Paroda „Senosios kaimo kapinaitės”
2012 m. liepos 3 d., Daiva Milkerienė
Šilutės F. Bajoraičio viešosios bibliotekos Inkaklių filialas parengė ir pristatė Inkaklių kaimo bendruomenei kaimo ikonografinę parodą „Senosios kaimo kapinaitės”. Parodos atidarymas vyko Inkaklių kaimo šventės metu, liepos 1 dieną.
Parodoje eksponuojamos XX amžiaus 8-9 dešimtmečio bei 2011 metais darytos fotografijos, kurios aiškiai atspindi sparčiai nykstantį mūsų kultūros paveldą, pateikiama kapinaičių istorija.
Kaimo kapinių atsiradimas dažniausiai siejamas su kaimo atsiradimu. Istoriniuose dokumentuose kaimų kapinės minimos jau 17 a. pradžioje. Jas turėdavo beveik kiekvienas kaimas arba keli kaimai netoli vienas kito. Kapinės buvo įrengiamos ant kalvelių, tarp dirbamų laukų, kai kada greta senųjų kapinynų ar miškuose. Į jas specialiai nutiesdavo keliuką.
Lietuviai labiau mėgo medį ir statė medinius paminklus. Dažniausiai statydavo ąžuolinius, nes ąžuoliniai atminimo ženklai paprastai stovi tiek, kiek gyvena dvi kartos. Vėliau įsigalėjo geležinių kaltinių kryžių, betoninių antkapių ir paminklų statymas.
Per kelis šimtmečius buvo susiklosčiusi aiški tradicijų ir apeigų sistema pagerbti mirusiuosius: laidojimo apeigos, kapinių tvarkymas… Šeimose vaikai nuo mažens buvo mokomi pagarbiai elgtis kapinėse. Gyvavo aiški draudimų sistema – iš kapinių nevalia nieko imti, nevalia triukšmauti, šiukšlinti. Kapinės nuo seno buvo prižiūrimos ir puošiamos gėlėmis. Senelių kapus paprastai prižiūrėdavo vaikai ir anūkai arba tie, kas juos pažinojo, su jais bendravo. Kapinių aptvėrimas ir jų sutvarkymas buvo bendras viso kaimo reikalas, todėl šiuos darbus atlikdavo visas kaimas – darydavo talkas, rinkdavo lėšas.
Prieš pusę amžiaus ir daugiau lietuviai ypatingo dėmesio kapinėms neskyrė. Galbūt lėmė tai, kad žmonės gyveno čia pat, šalia kapelių, buvo labai artimai susiję su gimtaisiais namais. Vėliau, prasidėjus kolektyvizacijai, vis daugiau žmonių atitrūko nuo tėviškės, pasitraukė į miestus. Gimtųjų vietų ir artimųjų kapų lankymas tapo papročiu, rodančiu, kad žmonės nenutraukė ryšių su artimaisiais ir gimtine.
Šiandien Švėkšnos seniūnijos teritorija apima tiek buvusios Didžiosios Lietuvos, tiek Prūsijos žemes. Todėl čia yra kelių tikėjimo kapinaičių: katalikų krikščionių, evangelikų liuteronų, žydų.
Anksčiau beveik kiekvienas kaimas turėjo savo kapinaites. Šiandien jų Švėkšnos seniūnijoje žinomos išlikusios tik 24. Šioje parodoje pristatomos šešios iš jų.
Kaip žmogus, taip ir kiekvienos kaimo kapinaitės turi savo likimą. Norintiems susipažinti su parodą kviečiame apsilankyti Inkaklių filiale. Paroda veiks iki liepos 9 d.
