Rusnės dzūkai ir žemaičiai susitiko varžytuvėse

2015 rugsėjo 24 d., Auksė Čėsnienė

Rugsėjo 17 dieną Šilutės F. Bajoraičio viešosios bibliotekos Rusnės filialo bibliotekininkės, bendradarbiaudamos kartu su Rusnės salos etnokultūros ir informacijos centru, organizavo viktoriną, kurios metu vyko ir varžytuvės tarp Rusnės dzūkų ir Rusnės žemaičių.

Renginio pradžioje trumpai papasakota apie į Rusnę po karo atsikrausčiusius ir čia likusius gyventojus iš kitų Lietuvos regionų, nes tuo metu saloje gyveno vos kelios čia gimusių ir augusių lietuvininkų ar vokiečių šeimos. Atsiradusią tuštumą užpildė atvykusieji iš kitų Lietuvos vietovių. Pirmaisiais pokario metais jų gyvenimo būdas dažnai buvo toks, apie kurį sakoma: viename namo gale gyvena, o kitą – kūrena .Juk nėra ko gailėtis – ne jie statė…
Jeigu visada buvo pateikiami duomenys apie Rusnės salos gyventojų tautybę, tai niekur neteko rasti jokių duomenų apie tai, iš kurio Lietuvos etninio regiono daugiausiai atvykusių ir čia pasilikusių gyventojų. Šią spragą pirmą kartą pabandyta užpildyti linksmais pajuokavimais apie dzūkus ir žemaičius, kaip jie atrodo vieni kitiems: žemaitis – užsispyręs , dzūkas – „triznius”.
Varžytuvėse netrūko smagių patarlių: „Jei ne grybai ir ne uogos, dzūkų mergos būtų nuogos”; „Kas bus, kas nebus, bet žemaitis nepražus”; „Lok kiek nori, tik rankomis neliesk”; „Kiek akys norės, tiek nieks neturės” ir kt.
Viktorinos klausimai apie regionų sostines daugelį suklaidino: dzūkai sakė, kad Dzūkijos sostinė Varėna, o žemaičiai teigė, kad Žemaitijos sostinė –Plungė. Prisiminti tik jų regionams būdingi patiekalai (dzūkų – bandos, žemaičių – kastinys), aprangos detalės, dainos ir garsiausi žmonės , kurie į Rusnę atvyko po karo ir jau nebepaliko salos – dzūkai Olga Zenevičienė, Onutė Malinauskienė, Juozas ir Aldona Žigai; žemaičiai Juozas ir Adelė Kinderiai, Modestas ir Vanda Virkečiai, Kazimieras Banys. Kiek daug tą vakarą nuskambėjo pasakojimų apie Rusnę, apie tuos žmones, kurių jau daugelio nebėra…
Visi skirstėsi kupini pasiryžimo išsaugoti nors mažytę dalelę savo krašto praeities, leisti prisiliesti prie jos ir kitiems.