Tautiečių pėdsakai tolimojoje Australijoje: žmonės ir kultūros vertybės

img 46602013 m. lapkričio 18 d., Virginija Veiverienė

Gausų būrį šilutiškių į Šilutės Fridricho Bajoraičio viešąją biblioteką sukvietė įvykęs susitikimas su penketą dešimtmečių mažiausiame pasaulio žemyne – Australijoje – gyvenusiu kultūrininku Vytautu Juška. Svečio viešnagės Pamaryje tikslas buvo pristatyti dar pavasarį viešajai bibliotekai padovanotus 1970–1973 m. Sidnėjuje tautiečių išleistus spaudinius – „Poezijos ir prozos lakštus“.

Tačiau susitikimo tema gerokai išsiplėtė. Vakaro dalyviams V. Juška pateikė vertingos informacijos ir įdomių faktų iš Australijos istorijos, pirmųjų ir pokario lietuvių emigracijos į šį žemyną, palietė faktorius, įtakojusius tautiečių gyvenimo ir veiklos aplinką svetimoje šalyje. Buvusiam ilgamečiam Australijos lietuvių bendruomenės pirmininkui V. Juškai svarbu buvo pristatyti ir tautiečių bendruomenės veiklą, neslepiant joje vyravusių politinių nesutarimų, netgi aštrių kivirčų.
Pasak V. Juškos, pirmosios senbuvių aborigenų gentys Australijos žemyne apsigyveno bent prieš 50 tūkst. metų. Deja, nėra išlikusių jų statinių ar paminklų. Nėra ir rašto. Jų kultūros palikimas – menas, žodiniai pasakojimai ir šventovėmis laikomi čiabuvių kapai. Manoma, kad šiuo metu Australijoje gyvena apie 300 tūkst. aborigenų.
1770 m. anglų jūrininko, leitenanto Džeimso Kuko (James Cook) ekspedicija išsilaipino rytiniame Australijos krante ir pavadino jį Naujuoju Pietų Velsu, britų kolonija. Tai buvo pirmasis europiečių žingsnis Australijos žemyne. 1788–1868 m. vykusios britų kolonizacijos metu į Australiją buvo įkeldinta arti 162 tūkst. asmenų: kalinių, jų prižiūrėtojų, kariškių. Dėl savo žemės praradimo aborigenai išgyvena iki šių dienų, su nuoskauda teikdami, kad savomis kojomis nebejaučia gimtosios žemės.
Laisvų žmonių migracija į tremtinių šalį stambesniu mastu prasidėjo 1820 m. Kada ir kokiu būdu pirmasis lietuvis pasiekė žemyną – nėra tikslių žinių. Australijos lietuvių savaitraštyje „Mūsų pastogė“ 1958 m. išeivis Antanas Krausas paskelbė, kad 1841 m. į Pietų Australiją iš tuometinės Prūsijos laivu „Skjold“ kartu su 275 vokiečiais atvyko Varno šeima: tėvai, sūnus ir dvi dukros. Jie paminėti tik keleivių sąraše – daugiau apie juos nieko nežinoma. Kartu autorius teikia prielaidą, kad pirmieji lietuviai Australijoje galėjo atsirasti dar 1832 m., kai po nepasisekusio 1831 m. sukilimo dalis jo dalyvių pasitraukė į Vokietiją, kur buvo internuoti ir deportuoti Anglijon, o iš čia – Australijon. 1933 m. įvykusiame šalies gyventojų surašyme 234 asmenys nurodė savo lietuvišką kilmę. Didžiausias skaičius lietuvių užfiksuotas 1953 m. – 9906. 2011 m. duomenimis tautiečių Australijoje likę 2369, iš kurių tik 980 namuose kalba lietuviškai. Norinčių atvykti į šį tolimą kraštą netrūksta, tačiau tam reikalingas išsilavinimas, profesija ir, žinoma, finansinis kapitalas. V. Juška paminėjo, jog lietuvio įvaizdis Australijoje dar nesugadintas, priešingai nei Didžiojoje Britanijoje ar Skandinavijoje. Ypač australai vertina lietuvių darbštumą, sakydami: „Gerai, kad jūs panašūs į mus, blogai, kad jūsų taip mažai“.
Pristatydamas kultūrinį emigrantų gyvenimą, svečias papasakojo apie Australijos lietuvių bendruomenės ištakas, susikūrimo tikslą, tautiečių bendravimo palengvinimui ir kalbos išlaikymui pradėtus leisti spaudinius „Mūsų pastogė“ ir „Tėviškės aidai“, poeto Vinco Kazoko inicijuotą Australijos lietuvių festivalį, tapusį tradicinėmis Australijos lietuvių dienomis. Sunkus bendravimas su tautiečiais vyko sovietiniu metu. Emigrantai buvo atkalbinėjami nuo bet kokių susitikimų su atvykusiais iš Lietuvos – kad nebūtų įtariami ryšiais su sovietų agentais ir laikomi tėvynės išdavikais. Net 1974 m. į Melburną atvykus operos solistui Edvardui Kaniavai, tautiečiai buvo perspėti jo koncerte nedalyvauti. Šiek tiek šilčiau buvo sutiktas 1977 m. Sidnėjuje koncertavęs Virgilijus Noreika.
Aptardamas bibliotekai padovanotus „Poezijos ir prozos lakštus“, V. Juška paminėjo, jog spaudiniai buvo išleisti rašytojų Juozo Almio Jūragio ir Jurgio Janavičiaus pastangomis ir lėšomis. Lakštai praturtino Australijos lietuvių kultūrinį gyvenimą, užpildydami spragą, atsiradusią dėl didelio tautiečių bendruomenės susipriešinimo ir to meto savaitraštinės spaudos skurdumo. Internetinėje erdvėje randame tik retas užuominas apie šį spaudinį, tautiečių kultūrinį palikimą, kuriam, kaip ir nemažai minėto spaudinio daliai, buvo lemta išnykti. Kviesdamas susipažinti su leidiniais, V. Juška kalbėjo: „Suvokiau, kiek mažai teliko iš senosios kartos gyvenimų, jų kūrybos ir iš to, kas turėjo likti tikruoju mūsų tautos palikimu, jos paveldu“. Atsisveikindamas svečias bibliotekai perdavė 1978 kovo 18 d. Sidnėjuje įvykusio penktojo Baltijos jaunimo organizacijos seminaro mokslinių pranešimų publikaciją ir pažadėjo pakviesti šilutiškius susitikti ir kitą kartą.

img 4648

img 4690

 

Spausdinti
Facebook komentarai