Šilutiškių bibliotekininkų viešnagė Lenkijoje

2014 m. liepos 5 d., Loreta Liutkutė

Kaip ir kiekvieną vasarą, birželio pabaigoje Šilutės Fridricho Bajoraičio viešosios bibliotekos kolektyvas susiruošė į tradicinę studijinę-pažintinę kelionę pasisemti naujų žinių, pamatyti, išgirsti ir parsivežti teigiamų įspūdžių. Šįkart jau nuo ankstyvo ryto prie bibliotekos šurmuliavo gausus būrys puikiai nusiteikusių kolegų, pasiruošusių keliauti maršrutu Šilutė-Balstogė-Augustavas.

Istorinėse Lietuvos žemėse

Pervažiavę Lietuvos-Lenkijos sieną, pasijutome ne visai svetimose valdose – kažkada jos priklausė Lietuvai. Nuo 1569 m. kartu su Lietuva Lenkija sudarė Abiejų Tautų Respubliką, kuri po paskutinio Jogailaičio mirties tapo bajorų ir didikų valdoma valstybe su renkamu karaliumi.

Lenkija – didžiausia Rytų Europos šalis, dydžiu prilygstanti Italijai ir Vokietijai. Joje gyvena apie 39 milijonai gyventojų. 2004 metais Lenkija tapo Europos Sąjungos nare, yra viena iš įtakingiausių ir svarbiausių šalių Vidurio ir Rytų Europoje, pasižyminti stabilia demokratine santvarka, išsiskirianti įspūdinga istorija, įstabiu kultūriniu paveldu ir unikalaus grožio gamta.

Nereikėtų nustebti Lenkijoje sutikus įvairių tautų gyventojų – jų gausu. Didžiausias etnines mažumas sudaro sileziečiai, vokiečiai, baltarusiai, ukrainiečiai, čigonai. Taip pat yra vietnamiečių, graikų, armėnų ir kt. Nemažai ir pačių lenkų yra pasklidę po platųjį pasaulį – maždaug 20 milijonų jų gyvena už Lenkijos ribų. Anot kelionėje lydėjusios ir su šia šalimi padėjusios susipažinti gidės, lenkai – ypatingai verslūs žmonės, kurie savo vietą sugeba atrasti bet kuriame žemės kampelyje.

Vieni iš garsiausių Lenkijos žmonių yra kompozitorius Frederikas Šopenas, astronomas Mikalojus Kopernikas, mokslininkė Marija Sklodovska-Kiuri, režisieriai Romanas Polanskis ir Kšyštofas Kesliovskis bei velionis popiežius Jonas Paulius II. Popiežius gyvas ir mylimas žmonių širdyse – tai liudija ir aplankytose vietose aptikti šios išskirtinės asmenybės atminimo įamžinimo ženklai.

Svečiuose pas kolegas – Lenkijos bibliotekininkus

O kaip šioje Europos šalyje gyvena mūsų kolegos bibliotekininkai? Apsilankėme Palenkės Lukaszo Gornickio bibliotekoje Balstogėje, kuri yra didžiausi knygų namai šiaurės rytiniame Lenkijos regione. Mus sutiko direktoriaus pavaduotoja Ewa Kolomecka ir kiti darbuotojai. Kolegos iš Lenkijos pasakojo, kad jų biblioteka per metus sulaukia apie 45000 skaitytojų. 2013 m. pabaigoje bibliotekos fondą sudarė 1 177 225 leidinių, iš kurių 1 012 100 –knygos, 126 463 specialių kolekcijų leidiniai, 4 845 pavadinimų periodiniai leidiniai ir 38 662 tęstinių leidinių vienetai.

Tai centrinė savivaldybės biblioteka, kuri turi 16 filialų keliose Balstogės apylinkėse. Kaip regioninė biblioteka, ji teikia pagalbą kitoms viešosioms bibliotekoms Palenkės vaivadijoje. Biblioteka turi gerai žinomą informacijos centrą ir skleidžia žinias apie regioną, plėtoja leidybinę veiklą (grožinė literatūra, leidiniai regiono istorijos, bibliotekininkystės tematika, proginiai leidiniai), leidžia du žurnalus apie bibliotekinį darbą. Čia rengiami debatų klubai, fotografijos klasės vaikams, literatūriniai susibūrimai. Šalia kitų veiklų plėtojama kultūros sklaidos misija, populiarinamos itin vertingos knygos ir vykdomas skaitymo skatinimas.

Kadangi Balstogėje gyvena daugelio tautų žmonių, atsižvelgdama į tai, biblioteka yra sukaupusi ir didžiuojasi savo tautinių mažumų literatūros kolekcija. Esama ypatingai vertingų knygų, Antikinės ir kitos senosios literatūros, dedikuotų, autografuotų leidinių. Taip pat kaupiama medžiaga, kuri vėliau yra panaudojama leidžiant įvairią literatūrą. Smagu, kad ir mes dovanų gavome Palenkės Lukaszo Gornickio bibliotekos išleistų knygų, iš kurių net dvi lietuvių kalba: Annos Sitarskos „Personalinė bibliografija: palankios ir nepalankios informacinių ir komunikacinių technologijų pritaikymo sąlygos (pagal Jono Pauliaus II bibliografijos pavyzdį) (2012 m.) ir Jadwigos Sadowskos „Knygos ir žurnalai Lenkijoje skaičiais (1990–2010)” (2013 m.).

Palenkės Lukaszo Gornickio biblioteka Balstogėje bendradarbiauja su kolegomis iš Lietuvos: Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka Vilniuje, Klaipėdos apskrities viešąja I. Simonaitytės biblioteka. Pastarosios bibliotekos direktoriaus Juozo Šikšnelio kūryba pristatyta netgi atskirame stende, tad akivaizdu, kad kolegiški ryšiai išties glaudūs.

Problemos, su kuriomis susiduria Lenkijos bibliotekininkai, nesvetimos ir mums – kasmet mažėja skaitytojų. Aktyvūs yra vyresnio amžiaus žmonės, kurie į knygų namus užsuka kone kasdien, domisi tuo, ką siūlo biblioteka. Dirbančiųjų apsilankymai kaskart mažėja, o jaunus skaitytojus vis labiau sudomina konkurentai – specializuotos bibliotekos, kurios ypač patrauklios studentams, kadangi turi naujesnės literatūros, gali pasiūlyti modernesnę aplinką, įdomiau pateikiamas paslaugas.

Į klausimą, ar įmanoma pragyventi iš bibliotekininko atlyginimo kolegos lenkai atsakė, kad sunkoka, bet įmanoma. Nors artimiausiu metu atvykti į Lietuvą tvirtai nepažadėjo, bet užsiminė, jog visko gali būti. Apsikeitę simbolinėmis dovanomis, praturtėję dovanotomis knygomis, išskubėjome apžiūrėti savita dvasia dvelkiančio miesto.

Balstogė: įspūdingos bažnyčios ir Lenkijos Versalis

Vos pasukus Balstogės gatvėmis, apgaubė savita miesto dvasia. Netrukus prieš akis atsivėrė vėlyvojo baroko šedevras – Branickių rūmai, pastatyti XIX a. pradžioje Abiejų Tautų Respublikos etmono Jano Klemenso Branickio užsakymu. Rūmai su savo parkais, sodais ir skulptūromis dar vadinami Lenkijos Versaliu. Iš tiesų parke esančios skulptūros, fontanai ir gėlynai priminė saulės nušviestą angelišką rojaus kampelį, kuriame norėjosi likti.

Eidami tolyn gatve aplankėme Šv. Nikolajaus stebukladario cerkvę, 1905 m. pastatytą neogotikos stiliaus Balstogės Marijos Dangun Žengimo arkikatedrą baziliką, kurioje palaidota 1808 m. mirusi Izabela Poniatovska, trečioji Jano Klemenso Branickio žmona. Iš tolo savo vėlyvojo baroko bokštais pasitiko Balstogės rotušė, pastatyta 1745–1761 metais Kosciuškos aikštėje. Per II pasaulinį karą Rotušė buvo sugriauta, 1954–1958 m. atstatyta. Šiuo metu pastate įsikūręs Balstogės Palenkės muziejus. Trumpam sustojome prie paminklo, skirto ko gero žymiausiam Lenkijos žydui – Liudvikui Zamenhofui (1859–1917), vadinamam esperanto kalbos tėvu. Balstogės gyventojai didžiuojasi, kad šis žmogus gimė būtent čia.

Abejingų nepaliko didinga, balta 1946 m. iškilusi Šv. Roko bažnyčia, nuo kurios į miestą žvelgia Kristaus, ganančio avis, skulptūra – romumo, taikos, šviesos simbolis. Bažnyčia stovi ant Šv. Roko kalvos, jos bokštas siekia 83 m. aukštį. Šioje bažnyčioje gyva savita tyrumo dvasia, čia įrengtas altorius, skirtas mylimam popiežiui Jonui Pauliui II. Nors šiuo metu religijas praktikuojančių žmonių skaičius yra mažesnis nei jis buvo praeityje, Lenkija išlieka viena iš religingiausių Europos valstybių.

Lengvasis kruizas su R. Cicino dainomis ir vasarišku vėju

Iš Balstogės pasukome link Augustavo – miesto šiaurės rytų Lenkijoje, ties Mėtos upe ir Augustavo kanalu. 1824–1839 m. nutiestas Augustavo kanalas yra vienas svarbiausių gamtos ir istorijos paminklų, jungiantis Vyslos ir Nemuno upes. Kanalo ilgis – 101,2 kilometrai (22 km Baltarusijos teritorijoje, 79 km – Lenkijoje). Jame įrengta šliuzų, pakeliamųjų tiltų sistema. Lenkijoje šis kanalas atveria gražius vaizdus į Augustavo ežeryną ir pirmykštę Augustavo girią.

Vienas iš miesto atrakcionų – keleivių kruizai. Bibliotekininkams teko galimybė plaukti laivu, pavadintu „Laisvė”, kuriame skambėjo gerai žinomos pop grupės Modern Talking, Lenkijos atlikėjų ir net Ryčio Cicino dainos, smagiai šėliojo vaikai, kažkas šventė sužadėtuves, o mes gėrėjomės kurortiniais vaizdais: palei pakrantę vinguriuojančiais pėsčiųjų takais, unikalia pastatų architektūra, pušynais, miškais apaugusiomis kalvomis, plaukiojančiomis ir pakrantėse nusidriekusiomis jachtomis, baidarėmis, valtimis, pasidžiaugėme reginiais, atsiveriančiais įplaukus į Studzienišnės ir Balčio ežerus. Parplaukus tyliai į krantą palydėjo keletas gulbių, tikėdamos, kad ir šįkart turistai numes į vandenį kažką skanaus. Mūsų pažintis su Lenkija baigėsi – išsiruošėme namo.

Į Lietuvą – su lietumi

Važiuojant link namų, visą dieną džiuginusi saulė pasislėpė, į autobuso langus pradėjo barbenti lietus, o mes dalinomės kelionėje patirtais įspūdžiais, tuo, kas labiausiai patiko, o gal nustebino, diskutavome apie tai, ką išgirdome iš kolegų ir kokie patys galėtume būti. Kita šalis – lyg atskiras pasaulis, bet ir čia radome kažką bendro, savo. Svarbiausia, pasisėmėme naujos patirties, įspūdžių ir turėjome galimybę pabūti kartu.

{gallery}documents/fotogalerija/2014_06_28_Kelione_i_Lenkija{/gallery}