Fotografijų paroda „Saulėlydžių tyla“ vienija akimirkas, kai diena ima sklaidytis, o šviesa persiduoda tylai. Nesvarbu, ar priešais jus jūros horizontas, rūko prarytas laukas, spinduliuose sustingusi valtis, ar miestą šukuojantys vėjai – kiekvienas kadras fiksuoja ribinę būseną, kurioje viskas trumpam sulėtėja ir įgauna naują pusiausvyrą.
Saulėlydžio šviesa čia ne vaidmuo, o veikėjas: ji glosto paviršius, ištrina ryškias spalvas, pabrėžia faktūras ir atskleidžia detales, kurių dienos šurmulys nepastebi. Tuo pat metu tyla daro savo: paukščių pulko brūkšnelis danguje, neramiai stūksantys akmenys ar atsikvepianti architektūra tampa nebyliu pasakojimu apie trapias sekundes tarp „dar“ ir „jau nebe“.
Čia nėra chronologijos ar geografijos – kadrai kalbasi tarpusavyje per šviesos toną, šešėlių ritmą ir paskutinį spindulį, kuris lyg įkvėpimas sujungia skirtingus kraštovaizdžius. Fotografuodamas sąmoningai atsisakiau dirbtinio apšvietimo bei ilgos ekspozicijos; rinkausi natūralų pulsą, kad kiekviena nuotrauka alsuotų ta pačia minute, kurioje gimė. Norisi, kad žiūrovas pajustų ne tik matomą vaizdą, bet ir ore tvyrančią temperatūrą, tolimą triukšmą, vos girdimą vėjo krypties pokytį.
Kviečiu jus neskubėti – pasivaikščioti šviesos ir tamsos sandūroje, pajusti ore tvyrančią pauzę ir leisti, kad tylūs vakarų tonai primintų: saulėlydis niekada nesikartoja, bet kiekvieną vakarą grįžta pranešti, jog kiekviena pabaiga talpina naujos pradžios sėklą.
Esu fotografas mėgėjas. Fotografija domiuosi jau seniai. Visada su savimi turiu fotoaparatą ir fiksuoju Pamario gamtą, jūrą, raudonus saulėlydžius… Ši fotografijų paroda – pirmoji ir, tikiuosi, ne paskutinė.
Antanas Andrijauskas
2025 m.
