Išnykę kaimai ir jų vietovardžiai Švėkšnos seniūnijoje
Kaimų griūtis tęsiasi per amžius: ligų epidemijos, žemės reformos, karai, tremtis, kolektyvizacija, melioracija, emigracija, socialinė atskirtis… Norim to ar ne, bet kaimo vietovardžiai dingsta, vienas išnykęs kaimas „užlipa“ ant kito kaimo.
Pažindami senų kaimų vietovardžius galime numanyti, kaip protėviai gyveno, ką matė, kaip suprato gamtą – kai kurių pavadinimų tikslumas tiesiog apstulbina apibūdinant aplinką. O jei dar turime galimybę stebėti kaip kito vietovardžiai ir asmenvardžiai amžių bėgyje, tai galima pažinti socialinės ir materialinės kultūros kaitą. Vienas iš patikimų vietovardžių tyrimo šaltiniu yra laikomos ir tiriamosios apylinkės gyventojai, jų pavardės.
Šilutės rajono savivaldybės Švėkšnos seniūnijoje XX amžiuje išnyko aštuoni kaimai: Daukšviečių, Gailaičių, Kekališkės, Mataičių, Pocių, Raudiškės, Šilų ir Uoksų kaimai.
2019 m. minint Vietovardžių metus Šilutės F. Bajoraičio viešosios bibliotekos Inkaklių filialo bibliotekininkė pradėjo rinkti, kaupti medžiagą apie minėtas išnykusias vietoves, o 2020 m. parengė bylą „XX amžiuje išnykę kaimai ir jų vietovardžiai Švėkšnos seniūnijoje“. Renkant medžiagą naudotasi išlikusiais rašytiniais šaltiniais: Švėkšnos dvaro inventoriais, Švėkšnos Romos katalikų bažnyčios metrikų knygomis iš interneto svetainės www.epaveldas.lt, Švėkšnos Romos katalikų bažnyčios parapijiečių surašymo sąrašų kopijomis iš asmeninių archyvų, Lietuvos gyventojų surašymo duomenimis, kraštotyrininko Petro Čeliausko išleistomis knygomis ir kt.
Dažniausiai vietovardžių pavadinimai kildinami iš asmenvardžių ir pagal vietovės apibūdinimą. Asmenvardinius vietovardžius turi Mataičių, Pocių, Raudiškės ir Kekališkės kaimai. Pagal vietovės apibūdinimą – Daukšviečių, Uoksų, Šilų kaimai. Gailaičių vietovardis gali būti tiek asmenvardinės kilmės, tiek apibūdinantis vietovę. Pirminiai kai kurių kaimų pavadinimai skiriasi nuo XX amžiuje surašytų pavadinimų. Pavyzdžiui, Daukšviečiai XVII a. vadinti vienaskaitos forma Daukšvitis, Raudiškė iš pradžių vadinta Raudžiai, Uoksai vadinti tarmybinę forma Ūksai, o Pocių kaimas iš pradžių turėjo pavadinimą Martinaičiai ir tik XVIII a. po maro epidemijos tapo Pociais.
Pagal išlikusius padavimus ir atliktus archeologinius tyrinėjimus nustatyta, kad kai kurios vietovės buvo apgyvendintos dar senais laikais, I tūkstantmetyje, tai – Mataičiai, Uoksai, Daukšviečiai. Tačiau pagrindiniu rašytiniu šaltiniu dokumentiškai patvirtinančiu, kad tokie kaimai egzistavo, yra 1644 m. Švėkšnos dvaro inventorius, kuriame minimi Daukšviečių, Gailaičių, Mataičių, Uoksų ir Pocių kaimai. Švėkšnos bažnyčios parapijos metrikų knygose aptinkame įrašus, kuriuose užfiksuoti Raudiškės (Raudžiai, 1657 m.) ir Kekališkės (1660 m.) vietovardžiai. Tai ir būtų pirminiai rašytiniai šaltiniai, kurie patvirtina XVII a. jau buvus šias vietoves. Iš visų išnykusių kaimų išsiskiria Šilų kaimas, kuris buvo įkurtas 1922 m. vykdant žemės reformą, dalijant bežemiams žemės rėžius.
Didžiausias kaimas iš aprašytų kaimų buvo Pocių kaimas. Čia įvairiais laikotarpiais buvo daugiausia sodybų, daugiausiai gyveno gyventojų, veikė pradinė mokykla. Apie Pocių kaimą pagal sodybų ir gyventojų gausumą spietėsi ir kiti kaimai: Gailaičiai, Mataičiai, Uoksai. Analizuojant gyventojų kreivę matyti, kad gyventojų labai sumažėja XVII amžiaus pradžioje, po 1709-1711 m. didžiosios maro epidemijos, vėliau XIX a. pradžioje ir XX a. pokaryje. Didesni pakilimai pastebimi 1768, 1831, 1867, 1900 m. parapijų surašymuose ir 1923 m. visuotinio gyventojų surašyme. Priklausomai kokio dydžio buvo ūkio valda, sodyboje galėjo gyventi nuo dviejų iki 20 gyventojų. Ilgą laiką netoliese ėjo siena su Prūsija, o po įvairių epidemijų, karų, badmečių kaimai dažnai ištuštėdavo, tai į tas vietoves, kad žemė nedirvonuotų, buvo kviečiami ne tik laisvieji Lietuvos gyventojai, bet ir aplinkinių kraštų gyventojai, iš Prūsijos. XIX a. vokiečiai ūkininkai į Lietuvos pasienį kėlėsi ieškodami geresnio gyvenimo, daugiau žemių. Čia vokiškumas buvo saugomas per liuteronų tikėjimą. Taip galėjo ir Šilų bei Kekeliškės kaimuose apsigyventi vokiečių kilmės gyventojų, ką rodo vokiškos pavardės surašymuose.
Lietuvos tarpukario spauda pateikia įdomius pasakojimus apie tuo laiku vykusius šiose vietovėse: archeologinių paminklų tyrinėjimus, žemės dalijimą, nelaimingus nutikimus, žmogžudystes, išprievartavimą, brakonieriavimą, gaisrus, šeimyninius santykius, visuomeninę veiklą.
Visų išnykusių kaimų nykimo istorija prasideda ir baigiasi vienodai. Nykimas prasideda pasikeitus politinei santvarkai – Rusijai okupavus Lietuvą ir joje kuriant tarybinę santvarką. Viskas prasideda 1940-1941 m.: pasienyje įsikuria raudonoji armija (Gailaičių k.), karo sumaištis, pokario baisumai – represijos, kolektyvizacija, žmonių persekiojimas, partizaninė kova… Visa tai palietė kiekvieną kaimą, vieną mažiau, kitą daugiau. Valdžios vykdytos represijos – trėmimai į Sibirą, politinių kalinių sušaudymai ir taip sumažino negausius minėtų kaimų gyventojus. O 1949-1950 m., visus kaimo gyventojus prievarta suvarius į kolūkius, tarp žmonių pasėjo tik dar didesnę baimę ir neviltį. Buvo atimta žemė, jos padargai, uždėta darbo prievolė, kuri nuolat vis buvo didinama. Daugiau ar mažiau apsipratus gyventojams su nauja tvarka, 1970 m. Daukšviečių kaime, o vėliau 1977-1981 m. ir kituose kaimuose pradėtas melioracijos vajus, ko pasekoje buvo iškeldinami visi kaimų gyventojai, nugriaunami seni jų trobesiai ir melioruojamos žemės, taip tarybiniuose ūkiuose sukuriant didžiulius lauko plotus pievų ir arimų. Paskutiniai likę gyventojai užfiksuoti 1986 m. Daukšviečių ir Raudiškės kaimuose, o 1989 m. gyventojų surašyme visi kaimai jau buvo tušti – nei gyventojų, nei sodybų.
Nors ir sunkūs laikai buvo, bet žmogus sugeba prisitaikyti prie esamų sąlygų ir išlikti. Išlikti oriu, siekiančiu mokslo, žinių, daryti gerus darbus ir kurti. Čia taip pat gyveno žmonės ir kūrė mažus stebuklus, garsino savo kraštą ir Lietuvą. Visi jie paminėti surinktoje medžiagoje.
Šiandien išnykusius kaimus mena 1989 m. Pocių kaimo kryžkelėje pastatytas atminimo akmuo Pocių, Mataičių, Uoksų, Gailaičių išnykusiems kaimams atminti ir 1991 m. šalia pastatytas atminimo stogastulpis, Gailaičių, Mataičių, Ūksų, Pocių kaimų gyventojams tremtiniams, politkaliniams, žuvusiems 1940-1948 m. atminti. Kai kur dar galime pamatyti pastatytus medinius kryžius buvusių sodybų vietoje (Mataičių k.). O pagrioviuose belikusios buvusių sodybų žymės – sulaukėjusios obelėlės, vaiskrūmiai, pamatiniai akmenys – taip pat mena buvus čia sodybas, kaimus…
Kai kas sako, išnyksta kaimai, nes juose nebelieka gyventojų, išnyksta giminė, nes išmiršta šeimos. Bet kol gyva sakytinė ir rašytinė žmonijos atmintis, tol ir gyvuos kaimai ir žmonės. Žmonių atmintis gyva mumyse. Ji pasakoja gimto kaimo istoriją, artimo žmogaus likimą, mena rūsčius ir dosnius laikus, kad mūsų ateities kartos suprastų ir mylėtų gimtą žemelę ir jos žmones, net jei belikę laukai ir pievos, o juose vėjo plakama obelėlė stovi…
Plačiau susipažinti su parengta kraštotyrine byla „XX amžiuje išnykę kaimai ir jų vietovardžiai Švėkšnos seniūnijoje“ galima Šilutės F. Bajoraičio viešosios bibliotekos Inkaklių filiale.
Daiva Milkerienė,
Šilutės F. Bajoraičio viešosios bibliotekos
Inkaklių filialo bibliotekininkė