„Prie gyvenimo starto linijos kartais pasitaiko užimti nepalankią padėtį. Bet vis tiek privalome tikėti savimi“ – Vilma Rudolf.

Ypatinga mergaitė, kuriai daktarai pranašavo ateitį neįgaliojo vežimėlyje, tačiau ryžtas, meilė bei šeimos palaikymas padėjo laimėti tris olimpinius aukso medalius ir tapti sporto ikona.

Vilma gimė anksčiau laiko ir nuolat sirgo. Būnant ketverių mergaitės koja ėmė deformuotis, nebegalėjo jos pajudinti. Gydytojo prognozės buvo labai liūdnos, jis teigė, jog mergaitė daugiau niekada nebevaikščios. Tačiau nei pati Vilma, nei jos mama vilties neprarado ir darė viską, kad mergaitė pasveiktų ir atsistotų ant kojų. Gydymo procesas buvo ilgas bei varginantis: gydytojai ligoninėje įtaisė jos koją į metalinius rėmelius, mergaitės šeimos nariai pakaitomis keturis kartus per dieną paeiliui masažuodavo jai koją, o mama palaikydavo sunkiausiomis akimirkomis, kai iš skausmo pravirkdavo ar jausdavosi labai vieniša.

Po kurio laiko metaliniai rėmai buvo pakeisti į ortopedinius batus. Po dviejų metų Vilma nusiėmė juos ir žengė kelis žingsnius basa. Artimieji džiaugėsi, kad pastangos davė rezultatą ir braukė džiaugsmo ašaras.

Išgijusi Vilma pradėjo žaisti mokyklos krepšinio komandoje. Buvo aukšta ir sportiška, tai pastebėjęs lengvosios atletikos treneris pakvietė į savo komandą ir užrašė dalyvauti svarbiose varžybose.

Pasitikėjimas savimi ir entuziazmas Vilmai veržėsi per kraštus, tačiau be papildomo pasiruošimo pralaimėtos kelios varžybos privertė suprasti, kad treniruotės yra būtinos norint pasiekti pergalę. Būdama šešiolikos Vilma laimėjo bronzos medalį Melburno olimpinėse žaidynėse!

Laimėtas bronzos medalis džiugino, tačiau Vilma visada svajojo laimėti aukso medalį. Pasiekti tikslą buvo nelengva, teko ne tik sunkiai dirbti, bet ir pirmą kartą suprasti, ką reiškia “rasinė neapykanta”. Žmogus, turėjęs nuvežti varžybų dalyves į stadioną, atsisakė vežti juodaodžius. Tenka paminėti, kad Vilma gimė laike, kai tik baltaodžiai žmonės turėjo visas privilegijas ir galėjo jomis džiaugtis. Šis nemalonus incidentas nesumenkino merginos ryžto ir, radusi išeitį, ji į varžybas nuvyko, laimėjo jas ir dar pagerino pasaulio rekordą, tačiau atmintyje įstrigęs vyro poelgis paskatino Vilmą prisidėti prie kovos su diskriminacija.

1960 metai buvo ypatingi Vilmos gyvenime. Nuaidėjus starto šūviui, Vilma šoko į priekį ir tiesiog skrido. Laimėjo tris aukso medalius. Joks kitas Amerikos sportininkas nebuvo laimėjęs tiek daug. Vilmos pavardė pateko į pirmuosius laikraščių puslapius visoje planetoje. Radijas ir televizija skleidė žinią pasauliui apie “juodąją gazelę” – greičiausią moterį pasaulyje.