Atminimo popietė „Su Lietuva širdy gyvename“
2014 m. lapkričio 3 d., Vaida Nausėdaitė
1988 m. liepos 30 d., sukvietus pirmąjį tremtinių ir politinių kalinių suvažiavimą, buvo įkurtas Tremtinio klubas, kuris vėliau tapo Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga (LPKTS). 2014 m. minimas šios sąjungos 25-metis.
LPKTS valdyba savo sveikinime rašė: „Ne kiekviena organizacija sulaukia tokio gražaus jubiliejaus, kokį švenčia Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga, per ketvirtį amžiaus išsaugojusi, išpuoselėjusi, išgryninusi savo gyvavimo tikslus, siekius ir idėjas, sukūrusi tvirtas tradicijas, subūrusi likimo brolius ir seseris.”. Tad šia proga Šilutės F.Bajoraičio viešosios bibliotekos Kintų filiale surengta atminimo popietė, kurios metu buvo pristatyta F. Bajoraičio viešosios bibliotekos parengta kilnojamoji fotodumentikos paroda „Vilties ir tikėjimo keliu: Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Šilutės filialo dvidešimtpenkmetis. 1989–2014″ bei pagerbti šios sąjungos Kintų seniūnijos tremtiniai.
Renginys prasidėjo tylos minute, skirta atminti ir pagerbti ne tik Kintų seniūnijos, bet ir visos Lietuvos tremtinius, jau iškeliavusius amžinybėn. Popietėje dalyvavo ir mielai savo mintimis ir prisiminimais dalijosi Kintuose gyvenantys buvę tremtiniai Angelė Kaunienė, Stanislava Valaitienė, Zenonas Pivorius. Jie pasakojo apie tremtyje praleistus metus, patirtus vargus ir grįžimą namo, į tėvynę.
Vėliau istorikas Rubenas Bukavickas skaitė pranešimą apie tremties laikotarpį Kintų apylinkėse. Lyginant su visos Lietuvos tremties mastu, iš Kintų apylinkių buvo ištremta labai nedidelė dalis gyventojų. Apmaudu tik tai, kad didžiąją dalį tremiamų šeimų sudarė šio krašto senieji gyventojai – šišioniškiai. Susirinkusiems istorikas pateikė įdomių faktų apie to laikotarpio žmonių gyvenimą, tremties priežastis. Pasirodo, apie tai, kad bus išvežti gyventojai žinojo iš anksto, todėl spėdavo parduoti vertingesnius daiktus, perrašyti ar padalyti turtą. Būta atvejų, kai žmonės dar spėdavo surašyti skundą-protestą dėl ištrėmimo, deja, niekas į tai neatsižvelgdavo. Atvykus išvežti šeimų, visas jų turtas būdavo surašomas ir įvertintas, išvežamas ir parduodamas. Po tremties jie neberasdavo nieko, ką buvo užgyvenę, todėl dauguma negrįžo į buvusius namus, o kūrė gyvenimą svetur.
Renginyje dalyvavę Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Kintų seniūnijos nariai taip pat buvo ištremti iš kitų Lietuvos vietovių ir tik po tremties apsigyveno Kintuose. Kiekvienas jų išgyveno skirtingą tremties laikotarpį – vieniems buvo sunkiau, kitiems lengviau, tačiau visiems jiems buvo skaudu, nes nepakeliama našta tapo atskyrimas nuo namų, nuo savo šalies, nuo tėvynės. Meilė ir pagarba savo kraštui suteikė jiems stiprybės išgyventi ir sugrįžti.
