Savęs pažinimo link
Noras pažinti save ir savo galimybes, ugdyti kūrybiškumą, o per savo vidinę energiją siekti pozityvaus mąstymo ir pasitenkinimo gyvenimu, taip trumpai galėtume apibūdinti meno terapijos ir kūrybinių dirbtuvių užsiėmimus suaugusiems, vykusius F. Bajoraičio viešosios bibliotekos Saugų filiale, kuriuos organizavo bibliotekininkė R. Juškienė.
Patikėkite, rūpinimasis siela nėra uždavinys, kurį galima atidėti vėlesniam laikui. Kai pamirštame savo sielą, gyvenimas tampa blankus. Sielai reikia pažinimo ir naujų įžvalgų. Sielos keliai ne visuomet sutampa su mūsų asmenybės užgaidomis. Kas maitina mūsų sielą? Kas uždega jos ugnį? Kas padeda išgyventi sudėtingas situacijas? Kas padeda tapti stipresniais? Atsakymai į šiuos klausimus yra tarsi vaistai mūsų sielai. Vaistai, kuriuos kiekvienas turime surasti sau tinkančius.
Meno terapijos ir kūrybinių dirbtuvių užsiėmimų ciklas suaugusiems, kuriuose vedė Lietuvos meno terapijos asociacijos narė Irena Rimkuvienė, vykęs Saugų bibliotekoje, baigėsi. Paskutinio užsiėmimo „Kelionė į sielos namus“ metu, buvo lipdoma iš molio.
Meno terapijos užsiėmimai padėjo geriau pažinti save ir savo galimybes, ugdė kūrybiškumą ir mokė panaudoti savo vidinius resursus bei energiją kuriant laimingesnį gyvenimą. Užduotis – teorines žinias įgyvendinti praktiškai.
Apsisukus metų laikų ratui, į mūsų gyvenimus vėl atėjo vasara, su visomis spalvomis ir garsais. Tad kuo dažniau leiskime laiką gamtoje Leiskime laiką arčiau žemės, kad pažintume jos sielą. Pažinę gamtos sielą, pažinsime ir savąją. Pamatykime save kaip gamtos dalį, tokią, kaip žvaigždės ar medžiai. Gamtoje siela pailsi.
Kartas nuo karto pamedituokime. Medituoti – reiškia, įžengti į sielos vidinę šventovę ir išgirsti, ką šnibžda jūsų siela. Meditacija – lyg vanduo numalšinantis sielos troškulį.
Darganotą dieną, kai lauke būti nesinorės, rašykime dienoraštį arba užrašykime savo sapnus – sielos kalbą. Rašymas leidžia pažvelgti giliau, mąstyti išmintingiau. Būtent per rašymą regime savo sielos kelionę. Tai lyg įrodymas, kad mes čia buvome, gyvenome, praradome, išmokome ir mylėjome. Nuolat neduodantis ramybės egzistencinis klausimas ar išmokome mylėti save, gyvenimą, pasaulį? Ar mylime atvira širdimi ir besąlygiškai? Juk siela į žemę ateina mokytis mylėti, ir netgi, o gal pirmiausia – tai, ką ego regi kaip neįmanoma mylėti. Mylėkime nemylimas savo ir kitų asmenybės dalis ir siela patirs ramybę. Kiekviena akimirka, kiekviena patirtis, kiekvienas žolės stiebas, kiekvienas ropojantis gyvis, kiekvienas nuskriaustas vaikas, kiekviena išriedėjusi ašara, kiekvienas meilės gestas, kiekvienas gerumo veiksmas – viskas yra šventa. Pripildyti šventumo jausmu kiekvieną gyvenimo momentą – sielos misija.
Štai, tokie keli būdai sielai maitinti ir puoselėti, kuriuos atradome meno terapijos užsiėmimuose. Kas mums kiekvienam yra vaistai sielai, ar kada nors susimąstėme?
