Minint jubiliejinį vyskupo Motiejaus Valančiaus gimtadienį
2026-ieji Motiejaus Valančiaus metais vadinami neatsitiktinai. Šiai nuostabiai asmenybei sukanka 225 metai. Vargu, ar rasi lietuvį, kuris nežinotų M. Valančiaus, išblaivinusio Žemaičių vyskupystės gyventojus, privertusį išmokti skaityti ir rašyti paprastus valstiečius (nemokantys rašto jaunavedžiai negalėjo nei užsakų prašyti, tuo labiau tuoktis: verdiktas – išmok skaityti ir rašyti, o tada ateik). M. Valančiaus rūpesčiu steigiamos lietuviškos mokyklos greit nukonkuravo rusiškąsias, o laikotarpiu po sukilimo, carinei valdžiai uždraudus lietuvišką spaudą, mokyklas, netgi viešose vietose kalbėti gimtąja kalba, vyskupas rūpinosi lietuviškų knygų spauda Prūsų Lietuvoje, knygų platinimu, slaptų mokyklų vaikams tinklo plėtimu, naujų bažnyčių statymu, senų saugojimu. Visa tai vasario 26 dieną Šilutės F. Bajoraičio viešojoje bibliotekoje susirinkusiems dalyviams „Vėdryno“ literatai lyg kokią pamokėlę priminė skaidrėmis, klausantis Reginos Jokubaitytės kankliavimo. Taip papasakota apie gyvenimą ir veiklą, tačiau renginio dėmesys buvo sutelktas į M. Valančiaus literatūrinę kūrybą ir jo, kaip Žemaičių vyskupo, santykį su ano meto Lietuvos valstiečiais.
Lengviausia tai papasakoti atsivertus apysaką „Palangos Juzė“. Atidžiai skaitydami kūrinį, randame be galo daug išminties, juk nuoroda į tai pasakyta paties rašytojo knygos priešlapyje: „Tankiai su sermėga apsivilkusi vaikščioja pati išmintis“. Kokią išmintį akcentavo vakaro vedėja Nijolė Ivaščenko? Pirmiausia: puikiai pragyventi gali iš amato (dabar gal sakytume – iš verslo), jei kalbi ar rašai apie žmonių gyvenimą, kalbėk apie juos iš tiesų esančius. Nemėgo M. Valančius surūgusių ir dejuojančių valstiečių: gražus darbe, džiugus ir besiilsintis. O ilsėtis galima ir dainuojant, ir šokant, ir istorijas bei nutikimus pasakojant. Na, ir apie merginas: neužtenka joms būti gražioms, darbščioms, švarioms, tvarkingoms nuotakoms – svarbus ir išsilavinimas: Juzė nesirinko gražuolės Uršulės, bet vienuolyno mokykloje pasimokiusią Domicelę į žmonas išsiprašė. Tik prabėgomis išvardinta keletas vyskupo pastebėjimų žmonių bendravimo tema. „Palangos Juzė“ mąstančiam skaitytojui daug daugiau ką pasako, nes M. Valančius buvo lietuvių didaktinės literatūros pradininkas. Prisimenate jo „Knygelės vaikams“ apsakymėlius „Mikė melagėlis“, „Pruncė Paukštvanagis“? Labai būtų pravartu paskaityti (dabar) jo „Paaugusių žmonių knygelę“. Visų pirma nustebins 19 amžiaus lietuvių kalbos vaizdingumas, žodynas, sakinių ritmas ir iš kiekvienos eilutės sklindanti, nors niekuo neparyškinta, įtaiga būti geresniam, doresniam ir jautresniam savo artimui.
Dėkojame, kad paminėti Žemaičių vyskupo M. Valančiaus gimtadienį padėjo Šilutės dramos teatro aktorius Vygantas Paldauskas, Rietavo TAU literatų klubas „Šviesa“ (vad. Genovaitė Česnauskienė), parodęs įsimenamą vaizdelį „Keravuokem gimtuojė kalba“, o „Verdainės“ ansamblis (vad. R. Jokubaitytė) papildė „Palangos Juzės“ knygą nuotaikingu 14-uoju vakaru, kur visi galėjo kartu padainuoti, pašokti, pavakaroti M. Valančiaus Lietuvos kaime.
Irena Arlauskienė
