savitumo, kultūros tradicijų puoselėjimą, kūrybinių, kultūrinių ir pramogų industrijų Pamaryje plėtrą. M. Budraičio kūrybiniai poezijos vakarai buvo rengti ne tik Lietuvoje, bet ir Kaliningrade (Rusija), Punske (Lenkija), Bauskėje (Latvija), Dubline (Airija) gyvenantiems lietuviams. Jis yra 63 kompaktinių plokštelių bendraautoris, Šilutės žuvienės virimo čempionato sumanytojas, organizatorius ir vyriausiasis šefas. Šis čempionatas tapo vienu ryškiausių Pamario krašto reprezentacinių renginių, garsinančių Šilutės krašto žvejybos ir kulinarinio paveldo tradicijas. M. Budraitis parašė poezijos knygą „Naktigonė“. Jo autorinė kompaktinė plokštelė „Teisingos žuvienės ir žvejybos dainos“ išleista 1 000 egzempliorių tiražu. 2024 m. viešai pristatyta rengiama antroji poezijos knyga „Minčių išpažintis“, kurioje numatyta publikuoti naujausią autoriaus lyrinę kūrybą. M. Budraitis yra TV filmų „Sidabrinės nendrės laureatai“, „Nepriklausomybės akto kelionė po Pamario kraštą“ kūrėjas, olimpinių pėdų alėjos Šilutės uoste sumanytojas ir įgyvendintojas. M. Budraičio ir Artūro Anusausko daina „Duok man“, laimėjusi konkursą, buvo įtraukta į Pasaulio lietuvių dainų šventės repertuarą. Kartu su grupe „Vairas“ jis sukūrė Pasaulio lietuvių sportinių žaidynių, vykusių Šiauliuose, himną. Grupės „Rebelheart“ ir Veronikos Povilionienės atliktas jo eilėmis sukurtas himnas buvo skirtas ant Salduvės piliakalnio vykusiam tarptautiniam oro balionų turnyrui „Gubernijos“ taurei laimėti. Literatūra: „Lietuvininkų vilties“ premija : [apie 2003 m. premijos laureatą Marijų Budraitį]. Šilutė : Šilutės rajono savivaldybė. [Žiūrėta 2026 m. rugpjūčio 10 d.]. Prieiga per internetą: https://www.silute.lt/apie-savivaldybe/apdovanojimai-ir-premijos/lietuvininku-vilties-premija/13285 2021 m. Marijui Budraičiui : [apie Šilutės rajono savivaldybės „Sidabrinės nendrės“ premijos laureatą ir jo kūrybinę bei visuomeninę veiklą]. Šilutė : Šilutės rajono savivaldybė, 2021. [Žiūrėta 2026 m. rugpjūčio 10 d.]. Prieiga per internetą: https://www.silute.lt/apdovanojimai-ir-premijos/sidabrines-nendres-premija/2021-m.-marijui-budraiciui/7850 „Sidabrinės nendrės“ premija skirta Marijui Budraičiui : [apie premijos skyrimą ir M. Budraičio nuopelnus Šilutės kraštui]. Šilutė : Šilutės rajono savivaldybė, 2021 m. vasario 26 d. [Žiūrėta 2026 m. rugpjūčio 10 d.]. Prieiga per internetą: https://www.silute.lt/naujienos/sidabrines-nendres-premija-skirta-marijui-budraiciui/7733 Informacija atnaujinta 2026-08-10

Muzikantas. Gimė 1942 m. kovo 8 d. Gorainių k., Šilutės r. Kazimieras Budrys 1957 m. baigė septynmetę Gorainių mokyklą, 1961 m. – Klaipėdos S. Šimkaus muzikos mokyklą, 1966 m. – Vilniaus valstybinę konservatoriją (dabar Lietuvos muzikos ir teatro akademija). 1959–1961 m. buvo Klaipėdos kultūros namų estradinio orkestro muzikantas, grojo saksofonu. 1961–1963 m. vadovavo Vilniaus geležinkeliečių kultūros namų liaudies šokių ansamblio „Nėris“ orkestrui. Tuo laikotarpiu taip pat vadovavo Vilniaus valstybinio pedagoginio instituto dainų ir šokių liaudies ansamblio „Šviesa“ pučiamųjų orkestrui ir liaudies instrumentų grupei. 1963–1989 m. K. Budrys dirbo valstybiniame dainų ir šokių ansamblyje „Lietuva“ – buvo orkestro artistas, birbynės solistas, pučiamųjų instrumentų grupės koncertmeisteris, vadovas ir dirigentas. 1972–1989 m. vadovavo ansamblio „Lietuva“ orkestrui. 1974 m. K. Budriui už koncertinę ir visuomeninę veiklą suteiktas nusipelniusio artisto garbės vardas. 1985 m. jis buvo Respublikinės dainų šventės ansamblių vakaro orkestro vyriausiasis vadovas ir vyriausiasis dirigentas, o 1987 m. – I tarptautinio folkloro festivalio Vilniuje orkestro vyriausiasis vadovas. Su ansambliu „Lietuva“, instrumentinėmis grupėmis ir žymiais Lietuvos dainininkais – Virgilijumi Noreika, Vaclovu Daunoru, Vladu Adamkevičiumi ir kitais – koncertavo Japonijoje, Filipinuose, Malaizijoje, Indijoje, Maltoje ir daugelyje kitų šalių. K. Budrys ne tik koncertavo ir dirigavo, bet ir gamino bei tobulino profesionaliam grojimui skirtus lietuvių liaudies pučiamuosius instrumentus, ypač birbynes. Jo pagamintais ir tobulintais instrumentais buvo grojama muzikos mokyklose, konservatorijoje, Lietuvos muzikos akademijoje bei įvairiuose liaudies muzikos ansambliuose. Išėjęs į pensiją grojo Bikavėnų Senųjų kaimo tradicijų kultūros centro liaudiškos muzikos kapeloje „Lolytėlė“, vėliau jai vadovavo. Literatūra: BUDRYS, Kazys. Anketa Šilutės personalijų žinynui : [atsakymai į anketoje pateiktus klausimus]. Rankr. [Šilutė : Šilutės rajono savivaldybės F. Bajoraičio viešoji biblioteka, 2016]. 2 p. BUDRIKIENĖ, Vilija. Birbynininkas Kazys Budrys: „Geriausi vaistai – medus ir mėgstamas užsiėmimas“. Šilutės naujienos, 2010, liepos 12, p. 2. Kazys Budrys : [apie birbynininką, dirigentą, liaudies instrumentų meistrą ir jo kūrybinę veiklą]. Graži tu mano, 2011 m. rugpjūčio 10 d. [Žiūrėta 2026 m. rugpjūčio 10 d.]. Prieiga per internetą: https://grazitumano.lnb.lt/mediawiki/index.php/%C5%BDyma_Kazys_Budrys.html Apie valstybinį ansamblį „Lietuva“ : [apie ansamblio istoriją ir orkestro vadovus; Kazys Budrys – orkestro vadovas 1972–1989 m.]. Valstybinis ansamblis „Lietuva“. [Žiūrėta 2026 m. rugpjūčio 10 d.]. Prieiga per internetą: https://ansamblis-lietuva.lt/apie-mus/ Informacija atnaujinta 2026-08-10

Lietuvos birbynininkas, koncertmeisteris, dirigentas, pedagogas. Gimė 1938 m. vasario 20 d. Gorainiuose, Šilutės r. Pirmąsias muzikos žinias Pranciškus Budrius gavo iš tėvo. 1944–1948 m. mokėsi Gorainių pradinėje, 1949–1952 m. – Pagramančio (Tauragės r.) septynmetėje mokyklose, 1952–1956 m. – Klaipėdos muzikos mokykloje. 1956–1962 m. studijavo Lietuvos valstybinėje konservatorijoje (dab. Lietuvos muzikos ir teatro akademija). 1957–1972 m. P. Budrius buvo valstybinio dainų ir šokių ansamblio „Lietuva“ artistas-birbynininkas, 1967–1972 m. – orkestro vadovas, 1972–1999 m. – ansamblio meno vadovas. 1978–2000 m. dėstė Lietuvos valstybinės konservatorijos Liaudies instrumentų katedroje, nuo 1987 m. – docentas. Parengė ansamblio „Lietuva“ programas: „Klonių aidai“ (1973), „Per tėviškėlę“ (1974), „Dainuojame žmogui“ (1977), „Rugio giesmė“ (1985), „Ein saulelė apie dangų“ (1991). P. Budrius koncertavo kaip solistas su ansambliu „Lietuva“ Europos valstybėse, Kanadoje, Japonijoje, Filipinuose, Brazilijoje. 1998 m. buvo Pasaulio lietuvių dainų šventės Ansamblių vakaro meno vadovas. 1959 m. P. Budrius tapo tarptautinio konkurso Vienoje (Austrija) laureatu ir pelnė aukso medalį. 1967 m. jam suteiktas LSSR nusipelniusio artisto vardas. 1980 m. apdovanotas Tautų draugystės ordinu. 1986 m. P. Budriui skirta LSSR valstybinė premija. 1998 m. jis apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Karininko kryžiumi. P. Budrius apie ansamblio „Lietuva“ kūrybinę veiklą bei liaudies ansamblio problemas Lietuvoje paskelbė 29 probleminius straipsnius. Liaudies instrumentų orkestrui ir kameriniams ansambliams instrumentavo bei aranžavo apie 500 kūrinių. Radijui įgrojo apie 250 kūrinių, su birbynių kvintetu įrašė 5 plokšteles, o su ansambliu „Lietuva“ – aštuonias plokšteles, garso kasetes ir kitus įrašus. Literatūra: Kas yra kas Lietuvoje 95/96. Kaunas : Neolitas, 1995, p. 87. BUDRIUS, Pranciškus : [biografinė informacija apie birbynininką, pedagogą, kūrybinę veiklą ir apdovanojimus]. Visuotinė lietuvių enciklopedija. [Žiūrėta 2026 m. rugpjūčio 10 d.]. Prieiga per internetą: https://www.vle.lt/straipsnis/pranciskus-budrius/ Apie valstybinį ansamblį „Lietuva“ : [apie ansamblio istoriją ir vadovus; Pranciškus Budrius – meno vadovas 1972–1999 m., orkestro vadovas 1968–1972 m.]. Valstybinis ansamblis „Lietuva“. [Žiūrėta 2026 m. rugpjūčio 10 d.]. Prieiga per internetą: https://ansamblis-lietuva.lt/apie-mus/   Informacija atnaujinta 2026-08-10

Dailininkė, literatė, režisierė, Lietuvos dailininkų sąjungos narė, Vilniaus miesto menininkų klubo „Plekšnė“ įkūrėja ir prezidentė. Gimė 1947 m. kovo 11 d. Plungėje. 1954–1955 m. mokėsi Jašiūnų (Vilniaus r.) rusiškoje vidurinėje mokykloje, 1955–1958 m. – Šilutės pradinėje mokykloje, 1958–1959 m. – Vilniaus A. Vienuolio vidurinėje mokykloje-internate, 1959–1965 m. – Vilniaus 7-ojoje vidurinėje mokykloje. 1960–1964 m. lankė Vilniaus keturmetę vaikų dailės mokyklą. 1965–1972 m. studijavo Vilniaus dailės institute (dabar Vilniaus dailės akademija), Grafikos katedroje. 1978 m. įstojo į Lietuvos dailininkų sąjungą. 2005 m. jai suteiktas meno kūrėjo statusas. 1969–1971 m. dirbo Vilniaus miesto knygynų dailininke, 1973–1976 m. – žurnalo „Šeima“ menine redaktore. 1975–1985 m. buvo Vilniaus inžinerinio statybos instituto (dabar Vilniaus Gedimino technikos universitetas) Dailės katedros dėstytoja. 1969–2000 m. bendradarbiavo su leidyklomis „Šviesa“, „Vaga“, „Mintis“, „Mokslas“ ir respublikiniais periodikos leidiniais. Nuo 1985 m. dirba kūrybinį darbą. 1966–1974 m. – Vilniaus dailės instituto judesio teatro įkūrėja ir režisierė. 1981–1985 m. dirbo režisieriaus asistente, vedė judesio pamokas Vilniaus moksleivių teatre. 1977–1987 m. dalyvavo archeologinėse ekspedicijose Kryme. 1993–2003 m. buvo Lietuvos bajorų karališkosios sąjungos signatarė, senatorė, legitimacijos tarybos narė. 1993 m. G. Bulotaitė-Jurkūnienė įkūrė Vilniaus menininkų klubą „Plekšnė“ ir tapo jo prezidente. Klubas rengia parodas, plenerus, leidžia kūrybos katalogus, poezijos rinktines ir kitus leidinius. 1969–2016 m. surengė per 130 autorinių parodų, eksponavo įvairių technikų ir žanrų kūrinius. Aktyviai dalyvauja jungtinėse parodose Lietuvoje ir užsienyje, organizuoja bei kuruoja parodas. Politine, kultūros ir gamtos apsaugos tematika sukūrė per 200 plakatų. Apipavidalino daugiau kaip 30 muzikos plokštelių vokų, sukūrė Betygalos, Giedraičių ir Raseinių herbus, iš istorinių šaltinių atkūrė per 39 Lietuvos bajorų herbus, sukūrė Lietuvos dainų šventės diplomus ir garbės raštus (1985). Dailininkės kūrinių saugoma Lietuvos dailės muziejuje, Žemaičių dailės muziejuje Plungėje, Varšuvos plakato muziejuje, Honkongo plakato muziejuje, taip pat privačiose kolekcijose Lietuvoje ir užsienyje. Nuo dvylikos metų rašo eilėraščius. Išleido poezijos knygas „Būtadieniai“ (1999), „Esatis“ (2000), „Miražai“ (2002), „Išsitarimai“ (2004, 2005), „Inkliuzai“ (2006), „Smilgų bėgimai“ (2006), „Prasilenkimai“ (2007), „Realybės riba“ (2009), „Tirpstantis laikas“ (2011). Taip pat išleido prozos knygas „Girios glūdumoj“ (2012), „Žaliosios istorijos“ (2015). 1992 m. G. Bulotaitė-Jurkūnienė apdovanota Sausio 13-osios atminimo medaliu. 2006 m. jai suteiktas Garbės Bajoro vardas ir Garbės Bajoro Auksinis ženklas. 2014 m. apdovanota LDK Kilmingųjų susivienijimo medaliu už indėlį į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorinį kultūros paveldą. 1993, 1997 ir 2001 m. G. Bulotaitei-Jurkūnienei įteikti trys Lietuvos rekordų diplomai už mažiausius daugiaplanius ir daugiaspalvius paveikslus. Literatūra: BULOTAITĖ-JURKŪNIENĖ, Giedrė. Anketa Šilutės personalijų žinynui : [atsakymai į anketoje pateiktus klausimus]. Mašinr. [Šilutė : Šilutės rajono savivaldybės F. Bajoraičio viešoji biblioteka, 2015]. 3 p. BULOTAITĖ-JURKŪNIENĖ, Giedrė. Iš Kas yra kas Lietuvoje / vyriausiasis redaktorius Jonas Vitkauskas. Kaunas : Neolitas, 2002, p. 117. BULOTAITĖ, Giedrė (Jurkūnienė) : [apie dailininkės kūrybinę veiklą, parodas, apdovanojimus ir Lietuvos rekordus]. Lietuvos dailininkų sąjunga. [Žiūrėta 2026 m. rugpjūčio 10 d.]. Prieiga per internetą: https://www.archyvas.ldsajunga.lt/Nariai-422-Giedre_Bulotaite_%28Jurkuniene%291 BULOTAITĖ-JURKŪNIENĖ, Giedrė : [biografinė informacija apie dailininkę ir jos kūrybinę veiklą]. Lietuvos integralios muziejų informacinės sistemos portalas LIMIS. [Žiūrėta 2026 m. rugpjūčio 10 d.]. Prieiga per internetą: https://www.limis.lt/personalities/3972870 Vilniaus menininkų klubo „Plekšnė“ dailininkų darbų paroda : [apie klubo veiklą ir jo vadovę Giedrę Bulotaitę-Jurkūnienę]. Marijampolės meno mokykla, 2024 m. kovo 15 d. [Žiūrėta 2026 m. rugpjūčio 10 d.]. Prieiga per internetą: https://www.marijampolemm.lt/2024/03/15/vilniaus-menininku-klubo-pleksne-dailininku-darbu-paroda/   Informacija atnaujinta 2026-08-10

Zootechnikos inžinierius, kolekcininkas. Gimė 1932 m. kovo 9 d. Kaune. Po mokyklos sėkmingai studijas pradėjo Lietuvos veterinarijos akademijoje, kurią 1951 m. baigęs įgijo zootechniko specialybę. Po studijų buvo paskirtas į Piktupėnų tarybinį ūkį (Pagėgių r.), kuriame nuo 1956 m. iki 1960 m. dirbo vyr. zootechniku, vėliau (1960–1966) – direktoriumi. 1966–1968 m. Šilutės žemės ūkio technikume (dabartinė Šilutės žemės ūkio mokykla) dirbo dėstytoju, 1968–1970 m. Šilutės žemės ūkio valdyboje – vyresniuoju ir vyriausiuoju zootechniku, 1974–1978 m. Šilutės kiaulininkų komplekse – statybos direktoriumi, 1978 – 1979 m. – Grabupėlių tarpūkinės įmonės direktoriumi, 1979–1990 m. – Šilutės tarybinio ūkio-technikumo dėstytoju, 1990–1992 m. – Šilutės muziejaus ūkio dalies vedėju bei nuo 1992–1995 m. – muziejininku. Aktyvi buvo H. Bundorfo visuomeninė veikla. 1970–1987 m. jis buvo Šilutės r. liaudies teismo tarėjas, 1961–1995 m. – Šilutės r. ir miesto deputatas, 1966–1992 m. – Lietuvos „Žinijos“ draugijos lektorius, 1982–1995 m. – Šilutės filatelistų draugijos pirmininkas, 1983–1990 m. – Šilutės sporto veteranų tarybos pirmininkas. 1958 m. H. Bundorfui TSRS Aukščiausios tarybos prezidentas skyrė „Garbės ženklo“ ordiną. 1965 m. – Lietuvos TSRS žemės ūkio suteiktas „Žemės ūkio pirmūno vardas“. 1970 m. įteiktas TSRS Aukščiausios tarybos jubiliejinis medalis, 1973 m. – TSRS žemės ūkio ministerijos soc. lenktynių nugalėtojų ženklas. 1960–2013 m. yra gavęs įvairių draugijų ir ministerijų garbės raštų bei padėkų už sporto, švietimo bei kultūros puoselėjimą. 2013 m. H. Bundorfui Lietuvos Respublikos Seimas įteikė padėką už šviečiamąjį darbą. 1958–1966 m. H. Bundorfas nuolatos rašė rajono bei TSRS respublikinėje spaudoje apie gamybinius pasiekimus. 1961 m. sausio 24 d. jis skaitė paskaitą Lietuvos radijuje apie pasiekimus gamyboje. 1960 m. Kremliaus rūmų salėje pranešė TSRS žemės ūkio darbuotojams apie pasiekimus gyvulininkystėje. Nuo 1971 m. iki šiol rengia įvairias kolekcines parodas Šilutės muziejuje, Šilutės kultūros namuose, Šilutės F. Bajoraičio viešojoje bibliotekoje bei kitose miesto įstaigose. H. Bundorfas yra įkūręs visuomeninį kolekcijų muziejų „Gerumas“. Šiuo metu jame yra apie 100 įvairiausių kolekcijų, 276 rūšys pavyzdžių, ką Lietuvoje renka kiti kolekcininkai.   Literatūra: 1. BUNDORFAS, Henrikas. Anketa Šilutės personalijų žinynui : [atsakymai į anketoje pateiktus klausimus]. Rankr. [Šilutė : Šilutės rajono savivaldybės F. Bajoraičio viešoji biblioteka, 2016]. 4 p.     Informacija atnaujinta 2026-08-10

Pedagogas, kraštotyrininkas, esperantininkas. Gimė 1929 m. kovo 18 d. Surinkiškių k., Šilutės r. Mirė 2024 m. birželio 2 d. Švėkšnoje, Šilutės r. 1940 m. baigė Tvaskučių (Šilutės r.) pradinę mokyklą. 1941–1948 m. mokėsi Švėkšnos gimnazijoje. 1948–1949 m. studijavo Vytauto Didžiojo universitete, Kaune. 1949 m. pradėjo dirbti Švėkšnos vidurinėje mokykloje, dėstė matematiką, braižybą, astronomiją. Po trejų metų karinės tarnybos 1953 m. vėl grįžo į darbą ir mokytojavo iki 1994 m. Išleido 4 abiturientų laidas. 1954–1960 m. neakivaizdiniu būdu studijavo Vilniaus pedagoginiame institute. 1961–1969 ir 1975–1984 m. buvo Švėkšnos vidurinės mokyklos direktoriaus pavaduotojas. P. Čeliauskas yra išleidęs didaktinės medžiagos darbui su perforuotomis plokštelėmis. 1969 m. pradėjo domėtis kraštotyra, įrengė mokyklos muziejų ir jam vadovavo iki 1997 m. Jis vadovavo ir mokyklos kraštotyrininkų būreliui, organizavo mokinių ekskursijas po Lietuvą ir už jos ribų. Sukūrė abiturientų laidų bei jubiliejinių ženkliukų. Rajono ir respublikos laikraščiuose paskelbė daugiau kaip 40 straipsnių iš Švėkšnos ir mokyklos istorijos, pedagoginėmis ir kt. temomis. Jis – vienas iš autorių jubiliejinio leidinio „Švėkšnos vidurinė mokykla“ (50 metų sukaktį minint). 1989 m. paruošė lankstinuką „Švėkšnos vidurinė mokykla“. 1988 m. spalio mėnesį dalyvavo Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Steigiamajame suvažiavime (Vilnius, Sporto rūmai). Nuo 1988 m. jis yra Lietuvos kultūros fondo Švėkšnos klubo „Tėviškė“ pirmininkas, nuo 1996 m. – švėkšniškių draugijos „Tėviškė“ valdybos narys. Parengė įvairių leidinių apie Švėkšną: knygas „Švėkšna atsiminimuose“ (1999), „Švėkšna ir apylinkės“ (2003), „Švėkšną atsiminimuose 2“ (2010), „Švėkšna: žmonės, kraštas, įvykiai“ (2012), „Švėkšnos „Saulė“ (2015), „Švėkšna spaudos puslapiuose (1918–1940)“ (2016), lankstinuką „Visi keliai veda į Švėkšną“ (2002), brošiūrą „Knygnešių pėdsakai Švėkšnoje“ (2003), kartu su kitais parašė brošiūrą „Sąjūdžio banga Švėkšnoje“ (2001), paruošė ir išleido poezijos antologiją „Švėkšnos lyra“ (2009), knygutę „Švėkšnos švento apaštalo Jokūbo bažnyčia“ (2010, 2015). Savarankiškai išmokęs tarptautinę esperanto kalbą, nuo 1975 m. pradėjo aktyviai dalyvauti esperantininkų sąskrydžiuose. Į šią kalbą išvertė ir paskelbė E. Mieželaičio eilėraščių rinkinį „Žmogus“ (1986), A. Baranausko „Anykščių šilelį“ (2003), S. Nėries „Eglę žalčių karalienę“ (2005), V. Mozūriūno „Legendą apie Vilniaus pilį“ (2005), Maironio „Jūratę ir Kastytį” (2005), lietuvių liaudies pasaką „Saulės vairuotojas“ (2005) ir kitų poetų kūrinius. 1989 m. serijoje „Noriu žinoti“ išleista jo knyga „Nuo Babelio iki Esperanto“. Į lietuvių kalbą yra išvertęs esperantininkų himną „Viltis“ ir fantastinį romaną „Uždaras miestas“ (1992). 1995–2005 m. redagavo Lietuvos esperantininkų žurnalą „Litova Stelo“ („Lietuvos žvaigždė“). 2002 m. išleista trumpa Lietuvos istorijos apybraiža esperanto kalba „Litovio dum jarcentoj“ („Lietuva per šimtmečius“). 2009 m. Lietuvos esperantininkų sąjunga išleido jo vertimų ir straipsnių esperanto kalba rinktinę „El mia Esperanta skatolo“ („Iš mano esperantiškos dėžutės“). P. Čeliauskas dalyvavo pasauliniuose esperantininkų kongresuose Norvegijoje, Suomijoje, Čekijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, Kroatijoje, Švedijoje, Kinijoje. 1999 m. Berlyno kongrese jam suteiktas Pasaulinės esperantininkų sąjungos garbės nario vardas. 1969 m. P. Čeliauskui įteiktas „LTSR liaudies švietimo pirmūno“ ženklelis. Už istorinius publicistinius Švėkšnos miestelio tyrinėjimus bei publikacijas 1995 m. apdovanotas Šilutės rajono savivaldybės „Sidabrinės nendrės“ premija. 1999 m. gavo Švėkšnos seniūnijos apdovanojimą – Jokūbėlio statulėlę. 2000 m. X Kraštotyros draugijos suvažiavime išrinktas Garbės kraštotyrininku. 1970–2013 m. apdovanotas įvairiais garbės raštais. 2015 m. interneto balsavimu išrinktas Metų švėkšniškiu. Literatūra: 1. ČELIAUSKAS, Petras. Anketa Šilutės personalijų žinynui : [atsakymai į anketoje pateiktus klausimus]. Rankr. [Šilutė : Šilutės rajono savivaldybės F. Bajoraičio viešoji biblioteka, 2015]. 2 p. 2. Švėkšna: žmonės, kraštas įvykiai: enciklopedinis žinynas / parengė Petras Čeliauskas. Švėkšna: Švėkšniškių draugija „Tėviškė“, 2012, p. 94–95.     Informacija atnaujinta 2026-08-10

Prozininkas, dramaturgas.

Gimė 1950 m. rugsėjo 10 d. Dauguose, Alytaus r. Mirė 2011 m. birželio 1 d. Klaipėdoje.

Rimantas Černiauskas 1968 m. baigė Švėkšnos (Šilutės r.) vidurinę mokyklą. 1968–1973 m. studijavo Vilniaus universiteto Matematikos fakultete. 1973–1976 m. dirbo matematikos mokytoju Klaipėdos 14-oje vidurinėje mokykloje, 1976–1988 m. – Suaugusiųjų aklųjų mokyklos Klaipėdos skyriuje. Nuo 1987 m. – Lietuvos rašytojų sąjungos Klaipėdos skyriaus pirmininkas. Literatūrinį kelią pradėjo rašydamas eilėraščius, o nuo 1974 m. ėmė  reikštis kaip prozininkas.

Pirmąją apsakymų knygą „Šiapus debesų“ R. Černiauskas išleido 1980 metais, vėliau išėjo knygos suaugusiems ir vaikams: „Gusto istorijos“ (1983), „Senelės išdaigos” (1984), „Tikrieji miestelio vyrai” (1990), pjesių rinkinys „Nuoširdumo klubas” (1992), „Laužai palėpėse” (1995), „Jūra yra sūri” (1997), „Gustas” (1997), „Kairiarankių šalis“ (2000), „Pasakėlės vaikams, vanagams ir sliekams” (2003), „Samdomo žudiko išpažintis” (2004), „Koridorių vilkas” (2007), „Slieko pasaka” (2007), „Vaikai ir vaiduokliai“ (2009). Sudarė eilėraščių rinkinius „Į šviesą” (1990) ir  „Viskas žmogui” (1990). Nuo 1992 m. – Klaipėdos krašto literatūrinio kultūrinio almanacho „Baltija” sudarytojas ir redaktorius. Išvertė prozos knygų iš rusų ir švedų kalbų, o jo novelės verstos į rusų, lenkų, švedų, ispanų, prancūzų kalbas.

Prozininko knygos susilaukė įvertinimo Lietuvoje ir užsienyje. 1988 m. už Maskvoje rusų kalba išleistą knygą „Kovingas charakteris“ („Voinstvennyj charakter”, 1987 m.) jis buvo apdovanotas M. Gorkio premija; 1996 m. už apysaką „Laužai palėpėse” – Ievos Simonaitytės literatūrine premija. 2007-ųjų „Metų knygos“ rinkimuose jo kūrinys  „Slieko pasaka“ buvo apdovanotas kaip geriausia knyga vaikams, o knyga „Vaikai ir vaiduokliai“ tapo laureate (2010).

Už aktyvią kūrybinę veiklą skatinant rusų ir lietuvių rašytojų bendradarbiavimą bei apsakymų ciklą apie Kristijoną Donelaitį 2008 m. rašytojas pelnė tarptautinę K. Donelaičio premiją. Jo kūryba, ypač jo novelistika, išsiskyrė konstruktyvumu, ironiškomis intonacijomis, aforistiniu minties glaustumu, kylančiu iš blaivaus „techniško“ galvojimo, racionalaus ir skeptiško požiūrio. Kūriniuose vaikams ir paaugliams rašytojas nestokojo fantazijos ir subtilumo, kūrybiškų ir išradingų minties posūkių.

 

Literatūra:

1. Netikėtai mirė Klaipėdos rašytojas Rimantas Černiauskas. Interneto dienraštis Bernardinai [interaktyvus]. 2011 m., birželio 1 d. [Žiūrėta 2016 m. liepos 22 d.]. Prieiga per internetą

< www.bernardinai.lt >

 

2. Šiuolaikinės lietuvių literatūros antologija, tekstai. Černiauskas Rimantas. [interaktyvus]. [Žiūrėta 2016 m. liepos 22 d.]. Prieiga per internetą < www.tekstai.lt >.

Pedagogas, kraštotyrininkas, visuomenės ir politikos veikėjas, Šilutės Garbės pilietis.

Gimė 1925 m. rugpjūčio 9 d. Šiauliuose. Mirė 2016 m. birželio 28 d. Šilutėje.

1944 m. Algirdas Červinskas turėjo baigti vieną iš Šiaulių gimnazijų, tačiau artėjant frontui išvyko į karinius apmokymus Marijampolėje, o baigimo atestatai buvo išduoti kovo mėnesį. Vėliau baigė Šiaulių pedagoginį institutą (dab. Šiaulių universitetas) bei Vilniaus pedagoginį institutą (dab. Lietuvos edukologijos universitetas).

Mokytojo karjera prasidėjo netikėtai, kai sutiko savo pirmąją meilę, kuri metus jau buvo dirbusi mokytoja. Nutarė gyventi kartu. Drauge nuvažiavo į Pakruojo rajono Švietimo skyrių ir gavo paskyrimą į Beinoraičių pradinę mokyklą: A. Červinskas buvo jos vedėjas, o žmona – mokytoja. Tuo metu labai trūko mokytojų, todėl baigusius gimnazijas priimdavo dirbti mokytojais. Tolimesnis kelio vingis nuvedė į Pakruojo vidurinę mokyklą. Ten A. Červinskas dirbo mokytoju, o vėliau – mokyklos mokymo dalies vedėju.

Baigęs Šiaulių pedagoginį institutą, jis tapo Juknaičių (Šilutės r.) aštuonmetės mokyklos direktoriumi. Vėliau teko dirbti Šilutės rajono Švietimo skyriuje. Neilgai padirbėjęs A. Červinskas  buvo paskirtas į Laukstėnų (šalia Gardamo, Šilutės r.) mokyklą mokytoju. Netikėtai sutiktas buvęs klasės draugas, kuris tuo metu dirbo Saugų vaikų namų direktoriumi, pasiūlė A. Červinskui  tapti auklėtoju. 1962 m. jis pradėjo dirbti naujai pastatytoje Šilutės internatinėje mokykloje (buv. Šilutės Verdainės pagrindinė mokykla) mokytoju bei auklėtoju. 1971 m. Šilutės pirmosios vidurinės mokyklos (dab. Šilutės pirmoji gimnazija) direktorius Anatolijus Žibaitis pasiūlė pereiti dirbti į mokyklą ir būti vien mokytoju.

Darbas buvo įdomus: įvairiais būdais mokytojas stengėsi ugdyti meilę Lietuvai. A. Červinskas savo profesinę karjerą baigė 1990 m., būdamas 65 metų. Šilutės pirmojoje vidurinėje mokykloje jis įkūrė įdomų ir savitą istorijos muziejų.

1990–1994 m. A. Červinskas buvo Šilutės r. tarybos deputatas. Aktyvus kraštotyros draugijos narys, Lietuvos Sąjūdžio tarybos pirmininkas, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos narys. Padėjo išleisti knygą „Sąjūdis Šilutėje 1988–1998 metais“. Apdovanotas padėkomis, medaliais, garbės raštais už aktyvią visuomeninę veiklą.

 

Literatūra:

1. Červinskas, Algirdas Juozas. Anketa Šilutės personalijų žinynui: [atsakymai į anketoje pateiktus klausimus]. Rankr. [Šilutė : Šilutės rajono savivaldybės F. Bajoraičio viešoji biblioteka, 2016]. 2 p.

 

2. Sodonis, Saulius. Mokytojo Algirdo Červinsko kelias į Šilutę. Šilainės sodas [interaktyvus] 2010, rugpjūčio 11 d. [žiūrėta 2016 m. liepos 19 d.]. Prieiga per internetą < www.silaine.lt >.

Filologė, lietuvių kalbos ir literatūros dėstytoja, literatūrologė, humanitarinių mokslų daktarė. Gimė 1966 m. gruodžio 17 d. Šilutėje. 1975–1978 m. Ilona Čiužauskaitė mokėsi Žemaičių Naumiesčio (Šilutės r.) pradinėje mokykloje. 1978–1985 m. sėkmingai mokslus tęsė M. Junčo–Kučinsko vidurinėje mokykloje (dab. Žemaičių Naumiesčio gimnazija, Šilutės r.). 1990 m. ji baigė Vilniaus universiteto Filologijos fakultetą. 1995–1999 m. studijavo literatūrologijos doktorantūrą Lietuvių literatūros ir tautosakos institute bei Vytauto Didžiojo universitete. 2002–2006 m. mokėsi Vilniaus universiteto Teisės fakultete. I. Čiužauskaitė 1990–1992 m. pradėjo dirbti Lietuvių literatūros instituto Tekstologijos skyriaus laborante. Tuo laikotarpiu teko padirbėti ir mokytoja Vilniaus 9-ojoje vidurinėje mokykloje (dab. Vilniaus šv. Kristoforo gimnazija) lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja bei Vilniaus konservatorijoje (dab. Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos konservatorija) lietuvių literatūros dėstytoja. 1992–1995 m. I. Čiužauskaitė buvo Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Tekstologijos skyriaus asistentė. 1994–2001 m. dirbo kalbos redaktore įmonėje UAB „Eniro Lietuva“. 1999–2002 m. – Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Tekstologijos skyriaus mokslinė bendradarbė, 2001–2010 m. – savaitraščio „Mokesčių žinios“ stilistė. Nuo 2002 m. iki šiol I. Čiužauskaitė dirba Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Tekstologijos skyriaus vyresniąja mokslo darbuotoja. 2010 m. pradėjo dirbti lektore Mykolo Romerio universiteto (Vilnius) Politikos ir vadybos fakulteto Filosofijos ir humanistikos institute. 1999 m. lapkričio 24 d. I. Čiužauskaitė apgynė disertaciją „Vaižganto publicistikos raiška“ ir įgijo humanitarinių mokslų daktarės laipsnį. I. Čiužauskaitė yra parašiusi monografiją „Vaižganto publicistikos literatūrinė raiška“ (ser. Naujosios literatūros studijos). Leidinį redagavo Vytautas Vanagas, išleista Lietuvių literatūros ir tautosakos institute, Vilniuje, 2001 m. Rašo straipsnius įvairiomis literatūros temomis, keletas iš jų: „Rūpesčiai dėl literatūros A. Vaičiulaičio laiškuose A. Nykai–Niliūnui“; „K. Borutos dienoraščiai: epochos ženklai ir savęs paieškos“; „Proginės Vaižganto kalbos“; „Vaižgantas – literatūros leidinių mokyklai recenzentas“ (kartu su Jonu Šlekiu) ir daugelis kitų. I. Čiužauskaitė rašo mokslines recenzijas, mokslo šaltinių ir mokslo palikimo publikacijas. I. Čiužauskaitė yra išleidusi poezijos knygelę „Atminties variacijos“ (Vilnius: Pradai, 1996). Jos poezija publikuota ir leidinyje „Mes dainuosime prie Šusties“ (Vilnius, 2000, p. 60–74). Bendradarbiauja su leidyklomis „Alma littera“, „Versus aureus“, „Briedis“, „Bonus animus“, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Valdovų rūmais (suredaguota per 150 įvairaus pobūdžio knygų). Ryšys su Šilutės gimtuoju miestu palaikomas iki šiol, nes kas trejus metus I. Čiužauskaitė lankosi Šilutės F. Bajoraičio viešosios bibliotekos organizuojamame literatūrinio rudens „Prisijaukinkim žodį, paukštį, debesį..“ konkurse ir yra vertinimo komisijos narė.   Literatūra: 1. Čiužauskaitė, Ilona. Anketa Šilutės personalijų žinynui : [atsakymai į anketoje pateiktus klausimus]. Rankr. [Šilutė : Šilutės rajono savivaldybės F. Bajoraičio viešoji biblioteka, 2016]. 5 p.     Informacija atnaujinta 2026-08-10

Pedagogė, tautodailininkė, karpinių meistrė, Šilutės rajono savivaldybės „Sidabrinės nendrės“ premijos laureatė.   Gimė 1946 m. lapkričio 1 d. Kukorų k., Šilutės r.   Rūta Čiuželienė baigė Saugų (Šilutės r.) vidurinę mokyklą (dab. Saugų Jurgio Mikšo pagrindinė mokykla). 1967 m. įstojo į Šiaulių pedagoginio instituto Pedagogikos fakultetą, kur įgijo piešimo ir braižybos darbų specialybę.   Darbo pradžia buvo Klaipėdos 19-oje vidurinėje mokykloje, kurioje dėstė darbų, braižybos bei  dailės pamokas. Keletą metų teko vadovauti Klaipėdos miesto dailės mokytojų metodiniam rateliui. Dirbant ir gyvenant Klaipėdos mieste R. Čiuželienei buvo suteikta dailės mokytojos metodininkės kvalifikacinė kategorija.   Persikėlusi gyventi į Šilutę mokytoja įsidarbino Šilutės 1-ojoje vidurinėje mokykloje (dab. Šilutės pirmoji gimnazija). Prabėgus penkeriems metams ji perėjo  į Šilutės 3-iąją vidurinę mokyklą (dab. Šilutės Martyno Jankaus pagrindinė mokykla), kurioje dirbo iki pat išėjimo į pensiją.   Dar mokykloje buvo pastebėti R. Čiuželienės meniniai gebėjimai. Taip atsirado užsiėmimų, iš kurių buvo ir šiek tiek pajamų. Tai įvairūs mezginiai, nėriniai, dekoratyvinės rožės iš tampomo popieriaus. R. Čiuželienė padėdavo ir mokytojams – visada reikėjo kažką piešti, kažką meniškai apipavidalinti (sienlaikraštį, mokyklos renginius).   R. Čiuželienė yra pelniusi ne vieną apdovanojimą, gausybę padėkos raštų už savo meninę veiklą. Kūrėjos nuopelnai Šilutės rajonui buvo pastebėti ir 2006 metais įvertinti aukščiausiu Šilutės rajono savivaldybės apdovanojimu –  „Sidabrinės nendrės“ premija.   Karpiniais iliustravo knygas: Linos Daukšaitės poezijos knygelę „Vėjo išdaigos“  (2005); knygelę „Laiškai mokytojui“ (2014). Išleido savo karpinių knygą „Karpiniai. Papercuts“ (2009) ir keletą kitų.   R. Emigart Čiuželienė aktyviai dalyvauja respublikinėse ir regioninėse tautodailės parodose. Konkursinės liaudies meno parodos „Aukso vainikas“ Klaipėdos apskrities regioniniame ture už popieriaus karpinius ji yra pelniusi II vietą.   2022 m. Žemaitijos regiono konkursinėje liaudies meno parodoje „Aukso vainikas“ R. Emigart Čiuželienei už karpinius skirta I vieta. Tautodailininkė Šilutės krašte jaučiasi saugiai ir gerai, nes čia jos gimtasis kraštas.   Literatūra:   1. ČIUŽELIENĖ, Rūta. Anketa Šilutės personalijų žinynui : [atsakymai į anketoje pateiktus klausimus]. Rankr. [Šilutė : Šilutės rajono savivaldybės F. Bajoraičio viešoji biblioteka, 2016]. 6 p.   Informacija atnaujinta 2026-08-11

Kompozitorius, aranžuotojas, dirigentas, pedagogas, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos docentas.   Gimė 1960 m. liepos 26 d. Dieglių k., Šilutės r.   1967–1975 m. mokėsi Priekulės (Klaipėdos r.) vidurinėje mokykloje. 1970– 1975 m. lankė Priekulės vaikų muzikos mokyklą (klarneto specialybė). 1975–1979 m. mokėsi Klaipėdos Stasio Šimkaus aukštesniojoje muzikos mokykloje (obojaus specialybė). 1979–1984 m. studijavo Lietuvos valstybinėje konservatorijoje (dabar Lietuvos muzikos ir teatro akademija), įgijo orkestro solisto, dėstytojo, pučiamųjų orkestro dirigento kvalifikacijas.   1981–1983 m. dirbo Lietuvos radijo ir televizijos lengvosios muzikos orkestro artistu, 1983–2013 m. – Lietuvos valstybinio pučiamųjų instrumentų orkestro „Trimitas“ dirigentu-aranžuotoju, 1984–1986 m. atliko tarnybą sovietinėje armijoje, Pabaltijo karinės apygardos parodomajame štabo orkestre Rygoje (Latvijoje) buvo orkestro aranžuotojas. Nuo 1986 m. dirba Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Dirigavimo katedros dėstytoju, 2012 m. suteiktas docento laipsnis. 1987–2012 m. buvo Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos konservatorijos dėstytojas, 1991–2000 m. – Lietuvos muzikos akademijos Kauno fakulteto dėstytojas.   Kaip kompozitorius-aranžuotojas yra parengęs per 700 muzikos kūrinių aranžuočių, orkestruočių, redakcijų. Didžiausią kūrybos dalį sudaro kūriniai pučiamųjų orkestrui. Vieni iš reikšmingiausių jo sukurtų kūrinių – choralinė fantazija „Šv. Kazimiero choralas“ vargonams ir pučiamųjų orkestrui (2011). Kristijono Donelaičio 300-osioms gimimo metinėms paminėti sukurtas kūrinys – keturių dalių siuita „Metai“ skaitovui ir pučiamųjų orkestrui (2014). Originalūs ir aranžuoti K. Daugėlos kūriniai, atliekami Lietuvos ir Europos šalių orkestrų. Pučiamųjų instrumentų orkestrams aranžuota Vinco Kudirkos „Tautiška giesmė” Lietuvos kultūros ministerijos bei tuometinės Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos (aprobuota 1988 m.) patvirtinta kaip pagrindinė Lietuvos valstybės himno redakcija. Atgimimo laikotarpiu K. Daugėlos sukurtas patriotinis, koncertinis maršas ,,Ąžuolėlis“ („The Young Oak“) paskelbtas Norman E. Smith (JAV) enciklopediniuose leidiniuose: 2000 m. „,March Music Notes“ („Geriausių pasaulio maršų žinynas“) ir 2002 m. „Program Notes for Band“ („Žinomiausių kūrinių pučiamųjų orkestrams žinynas“). Jis parengė ir išleido daugiau kaip 10 leidinių, jo darbai publikuojami Lietuvos muzikos sąjungos internetiniame puslapyje ir leidinyje „Muzikos barai“ bei kt.   Kaip kompozitorius ir dirigentas savo autorinius kūrinius, aranžuotes yra dirigavęs įvairiems orkestrams Olandijoje, Anglijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje, Ispanijoje, Italijoje, Čekijoje, Liuksemburge, Latvijoje, Lietuvoje. Jis dirigavo per 400 valstybinio pučiamųjų instrumentų orkestro ,,Trimitas“ koncertų, parengė per 50 programų, kuriose buvo atliekami paties K. Daugėlos originalūs ar aranžuoti kūriniai. Jam diriguojant „Trimitas” įvertintas 1-ąja vieta tarptautiniame festivalyje ,,Leeuwardeno Tattoo” (Olandija, 2000 m.) ir 2-ąja vieta tarptautiniame orkestrų čempionate ,,Giulianova” (Italija, 2006 m.). K. Daugėla nuolat kviečiamas dalyvauti Lietuvos ir Europos šalių tarptautinių pučiamųjų orkestrų konkursų vertinimo komisijų darbe.   Jis palaiko glaudžius kūrybinius ryšius su Šilutės meno mokyklos pučiamųjų orkestru „Pamarys“ (vadovas Gražvydas Raila), dirigavo šiam ir jungtiniams orkestrams įvairių Šilutės ir kitų Lietuvos miestų švenčių metu. 2011 m. Šilutės 500 metų jubiliejui paminėti sukurtas „Pamario maršas“, kuriam reikšmingiausių kultūros įvykių ir renginių konkurse „Atverkime dvasios turtų skrynią‘ 2011“ suteikta nominacija „Metų kūrinys“.   K. Daugėla – LATGA narys (nuo 1990 m.), Lietuvos muzikų sąjungos narys (nuo 1996 m.) ir šios sąjungos leidinio „Muzikos barai“ žurnalistas, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Alumni asociacijos iniciatyvinės grupės narys (nuo 2013 m.), AGATA narys (nuo 2014 m.), Šv. Kazimiero ordino narys (nuo 2014 m.), Lietuvos pučiamųjų orkestrų čempionatų (visų regioninių ir finalinių) vertinimo komisijos narys kasmet (nuo 2000 m.), Lietuvos dainų švenčių kūrybinės grupės ir kolektyvų atrankos vertinimo komisijos narys. 1990–2004 m. – Tarptautinės pučiamųjų orkestrų ir ansamblių asociacijos (WASBE) prie UNESCO tikrasis narys ir atsakingasis atstovas kompozitorių-aranžuotojų, kuriančių muziką pučiamiesiems, sekcijoje.   1998 m. už kūrybinę veiklą K. Daugėlai įteikta Lietuvos kultūros ministerijos Stasio Šimkaus premija. 1998 m. Lietuvos krašto apsaugos ministerijos paskelbtame lietuviškų maršų konkurse už sukurtą maršą „Tėvynė šaukia“ skirta 1-oji premija. K. Daugėla pelnė Prezidento Algirdo Brazausko padėkos raštą (1994), LR kultūros ministro padėkos raštus (1997, 2007, 2010, 2011), Latvijos Respublikos švietimo ministerijos padėkos raštus (2005, 2015).   Literatūra:   1. DAUGĖLA, Kazys. Anketa Šilutės personalijų žinynui : [atsakymai į anketoje pateiktus klausimus]. Mašinr. [Šilutė : Šilutės rajono savivaldybės F. Bajoraičio viešoji biblioteka, 2015]. 6 p.   2. Docentas Kazys Daugėla. Iš Lietuvos muzikos ir teatro akademija [interaktyvus] [žiūrėta 2016 m. balandžio 8 d.]. Prieiga per internetą: <http://lmta.lt/lt/kazys-daugela>.     Informacija atnaujinta 2026-08-11

Socialinių mokslų daktarė, Šilutės Hermano Zudermano literatūrinės kraštotyros klubo įkūrėja, Šilutės miesto garbės pilietė, Šilutės rajono savivaldybės „Sidabrinės nendrės“ premijos laureatė.

 

Gimė 1932 m. sausio 15 d. Papilėje, Akmenės r.

Mirė 2018 m. gruodžio 16 d., Šilutėje.

 

Romualda Dobranskienė 1950 m. baigė (eksternu) Šilutės 1-ąją vidurinę mokyklą (dab. Šilutės pirmoji gimnazija), 1957 m. – Vilniaus pedagoginio instituto Lietuvių kalbos ir literatūros fakultetą (dab. Lietuvos edukologijos universitetas).

Sukūrė ir įgyvendino Šilutės rajono pedagogų kvalifikacijos kėlimo sistemą, kurią teigiamai įvertino ir apibendrino Švietimo ministerijos kolegija (1968), už tai jai buvo suteiktas Respublikos nusipelniusios mokytojos vardas. Parengė kompleksinio gyventojų pedagoginio švietimo programą (1978). Savo sukurtu moksleivių savivaldos ir saviraiškos modeliu rėmėsi rėmėsi gindama daktarinę disertaciją (socialiniai mokslai, edukologijos kryptis) tema „Moksleivių produktyviosios saviraiškos ugdymas mokyklos ir socialinės aplinkos sąveikos sąlygomis“ (1990). Įsteigė pirmąją šalyje pedagoginę-psichologinę konsultaciją (jai vadovavo 1992–1993). Talkino įsteigiant Šilutėje vieną pirmųjų Lietuvoje vaikų teisių apsaugos tarnybą (1992). Dalyvavo rengiant Lietuvos Respublikos švietimo reformos dokumentus (1992–1994).

Pedagoginį darbą pradėjo dirbdama mokytoja Vilkyčių (Šilutės r.) septynmetėje mokykloje (1950–1952). Vėliau dirbo Priekulės (Klaipėdos r.) vidurinėje mokykloje direktoriaus pavaduotoja (1952–1959), Švėkšnos (Šilutės r.) vidurinėje mokykloje direktoriaus pavaduotoja (1959–1961), Šilutės 1-osios vidurinės mokyklos direktoriaus pavaduotoja (1975–1977), direktore (1978–1992), Šilutės rajono Kultūros-švietimo ir sporto skyriaus pedagoginės konsultacijos vedėja metodininke (1993–1993).

Nuo 1993 m. R. Dobranskienė – Klaipėdos universiteto Pedagogikos fakulteto docentė. Dirbdama Klaipėdos universitete, bendradarbiavo su Šilutės rajono ikimokyklinėmis įstaigomis ir mokyklomis, kad studentų ir magistrų diplominiuose darbuose būtų apibendrinama Šilutės ugdymo įstaigų pedagoginė praktika.

R. Dobranskienė – Šilutės Hermano Zudermano literatūrinės kraštotyros klubo įkūrėja (1992) ir buvusi pirmininkė. 1996 m. ji inicijavo vokiečių rašytojo Hermano Zudermano visą „Lietuviškų apysakų“ rinkinio leidybą lietuvių kalba, paminklo šiam rašytojui atstatymą Šilutėje. R. Dobranskienė inicijavo ir pačių klubo narių knygų leidybą bei jų pristatymus viešoje erdvėje. Klubo nariai sudarė ir parengė 25 knygas.

Parašė ir išleido 4 knygas, sudarė ar padėjo sudaryti apie 20 knygų, išvertė iš vokiečių kalbos 2 knygas, susijusias su Šilutės krašto švietimu, kultūra, paskelbė mokslinių straipsnių šalies ir užsienio moksliniuose leidiniuose.

Ne vienerius metus R. Dobranskienė buvo Šilutės Fridricho Bajoraičio viešosios bibliotekos organizuojamo literatūrinio rudens „Prisijaukinkim žodį, paukštį, debesį…“ vertinimo komisijos pirmininkė.

Ji yra vienos garbingiausių nominacijų Šilutės rajone – „Sidabrinės nendrės“ premijos laureatė (1997). R. Dobranskienė buvo išrinkta Šilutės rajono socialinių darbuotojų metų partnere (2009). Jai suteiktas Šilutės garbės piliečio vardas už profesinės veiklos pasiekimus, pedagoginę, literatūrinę, kultūrinę veiklą, aktyvų dalyvavimą viešajame ir akademiniame gyvenime, socialinėse akcijose, šiuolaikiškas iniciatyvas ir jų įgyvendinimą, tautų kultūrų ryšių tyrinėjimus ir apibendrinimą, ugdymo problemų įžvalgas ir jų analizę, patirties sklaidą (2011).

 

Literatūra:

1. R. Dobranskienei suteiktas Garbės piliečio vardas. Iš Šilutės naujienos [interaktyvus] 2012 m. sausio 27 d. [žiūrėta 2016 m. rugpjūčio 6 d.]. Prieiga per internetą <http://www.silutesnaujienos.lt/index.php?option=com_content&view=article&id=1389:rdobranskienei-teiktas-garbs-pilieio-titulas&catid=53:war-news&Itemid=127>.

2. Šilutės kraštas: enciklopedinis žodynas / Šilutės rajono savivaldybės Fridricho Bajoraičio viešoji biblioteka. Šilutė: Prūsija, 2000, p. 103–104.

 

Ekonomistas organizatorius, zootechnikas, nusipelnęs Lietuvos žemės ūkio darbuotojas, mecenatas. Gimė 1933 m. gegužės 2 d. Šarnelės k., Plungės r. Mirė 2024 m. birželio 19 d. Nuo 1940 m. mokėsi Šarnelės pradžios mokykloje, o vėliau – Žemaičių Kalvarijos (Plungės r.) septynmetėje mokykloje. 1950 m. įstojo į Klaipėdos žemės ūkio technikumą, įgijo zootechniko specialybę. 1975–1980 m. studijavo Lietuvos žemės ūkio akademijos Ekonomikos fakultete, įgijo ekonomisto organizatoriaus specialybę. Nuo 1955 m. dirbo Kretingos r. „Jaunosios Gvardijos“ kolūkio vyr. zootechniku. Nuo 1957 m. jis – Kretingos r. J. Janonio kolūkio primininkas. 1962 m. Žemės ūkio ministerijos įsakymu Z. Dokšas paskirtas dirbti Šilutės teritorinės-gamybinės kolūkių ir tarybinių ūkių valdybos vyr. zootechniku. Nuo 1964 m. paskirtas Juknaičių tarybinio ūkio, vėliau Juknaičių eksperimentinio ūkio, direktoriumi, nuo 1991 m. – Juknaičių turizmo ir sveikatingumo komplekso direktoriumi. 1992–2000 m. jis dirbo turizmo ir sveikatingumo bendrovės „Juknaičiai“ direktoriumi. Z. Dokšas, būdamas TSRS Aukščiausiosios Tarybos deputatu bei Lietuvos žemės ūkio rūmų Senato nariu, stengėsi prisidėti prie Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo. Z. Dokšas dalyvavo 1988 m. Lietuvos Sąjūdžio Steigiamajame suvažiavime ir 1989 m. rugpjūčio 23 d. kartu su žmona bei Vinco Vaišnoro šeima – Baltijos kelyje. 1992 m. Šilutės rajone Z. Dokšo ir kitų bendraminčių įkurtas Rotary klubas (Z. Dokšas – pirmasis šio klubo prezidentas). Jis buvo vienas iš iniciatyvinės grupės narių ir rėmėjų statant Hugo Šojaus paminklą Šilutėje. Nuo 1993 m. – Juknaičių seniūnijos šokių kolektyvo „Juknaičiai“ globėjas ir rėmėjas. 1998 m. Juknaičių bažnytėlei savo lėšomis nuliedino naują varpą ir sutvarkė varpinę. 2003 m. įsteigė kasmetinę piniginę premiją „Už grožį ir pažangą“ Juknaičių seniūnijos žmonėms. 2008 m. Juknaičių koplytėlei padovanojo 14 paveikslų (stacijų bažnytinėms apeigoms). Jis – Juknaičiuose esančių giraičių (Naujagimių, Vasario 16-osios, Abiturientų, Lietuvos tūkstantmečio ir kt.) sodinimo iniciatorius; kultūros įstaigų ir įvairių iniciatyvų rėmėjas, mecenatas. Z. Dokšas parengė fotoalbumą „Juknaičiai: socialistinės Lietuvos kaimas“ (1986), kartu su Tadu Meiželiu išleido leidinį „Juknaičiuose, prie Nemuno“ (1983). Jo atsiminimai apie Juknaičius, Algirdą Brazauską ir Julių Ulbą išspausdinti knygose „Pakelti akis: atsiminimai ir pokalbiai apie Juknaičius“ (2010), „Žmogus laiko taikinyje (Algirdas Brazauskas draugų ir oponentų akimis)“ (2013), „Laikas viską sudėlioja: Julių Ulbą prisimenant“ (2013). 1977 m. už Juknaičių gyvenvietės-parko statybą ir gamybinius rodiklius Z. Dokšui suteiktas Lietuvos nusipelniusio ūkio darbuotojo vardas, 1982 m. – Socialistinio darbo didvyrio vardas už Juknaičių gamybinius-ekonominius rodiklius. 1988 m. jis tapo Lenino premijos laureatu už Juknaičių gyvenvietės-parko architektūrą ir landšaftą. Z. Dokšas – Juknaičių seniūnijos garbės pilietis. Literatūra: 1. BIELSKIS, Stasys. Z. Dokšas pristatytas „Sidabrinės nendrės“ premijai gauti. Šilokarčema, 2004, vasario 3, p. 4. 2. DOKŠAS, Zigmantas. Anketa Šilutės personalijų žinynui : [atsakymai į anketoje pateiktus klausimus]. Rankr. [Šilutė : Šilutės rajono savivaldybės F. Bajoraičio viešoji biblioteka, 2015]. 4 p. 3. GRIŠKEVIČIUS, Gediminas. Kas vienija iškilius lietuvius ir Palangos gražintoją Zigmantą Dokšą? Iš Palangos tiltas  [interaktyvus] [žiūrėta 2016 m. balandžio 6 d.]. Prieiga per internetą:                     <http://www.palangostiltas.lt/hotel/lt/kas+vienija+iskilius+lietuvius+ir+palangos+grazintoja+zigmanta+doksa,7,2,3577.html>. 4. Juknaičių koplytėlei – Garbės piliečio Z. Dokšo dovana. Šilutės naujienos, 2008, rugpjūčio 21, Nr. 60, p. 5.   Informacija atnaujinta 2026-08-11

Poetė, literatūros kritikė, vertėja, humanitarinių mokslų daktarė. Gimė 1981 m. sausio 2 d. Šilutėje. Ramutė Dragenytė 1987–1988 m. pradėjo lankyti pirmą klasę Šilutės vaikų darželyje „Raudonkepuraitė“. 1988–1990 m. mokėsi Šilutės pirmojoje vidurinėje mokykloje (dab. Šilutės pirmoji gimnazija), 1990–1991 m. – Šilutės pradinėje mokykloje (dab. Šilutės dailės mokykla), 1991–1996 m. – Šilutės pagrindinėje mokykloje (dab. Šilutės Pamario progimnazija). Nuo 1996 m. vėl mokėsi Šilutės pirmojoje gimnazijoje, kurią 1999 m. baigė. 1999–2003 m. R. Dragenytė studijavo Klaipėdos universitete, kur įgijo filologijos ir bibliotekininkystės bakalauro laipsnį. 2003–2005 m. Vilniaus universitete baigė lietuvių filologijos magistrantūros studijas ir įgijo magistro laipsnį. 2007–2015 m. studijavo doktorantūroje Vilniaus universitete ir Lietuvių literatūros ir tautosakos institute. 2015 m. rugsėjo 18 d. R. Dragenytė apgynė disertaciją „Lietuvių literatūros istorija: teorinis rašymų tyrimas“ ir įgijo humanitarinių mokslų daktarės laipsnį. R. Dragenytė dirba Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Mokslo ir enciklopedijų leidybos centro Enciklopedijų leidybos grupėje vyresniąja moksline redaktore. Ramutės Dragenytės kūrybinės ir mokslinės veiklos akiratis platus: ji rašo mokslinius straipsnius, literatūros kritikos tekstus ir recenzijas, publikuoja poeziją, verčia iš latvių kalbos. Yra įvairių knygų bendraautorė, mokslinių ir grožinių leidinių redaktorė. 2004 m. R. Dragenytei įteiktas „Nemuno“ prizas už geriausią debiutą „Poezijos pavasario“ almanache. Ji yra parašiusi daugiau kaip 40 knygų recenzijų, publikuotų žurnaluose „Metai“, „Nemunas“, „Literatūra ir menas“, „Knygų aidai“, „The Vilnius Review“ ir kituose leidiniuose. R. Dragenytė aktyviai tęsia literatūros kritikės ir redaktorės veiklą. 2024 m. ji buvo Vytauto Plečkaičio knygos „Nebaigtas signataro dienoraštis 1992–2001“ redaktorė. 2024–2026 m. jos literatūros kritikos tekstai ir recenzijos toliau publikuoti Lietuvos kultūrinėje spaudoje, tarp jų žurnaluose „Metai“ ir „Literatūra ir menas“.   Literatūra:   1.      DRAGENYTĖ, Ramutė. Anketa Šilutės personalijų žinynui : [atsakymai į anketoje pateiktus klausimus]. Rankr. [Šilutė : Šilutės rajono savivaldybės F. Bajoraičio viešoji biblioteka, 2016]. 4 p. 2.      DRAGENYTĖ, Ramutė : [biografinė ir profesinė informacija]. Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka. [Žiūrėta 2026 m. rugpjūčio 11 d.]. 3.      Apgintos disertacijos : [apie Ramutės Dragenytės disertaciją „Lietuvių literatūros istorija: teorinis rašymų tyrimas“]. Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas. [Žiūrėta 2026 m. rugpjūčio 11 d.]. Informacija atnaujinta 2026-08-11

Profesorius, mokslininkas, jūrų geologas.

Gimė 1934 m. lapkričio 7 d. Suvalkuose, Lenkijoje.

Mirė 2017 m. spalio 2 d.

1946 m. iš Kauno persikėlė į Traksėdžių k. (Šilutės r.), 1948 m. – iš Traksėdžių į Šilutę. 1952 m. baigė Šilutės 1-ąją vidurinę mokyklą (dabar Šilutės pirmoji gimnazija), vėliau (1952–1958) Vilniaus universiteto Gamtos mokslų fakultete įgijo geologo specialybę.

1958 m. dirbo Rusijos mokslų akademijos Okeanologijos instituto Pietų skyriuje, kur tyrinėjo Viduržemio ir Juodosios jūrų geochemiją. Ta tema apsigynė kandidatinę disertaciją. 1963 m. E. Emeljanovas perkeltas į to paties instituto Atlanto skyrių (Kaliningradas, Rusija). 1964 m. – mokslo kandidato disertacijos gynimas. 1979 m. – mokslo daktaro disertacijos gynimas. Suteiktas jūrų ir vandenynų geologijos profesoriaus laipsnis.

Dalyvavo ir vadovavo okeanografijos ekspedicijose Atlanto, Indijos ir Ramiajame vandenynuose, Viduržemio, Juodosios, Grenlandijos, Norvegijos ir Baltijos jūrose. Pagrindinė tyrinėjimo pakraipa – nuosėdų kaupimasis ir rūdų susidarymo jūrose procesai.

Žymiausios E. Jemeljanovo knygos: „Atlanto vandenyno nuosėdų tipai“ (1975); „Atlanto vandenyno geochemija“ (2 knygos; 1978, 1979); „Atlanto vandenyno baseino sedimentacijos procesai“ (1980 m. apginta kaip daktarinė disertacija); „Viduržemio jūros geochemija“ (anglų k., 1986); „Sedimentologinių procesų geochemija Baltijos jūroje“ (1986) ir kt. 1996 m. pasirodė UNESCO Tarpvyriausybinės okeanografijos komisijos išleistas Viduržemio ir Juodosios jūrų nekonsoliduotų paviršinių dugno nuosėdų spalvotas 1:1000 000 mastelio žemėlapis, kurio autoriai – E. Emeljanovas, K. Šimkus bei R. Kuprinas.

Išleido 23 knygas, tarp jų – 6 mokslines. Parašė 310 mokslinių straipsnių įvairiuose moksliniuose žurnaluose. Parengė 38 geologinius žemėlapius, tarp jų – 13 spalvotų Atlanto vandenyno žemėlapių.

E. Emeljanovas – aktyvus visuomenės veikėjas, mokslinių žurnalų redkolegijos narys, mokslinės tarybos narys.

Žymus jūrų geologas palaiko glaudų ryšį su Šilute, nuolatos papildo Šilutės pirmosios gimnazijos muziejų naujomis autorinėmis publikacijomis, palaiko ryšius su klasės draugais. Jeigu yra galimybė, aplanko Šilutės kraštą keletą kartų per metus, nes čia gyvena jo sesuo Ona su šeima bei palaidoti tėvai. E. Emeljanovas Šilutę vadina savo tėviške.

 

Literatūra:

1. Emeljanovas, Emilis. Anketa Šilutės personalijų žinynui : [atsakymai į anketoje pateiktus klausimus]. Rankr. [Šilutė : Šilutės rajono savivaldybės F. Bajoraičio viešoji biblioteka, 2016]. 2 p.

2. Emelyan, Emelyanov Per audras ir kliūtis – į šviesą: okeanologo prisiminimai. Šilutė: TeleSATpressa. 2011, 70 p.

Lietuvių kalbos mokytoja, renginių vedėja, lietuvininkų tarmės propaguotoja. Gimė 1963 m. sausio 30 d. Svencelės kaime, Klaipėdos r. Vaida Galinskienė pabaigusi mokyklą įstojo į LTSR valstybinę konservatoriją (dab. Lietuvos muzikos ir teatro akademija). Baigusi režisūrą geriausiai visame kurse, V. Galinskienė pirmoji turėjo teisę rinktis, kur nori būti paskirta. Klaipėdą atmetė iš karto, nors ir labai norėjo dėstytoja ją čia pasilikti, didelis miestas nežavėjo. Taip ir atsidūrė Šilutėje, kur jau gyveno brolis Romualdas. Jis pakalbėjo su tuomete Šilutės pirmosios gimnazijos direktore Romualda Dobranskiene, o ji, labai mokėjusi mylėti ir globoti jaunus specialistus, priėmė merginą dirbti lietuvių kalbos mokytoja. Nuo 1986 m. V. Galinskienė dėsto lietuvių kalbą Šilutės pirmojoje gimnazijoje. Mokytoja yra rajoninių ir respublikinių renginių vedėja, sumanytoja ir organizatorė, pristatanti savitą Pamario krašto etnokultūrą visoje šalyje. Pasitelkdama gebėjimą „fobeliuoti“, kalbindama susirinkusiuosius šišioniškių tarme, mokydama įvairiausių žaidimų, entuziastė perduoda Pamario krašto tradicijas, neleidžia užmiršti krašto papročių, tautosakos, populiarina nykstančią gyvąją lietuvininkų tarmę, kuri V. Galinskienės aktyviai propaguojama nuo 1994 metų įvairiausiais būdais: porinant pasakojimus folkloro šventėse, festivaliuose su folkloro ansambliais ,,Verdaine“ (1994–2001), ,,Ramyte“ (nuo 2002 m.), kapela ,,Bikava” (1997–2006); vedant renginius rajone; pristatant Mažąją Lietuvą kaip atskirą Lietuvos etninį regioną įvairiuose respublikiniuose renginiuose, dainų šventėse; mokant elementarių lietuvininkų tarmės pagrindų jaunąją kartą. V. Galinskienei įteiktas ne vienas padėkos raštas, 2013 m. ji paskelbta prestižinės Šilutės rajono savivaldybės premijos „Sidabrinė nendrė“ laureate. 2023 m. V. Galinskienei suteikta Šilutės rajono savivaldybės Metų mokytojo nominacija už Mažosios Lietuvos kultūros puoselėjimą, kūrybišką pedagoginį darbą, patirties sklaidą ir puikius mokinių pasiekimus.   Literatūra: 1. Galinskienė, Vaida. Anketa Šilutės personalijų žinynui : [atsakymai į anketoje pateiktus klausimus]. Rankr. [Šilutė : Šilutės rajono savivaldybės F. Bajoraičio viešoji biblioteka, 2017]. 2 p. 2. Budrikienė Vilija. Pamario vėjų išauginta „Sidabrinė nendrė“ – Vaida Galinskienė [interaktyvus]. 2013, kovo 18 d. [Žiūrėta 2017 m. balandžio 27 d.]. Prieiga per internetą: < www.silutesnaujienos.lt>. 3. Sodonis, Saulius. Šaunioji šišioniškių tarmės puoselėtoja [interaktyvus]. 2013, kovo 20 d. [Žiūrėta 2017 m. balandžio 27 d.]. Prieiga per internetą: <www.silaine.lt>. 4. Vaida Galinskienė (Šilutė) [interaktyvus]. 2012, vasario 22 d. [Žiūrėta 2017 m. balandžio 27 d.]. Prieiga per internetą: <www.grazitumano.lt>.   Informacija atnaujinta 2026-08-11

Muzikas, chorvedys, akordeonistas, dirigentas.

Gimė 1923 m. vasario 8 d. Lapkasių k., Šilutės r.
Mirė 1999 m. kovo 29 d. Reedsburge (Viskonsino valstija, JAV).

1938 m. Švėkšnos „Saulės“ gimnazijoje baigė penkias klases. Iki Antrojo pasaulinio karo mokėsi Telšių ir Kauno kunigų seminarijose. Telšiuose muzikos mokėsi pas Albiną Jasenauską ir giedojo jo vadovaujamame vyrų chore.

1944 m. pasitraukė į Bavariją (Vokietija), teologijos studijas tęsė aukštojoje filosofijos ir teologijos mokykloje Eichštete (Eichstätt, Vokietija). 1945 m. persikėlė į Rebdorfo (Vokietija) pabėgėlių stovyklą ir pradėjo dirbti su choru, kuriam vadovavo Zenonas Jonušas. A. Gečas 1947 m. prie amerikiečių kariuomenės įsteigtoje sargybų kuopoje subūrė chorą ir vokalinį oktetą.

1949 m., apsigyvenęs Čikagoje (JAV), suorganizavo lietuvių tremtinių vyrų chorą, kuris vėliau pavadintas „Vyčio“ vardu. 1950 m. spalio 15 d. įvyko pirmas viešas choro koncertas, kuriame atlikta 17 dainų. Choro vadovavimą perėmus Broniui Jonušui, o vėliau Vladui Baltrušaičiui, A. Gečas buvo šių dirigentų asistentas. Kelerius metus muzikos žinias gilino pas kompozitorių Vladą Jakubėną. 1955 m. subūrė vyrų vokalinį oktetą, o vėliau vadovavo Skautų veteranų vokaliniam oktetui, grojo akordeonu šokių orkestre. Kurį laiką talkino „Dainavos“ meno ansambliui. 1956–1987 m. buvo Čikagos lietuvių operos chormeisteris (daugiausia mokė vyrų chorą). Per tą laikotarpį buvo pastatyta daug klasikinių oper ir lietuvių kompozitorių kūrinių. 1983 m. buvo 6-osios dainų šventės Čikagoje jungtinio vyrų choro dirigentas.

1987 m., išėjęs į pensiją, apsigyveno Reedsburge (Viskonsinas, JAV). Priklausė Madisono (Viskonsinas, JAV) tautinių šokių grupei „Žaibas“, kuriai akompanavo akordeonu. Harmonizavo lietuvių liaudies dainas, keletą sukūrė. Daina „Aras“ atlikta 1994 m. Vilniuje vykusios Pirmosios pasaulio lietuvių dainų šventės metu.

Literatūra:

1. Jungtinių Amerikos Valstijų lietuviai: biografijų žinynas. T. 1. / grupės vadovė Jonė Liandzbergienė. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1998, p. 288-289.

2. ZUBRICKAS, Boleslovas.  Pasaulio lietuvių chorvedžiai: enciklopedinis žinynas. Vilnius: Lietuvos liaudies kultūros centras, 1999, p. 179-180.

Agronomas, dirvožemininkas, agrochemikas, biomedicinos mokslų daktaras. Gimė 1930 m. rugpjūčio 3 d. Telšiuose. Mirė 2023 m. birželio 18 d. Klaipėdos rajone, Vėžaičiuose. 1952 m. baigė matininkų kursus. 1959 m. studijavo Lietuvos žemės ūkio akademijoje. 1971 m. baigė doktorantūrą bei apsigynė disertaciją. 1953–1955 m. dirbo žemėtvarkoje, 1956 m. – dirvožemininku. 1958–1966 m. darbinės patirties sėmėsi Samališkių (Klaipėdos r.) bandymų stotyje, 1967–1992 m. – Žemdirbystės instituto Vėžaičių (Klaipėdos r.) filiale. 1979–1992 m. dirbo Nemuno užliejamųjų pievų sektoriaus Šilutės skyriaus vedėju. 1993–2000 m. V. Gipiškis buvo Žemdirbystės instituto Žolininkystės skyriaus Nemuno pievų sektoriaus vedėjas. Nuo 1991 m. – dirbantis pensininkas, o nuo 2001 m. – neetatinis mokslinis bendradarbis, dirbantis visuomeniniais pagrindais. V. Gipiškis buvo aktyvus Šilutės Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys, atstovaujantis žemdirbius, dalyvaudavo komisijoje grąžinant žemę. Rusnės (Šilutės r.) gamtos fondo narys. Būdamas pensijoje visuomeniniais pagrindais tęsė pradėtą mokslinį darbą pievose, o vėliau, gyvendamas Vėžaičiuose, apibendrino rūgščių dirvožemių tyrimo duomenis. 1948–1950 m., dalyvaudamas Lietuvos mokslų akademijos surengtoje ekspedicijoje, nustatė, kad Nemuno žemupio pievos yra labai derlingos ir rekomendavo jas naudoti žemdirbystei. V. Gipiškis apdovanotas dviem valstybinėmis premijomis: pirmoji premija suteikta už rūgščių dirvožemių kalkinimo tyrimus ir diegimą, antroji – už atliktus mokslinius tyrimus Nemuno žemupio pievose ir jų diegimą gamyboje. Jis apdovanotas penktojo laipsnio Gedimino medaliu už sėkmingus darbus Nemuno pievose. Parašė daugiau kaip 100 įvairių publicistinių ir mokslinių straipsnių. Juknaičiuose (Šilutės r.) buvo organizuotos trys mokslinės-gamybinės konferencijos užliejamų pievų klausimais. Žemdirbystės instituto Nemuno pievų sektoriuje Šilutėje dirbo 21 metus. Trūkstant lėšų šis etatas buvo panaikintas (2000 m.). Liko neparašyta knyga apie Nemuno pievas. Grįžęs į Vėžaičius rado kitą mokslui ir gamybai labai svarbią problemą, aktualią ir Šilutės rajonui. Per 10 metų V. Gipiškis apibendrino 73 metų rūgščių dirvožemių tyrimo duomenis, kurie sudėti į 550 puslapių skaitmeninę knygą „Rūgščių dirvožemių kalkinimo tyrimų raida – žinynas. Pagrindiniai duomenys ir jų analizė“.   Literatūra: 1. GIPIŠKIS, Vytautas. Anketa Šilutės personalijų žinynui : [atsakymai į anketoje pateiktus klausimus]. Rankr. [Šilutė : Šilutės rajono savivaldybės F. Bajoraičio viešoji biblioteka, 2016]. 2 p.  

Rusų kalbos ir literatūros mokytojas. Gimė 1938 m. gegužės 16 d. Vilkaviškyje. Mirė 2025 m. balandžio 7 d. Vaiteliuose, Klaipėdos r. sav. 1949 m. su tėvais (tėvas buvo Pagėgių gimnazijos direktorius) buvo ištremtas į Sibirą. 1958–1963 m. – Novosibirsko srities (Vakarų Sibiras, Rusija) Baltos aštuonmetės mokyklos mokytojas. 1963 m. su žmona ir vaikais grįžo į Lietuvą ir pradėjo mokytojauti Ramučių (Šilutės r.) aštuonmetėje mokykloje. Nuo 1965 m. iki 1970 m. R. Greičius buvo šios mokyklos direktorius. 1971–1974 m. dirbo Priekulės (Klaipėdos r.) vidurinės mokyklos direktoriaus pavaduotoju, 1975–1978 m. – Akmenės r. Kultūros skyriaus vedėju. 1979–1984 m. buvo Klaipėdos laikraščio „Lietuvos žvejys“ redaktorius. 1984–1990 m. dirbo laikraščio „Sovetskaja Litva“ korespondentu, 1991–1993 m. Alytuje – mokytoju, 1993–1996 m. – 7-osios vidurinės mokyklos direktoriaus pavaduotoju. 1996–1997 m. R. Greičius buvo laikraščio „Diena“ korespondentas. 1997–1998 m. dirbo laikraščio „Valstiečių laikraštis“ korespondentu. Nuo 2003 m. iki 2013 m. R. Greičius buvo Prienų r. laikraščio „Krašto vitrina“ redaktorius. Tarybiniais laikais R. Greičius buvo apdovanotas medaliais, daugybe garbės raštų, rinktas miesto Tarybos deputatu. Išleido knygas: „Tarnavo vaikinai pasienyje“ (1976 m., rusų k. – 1979 m.); „Man nereikia likimo kito“ (lietuvių ir rusų k. 2012 m.); „Sugrįžimai“ (2013); „Voratinklyje“ (2014 m. rusų k., kartu su bendraautoriumi N. Nikolajevu); „Sugrįžimų našta“ (2015). Parašė daugybę apybraižų Maskvos (Rusija) ir Lietuvos laikraščiuose. 1981 m. Armėnijoje bei 1983 m. Moldavijoje dalyvavo buvusios TSRS rašytojų seminaruose. R. Greičius periodiškai susitinka su Šilutėje bei jos rajone gyvenančiais buvusiais mokiniais.   Literatūra: 1. GREIČIUS, Rimantas. Anketa Šilutės personalijų žinynui : [atsakymai į anketoje pateiktus klausimus]. Rankr. [Šilutė : Šilutės rajono savivaldybės F. Bajoraičio viešoji biblioteka, 2016]. 2 p.

Išeivijos poetė, dailininkė. Gimė 1932 m. kovo 2 d. Karceviškiuose , Šilutės r. Mirė 2022 m. gruodžio 8 d. Berlyne (Vokietija) 1939 m. Aldona Gustas kartu su šeima pasitraukė į Didžiąją Lietuvą. Rusijai okupavus Lietuvą tėvas buvo ištremtas į Sibirą, o mergaitė kartu su motina (1941) pasitraukė į Vokietiją. Nuo 1945 m. gyvena Berlyne (Vokietija). A. Gustaitei tuomet tebuvo devyneri. Ankstyvieji vaikystės įspūdžiai ir išgyvenimai, lietuvių folkloras ir gimtojo krašto gamtovaizdis moters gyvenime paliko ryškų įspaudą. Su Lietuva yra siejamos A. Gustas kūrybos ištakos. 1951 m. menininkė susipažino su savo vyru Georgu Holmstenu, su kuriuo susituokė 1952 m. Nenorėjo turėti vaikų, nes liūdna patirtis, kaip sunku buvo mamai auginti brolį, gimusį 1944 m., paskatino žengti tokį svarbų gyvenimo žingsnį. Buvo baigusi vidurinę mokyklą ir norėjo dirbti, įsidarbino moterų klinikos biure. 1962 m. išleido pirmą eilėraščių rinkinį. A. Gustas yra antologijų bei katalogų sudarytoja. Jos poezija įtraukta į daugiau kaip 100 eiliuotų antologijų, verčiama į anglų, ispanų, italų bei lietuvių kalbas. A. Gustas eilėmis kompozitoriai kuria muziką. Pasaulyje pripažinta poetė yra išleidusi nemažai poezijos knygų: „Nakties gatvė“ (1962), „Žolelių būrėjas“ (1963), „Žodžio etika“ (1971) ir kt. Poetinio žodžio motyvai – vaikystė, kaimo gamta, meilė, dažnai siejama su Lietuva. Lietuvių kalba išleista knyga „Briedžiai mano broliai“ (1983) ir dvikalbis leidinys su tekstais bei piešiniais „Simbiozės moterys“ (1994). Tapyti dailininkė pradėjo 1972 m. Studijavo pas Horstą Strempelį, W. Koeppelį, Lionisą. Tapė natiurmortus, aktus, zoologijos sodo žvėris, moterų portretus. Vėliau ėmė piešti žmogų kaip dvilypę mišrią būtybę – žmogaus gyvūno vaizdinį. Už nuopelnus poetiniam žodžiui ir menui garsioji šilutiškė Vokietijoje yra apdovanota Rahel Varnhagen von Ense medaliu (1997) bei aukščiausiu Vokietijos garbės ženklu – Vokietijos nuopelnų Kryžiumi (1999). A. Gustas gyvenimo kūryba yra įvertinta ir Lietuvoje (2006). Lietuvos Respublikos Prezidento Valdo Adamkaus dekretu jai įteiktas didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino medalis. Gustas aktyviai dalyvavo personalinėse bei grupinėse parodose Vokietijoje, Prancūzijoje, Italijoje, Belgijoje, JAV ir Lietuvoje. 1972 m. kartu su bendraminčiais įkūrė garsią Berlyno dailininkų-poetų (Berliner Malerpoeten) grupę.   Literatūra:

1. Mažosios Lietuvos enciklopedija. Vilnius, 2000, t. 1, p. 540.
2. Barniškienė Sigita. Aldona Gustas: „esu toji Berlyne / su sapno gūsiais iš Lietuvos“. Literatūra ir menas [interaktyvus]. 2014 m., vasario 21 d. [Žiūrėta 2016 m. rugpjūčio 2 d.] Prieiga per internetą: < www.literaturairmenas.lt >.

Rašytojas, vertėjas, dramaturgas, aktorius.

 

Gimė 1935 m. gegužės 8 d. Užraguvių k., Raseinių aps.

Mirė 2020 m. gegužės 16 d. Vilniuje.

 

Eugenijus Ignatavičius mokėsi Aukštašlynio (Raseinių r.) ir Paišlynio (Jurbarko r.) pradinėse mokyklose, 1945–1953 m. – Vadžgirio (Jurbarko r.) progimnazijoje. 1953 m. suimtas ir nuteistas už antisovietinės literatūros kūrimą, pogrindžio spaudos platinimą, iššūkius mokyklos komjaunuoliams, atvirą agitaciją prieš sovietų valdžią. Dvejus metus kalėjo Kuibyševo (dabar Samaros) srities lageriuose. Grįžus į laisvę, padedant pusbroliui Marcelinui Ignatavičiui, 1955–1956 m. mokslus tęsė Šilutės darbo jaunimo vidurinėje mokykloje. 1956–1960 m. studijavo Lietuvos konservatorijos Teatriniame fakultete ir įgijo dramos aktoriaus specialybę. 1973 m. Maskvos M. Gorkio literatūros institute baigė dvimečius dramaturgijos kursus.

1960–1964 m. dirbo Lietuvos radijo ir televizijos komitete aktoriumi, o vėliau – televizijos jaunimo laidų vedėju. Dirbo savaitraščio „Literatūra ir menas“ redakcijoje, publicistikos skyriuje. 1967–1971 m. buvo Lietuvos kultūros ministerijos Meno reikalų valdybos repertuarinės redakcinės kolegijos narys. 1973–1980 m. dirbo Kauno dramos teatro literatūrinės dalies vedėju. 1980–1984 m. buvo Lietuvos teatro draugijos konsultantas, 1989–1990 m. – Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos pirmasis redaktorius. 1991–1993 m. vadovavo Lietuvos kultūros ministerijos Teatrų skyriui. 1993–1996 m. buvo Lietuvos TV dokumentinių filmų studijos vyriausiasis redaktorius. Išėjęs į pensiją dirbo Lietuvos radijo ir televizijos taryboje ir Piliečių chartijos sekretoriumi.

E. Ignatavičius buvo LATGA revizijos komisijos narys, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių bendrijos narys. 1989 m. dalyvavo ekspedicijoje prie Laptevų jūros – pirmosios lietuvių tremties vietovėse statė paminklus. Parengė 1941 m. tremtinių prisiminimų knygą, papildytą savo įspūdžiais, „Kryžius Šiaurėje“ (1992). Prasidėjus Atgimimo laikotarpiui įsitraukė į Sąjūdžio veiklą, buvo išrinktas Sąjūdžio Seimo nariu nuo Rašytojų sąjungos, parašė publicistikos straipsnių ir reportažų iš Grozno (Čečėnija), pokalbių su prezidentu Dž. Dudajevu, spausdintų 1995 m. Lietuvoje.

Nuo 1971 m. buvo Lietuvos rašytojų sąjungos narys. Studijuodamas Lietuvos konservatorijos Teatriniame fakultete parašė pirmuosius apsakymus. 1966 m. išleido pirmąją novelių knygą „Sekmadienio pieva“, vėliau – „Pradalgių tyla“ (1971), „Sidabrinės skyrybos“ (1976), „Ir namų amžinoji šviesa“ (1983), pelniusią J. Žemaitės premiją, „Chrizantemų autobuse“ (1988). Parašė romaną „Marso pilnatis“ (2000) apie pokario kaimą, regimą paauglio akimis, ir romaną „Kiparisų tamsa“ (2006), išleido novelių rinktinę „Obelis katedros aikštėje“ (2005), novelių ir esė rinkinį „Nebaigtas pokalbis“ (2010) ir t. t. Į lietuvių kalbą išvertė A. Solženycino romaną „Pirmajame rate“ (1991). Rusų kalba išleistas novelių rinkinys „Pradalgių tyla“ („Tyšina prokosjev“, 1980). Dalis novelių išversta ir išspausdinta armėnų, gruzinų, anglų, kroatų, vengrų, rumunų ir latvių kalbomis.

E. Ignatavičius parašė keletą inscenizacijų: pagal J. Baltušio romaną „Parduotos vasaros“ buvo pastatytas 1960 m. Teatrinio fakulteto 5-osios laidos diplominis spektaklis; spektaklis „Baltaragio malūnas“ pagal to paties pavadinimo K. Borutos romaną 1966 m. pastatytas Kauno valstybiniame dramos teatre. Šiame teatre pastatytas ir spektaklis „Šuo danguje“ (1979). Šešetas ar septynetas spektaklių vaikams pagal pasakų inscenizacijas pastatyta Kauno ir Vilniaus lėlių teatruose. Už spektaklį „Šyvio dalia“ 1979 m. Pabaltijo lėlių teatrų festivalyje Taline skirta pirmoji premija (už pjesę). „Svajonių piligrimas“ apie M. K.Čiurlionį (su rež. J. Vaitkumi) pastatytas 1975 m. Kauno valstybiniame dramos teatre. E. Ignatavičius parašė keletą vienaveiksmių pjesių. Viena jų – „Sidabrinės skyrybos“ – pastatyta daugelyje Lietuvos liaudies teatrų ir Latvijos televizijoje bei liaudies teatre, publikuota pjesių rinkinyje „Viskas bus gerai“. Radijo pjesių konkurse pjesei „Obelys ant stogų“ skirta antroji premija. Parašė scenarijų dviejų serijų televizijos filmui „Žalčio karūna“ apie M. K. Čiurlionį (pastatyta 1986 m. Lietuvos televizijoje, rež. B. Talačka). Rašė scenarijus ir dokumentiniams filmams pasipriešinimo tema – filmui „Garibaldžio tyla“ apie poetą, pedagogą ir rezistentą Konstantiną Bajerčių (1995 m. pastatė rež. J. Sabolius), pelniusiam LAF premiją; apie partizanų vadą, generolą Joną Žemaitį – „Ketvirtasis prezidentas“; apie Algimanto apygardos štabo ryšininkę Izabelę Vilimaitę-Stirną – „Stirna“ (šių filmų režisierius J. Sabolius). Dokumentinis filmas „Lietuvos pajūris“ (rež. B. Talačka) premijuotas Pabaltijo dokumentinių filmų festivalyje, vykusiame Liepojoje (Latvija).

E. Ignatavičius apdovanotas Lietuvos Nepriklausomybės medaliu, Ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžiumi ir už aktyvią veiklą – NATO ženklu. 2006 m. vasario 8 d. skirta Lietuvos Respublikos Vyriausybės kultūros ir meno premija. 2006 m. birželio mėn. už rinktinę „Obelis katedros aikštėje“ įteikta (antrąkart) J. Žemaitės premija.

 

 

Literatūra:

 

1. IGNATAVIČIUS, Eugenijus. Anketa Šilutės personalijų žinynui : [rašytojo atsakymai į anketoje pateiktus klausimus]. Mašinr. [Šilutė : Šilutės rajono savivaldybės F. Bajoraičio viešoji biblioteka, 2015]. 3 p.

 

2. IGNATAVIČIUS, Eugenijus. Apie gyvenimą ir kūrybinę bei visuomeninę veiklą. Iš Virtuali paroda „Eugenijus Ignatavičius. Akistata“ / parengė Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka [interaktyvus] [žiūrėta 2016 m. balandžio 12 d.]. Prieiga per internetą:

< http://parodos.lnb.lt/exhibits/show/eugenijus-ignatavicius/eugenijus-ignatavi–ius>.

 

Pedagogas, švietėjas.

Gimė 1920 m. liepos 23 d. Šaukliuose, Raseinių r.

Mirė 2016 m. vasario 10 d. Šilutėje.

1941 m. baigė Raseinių gimnaziją, kurioje mokydamasis 1938 m. dalyvavo susitikime su Vydūnu. 1944–1946 m. dirbo mokytoju Raseinių ir Pagėgių apskrityse.

1946 m. gegužės ir rugsėjo mėnesiais važiavo į Komijos respubliką parvežti 1941 m. ištremtų iš Lietuvos vaikų. Šių vaikų tėvai buvo mirę. LTSR Aukščiausiosios Tarybos prezidiumas našlaičiams leido grįžti į Lietuvą. Gautame sąraše buvo 17 žmonių, bet Komijos vaikų namai buvo perpildyti, todėl pasiūlyta vežtis visus lietuvių vaikus. M. Ignatavičius neturėjo tam pinigų ir leidimo. Pinigus kelionei davė Komijos švietimo liaudies komisariatas. Mokytojas į Lietuvą parvežė apie 80 vaikų.

1948–1954 m. neakivaizdiniu būdu studijavo Vilniaus pedagoginiame institute lietuvių kalbą ir literatūrą. 1948–1952 m. dirbo Vyžių pradinėje, Juknaičių septynmetėje, Žemaičių Naumiesčio mokyklose. 1952 m. paskirtas vadovauti Šilutės pirmajai vidurinei mokyklai. 1958 m. tapo Šilutės rajono Vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotoju, 1962 m. – rajono Kultūros skyriaus vedėju. 1970–1980 m. dirbo Traksėdžių pagrindinės mokyklos direktoriumi. Išėjęs į pensiją iki 1992 m. Traksėdžių pagrindinėje mokykloje dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą.

2007 m. už nuopelnus ir darbus M. Ignatavičius apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordinu.

Literatūra:

1. SODONIS, Saulius. Lemtis ir likimas lėmė įdomų ir turiningą gyvenimą. Šilainės sodas, 2009, spalio 6, nr. 19 [interaktyvus] [žiūrėta 2016 m. kovo 18 d.].

2. Šilutės kraštas: enciklopedinis žodynas / Šilutės rajono savivaldybės Fridricho Bajoraičio viešoji biblioteka. Šilutė: Prūsija, 2000, p. 150.

Inžinierė hidrotechnikė, pedagogė, prozininkė, poetė.   Gimė 1964 m. spalio 15 d. Plokščių kaime, Šakių r.   Vilma Isevičiūtė-Grigonienė 1982 m. baigė Plokščių (Šakių r.) vidurinę mokyklą. 1987 m. – Lietuvos žemės ūkio akademiją (dab. Aleksandro Stulginskio universitetas), 1994 m. – Vilniaus pedagoginį universitetą (dab. Lietuvos edukologijos universitetas). Pirmoji ir vienintelė V. Grigonienės darbovietė – Šilutės žemės ūkio mokykla. 1987  m. tai buvo Šilutės tarybinis ūkis-technikumas. Iki 2000 m. ji buvo dėstytoja ir mokytoja metodininkė. Vėliau tapo praktinio mokymo vadove, o nuo 2001 m. – skyriaus vedėja. 2003 m. pradėjo vadovauti Žemaičių Naumiesčio (Šilutės r.) politechnikos mokyklai, kuri buvo prijungta prie Šilutės žemės ūkio mokyklos. Šiuo metu V. Grigonienė yra Šilutės profesinio mokymo centro direktorė. Noras rašyti pedagogę lydi nuo vaikystės. Vilma manė, kad lengviausia save išreikšti eilėmis, todėl pirmoje jos knygelėje „Baltų debesų namai“, išleistoje 1995 m., atgulė eilėraščiai.  1996 m. Šilutės leidykla „Prūsija“ išleido poezijos almanachą „Dvidešimt ir vienas Šilutės užburtas“, kur publikuojama ir V. Isevičiūtės-Grigonienės kūryba. Jos eilėraščiai buvo išspausdinti ir Šakių miesto šventei skirtame leidinyje. 2001 m. išleista dar viena poezijos knygutė „Ten, sidabro vingy…“. 2012 m. pasirodė prozos knygutė „ Aš norėjau sesutės“. V. Grigonienė yra Lietuvos nepriklausomų rašytojų sąjungos, Šakių rajono literatų klubo „Lygumų šaltinis“ narė. 2012 m. ji tapo respublikinio poezijos konkurso „Žydinčios vyšnios šakelė“ diplomante. Šilutėje Vilma Grigonienė gyvena nuo 1987 m. Tai – viena nuostabiausių Lietuvos vietų, į kurią ji pateko visiškai atsitiktinai, tačiau nekeistų jos į jokią kitą vietą. Šilutėje ji tapo sava, čia nori sutikti visus jai dar likusius gyvenimo saulėtekius bei saulėlydžius.   Literatūra: 1.      SODONIS, Saulius. Vaikystės įspūdžiai perkelti į nuostabią knygą [interaktyvus]. Šilainės sodas. 2013, spalio 2.   2.      Grigonienė, Vilma. Anketa Šilutės personalijų žinynui : [atsakymai į anketoje pateiktus klausimus]. Rankr. [Šilutė : Šilutės rajono savivaldybės F. Bajoraičio viešoji biblioteka, 2015]. 2 p.     Atnaujinta 2026-07-29

Dėstytoja, docentė, filologijos mokslų daktarė, Klaipėdos krašto tarmių, istorijos ir etnokultūros tyrinėtoja. Gimė 1936 m. birželio 12 d. Makiuose, Šilutės r. 1948–1955 m. Janina Janavičienė mokėsi Žemaičių Naumiesčio gimnazijoje (Šilutės r.). 1955–1959 m. studijavo Vilniaus valstybiniame pedagoginiame institute (dab. Lietuvos edukologijos universitetas). 1982–1986 m. Vilniaus universitete baigtos doktorantūros studijos. 1959–1965 m. J. Janavičienė dirbo mokytoja Šilutės  jaunimo vidurinėje mokykloje. 1965– 1972 m. Klaipėdos K. Donelaičio vidurinėje mokykloje ėjo direktorės pavaduotojos pareigas. 1972–1975 m. buvo anglų kalbos mokytoja Klaipėdos 4-ojoje vakarinėje mokykloje. 1975–1991 m. dirbo anglų kalbos dėstytoja Klaipėdos universitete. 1991–2006 m. – dėstytoja, docentė Klaipėdos universitete. Docentė J. Janavičienė – viena iš žmonių, padėjusių formuoti Klaipėdos universiteto lituanistikos ir kalbotyros kryptį. Ji daug metų dėstė Humanitariniame fakultete ir tyrinėjo Klaipėdos krašto kalbą bei kultūrą. Nuo 1992 m. J. Janavičienė aktyviai dalyvavo Žemaičių Naumiesčio visuomeninėje veikloje. Ji priklauso kraštiečių bendrijos valdybai. Kiekvienais metais dalyvauja miestelio Mykolinių šventės organizavimo veikloje. Ne kartą skaityti pranešimai Žemaičių Naumiesčio tarmės, istorijos, etnokultūros klausimais. Ištirta ir aprašyta Žemaičių Naumiesčio apylinkių tarmė. 1985 m. Vilniaus universitete apgynė disertaciją „Žemaičių Naumiesčio lietuvių kalbos sociolingvistiniai aspektai“. J. Janavičienė parašė ne vieną knygą su bendraautoriais, publikavo daug mokslinių straipsnių, skaitė įvairių pranešimų tarmių tyrimo bei Mažosios Lietuvos istorijos ir etnokultūros klausimais. Mokslinio tyrinėjimo sritys: Klaipėdos krašto tarmės, jų istorija ir etnokultūra, lyginamosios kalbotyros klausimai. Jos monografija „Žemaičių Naumiesčio lietuvininkai“ (1992) laikoma reikšmingu darbu, nes joje užfiksuota nykstanti lietuvininkų kalbinė ir kultūrinė medžiaga. Parengė vadovėlius „Mokomės kalbėti lietuviškai“ (1-asis leidimas – 1994, 2-asis papildytas leidimas anglų kalba – 2004) ir „Kalbame lietuviškai“ (1997), skirtus lietuvių kalbos besimokantiems užsieniečiams. Parašė vadovėlį „English for Music Students“ (Anglų kalba muzikos studentams, 1999).   Literatūra:   1.      Janavičienė, Janina. Anketa Šilutės personalijų žinynui : [atsakymai į anketoje pateiktus klausimus]. Rankr. [Šilutė : Šilutės rajono savivaldybės F. Bajoraičio viešoji biblioteka, 2016]. 2 p. 2.      Šilutės kraštas: enciklopedinis žodynas. Šilutė: Prūsija, 2000, psl. 158–159.   Atnaujinta 2026-07-30

Ornitologas, ilgametis Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejaus darbuotojas, buvęs Ventės rago ornitologinės stoties vedėjas, Šilutės rajono savivaldybės „Sidabrinės nendrės“ premijos laureatas.

 

Gimė 1925 m. liepos 18 d. Rokuose, Kauno r.

Mirė 2018 m. birželio 8 d.

 

1947 m. Leonas Jezerskas baigė Kauno 6-ąją gimnaziją. 1947–1948 m.  dirbo Lietuvos mokslų akademijos Biologijos instituto Zoologijos muziejuje (Kaune) konservatoriumi, laborantu. 1949 m. baigė Respublikinę Kauno medicinos laborantų mokyklą, 1956 m. neakivaizdiniu būdu – Vilniaus pedagoginio instituto Gamtos-geografijos fakultetą (dab. Lietuvos edukologijos universitetas), įgijo biologijos ir chemijos mokytojo specialybę.

L. Jezerskas 1957–1964 m. dirbo Kauno zoologijos muziejuje jaunesniuoju moksliniu bendradarbiu, 1965–1973 m. – vyriausiuoju muziejaus fondų saugotoju, 1974–2012 m. – Zoologijos muziejaus filialo, Ventės rago ornitologinės stoties, vedėju.

Aktyviai dalyvavo Kauno zoologijos muziejaus ekspozicijų ir fondų papildymo darbe: rinko medžiagą ekspedicijose – Barenco jūros pakrantėse, Chibinų kalnuose, Tadžikijoje, Azerbaidžane, Gruzijoje, Komandorų salose ir kt.

Paukščius stebėti ir žieduoti Ventės rage L. Jezerskas pradėjo 1954 m. Rengė disertaciją „Lietuvos TSR miestų uoksiniai paukščiai ir jų globos priemonės“ (liko nebaigta). 1975–1986 m. jo iniciatyva rekonstruotas Ventės rago smaigalys. Krantai buvo sutvirtinti ir paaukštinti, išgrįsti akmenimis, pastatytas 250 ilgio molas, per ledonešį atliekantis ledlaužio funkcijas, kad luitai negriautų ir nenaikintų pusiasalio. L. Jezerskas daug nuveikė stiprinant Ventės rago ornitologinės stoties mokslinę bazę, gerinant darbo ir buities sąlygas. Įrengė paukščių migracijos muziejų. Žymiai patobulino paukščių gaudymo žieduoti priemones ir metodus, suprojektavo vadinamas zigzagines gaudykles, padedančias apsaugoti paukščius nuo žūties.

1950–1973 m. L. Jezerskas buvo aktyvus „Paukščių dienų“ organizatorius. Kaip patyręs paukščių žieduotojas ir ornitologas skaitė paskaitas visuomenei, moksleiviams. Paskelbė mokslinių ir mokslą populiarinančių straipsnių. Su kitais autoriais parengė leidinį „Lietuvos raudonoji knyga“ (1981, 1984), leidinius „Paukščių žiedavimas Ventės rago ornitologinėje stotyje 1987 metais“ (1989), „Ventės rago ornitologinė stotis“ (2003), „Ventės ragas. Ornitologinė stotis“ (2007).

Už stropų gamtininko darbą L. Jezerskas apdovanotas garbės, padėkos raštais. 1992 m. už ilgametę visuomeninę auklėjamąją veiklą jam skirta akademiko Tado Ivanausko ornitologinė premija. 2001 m. už ypatingą veiklą garsinant Šilutės kraštą ilgamečiam Ventės rago ornitologinės stoties vedėjui įteikta Šilutės rajono savivaldybės „Sidabrinės nendrės“ premija.

 

 

Literatūra:

 

1. JEZERSKAS, Leonas. Anketa Šilutės personalijų žinynui : [atsakymai į anketoje pateiktus klausimus]. Mašinr. [Šilutė : Šilutės rajono savivaldybės F. Bajoraičio viešoji biblioteka, 2015]. 2 p.

 

2. ARNASTAUSKIENĖ, Tamara; JAKIMAVIČIUS, Algimantas. Lietuvos zoologai XVIII–XX a. Vilnius: Ekologijos institutas, 1997, p. 121–122.

Dailės mokytoja, keramikė.   Gimė 1968 m. gruodžio 19 d., Žalgirių k., Šilutės r. Ilona Jonušienė baigė Šilutės 4-ąją vidurinę mokyklą (dab. Šilutės Pamario progimnazija). Baigusi mokyklą įstojo į Šiaulių pedagoginį institutą (dab. Vilniaus universiteto Šiaulių akademija), įgijo braižybos, dailės, darbų mokytojos specialybę. Studijuodama įsidarbino Šiaulių 21-ojoje vidurinėje mokykloje (dab. Šiaulių Šventupio vidurinė mokykla) dailės mokytoja, vėliau – Šiaulių prekybininkų mokykloje dailės dėstytoja. Po studijų I. Jonušienė grįžo į Šilutę. Vainuto vidurinėje mokykloje (dab. Vainuto gimnazija) dėstė dailę bei dirbo Šilutės dailės mokykloje mokytoja. Ištekėjusi išvyko gyventi į Mažeikius, kur įsidarbino Kazimiero Jagmino pradinėje mokykloje dailės mokytoja. Mažeikių moksleivių namuose įkūrė keramikos studiją „Molinukas“. Lygiagrečiai su visais darbais, I. Jonušienė savo dirbtuvėse gamina keramikos dirbinius, veda kursus suaugusiesiems apie lipdymą iš molio bei spaudžia naminį vyną. I. Jonušienė – veikli moteris: dalyvavo Mažeikių moterų LIONS klubo labdaringoje veikloje, naminio vyno gamybos populiarinimo veikloje, daug metų buvo Lietuvos vyndarių asociacijos narė. Keramikė yra surengusi 6 personalines keramikos dirbinių parodas, dalyvavusi su kitais dailininkais parodose Lietuvoje, Lenkijoje, Vokietijoje. 2012 m. rugsėjo 8 d. Žiogaičiuose (Kėdainių r.), kur yra šeimos sodyba, atidarė keramikos galeriją-edukacinę erdvę „Žiogės keramika“. Joje  laisvalaikį leidžia vaikai ir suaugusieji, norintys susikurti rankų darbo gaminių. Viena iš bendraautorių išleidžiant maisto gaminimo knygą „Kaupiame atsargas“ (2012). Nuolatos palaiko glaudų ryšį su Šilute, nes čia yra jos gimtasis miestas, tėvų namai bei broliškas rūpestis.   Literatūra: 1.      ŠVELNIENĖ, Neringa. Keramikė Ilona Jonušienė iš Žiogaičių mūzų negaudo [interaktyvus]. Santarvė. 2020 m. sausio 17 d. Žiūrėta 2026 m. liepos 31 d. Prieiga per internetą: https://www.santarve.lt/keramike-ilona-jonusiene-is-ziogaiciu-muzu-negaudo/.   2.      JONUŠIENĖ, Ilona. Anketa Šilutės personalijų žinynui : [atsakymai į anketoje pateiktus klausimus]. Rankr. [Šilutė : Šilutės rajono savivaldybės F. Bajoraičio viešoji biblioteka, 2015]. 1 p.   Informacija atnaujinta 2026-07-31

Choro dirigentas ir pedagogas. Gimė 1931 m. spalio 26 d. Klaipėdoje. Mirė 2021 m. spalio 7 d. Baigė Aisėnų (Klaipėdos r.) pradinę mokyklą, 1959 m. – Klaipėdos S. Šimkaus konservatoriją, 1966 m. – Vilniaus muzikos menų akademiją. 1959 m. Vytautas Jovaiša buvo Priekulės (Klaipėdos r.) vidurinės mokyklos muzikos mokytojas ir kultūros namų meno vadovas. Nuo 1960 m. dėstė muziką bei dainavimą Šilutės 1-ojoje vidurinėje mokykloje (dabar Šilutės pirmoji gimnazija) ir dirbo kultūros namų meno vadovu. 1960–1965 m. vadovavo Šilutės kultūros namų mišriam chorui, vokaliniams ansambliams ir solistams. Chorą paruošė 1960 m. ir 1965 m. respublikinėms dainų šventėms. Respublikinėse apžiūrose su juo laimėjo prizinių vietų. Dalyvavo jaunimo šventėse Rambyne, Latvijos ir Estijos rajoninėse dainų šventėse, koncertavo Klaipėdoje bei Kaune. 1965–1992 m. V. Jovaiša buvo Šilutės vaikų muzikos mokyklos direktorius, jaunių choro ir akordeonistų orkestro vadovas. Abu kolektyvus parengė 1969 m. respublikinei moksleivių meno ir sporto šventei, o vaikų chorą – 1975 m. respublikinei dainų šventei. Nuo 1994 m. V. Jovaiša – Šilutės politinių kalinių ir tremtinių mišraus choro „Pamario aidas“ vadovas. Choras dalyvavo koncertuose, chorų sąskrydžiuose Vilniuje, Panevėžyje ir Klaipėdoje. V. Jovaiša aktyviai dalyvavo visuomeninėje veikloje. 1960–1987 m. buvo Šilutės rajoninių dainų švenčių vyr. dirigentas, 1965–1974 m. – Šilutės rajono muzikos mokytojų metodinio ratelio vadovas, 1965–1974 m. – rajono muzikos mokymo metodinės komisijos pirmininkas, meno mėgėjų kolektyvų vertinimo komisijos pirmininkas bei narys, konsultantas. Sukūrė dainų chorams ir vokaliniams ansambliams. Apie darbą su choru „Pamario aidas“ yra rašyta Šilutės F. Bajoraičio viešosios bibliotekos parengtame informaciniame leidinyje „Po Šilutės kultūros pastoge“ (2004). Už ilgametį ir nuoširdų darbą su choru „Pamario aidas“ bei visuomeninę veiklą 2009 m. apdovanotas III laipsnio žymeniu „Už nuopelnus Lietuvai“. 2013 m. apdovanotas II laipsnio žymeniu, 2014 m. I laipsnio žymeniu „Už nuopelnus Lietuvai“. V. Jovaiša už dalyvavimą su choru „Pamario aidas“ respublikinėse dainų šventėse (1994, 1998, 2003, 2007, 2009, 2014) apdovanotas daugybe LR Kultūros ministerijos padėkos raštų. 2010 m. choras „Pamario aidas“ už 17 metų vykusią chorinių dainų sklaidą Šilutės rajone ir už jo ribų apdovanotas Šilutės r. savivaldybės „Sidabrinės nendrės“ premija. Tais pačiais metais išleista bei pristatyta choro „Pamario aidas“ kompaktinė plokštelė „Atmink, drauguži…“ Joje įrašyta 13 choro atliekamų Eduardo Šmito bei Vytauto Jovaišos kūrinių.   Literatūra: 1. JOVAIŠA, Vytautas. Anketa Šilutės personalijų žinynui : [atsakymai į anketoje pateiktus klausimus]. Rankr. [Šilutė : Šilutės rajono savivaldybės F. Bajoraičio viešoji biblioteka, 2016]. 2 p.

Ornitologas, Ventės rago ornitologinės stoties vedėjas, fotografas. Gimė 1963 m. vasario 14 d. Kazachstane, Semipalatensko srityje (dab. Abajaus sritis).   1981 m. Vytautas Jusys baigė Molėtų 1-ąją vidurinę mokyklą, 2004 m. – Vilniaus pedagoginį universitetą (dab. Lietuvos edukologijos universitetas). Nuo 1978 m. žieduoja paukščius. Nuo 1981 m. dirba Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejaus filiale, Ventės rago ornitologinėje stotyje, laborantu, vyr. ornitologu. Nuo 2013 m. – Ventės rago ornitologinės stoties vedėjas. V. Jusys 1994–1997 m. buvo žurnalo „Ventės ragas“ sumanytojas ir vyriausiasis redaktorius. 2009–2014 m. dirbo žurnalo „Paukščiai“ vyriausiuoju redaktoriumi, nuo 2014 m. – redkolegijos narys. Nuo 2007 m. – Lietuvos ornitofaunistinės komisijos (LOFK) pirmininkas. Ši komisija nagrinėja retų, sunkiai apibūdinamų ir naujai šalyje randamų paukščių rūšių stebėjimo ir radimo faktus, siekia kiek įmanoma objektyviau įvertinti autorių pateiktus stebėjimų duomenis ir siekti, kad mokslinėse publikacijose nepasitaikytų netikslumų ir klaidų. Ornitologas su kitais autoriais parengė leidinius: „Klaipėdos krašto perinčių paukščių atlasas“ (1999), „Vandens paukščiai“ (2001), „Ventės rago ornitologinė stotis“ (2003), „Lietuvos perinčių paukščių atlasas“ (su kitais, 2006), „Ventės ragas. Ornitologinė stotis“ (2007), „Lietuvos paukščių pažinimo vadovas“ (2012), „Nauji ir reti paukščiai Lietuvoje (2017)“,  „Ventės ragas“ (2018), „Pažinkime Lietuvos paukščius“ (su kitais, 2017), „Pažintis su paukščiais“ (2019), „Lietuvos laumžirgių paplitimo atlasas“ (2019), „Lietuvos paukščių pažinimo vadovas“ (su kitais, 2020), „Lietuvoje žiemojantys paukščiai“ (su Mariumi Karlonu, 2022). Paskelbė keliolika mokslinių ir kelis šimtus mokslą populiarinančių straipsnių, kt. Keliolika spaudinių – knygų, brošiūrų, žurnalų – išleisti per tris dešimtmečius, yra iliustruoti tūkstančiais V. Jusio fotografijų, jose užfiksuoti paukščiai natūralioje aplinkoje ir pateikti stebėjimai apie juos. 2007 m. kartu su bendraminčiais V. Jusys įkūrė Lietuvos paukščių fotografų klubą Birdpix.lt. Lietuvos ornitologų draugijos narys (nuo 1989). 2019 m. apdovanotas LR Aplinkos ministerijos įsteigta Viktoro Bergo premija, kuri skiriama už reikšmingus darbus arba ilgametę rezultatyvią veiklą aplinkos formavimo ir apsaugos srityje. Literatūra: 1. Vytautas Jusys [interaktyvus]. Visuotinė lietuvių enciklopedija. Žiūrėta 2026 m. spalio 2 d. Prieiga per internetą: https://www.vle.lt/straipsnis/vytautas-jusys/. 2. ALEKSĖJŪNIENĖ, Aldona. Ventės rago ornitologinė stotis turi naują vadovą. Iš lrytas [interaktyvus], 2013,  sausio 13 [žiūrėta 2016 m. rugpjūčio 17 d.]. Prieiga per internetą:                                                < http://gamta.lrytas.lt/eko/ventes-rago-ornitologine-stotis-turi-nauja-vadova.htm>. 3. JUSYS, Vytautas. Anketa Šilutės personalijų žinynui : [atsakymai į anketoje pateiktus klausimus]. Mašinr. [Šilutė : Šilutės rajono savivaldybės F. Bajoraičio viešoji biblioteka, 2015]. 2 p. Puslapis atnaujintas 2026-10-02

Bibliotekininkas.

Gimė 1925 m. Lazdijų r.

1926–1940 m. baigė 4 klases Lazdijų (Lazdijų r.) gimnazijoje. 1946 m. balandžio mėn. J. Jutkevičius apsigyveno Grabupiuose (Šilutės r.), 1812 m. statytame vokiečių name. 1947 m. savo name atidarė biblioteką, gretimuose kambariuose įsteigė klubą. Vadovavo šokių, dramos būreliams. Su saviveiklos kolektyvais dalyvaudavo dainų šventėse, karnavaluose ir kituose renginiuose.

J. Jutkevičiaus įkurtoje bibliotekoje buvo apie 70 skaitytojų bei apie 700 knygų. 1963 m., mažinant etatus, biblioteka buvo panaikinta.

 

Literatūra:

1. J. Jutkevičiaus atsiminimai. (Prisiminimus užrašė Šilutės F. Bajoraičio viešosios bibliotekos Grabupių filialo bibliotekininkė Sonata Mockienė. 1999 m., p. 5).

Dėstytojas, inžinierius mechanikas. Gimė 1930 m. liepos 20 d. Liūkų k., Šilutės r. Jonas Kantminas, baigęs Vainuto (Šilutės r.) pradinę mokyklą, toliau tęsė mokslus Žemaičių Naumiesčio (Šilutės r.) progimnazijoje, kurioje buvo pirmosios keturios gimnazijos klasės. 1946–1949 m. mokėsi Šilutės gimnazijoje (dab. Šilutės pirmoji gimnazija). Baigęs gimnaziją mokslus nusprendė tęsti Lietuvos žemės ūkio akademijoje Kaune. Išlaikęs stojamuosius egzaminus, 1949 m. rugpjūčio 30 d., J. Kantminas buvo priimtas į Žemės ūkio mechanizacijos fakultetą. 1954 m., sėkmingai baigęs mokslus, įgijo inžinieriaus mechaniko specialybę. Baigęs studijas, gavo pasiūlymą likti dirbti Akademijoje dėstytoju. J. Kantminas buvo paskirtas Žemės ūkio mechanizacijos katedros asistentu. Vėliau tapo dėstytoju. 1956 m. kibo į mokslinį darbą ir pradėjo rengtis disertacijai, kurią 1963 m. sėkmingai apgynė bei tapo technikos mokslų kandidatu. 1965 m. suteiktas mokslinis docento vardas. 1967 m. Akademijoje įsteigta nauja Gyvulininkystės mechanizacijos katedra, kurios vedėju išrinktas J. Kantminas. 1976 m. Akademijoje įkurtas savarankiškas Žemės ūkio elektrifikacijos fakultetas, dekanu paskirtas J. Kantminas. 1989 m. J. Kantminas buvo penkeriems metams išrinktas Gyvulininkystės mechanizacijos katedros vedėju. Nuo 1993 m. – technikos mokslų daktaras. Aktyviai dalyvavo visuomeninėje veikloje, buvo Akademijos tarybos narys, fakulteto tarybos pirmininkas, apylinkės deputatas, specialiųjų vidurinių mokyklų kvalifikacinės komisijos pirmininkas. Už aktyvią veiklą buvo ne kartą apdovanotas, kaip nusipelnęs dėstytojas. Žemės ūkio, Švietimo ir mokslo ministerijų bei Akademijos įvertintas Garbės ir Pagyrimo raštais. J. Kantminas parašė ir publikavo 7 vadovėlius, iš kurių svarbesnis – „Gyvulininkystės technologijų procesų mechanizavimas“ (su A. Kondrotu, 1989), skirtas aukštųjų mokyklų studentams. Publikuotos 26 knygos ir brošiūros, daug jo straipsnių mokslo populiarinimo klausimais išspausdinta knygose, enciklopedijose. Apybraižoje „Kantminais esame mes gimę” (2010) J. Kantminas rašo apie giminės šaknis, savo šeimą, gyvenimo kelią, darbą Lietuvos žemės ūkio akademijoje. Knygoje pateikta Jono Kantmino darbų bibliografija ir literatūros apie jį sąrašas.   Literatūra: 1. Jonas Kantminas [interaktyvus]. Visuotinė lietuvių enciklopedija. Žiūrėta 2026 m. spalio 2 d. Prieiga per internetą: https://www.vle.lt/straipsnis/jonas-kantminas/. 2. KANTMINAS, Jonas. Anketa Šilutės personalijų žinynui : [atsakymai į anketoje pateiktus klausimus]. Rankr. [Šilutė : Šilutės rajono savivaldybės F. Bajoraičio viešoji biblioteka, 2016]. 3 p. 3. KANTMINAS, Jonas. Kantminais esame mes gimę… Kaunas: LŽŪU Leidybos centras, 2010, 182 p. Puslapis atnaujintas 2026-10-02

Lietuvos nusipelnęs architektas, docentas, Mažosios Lietuvos visuomenės veikėjas.

Gimė 1930 m. liepos 23 d. Klaipėdoje.
Mirė 1997 m. vasario 7 d. Vilniuje, palaidotas šalia tėvų Šilutėje.

1936–1939 m. mokėsi Klaipėdos pradinėje mokykloje, 1939–1944 m. – Tilžės progimnazijoje. 1950 m. baigė Šilutės 1-ąją vidurinę mokyklą (dabar Šilutės pirmoji gimnazija). 1950–1951 m. studijavo Kauno Vytauto Didžiojo universitete, Statybos fakultete. Nuo 1951 m. studijas tęsė Lietuvos valstybiniame dailės institute, Architektūros fakultete. 1956 m., baigus studijas, dirbo architektu Vilniaus „Komprojekte“, vėliau – Vilniaus „Dailės“ kombinate. 1966–1976 m. A. Kybrancas buvo Lietuvos valstybinio dailės instituto, Pramoninės dailės katedros dėstytojas, docentas (1976).

Architektas projektavo mažųjų architektūrinių formų statinius, visuomeninių pastatų interjerus, įvairias parodas. Pagal A. Kybranco projektus įrengta Klaipėdos laikrodžių muziejaus, Vilniaus paveikslų galerijos ekspozicijos, juvelyrinių dirbinių parduotuvės Vilniuje, Šilutės ir Kupiškio kultūros namų, Iževsko (Rusija) automobilių gamyklos administracijos, viešbučių Maskvoje, Kryme, Kaukaze interjerai, Odesos laivininkystės lainerio „Litva“ dalis interjero ir kt. Pagal jo projektus apipavidalinta lietuvių liaudies meno kūrinių paroda Brno mieste (buvusi Čekoslovakija), ryšių įstaigų, Arsenalo muziejaus interjerai Vilniuje ir t.t.

Prasidėjus tautiniam atgimimui ir atkūrus Lietuvos Respublikos nepriklausomybę,                A. Kybrancas buvo Lietuvininkų bendrijos „Mažoji Lietuva“, Mažosios Lietuvos reikalų tarybos narys, Prūsos ir Mažosios Lietuvos fondo bendradarbis bei tarybos narys. Jis padėjo įgyvendinti Mažosios Lietuvos kultūros veikėjų vardų įamžinimo programą. Artimai bendravo su rašytoja Ieva Simonaityte, poetu Vytautu Karaliumi, architektu Vytautu Landsbergiu-Žemkalniu.

1988 m. A. Kybrancui suteiktas Lietuvos nusipelniusio architekto vardas ir įteikta valstybinė premija už Taikomosios dailės muziejaus Vilniuje interjero ir ekspozicinių baldų projektavimą bei jų autorinę priežiūrą.

Literatūra:

1. KALTENIS, Vytautas. Kybrancas Osvinas. Iš Mažosios Lietuvos enciklopedija. T. 2. / Mažosios Lietuvos fondas. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2003, p. 90.

2. Lietuvos architektai / Lietuvos architektų sąjunga. Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2002, p. 350.

3. Šilutės kraštas: enciklopedinis žodynas / Šilutės rajono savivaldybės Fridricho Bajoraičio viešoji biblioteka. Šilutė: Prūsija, 2000, p. 197.