A. Šlepiko romane „Mano vardas – Marytė“ – Rytprūsių “vilko vaikų” likimai
2015 m. lapkričio 21., Dalia Pupšytė
Lapkričio 19 d. Šilutės F. Bajoraičio viešojoje bibliotekoje, vykdant Šilutės rajono savivaldybės finansuotą projektą „Kūrybiniai blyksniai iš arti…“, vyko susitikimas su aktoriumi, režisieriumi, dramaturgu, „Sidabrinės gervės“ apdovanojimą pelniusiu, lietuviškų serialų tėvu vadinamu Alvydu Šlepiku. Bendradarbiaujant kartu su VšĮ „Rašytojų klubas“ tą pačią dieną susitikimas su knygos autoriumi surengtas ir F. Bajoraičio viešosios bibliotekos Švėkšnos filiale.
Alvydas Šlepikas yra Rašytojų sąjungos narys – jam nesvetima ne tik proza, bet ir poezija. Už romaną „Mano vardas – Marytė“ romano kūrėjui įteikta Rašytojų sąjungos „Trijų karalių” premija. Ši knyga 2012 m. pelnė geriausios Metų knygos nominaciją. Knyga sulaukė ypatingo populiarumo tarp skaitytojų. Nuo 2012-ųjų ji tiražuota net 6 kartus.
Romanas „Mano vardas – Marytė“ – tai pasakojimas apie “vilko vaikus”, mažus vaikus, vokietukus, kurie, pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, įsiveržus sovietų armijai, iš Rytų Prūsijos (dabartinės Kaliningrado srities) vieni ar su motinomis, kad galėtų išgyventi, bėgo į Lietuvą ieškoti maisto ir pastogės. Nuolatinis slapstymasis, klajonės nežinomomis kryptimis, neturėjimas kur prisiglausti, badas daugelį motinų atskyrė nuo savo vaikų ir likusiems vieniems vaikams teko kovoti dėl savo būties. Būta įvairių istorijų, vieni lietuviai juos priglaudė, kiti – atstūmė. Rašytojui, pirmą kartą susidūrusį su šia skaudžia tematika, perskaičiusį pirmuosius „vilko vaikų“ liudijimus, tema ėmė tarytum persekioti, norėjosi būtinai kažką daryti: sukurti, parašyti, kalbėti, pasakoti apie tai. Knyga parašyta remiantis tikrais pasakojimais, bendraujant su realiais tą laikmetį išgyvenusiais žmonėmis, tų dienų gyvais liudininkais, prisimenančiais „vilko vaikų” išlikimo košmarą. Beje, Lietuvoje dar yra likę apie 300 „vilko vaikų”. Knygos autorius pastebėjo, jog pristatant knygą įvairiose Lietuvos vietose, kiekvienoje auditorijoje atsiranda keletas žmonių, tiesiogiai ar netiesiogiai susijusių su „vilko vaikais”. Renginio metu šilutiškiai dalinosi savais prisiminimais, savomis istorijomis apie iš Rytprūsių atklydusius vokietukus.
Kalbėdamas apie auditoriją, kuriai skirtas kūrinys, A. Šlepikas tikino norįs, jog knygą skaitytų jauni žmonės. „Stengiausi, kad knygoje būtų daug siužeto. Ji skirta tiems, kurie mėgsta nuotykių literatūrą. Manau, ją galėtų skaityti jaunimas, kuris, deja, šiuo metu mieliau renkasi kompiuterį nei knygas. Galbūt jaunas žmogus, perskaitęs šią knygą, susimąstys, jog karas yra kažkas baisaus ir jame nėra jokių nugalėtojų. Nors kažkas, rodos, ir laimi, labiausiai nukenčia vaikai. Man buvo svarbu parašyti knygą apie tikėjimą, apie tai, kaip Dievas veda ir neapleidžia jokiose situacijose. Šiuo požiūriu, knyga yra religinė. Manau, kad vokiečiams ji gali pasirodyti net pernelyg katalikiška, tačiau ką padarysi – knygą rašė katalikiškos šalies rašytojas“, – svarstymais dalijosi knygos „Mano vardas – Marytė“ autorius.
A. Šlepiko pasiteiravus, kaip jam pavyksta perteikti mintis tokiu subtiliu rašymo stiliumi, autorius dėkojo savo puikiems mokytojams. Įtakos kūrybai turėjo ir tai, kad jis pats mėgo daug skaityti, o paskui ir pats pradėjo rašinėti. Šviesaus atminimo Videniškių vidurinės mokyklos direktorius Antanas Marcinkevičius, dėstęs lietuvių kalbą ir literatūrą, pirmasis paskatino rimčiau užsiimti rašymu. Taip eilėraščiai pirmą kartą atsidūrė spaudoje – Molėtų rajono laikraščio puslapyje. Būdamas šeštokas A. Šlepikas už savo kūrybą gavo pirmąjį honorarą – tris rublius. „Nusprendžiau tapti rašytoju, nes moka gerai”, – juokavo rašytojas.
