Stefos Kuizinienės knygos sutiktuvėse – su meile apie meilę

Lapkričio 23-iosios pavakarę į Stefos Kuizinienės poezijos knygos „Jei myliu, Meilę dalinu“ pristatymą bibliotekoje rinkosi šilutiškiai, artimiausi šeimos nariai ir draugai. Muzikavo meno mokyklos birbynininkai ir kanklininkės. Vakarą vedė lituanistė Irena Arlauskienė.

Pasikalbėti apie poeziją
Pradėdama vakarą I. Arlauskienė kalbėjo: „Gera, kad turime vietą, kur galime susitikti ir pasikalbėti apie meną, poeziją, prozą, dailę ir kitą kūrybą. Malonu, kad bibliotekos darbuotojai rūpinasi suteikti mums progų pasiklausyti, pabūti su garsenybėmis, vietos kūrėjais, su žinomais ir naujais autoriais. Šis vakaras išskirtinis – pavadinkim jį kaimynų, šeimos narių ir mielų, neabejingų jautriai poezijai šilutiškių susitikimu“.

Pakvietė visus, kurie pilkais lapkričio vakarais išgyvena romantinį meilės, laimės, saulėtos vasaros ar susitikimo ilgesį, pasiklausyti eilėraščių ir pasiduoti minčių ir jausmų polėkiui: „Kyla mintys – baltas bokštas, / Neša sielą aitvarai. / Pakinkysiu vėjo žirgus / Šviesios mintys kils aukštai.

Jaukią aplinką padėjo kurti kanklininkės Morta, Greta, Meda ir Fausta (mokytoja Angelė Alšauskienė).

Apie knygą
Pristatydama knygą I. Arlauskienė papasakojo, kad ją išleido UAB „Baltic printing house“ spaustuvė. „Jos tiražas nedidelis, bet leidinys malonus, dailiai sumaketuotas, iliustruotas spalvotomis nuotraukomis. Eilėraščių tematika labai įvairi, artima kiekvienai šilutiškei, tai tarsi kasdienybės karoliukų vėrinys, vis kitaip nušviečiantis išgyventą įvykį, emociją. Ne visai tikslinga būtų priskirti knygą laisvalaikio skaitymams, nors pats eiliavimas labai artimas įprastinei klasikinei ketureilių tradicijai, bet mintys, kaip pastebėsime, klausydamiesi tekstų, nuneša gana toli, ir giliai“, – kalbėjo vakaro vedėja ir perskaitė eilėraštį „Suskilo širdis“.

Tęsdama vakarą, I. Arlauskienė patikino, kad tie, kas turėjo rankose kvietimą, jau žino kai ką iš Stefos gyvenimo. Papasakojo, kad sūnus padėjo išleisti nedidelę knygelę „Širdies kalba“ ir eiliuotas pasakaites „Vabaliukas Kirmėliukas“. „Net nevartę šių knygučių, vien iš pavadinimų ir paskirties numanome, kad autorės siela atvira mažųjų temų pasauliui, kuriame yra labai svarbi jautri žmogaus širdis, jos išgyvenimai. Ne politika, ne skaudžios sociumo problemos, o kasdieninio žmogaus gyvenimo patirtys, mintys, jausmai. Jei ne mudvi suvedusi biblioteka, tikriausiai būčiau ir nepažinojusi Stefos. Nepažinojusi ir nenustebusi, kad mūsų aplinkoje yra labai drąsių moterų, taip atvirai, bet poetiškai kalbančių apie meilę“, – atviravo vakaro vedėja ir pakvietė susikaupti šiai temai su kanklininkėmis. Primindama, kad kadaise moterys savo godas išgrodavo kanklėmis arba išdainuodavo.

Svarbiausia tema
Perskaičiusi eilutes „Meilužė aš, meilužė tau, / Kodėl tu šito nematai?“ vakaro vedėja prisipažino, kad eilutės privertė suklusti ir papasakojo, kad kiti tekstai padėjo suprasti, jog tai „ilgesio, išsipildymo laukimo, buvimo kartu gerumo tekstai: „Aš tavo meilės prikelta/ Atbėgu per grublėtus akmenis, / Priglausk mane / Ir būk šalia, / Aistroj mane sudegink“. Netrukus pridūrė, kad autorė labai įtaigiai skaito savo poeziją – tuo įsitikino, kai dalyvavo Katyčių bibliotekos organizuotoje „Poezijos rudens“ šventėje. Stefa skaitė savo eilėraščių, grojo mažieji birbynininkai Laurynas ir Audrius (mokytojas Žilvinas Alejūnas).

Stipri ir magiška laimės formulė

„Reikia taip savo laime tikėti, / Kad išplauktų nuskendę laivai“, – tai tarsi stipri ir magiška laimės formulė, kurią kadaise užrašė poetė Janina Degutytė ir kurią kartoja Stefa savo eilėraščiais“,  – savo mintimis apie poeziją dalinosi I. Arlauskienė ir prisipažino, kad iš pradžių šiek tiek nustebino knygos pavadinimas, o vėliau suprato, kodėl jis toks.

„Tik laimingas, mylintis žmogus, šiuo atveju, autorė, neturi užkulisių, paslapčių nuo mylimo žmogaus. Eilėraščiai skirti šeimai: vaikams, anūkams, bet „daugiausia jie skirti brangiausiam mano gyvenimo draugui. Jis pirmas kantriai išklausydavo mano eilėraščius, per daug nekritikuodavo, bet pamąstęs pasakydavo:  „Parašyk dar kitą“, – Stefą citavo vakaro vedėja.

„Eilėraščiuose daug skaidrumo, giedros, bet gyvenimo realybė dažnai būna kitokia. Ją    eilėraščio žmogus nusako pušies metafora: „Pušis rymojo, laukė, mojo / Ir paukščiui būdavo gūžta. / Ir nepajuto, kaip nuo vėjo / Sulinko stiebas lyg kupra“ („Pušis“). Subtiliausi jausmai atsiskleidžia ne tiesiogiai juos deklaravus, o gamtinės lyrikos tekstuose, – teigė I. Arlauskienė.

Įtaigiai ir nuoširdžiai, suteikdami daug džiaugsmo močiutei, eilėraščius skaitė anūkai Nojus ir Deivydas.

Kurti pradėjo dar mokykloje
„Kai pradėjau rašyti, savo eilėraščius parodžiau mokytojai. Gal devintoje klasėje.  Eilėraščiai buvo skelbti mokyklos sienlaikraštyje. Kai dirbu, užimtos tik mano rankos, o mintys laisvos, jos nukrypsta ir į  praeitį, ir į laukus, mišką, galvoju apie vaikus ir anūkus.  Tada ir pajuntu, kad atsirado kažkokia eilutė, einu ir ją užsirašau. Paskui susideda ir visas eilėraštis. Buvau prirašiusi pilną sąsiuvinį. Kai jis dingo, iš naujo reikėjo perrašyti. Jaunystėje labai mėgau skaityti „Nemuno“ žurnalą“, – mintimis dalijosi S. Kuizinienė. Eilėraščius skaitė ir pati autorė, ir gimnazistė Evelina.

Eilėraščių nuotaiką papildė mažieji birbynininkai.

Padėkos
Stefa dėkojo visiems namiškiams: anūkams už tai, kad skaito jos eilėraščius ir deklamuoja, vaikams už palaikymą, Aleksandrui už supratimą, palaikymą ir paskatinimą, o labiausiai pusbroliui Arūnui Kauliui, knygelės mecenatui, UAB „Lankstinys“ vadovui už finansinę paramą, už nuoširdų supratimą.

Kalbėję dukra ir sūnus pasidžiaugė mamos knyga, palinkėjo ir toliau rašyti, o Arūnas pajuokavo tik dabar supratęs, kodėl ant Stefos stalo sandėlyje mėtydavosi tiek daug prirašytų lapelių. Netrūko gėlių ir geros nuotaikos.

Vakaro dalyviai buvo pakviesti pasidalinti mintimis ir įspūdžiais prie kavos puodelio. Nors lapkritis – tamsus metas, tačiau norėjosi kalbėti apie meilę, šviesius dalykus, kurių nestokojame gyvenime.

Birutė Morkevičienė