Pristatyta knyga apie Klaipėdos krašto aukštaičių tarmę
2016 m. sausio 19 d.,Virginija Veiverienė
Šilutės F. Bajoraičio viešojoje bibliotekoje Klaipėdos krašto diena –Sausio 15-oji – paminėta knygos „Klaipėdos krašto aukštaičiai: tekstai ir kontekstai” sutiktuvėmis, kuriose dalyvavo studijos autorės – doc. dr. Rima Bakšienė (Lietuvių kalbos institutas) ir doc. dr. Daiva Vaišnienė (Lietuvos edukologijos universitetas). Knyga buvo rengta daugiau kaip dešimt metų – nuo dialektologų 2003–2005 m. vykdytų ekspedicijų aukštaičiams priskiriamoje Klaipėdos krašto teritorijoje (Smalininkų–Viešvilės, Pagėgių–Bitėnų, Katyčių–Juknaičių arealuose), tekstų transkribavimo iki 2014 m. Vilniuje užbaigto rankraščio.
Doc. dr. D. Vaišnienė, dalindamasi prisiminimais ir įspūdžiais iš rengtų ekspedicijų spalvingoje ir savitoje Lietuvos dalyje, kalbėjo, kad kraštas nustebino ne tik savo architektūra, gamta, bet ir kelių religinių, kalbinių bendruomenių egzistavimu toje pačioje teritorijoje, žmonių mąstysena.
Anot autorės, nors ekspedicijų dalyviai ir neturėjo tikslo vykdyti kultūrologinių ar sociologinių tyrimų, tačiau iš pokalbių su vyresniais žmonėmis pajuto bendruomenių atskirtį tarp vietinių ir atvykusiųjų, tarp protestantų ir katalikų. Vietinių, deja, likę labai nedaug, tačiau bent po keletą jų tyrėjams pavyko surasti kiekviename lankytame punkte: Smalininkų apylinkėse apklausta 10 žmonių, Pagėgių – 18, Katyčių ir Juknaičių – 21. Beje, anot autorių, šiuo metu laikyti save vokiečiu arba vokiečių kilmės asmeniu šiame krašte yra gana prestižinis reikalas. Tačiau tai, greičiausiai, nėra susiję su priešiškumu lietuvybei, o taip reiškiama pagarba kraštui, kuriame jie užaugo, gyveno.
Doc. dr. R. Bakšienė, pratęsdama pasakojimą apie tyrimą ir knygą, pristatė leidinio struktūrą ir skyriuose pateikiamą informaciją – ankstesnių Klaipėdos krašto aukštaičių tarmės tyrimų apžvalgą, sociolingvistinę ir tarminę krašto situaciją, kiekvieno arealo šnektos fonetikos ypatybes. Susitikimo dalyviai teigiamai įvertino knygoje pateikiamas žinias apie pateikėjus – jų tautybę, gimtąją bei šeimoje ir mokykloje vartotą kalbą. Sužavėjo ir nustebino ekspedicijų metu užrašyti ir leidinyje spausdinami autentiški Klaipėdos krašto aukštaičių tarminiai tekstai bei jų įrašai kompaktinėje plokštelėje.
Šiltai apie knygą kalbėjo šilutiškiai lituanistai Algirdas Navickas ir Irena Arlauskienė, netikėtai prakalbusi žemaitiškai ir privertusi suklusti.
Susitikimo dalyviai skirstėsi dar kartą įsitikinę, kad privalome rasti gimtajai kalbai vietą besikeičiančiame pasaulyje. Sava tarmė yra tai, kuo mes įdomūs pasauliui, kuo mes autentiški. Ar leisime jai sunykti, priklauso tik nuo mūsų.
