LapynasLapelisLapeliukasLapukasLapukasLapukas

Biblioteka – ne tik knygos!

Šilutės bibliotekos logo baltas

Šilutės rajono savivaldybės tarybos 1995-06-29 d. sprendimu Nr. 37 Šilutės rajono savivaldybės bibliotekai minint įkūrimo 50-metį suteiktas Mažosios Lietuvos poeto, publicisto ir visuomenės veikėjo Fridricho Bajoraičio (Paukštelio-Balandėlio) vardas.

LIETUVYBĖS PUOSELĖTOJAS

F. Bajoraitis gimė 1883 m. gruodžio 9 d. Medukalnių kaime, ūkininkų šeimoje. Jo tėvai, Fridrichas Bajoras ir Vilhelmina Raudžiūtė. Tėvas buvo kilęs iš Patilžių ir tarnavęs Tilžės dragūnų pulke. Fridricho vardas jam suteiktas tėvo garbei. Medukalniuose lankė pradžios mokyklą.

Netrukus jo tėvai persikėlė į lietuvininkų Balandžių kaimą. Čia Bajoraičių šeima dar susilaukė dukrų Emilijos, Lidijos, sūnų Endriaus, Viliaus.

Šeimos galva laikėsi griežtų socialdemokratinių pažiūrų ir jų nekaitaliojo. Įsikarščiavęs turtinguosius bei pusdvarininkius apšaukdavo žmonių tarnais. Šeimoje buvo kalbama lietuviškai. Sulaukęs septynerių Fridrichas pradėjo lankyti tame pačiame kaime įsikūrusią liaudies mokyklą, kurioje pagal to meto politiką buvo dėstoma vokiečių kalba.

Fridrichas nuo jaunų dienų jautėsi esąs lietuvis ir nebijojo to parodyti. Lemiamą įtaką jo pažiūroms formuotis turėjo Jurgio Zauerveino eilėraštis „Lietuvninkais mes esam gimę“: išmoko jį atmintinai, o kitą dieną užrašė ant klasės lentos. Tuo metu tai buvo labai drąsus žingsnis. 1889–1897 metais Fridrichas Bajoraitis lankė Balandžių pradinę mokyklą. Mokyklą baigė būdamas 14 metų amžiaus, tačiau dar vienerius metus jis lankė Lenkviečių evangelikų kunigo Tylo pamokas, kuriose jaunuoliai buvo ruošiami konfirmacijai.

1898 m. penkiolikmetis Fridrichas baigė liaudies mokyklą ir, gavęs tėvų pritarimą, pasirinko pedagogo profesiją, kuri tuomet buvo labai gerbiama. Mokslus tęsė Karalienės mokytojų seminarijoje Klaipėdoje, tačiau prieš įstodamas ten, jis 1899–1901 m. lankė paruošiamuosius kursus Karaliaučiaus preparandijoje. Mokslai jam puikiai sekėsi, deja,  preparandijoje atsitiko nelaimė: smarkai sušilusį per gimnastikos pamoką jį pertraukė šaltas vėjas. Taip prasidėjo sunki liga – džiova, su kuria Paukštelis turėjo kovoti visą likusį gyvenimą.

Mokytojų seminarijoje F. Bajoraitis perskaitė daug knygų, tarp jų ir lietuviškų. Čia jis pradėjo rašyti eilėraščius. Nuo jaunų dienų užsibrėžta nuostata ginti lietuvių kalbą ir tradicijas dar labiau sustiprėjo ir tapo jo, kaip mokytojo, tikslu. Lietuvininkus, nedrįstančius priešintis germanizacijai, F. Bajoraitis vadino nesusipratėliais. 1904 m. jis baigė mokytojų seminariją. Vienintelis iš šios laidos absolventų diplomą gavo su pagyrimu.

FRIDRICHAS BAJORAITIS – PAUKŠTELIS

MOKYTOJAS

Pirmoji F. Bajoraičio darbo vieta buvo Paleičių liaudies mokykloje, Šilokarčemos (dab. Šilutės) apskrityje.

Šiose apylinkėse gyveno daug lietuvių, o ano meto Prūsijos valdžia reikalavo vaikus mokyti tik vokiečių kalba.

Mokykla veikė nuo 1856 m. ir buvo įkurdinta ne tipiniame raudonų plytų name, o erdviame mediniame pastate. Šią mokyklą lankė apie 70 Paleičių ir aplinkinių sodžių vaikų. Ir nors daugumą apylinkės gyventojų sudarė lietuvininkai, nemaža jų dalis, paveikti germanizacijos, jau skelbėsi vokiečiais.

F. Bajoraitis ir toliau liko ištikimas savo įsitikinimams, todėl, be mokymo plane nurodytų dalykų, vaikus ėmėsi mokyti ir lietuvių kalbos. Tai buvo negirdėtas dalykas, joks kitas mokytojas nebūtų išdrįsęs pasipriešinti 1873 m. liepos 24 d. Prūsijos vyriausiojo prezidiumo įstatymui, nurodžiusiam vaikus mokyti tik valstybine vokiečių kalba.

1905 m. F. Bajoraitis įkūrė „Prūsų lietuvių jaunimo susirašinėjimo ratelį“, o vėliau (1906) ir pirmąją Mažosios Lietuvos kilnojamąją biblioteką – „Lietuvių keliaujantį arba lekiantį knygyną“. Abi šios organizacijos stipriai prisidėjo prie lietuvybės išsaugojimo. Fridrichas nepasitenkino nei mokytojavimu, nei poetine kūryba. Jis norėjo ir tiesiogiai veikti žmonių širdis, kelti jų patriotinius jausmus. Komplektavo Mažosios ir Didžiosios Lietuvos bei lietuvių išeivių literatūrą, publikavo bibliotekos įsigytų leidinių bibliografinius sąrašus.

Paleičiai stovėjo arti Leitės ir Rusnės upių, žemoje, drėgnoje vietoje. Drėgmė kenkė Fridricho sveikatai. Tad jo prašymu valdžia 1906 m. perkėlė jį į Rukus, prie Pagėgių.

Paūmėjus ligai Fridrichas buvo išleistas gydytis. 1907 m. jis išvyko į Gerbersdorfo džiovininkų ligoninę Silezijoje (pietvakarių Lenkija).

Į tėviškę F. Bajoraitis grįžo kiek pasitaisęs, tačiau palaipsniui jo jėgos seko, mokytojauti nebegalėjo ir pasiprašė į pensiją. Valdžia jam paskyrė 30 markių pašalpą (maždaug pusę mėnesinės mokytojo algos).

Sugrįžęs į tėviškę Fridrichas ir toliau tvarkė keliaujančios bibliotekos reikalus, rašė eilėraščius, lietuvybę ginančius straipsnius. Po savo kūriniais pasirašinėdavo Paukštelio arba Balandėlio slapyvardžiais. F. Bajoraitis bendravo su kitais to meto intelektualais – Vydūnu, Zauniais, Adomu Braku, Jonu Vanagaičiu.

Rašydamas straipsnius „Naujajai lietuviškai ceitungai“ jis susipažino ir artimai susidraugavo su laikraščio redaktoriumi Mikeliu Kiošiu. Vydūno idėjos turėjo įtakos F. Bajoraičio nuostatoms formuotis. Tai atsispindėjo jo kūryboje – nutautinimo politikos smerkimas, patriotizmo išreiškimas, lietuvių kūrybos vertingumo, kaip tautinės savimonės ir savigarbos pagrindo, pabrėžimas. Juos siejo ir artima bičiulystė.

Šį pasaulį F. Bajoraitis paliko 1909 m. kovo 16 d., būdamas 25 metų. Vydūno rūpesčiu 1932 m. išleistas pomirtinis eilėraščių rinkinys „Gyvumo žodžiai“. 1986 m. „Vagos“ leidykla išleido Mažosios Lietuvos lietuvių poezijos antologiją „Kaip ąžuols drūts prie Nemunėlio“, kurioje publikuojami ir 45 F. Bajoraičio eilėraščiai.

Nors šis Mažosios Lietuvos kultūros veikėjas gyveno neilgai, bet  suvaidino svarbų vaidmenį kaip švietėjas, poetas ir ypač kaip patriotas. Iš viso F. Bajoraitis paskelbė apie 20 straipsnių, jo poezija turėjo įtakos daugeliui Mažosios Lietuvos rašytojų: Mikeliui Hofmanui, Gustavui Juozupaičiui, Ievai Simonaitytei.

F. Bajoraitis palaidotas Balandžiuose (buv. Ragainės apskritis, dab. Kaliningrado srities šiaurinė dalis, Nemano rajonas, Rusija).

FRIDRICHO BAJORAIČIO KŪRYBA

Lietuviški žodžiai

Negriauti, nebriauti,
nešaukti, nepliaukšti,
krutėti, judėti
ir arti, akėti ir sėti,
ir laukti,
budėti, stebėti,
regėti, tikėti,
kantrumo turėti,
kentėti, tylėti,
mylėti!

1907.VIII.8


Visur lietuviškai

Visur vis lietuviškai
norime kalbėti,
ką mylėjo mūs tėvai,
norim ir mylėti.
Visur vis lietuviškai
tautą užvaduosim,
ką saugojo mūs tėvai,
tą ir mes saugosim.
Visur vis lietuviškai!
Kraujo nemaišysim,
kaip tėvai taip ir vaikai
gryną išlaikysim.

Visur vis lietuviškai
kaip tėvai manykim:
taip giliai, skaidriai, laisvai,
to nepragaišykim.
Visur vis lietuviškai!
Mes – mes nepržūsim!
Ginsimės kaip kart tėvai:
Buvom! Esam! Būsim!

1905


Ant kalno buvus

Buvom ant Birutės kalno.
Matėm jūras. Jos bangavo.
Kalno pušys ošė – ošė.

Ką pasako jūrų bangos?
Ką Birutės pušys ošia?
Vis tą patį, ką senovėj:

Bus, kas bus, kaip tat nulemta!
Šiandien esame – banguojam.
Esame, todėl putuojam!
Esame, tai ošti reikia!
Būdami visi ir veikia!

1905



ŠILUTĖS BIBLIOTEKA TĘSIA FRIDRICHO BAJORAIČIO VEIKLĄ

Po F. Bajoraičio mirties keliaujančiojo knygyno reikalais rūpinosi Jurgis Rupkalvis, kuris organizacinį knygyno centrą vėliau perkėlė į Šilutę. Keliaujantis knygynas buvo viešosios bibliotekos, kuri Šilutėje įkurta 1945 m. rugpjūčio 1 d., užuomazga.

Biblioteka tęsia F. Bajoraičio veiklą, skleisdama lietuvišką žodį. 1995 m., minint bibliotekos įkūrimo 50-metį, ji pavadinta F. Bajoraičio vardu.bajorai

BAJORŲ ŠEIMA KLAIPĖDOJE

Lidija Bajoraitė (1890–1990)

Vilhelmina Bajorienė (1860–1940)

Endrius Bajoras (1896–1956)

Vilius Bajoras (1899–1979)

SESUO LIDIJA BAJORAITĖ
Sesuo

Gimė 1890 m. lapkričio 26 d. Balandžiuose, Ragainės aps. (Mažosios Lietuvos šiaurinė dalis, kuri ribojosi su Tilže; dab. Kaliningrado sritis, Rusija).

Lidija Bajoraitė – Mažosios Lietuvos kultūros veikėja, tautosakos pateikėja. Su broliu Fridrichu bei seserimi Emilija dalyvaudavo Lietuvių keliaujančio knygyno, Vydūno giedotojų veikloje, lankydavosi jo šeimoje.

Apie 1911 m. L. Bajoraitė persikėlė gyventi į Klaipėdą. Organizavo Lietuvių dainų ir scenos mėgėjų draugiją, dirbo laikraščio „Prūsų lietuvių balsas“ redakcijoje, „Aukuro“ draugijos knygyne, lietuvių pirklių draugijoje, Klaipėdos uosto direkcijoje. Kai Vokietija 1939 m. okupavo Klaipėdos kraštą, persikėlė į Kauną. 1944 m. pasitraukė į Vokietiją. Po karo grįžusi į Klaipėdą tikėjosi atgauti tėvų namus, bet sovietinės valdžios buvo ištremta į Krasnojarsko kraštą Sibire. Ten praleido aštuonerius metus. Grįžusi iki pat mirties gyveno su broliu Endriumi. Šį pasaulį L. Bajoraitė paliko 1990 m. liepos 16 d. Kaune.

BROLIS VILIUS BAJORAS

vilius

Gimė Vilius Bajoras 1899 m. vasario 23 d. Balandžiuose, Ragainės aps. Baigė Balandžių pradinę mokyklą, o vėliau – Klaipėdos mokytojų seminariją, buvo paskirtas mokytoju į Būdviečius, Ragainės aps. Ten dirbo neilgai, nes jį traukė grįžti į Klaipėdą, kur buvo jo draugai ir artimieji.

Dar besimokydamas Klaipėdos mokytojų seminarijoje 1919 m. Vilius pradėjo vadovauti Adomo Brako įsteigtos „Aidos“ draugijos chorui. Tiesa, iš pradžių tą chorą sudarė Brakų, Saugų, Kungių ir Bajorų šeimos.

Viliui pradėjus dirbti Šilutėje vokiečių gimnazijos lietuvių kalbos mokytoju , chorui „Aida“ kurį laiką dirigavo Mikas Šlaža.

1921 m. rudenį, rugsėjo 19 d., J. Janušaičio ir kitų veikėjų pastangomis Šilutėje buvo organizuojamas „Dainos“ choras. Vadovauti pakviečiamas V. Bajoras. Pirmasis choro pasirodymas įvyko 1922 m. sausio 8 d. Verdainėje (Šilutė).

Dirbdamas Šilutėje Vilius turėjo nemažai rūpesčių, nes kaip tik buvo statoma nauja gimnazija, kurios direktoriumi jis buvo iki 1939 m. Atplėšus Hitleriui Klaipėdos kraštą nuo Lietuvos, gimnazija buvo perkelta į Žemaičių Naumiestį.

Vėliau V. Bajoras vokiečių kalbą dėstė Vytauto Didžiojo universitete (Kaunas). Jis išleido du vokiečių kalbos vadovėlius, skirtus Lietuvos mokykloms. Harmonizavo lietuvių liaudies dainas. 1926 m. kartu su E. Grosu parengė dainų ir žaidimų rinkinį „Dainos“.

Po Antrojo pasaulinio karo mokytojavo Mellėje (Vokietija), kur 1979 m. rūgpjūčio 23 d. mirė.

SESUO EMILIJA BAJORAITĖ

Gimė 1888 m. Balandžiuose. Brolių švelniai buvo vadinama Mylute. Emilija lankė šeimininkių kursus Tilžėje (dab. Kaliningrado sritis, Rusija). Daug dėmesio skyrė vegetariškiems valgiams. Brolis Fridrichas ją supažindino su Vydūnu, kuris vadovavo chorui bei jai pasiūlė dainuoti.

Tilžėje E. Bajoraitė susipažino su iš Paryžiaus grįžusiu jaunu dailininku – brolio Fridricho draugu Adomu Braku. Po kurio laiko su juo susižadėjo, bet sužadėtuvės nutrūko, nes Emilija, kaip ir brolis, susirgo džiova. E. Bajoraitė mirė 1915 m. kovo 18 d. Klaipėdoje.

BROLIS ENDRIUS BAJORAS

endrius

Endrius Bajoras gimė 1896 m. vasario 28 d. Balandžiuose, Ragainės aps. Ten lankė liaudies mokyklą. 1910 m. atvyko į Klaipėdą, kur sėkmingai išlaikęs egzaminus įstojo į Klaipėdos mokytojų seminariją. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, 1914 m., Endrius mobilizuojamas į kariuomenę.  Tarnavo šaulių būryje, dalyvavo Rytų ir Vakarų frontuose. 1918 m., karo pabaigoje, buvo sužeistas ir ilgai gydėsi karinėje ligoninėje.  Demobilizuotas grįžo į Klaipėdą ir čia kartu su jauniausiuoju broliu Viliumi baigė mokytojų seminariją.

Dirbti E. Bajoras buvo paskirtas į Ragainės gimnaziją, labai gerą vietą tuo metu. Tačiau vietinė valdžia įžiūrėjo, kad jis yra susipratęs lietuvininkas, todėl buvo perkeltas į Pagėgių apskrityje esančią kaimo mokyklą.

Vėliau persikėlė į Klaipėdą ir dirbo vokiečių pradinėje mokykloje. 1922 m. Klaipėdoje įsikūrus lietuviškai gimnazijai, Endrius tapo lietuviškos pradinės mokyklos vedėju. Dalyvavo 1923 m. sukilime, prijungiant prie Lietuvos Klaipėdos kraštą. Dirbo pašto tarnybos Klaipėdos cenzoriumi. 1926 m. pradėjo vadovauti Rėzos pradinei mokyklai ir čia dirbo iki 1939 m.

1932 – 1936 m. E. Bajoras buvo ne tik L. Rėzos, bet ir K. Donelaičio pradinės  mokyklos rektoriumi, vokiečių kalbą dar dėstė amatų ir žydų mokyklose. Rūpinosi moksleivių sportine ir menine veikla, buvo aktyvus scenos mėgėjų draugijos „Aida“ narys.

1939 m. bėgdamas nuo nacių apsigyveno Kaune. 1944 m. evakavosi į Vokietiją. 1948 m., grįžęs į Klaipėdą, kartu su seserimi Lidija buvo ištremtas į Krasnojarsko kraštą Sibire. Ten išbuvęs aštuonerius metus grįžo į Kauną, kur 1965 m. balandžio 17 d. mirė.

INFORMACINIAI ŠALTINIAI
  • Mažosios Lietuvos enciklopedija. Vilnius, 2000, t. 1, p. 113–114.
  • Fridrichas Bajoraitis. Gyvumo žodžiai. Vilnius, 2008.
  • Fotografijos – Bernardo Aleknavičiaus. Iš Šilutės F. Bajoraičio viešosios bibliotekos archyvo.
  • Bernardas Aleknavičius. Gyvenimas prisiminimuose : [apie brolių lietuvininkų Bajoraičių gyvenimą]. Iliustr. // Lietuvos žvejys, 1980, gruodžio 13 d.
  • Domas Kaunas. Brolis : [apie F. Bajoraičio ir jo šeimos gyvenimą pasakoja sesuo Lidija Bajoraitė]. Iliustr. // Literatūra ir menas, 1983, gruodžio 24.


Skip to content