Ramučiuose pristatyta paroda apie Ievą Simonaitytę
Ieva Simonaitytė yra rašiusi: „Aš ne iš tų, kurie mėgsta atverti savo širdį tarsi kiemo vartus, pro kuriuos įeina ir išeina kas tik nori…“
Šilutės F. Bajoraičio viešosios bibliotekos Ramučių filialo lankytojai nuo lapkričio vidurio iki gruodžio 6 dienos turi galimybę susipažinti su keliaujančia dokumentikos paroda „Ieva Simonaitytė. Raskime akimirką stabtelėti ties ja…“, skirta rašytojos 120-osioms gimimo metinėms paminėti. Parodą Ramučių bibliotekos jauniesiems lankytojams pristatė bibliotekininkė.
I. Simonaitytė (1897–1978) – Mažosios Lietuvos regiono atstovė, jautusi moralinę pareigą tapti gimtojo krašto metraštininke. Įdomios biografijos ir tvirto charakterio rašytoja įamžino Mažosios Lietuvos savitumą, istorinę šio krašto lemtį, užfiksavo senojo folkloro liekanas.I. Simonaitytė save išdidžiai vadino klaipėdiške, pabrėžė pamario ir pajūrio krašto savitumą, net tvirtino, kad apie kitų kraštų žmones negalinti rašyti, nes jų nesuprantanti.
Rašytoja gimė 1897 m. sausio 23 d. Vanaguose, Klaipėdos rajone. Augo be tėvo. Būdama penkerių metų susirgo kaulų tuberkulioze ir tapo raiša. Su motina keliavo uždarbiaudama. Ji nuo dešimties metų prižiūrėjo svetimus vaikus, mokyklos nelankė. Savarankiškai skaityti išmoko vartydama Bibliją. Vanagų kaimo pastoriaus rūpesčiu I. Simonaitytė išvyko gydytis į luošų vaikų prieglaudą Angerburge, kur išmoko skaityti vokiečių kalba. Pramokusi siuvėjos amato, ji įstengė pati pragyventi, keliaudama iš kaimo į kaimą net pelnė geros siuvėjos vardą.
1921 m. I. Simonaitytė persikėlė į Klaipėdą, baigė vakarinius mašinraščio ir stenografijos kursus. Dirbo Lietuvos konsulate, „Ryto“ spaustuvėje korektore, „Prūsų Lietuvių balso“ redakcijoje, vėliau – Seimelio raštinėje mašininke ir vertėja. Ten gyvendama įsitraukė į lietuvišką veiklą: dirbo Vanagų lietuvių jaunimo sambūryje „Eglė“, bendradarbiavo „Tilžės keleivyje“ ir kitoje Mažosios Lietuvos lietuviškoje spaudoje.
Parašė romanų „Aukštujų Šimonių likimas“ (1935), „Pavasarių audroj“ (1938), „Vilius Karalius“ (1939), „Be tėvo“ (1941), „Pikčiurnienė“ (1953), autobiografinę trilogiją „…O buvo taip“ (1960), „Ne ta pastogė“ (1962), „Nebaigta knyga“ (1965), apsakymų, apysakų ir kt. Už romaną „Aukštujų Šimonių likimas“ I. Simonaitytei paskirta Lietuvos valstybinė literatūros premija.
Nuo 1963 m. iki mirties (1978) rašytoja gyveno Vilniuje, palaidota Antakalnio kapinėse.
Renginio metu pristatytos Ramučių filialo fonde esančios I. Simonaitytės knygos bei Vytauto Rimavičiaus knygos apie rašytoją.
Raimonda Lomsargytė,
Šilutės F. Bajoraičio viešosios bibliotekos
Ramučių filialo bibliotekininkė
