Kuzma Stanislovas

Dailininkas skulptorius.

Gimė 1947 m. gegužės 7 d. Panevėžyje.

Mirė 2012 m. rugpjūčio 14 d. Vilniuje.

Stanislovas Kuzma 1960–1963 m. mokėsi Vilniaus Mikalojaus Konstantino Čiurlionio meno mokykloje (dab. Nacionalinė M. K. Čiurlionio menų mokykla). 1973 m. baigė Lietuvos dailės institutą (dab. Vilniaus dailės akademija). 1972–1973 m. – M. K. Čiurlionio meno mokyklos dailės mokytojas. 1973–1976 m. dėstė piešimą Lietuvos dailės institute, 2000–2001 m. – skulptūrą Vilniaus dailės akademijoje; docentas (2001).

Bendradarbiavo su architektais Algimantu ir Vytautu Nasvyčiais, Algimantu Černiausku, Ričardu Krištapavičiumi, Mariumi Šaliamoru, Henriku Kęstučiu Šilgaliu ir kitais.

Sukūrė dekoratyvinių skulptūrų: Vilniuje – „Versmė“ ir „Mūzų šventė“ Lietuvos nacionaliniame dramos teatre (abi 1981); „Sutartinė“ prie viešbučio „Lietuva“ (1984); „Šaulys“  Saulės laikrodžio aikštėje Šiauliuose (1986);  „Krepšininkas“ Olimpijoje (Graikija, 1996), „Angelas“ Valkininkų ligoninės parke (2008).

Menininkas sukūrė Lietuvos didžiojo kunigaikščio Aleksandro paminklą Panevėžyje (2003), mažųjų formų skulptūrų „Šeima“ (1976), „Pasilenkusi moteris“ (1979), „Žemė“ (1983), „Debesis“  (1987); profesoriaus V. Sirvydžio (1980) Barboros Radvilaitės (2010) skulptūrinius portretus;  antkapinių paminklų; memorialą „Pieta“ Sausio 13-osios aukoms Antakalnio kapinėse (1995);  medalių.

1976–1980 m. gyvendamas Juknaičiuose (Šilutės r.) gyvenvietės pastatų interjerams bei parkui S. Kuzma sukūrė dekoratyvines skulptūras „Motinystė“, „Žirgas ir sakalas“, skulptūrinį ansamblį „Eglė, Žilvinas, jų vaikai“ (1976–1982). Atkūrė (1997) 1950 sunaikintas Vilniaus arkikatedros frontono skulptūras (šv. Elenos, šv. Stanislovo, šv. Kazimiero).

Meno darbų kraitį papildo sakraliniai kūriniai: „Prisikėlęs Kristus“ 1996, „Marija su mažuoju Kristumi“ (2003), kuriuos galima pamatyti Švč. Mergelės Marijos Kankinių Karalienės bažnyčioje Elektrėnuose; „Nukryžiuotasis“ (2005) – Švč. Mergelės Marijos Krikščionių Pagalbos bažnyčioje Nidoje. 2016 m. Vilniuje, Santarų klinikų kiemelyje, pastatyta S. Kuzmos sukurta (1989) skulptūrinė grupė „Lozoriau, kelkis“.

Kūrė iš akmens, medžio, metalo, dažnai derino kelias medžiagas, naudojo polichromiją. Kūriniams būdinga stilizuotos subtilios formos, ekspresyvūs, ištęstų proporcijų siluetai, glotnūs, preciziškai apdoroti paviršiai.

S. Kuzma nuo 1974 m. dalyvavo parodose Lietuvoje ir užsienyje (Rostoke, Zalcburge, Bonoje). Autorinė paroda surengta Vilniuje (1997).

Kūrinių turi Lietuvos nacionalinis dailės muziejus, Olimpinis sporto muziejus Lozanoje (Šveicarija), kiti užsienio šalių muziejai.

Skulptorius apdovanotas LSSR valstybine premija (1982), Lietuvos nacionaline premija (1996), Gedimino 3 laipsnio ordinu (1997).

Literatūra:

1.      Kuzma Stanislovas. Visuotinė lietuvių enciklopedija. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2007, t. 11,  psl. 349.

2.      Kuzma Stanislovas. Šilutės kraštas: enciklopedinis žodynas. Šilutė: Prūsija, 2000, p. 222–223.