Lietuvininkų tarmė atgijo bibliotekoje
Vienuolika įvairiausių knygos renginių surengs Šilutės Fridricho Bajoraičio viešoji biblioteka ir jos filialai Valstybinės lietuvių kalbos komisijos paskelbtoms Lietuvių kalbos dienoms (vasario 16 d. – kovo 11 d.). Kai kurie renginiai jau įvyko, kiti vyks artimiausiomis dienomis.
Viešosios bibliotekos Bibliotekininkystės ir kraštotyros skyriaus darbuotojos pakvietė grupę Martyno Jankaus pagrindinės mokyklos mokinių su lietuvių kalbos mokytoja Dalia Šulciene praleisti valandą bibliotekoje su lietuvininkų tarme.
Renginio metu mokiniai įdėmiai klausėsi Šilutės pirmosios gimnazijos mokinės Gretos Gudaitytės pasakojimų šišioniškių tarme. Ji kalbėjo apie skaudančią gerklę ir jos gydymą įvairiausiais „liekarstvais” (vaistais), skaitė Hugo Šojaus užrašytas pasakas. Ne vieną apdovanojimą respublikiniuose tarmėms puoselėti skirtuose konkursuose pelniusi gimnazistė prisipažino, kad lietuvininkų tarme kalbėti mokosi jau nuo šeštos klasės. Šiuo metu pažinti tarmės subtilybes ir plonybes padeda mokytoja Vaida Galinskienė. Galbūt nors vienam dalyvavusiam bendraamžės pomėgis sukėlė minčių, kad tai įdomu ir patiems norėtųsi pabandyti prabilti šia tarme.
Bibliotekininkė Inga Radavičiūtė pristatė pagrindines lietuvininkų tarmės (vakarų žemaičių) fonetikos ypatybes, leksiką, aptarė tarmės šaltinius ir literatūrą, skirtą susidomėjusiems senųjų šio krašto gyventojų šnekta. Vieno iš šaltinių – Šilutės Hugo Šojaus muziejaus išleistos kompaktinės plokštelės su dvarininko H. Šojaus užrašytų „Pasakų apie paukščius” įrašais lietuvininkų tarme – teko paklausyti mokiniams ir net palyginti su bendrine lietuvių kalba užrašytais tekstais.
Bibliotekoje vykusią valandą su lietuvininkų tarme užbaigė viktorina, kurios metu mokiniai atsakė į klausimus ką reiškia įvairūs šišioniškių žodžiai, spėliojo kokia jų kilmė. Tai, kad didžiąją dalį žodžių jaunuoliai žinojo, džiugina. Juk daugumai jaunimo tarmės neatrodo svarbios ir reikšmingos, kol neįsitikina, neišgirsta, neperskaito, neįsisąmonina. O juk tarmės suteikia gyvybę lietuvių kalbai, daro mus unikaliais, savitais. Tad jeigu tarmei gresia pavojus išnykti, kuo tada išsiskirti, kuo nustebinti, kuo pasigirti? Vienodumo pasaulyje ir taip netrūksta. Atsakymas vienas – kuo dažniau ir kuo plačiau apie tai kalbėti, diskutuoti su jaunąja karta, bandant suteikti tarmei naują alsavimą, naują vertę.
