Vydūno gyvenimo ir filosofijos pėdomis
2013 m. kovo 21 d., Virginija Veiverienė
Šilutės F. Bajoraičio viešojoje bibliotekoje kartu su Šilutės Vydūno gimnazijos moksleiviais paminėtos vienos iškiliausių mūsų krašto asmenybių – mąstytojo, švietėjo, pedagogo, rašytojo – Vilhelmo Storostos-Vydūno 145-osios gimimo metinės. Vydūno asmenybę, jo kultūrinę ir visuomeninę veiklą, gyvenimo filosofiją išsamiai, vaizdingai ir įdomiai gimnazistams pristatė Kintų Vydūno kultūros centro direktorė Rita Tarvydienė.
Primindama filosofo biografijos faktus, pranešėja pasakojo, kad Vydūnas gimė 1868 m. kovo 22 d. Jonaičiuose, giliai tikinčių krikščionių evangelikų šeimoje. Tėvai norėjo, kad jų antrasis vaikas – Vilhelmas užaugęs būtų kunigu, bet vėliau neprieštaravo jo pasirinktam pedagogo keliui. Mažasis Vilius, kad ir nestiprios sveikatos, buvo karštuolis ir ūmaus būdo vaikas, nerimstantis, linkęs vadovauti, liepiamas ką daryti, dar pamąstydavo, ar tai būtina, ir tik tuomet darydavo, bet kartu buvo jautrus ir švelnus. Kiek daugiau nei vienerių metų su šeima išvykęs į Naujakiemį (dabar Kaliningrado sritis), dvidešimtmetis V. Storosta grįžo į Pamarį 1888 m., jau kaip Ragainės mokytojų seminarijos absolventas ir Kintų bažnytkaimio triklasės mokyklos mokytojas. R. Tarvydienė pamąstymui ar netgi tolimesniems Vydūno biografijos tyrinėjimams paviešino mintį, kad galbūt tuo metu nepagydoma džiova sergantis jaunasis mokytojas ne be kieno nors pagalbos buvo įdarbintas Kintuose. Jo tėvas Anskis Storosta buvo ne tik kunigas, misijų reikalais keliavęs po visą Prūsų Lietuvą, bet ir mokytojas, todėl galėjo būti pažįstamas su tuometinės Kintų parapijos pradžios mokyklos vedėju Albertu Fiulhazė, o ir Vydūno mama Marija Ašmonaitė buvo kilusi iš netolimo Lankupių kaimo. Prie Kuršių marių ir smėlingo pušyno įsikūrusio Kintų bažnytkaimio aplinka buvo ne tik palanki sveikatai, bet ir formavo jaunąjį V. Storostą kaip kūrėją ir mąstytoją. Silpnai sveikatai stiprinti jis pritaikė tam laikotarpiui naują, vegetarišką gyvenimo būdą ir jogos pratimus, pagerėjusi savijauta suteikė papildomo impulso kūrybai ir veiklai.
Vydūnas, norėdamas užaugti didelis, iš mažens rūpinosi savo kūnu, daug sportavo, tačiau jam nebuvo lemta tapti aukštaūgiu ir stipruoliu. Daugeliui buvo naujiena išgirsti, kad 162 cm. ūgio Vydūnas svėrė ne daugiau 40 kg. Apie jo stiprybę liudija mums paliktos mintys ir tiesos filosofiniuose veikaluose, išminties pilnatvė scenos meno kūriniuose, tautiečių labui vykdyta kultūrinė ir kūrybinė veikla.
R. Tarvydienė paminėjo, jog šiuolaikinis jaunimas vis aktyviau domisi savo laikmetį pranokusio Vydūno idėjomis, siekia priprasti prie jo ir suprasti jį.
Kintų Vydūno kultūros centro direktorės pasakojimą papildė Vydūno krikšto dukros, tada trylikametės mergaitės, šiaulietės Gražbylės Venclauskaitės prisiminimai apie mąstytojo apsilankymus jų namuose, užfiksuoti 2008 m. vaizdo juostoje „Prisiminimai ir pamąstymai apie Vydūną” (filmą sukūrė RX kūrybinė grupė Gin-Dia).
Atidžiai ir dėmesingai gimnazistai klausėsi šių pasakojimų, tikėtina, palikusių pėdsakus jų širdyse. Kaip ir praeityje, taip ir šiandien visuomenei reikalingos asmenybės, kurios savo mintimis ir darbais būtų šviesuliais ne tik sau, bet ir kitiems. Bibliotekoje surengta jaunųjų šilutiškių pažintis su Vydūnu – vienas iš pavyzdžių, kad galima pasirinkti kitokį gyvenimo kelią – prasmingą, šviesų, įkvepiantį.
