Kokios jos – moterys su burnomis?

Laima Putriuvienė, „Pamarys“

Šilutės Fridricho Bajoraičio viešojoje bibliotekoje atidaryta Berlyne gyvenančios ir kuriančios kraštietės Aldonos Gustas piešinių paroda „Moterys su burnomis“. Šilutės krašto žmonės susipažinti su A. Gustas piešiniais kviečiami iki gruodžio 6-osios. Po mėnesio A. Gustas moterys žvelgs į kauniečius.

Menininkės A. Gustas piešinių ciklą Lietuvoje pristato Goethe’s institutas Vilniuje kartu su Berlyno galerija „The Browse Gallery“. Dauguma darbų anksčiau niekur neeksponuoti.
Parodos atidaryme dalyvavo, apie menininkės gyvenimą, kūrybą ir veiklą Vokietijoje pasakojo Goethe‘s instituto Lietuvoje vadovas Detlefas Gericke, A. Gustas eiles deklamavo Šilutės pirmosios gimnazijos gimnazistės. Parodos dalyviai neturėjo galimybės betarpiškai pabendrauti su parodos autore, tačiau A. Gustas į šilutiškius kreipėsi lietuvių kalba iš neseniai sukurto trumpametražio filmo.
Piešiniai mąstančiam ir jaučiančiam
A. Gustas, labiau mums žinoma kaip poetė (bibliotekoje netrūksta jos poezijos knygų), šį kartą atskleidė kitą savo kūrybos polių – piešimą. Piešinių paroda „Moterys su burnomis“ sudomins mąstantį ir jaučiantį, ir ne ką išmanantį. Parodai abejingų nebus. Menininkė A. Gustas sako, kad norintieji eksponuoti jos darbus turi nestokoti idealizmo ir drąsos.
Parodos lankytojų veiduose įsižiebė šypsenos: smalsios, šmaikščios. Pavyzdžiui, „Pamario” laikraščio redaktoriui Petrui Skutului šie piešiniai priminė prieš kelerius metus čia eksponuotą fotomenininko Romualdo Rakausko parodą. Jaunos merginos kukliai šypsojosi, kelios senjorės neslėpė, nesuprantančios, smalsiai skaitė piešinių pavadinimus: meilė – paukštis prie durų su erelio snapu, įvykęs bučinys, skrodžiantis žvilgsnis, ausies gylis, tatuiruotė naktimi, kvapo gniaužytoja, šampanas ant duonos…
Būrelis galerijų lankytojų diskutavo, ką reiškia piešiniuose žuvys ar paukščiai „išaugantys“ iš erotikos neslepiančio moters kūno. Lanksčiomis, tai susijungiančiomis, tai nutrūkstančiomis linijomis nupieštos moterys juda, kalba, tačiau jos nėra tokios, kokias įprasta matyti meno kūriniuose. Ir menininkė pripažįsta, kad jos piešiamos moterys neatitinka mene vyraujančio moters grožio idealo. Jos piešiniuose moterys nėra išpuoselėtos, neturi išraiškingų veidų, jų nuogų kūnų neslepia ilgi, išsitaršę plaukai, veidų nepuošia putlios lūpos ar romantiški žvilgsniai, pataikaujantys žiūrovui. Veide be akių, nosies, tik raudonas brūkšnys, plaukai – tik keli, dažniausia juodi, štrichai.
Vis dėlto tos moterys labai iškalbingos, nuogo kūno linijomis tarsi perteikiančios savo santykį su pasauliu.
„Lietuva įaugusi į kraują…”
Smalsaujančių, diskutuojančių šurmulys nuščiuvo į Pastogėlę įžengus Poezijai. Jaunosios skaitovės Evelina ir Karolina iš Šilutės pirmosios gimnazijos deklamavo A. Gustas eiles, kupinas vaikystės prisiminimų iš Šilutės:
„Šilutėje tarp dobilų lyg šventėj aš augau… žibuoklių suknelę vilkėjau ir obels žiedų kepuraitę nešiojau kai Šilutę jazminų akimis regėjau ir alyvų bateliais jos gatvėm bėgiojau… mano vaikystė kaip kregždės giesmė į Šyšą krentanti… vaikystėje laisvai bėgiojau paukščių laukiamajam… dabar gyvenu mieste kuris girioje auga ir ne viena gėlių karta jau skiria mane nuo vaikystės”.
Jaunosios skaitovės deklamavo apie meilę gimtajam kraštui, „kur strazdai dainuoja dainas, pasakos įteka į upes, kur už atsiminimų tvoros tėvų namai, vaikystės draugai, kur Lietuva, įaugusi į kraują“.
Pasak parodos organizatorių, A. Gustas piešiniuose ir eilėse nereikia ieškoti sąsajų, tačiau Palėpėlės aplinkoje tvyrojo nuojauta, kad laisve alsuojantys A. Gustas piešiniai, poezijos posmai nutiesė nematomą, bet tvirtą tiltą, jungdami visa apimančios meilės krantus.
Garsios dailininkų – poetų grupės generolė
F. Bajoraičio viešosios bibliotekos vyriausioji knygotyros bibliotekininkė Virginija Veiverienė pakvietė Goethe‘s instituto Lietuvoje vadovą Detlefą Gericke papasakoti apie menininkės Aldonos Gustas kūrybą ir jos veiklą Vokietijoje. Iš vokiečių į lietuvių kalbą vertė Vydūno gimnazijos mokytoja Jūratė Gusevienė. Svečias pasidžiaugė, kad Šilutės krašte, kur prabėgo menininkės vaikystė, vyksta parodos atidarymas, kad autorė ir šiandien yra žinoma, domimasi jos kūryba.
Apie A. Gustas gyvenimą ir kūrybą jau rašyta ankstesniuose „Pamario” numeriuose. Apie tai kalbėjęs svečias pastebi: „Ji talentinga, išskirtinė keliomis prasmėmis. Rašydama vokiečių kalba, darydama vokiečių kalbai nebūdingus junginius, jungdama daiktavardžius ir veiksmažodžius, ji kuria naujus žodžius”. D. Gericke pastebėjo, kad tik ypatingų vadybinių gabumų žmogus galėjo pabandyti suvienyti rašančius dailininkus ir piešiančius rašytojus, kurių, kaip ir A. Gustas, 6 dešimtmetyje Berlyne netrūko. Sugebėjusi apjungti, ji įsteigė menininkų grupę „Berlyno dailininkai-poetai“ (Berliner Malerpoeten). Ši grupė buvo unikali tuo, kad jai priklausė ir pasaulinį vardą pelnę, ir už Berlyno ribų beveik nežinomi menininkai. Trylika, anot Detlefo Gericke, ne lengviausio charakterio menininkų sujungusi ir jiems vadovavusi A. Gustas buvo pelniusi generolės vardą.

A. Gustas: „Tapau paveikslą, taigi esu, rašau eilėraštį, taigi esu moteris, kuri rašo eilėraštį.

Juoda – balta – raudona
V. Veiverienė perskaitė keletą minčių iš prieš kelerius metus kultūros savaitraštyje „Literatūra ir menas” spausdinto interviu su A. Gustas. Šiame interviu menininkė atvirauja apie jos piešiniuose vyraujančias juodą, baltą, raudoną spalvas: „Juoda – tai tam tikra būsena, į ją galima įterpti daug ką, nes naktį mes įvyniojam į juodą spalvą. Po nakties mes išlaikome juodą spalvą akyse. O balta spalva turi daug šalčio, juoda spalva man atrodo šiltesnė. Raudona yra Erosas. Mano paveiksluose daug moterų galvų ir aktų, kuriuose viskas juoda-balta, o moterų lūpos raudonos. Aš pastebėjau, kad moterys dailininkės piešia moteris su gražiomis lūpomis, nes jos pačios nori tokias turėti, ir gražiais plaukais. Aš visada sakydavau: atsargiai, gražios lūpos gali įnešti į paveikslą siekį įsiteikti, kas visiškai netinka mene. Tai nėra tikra, paveikslas praranda vertę. Ir su plaukais tas pats. Vyrai piešia tokias lūpas, kokias jie jas mato, ir plaukus vaizduoja nenudailintus. Ir aš taip elgiuosi. Mano piešiniuose nerasite gražių lūpų”.
A. Gustas pripažįsta, kad ją visada domino viskas, kas slypi meilėje. Ir žmogaus atsiradimas yra susijęs su meile. Meilė jai atveria duris kūrybai, o kurdama jaučiasi laisva.

A. Gustas pripažįsta, kad ją visada domino viskas, kas slypi meilėje. Ir žmogaus atsiradimas yra susijęs su meile. Meilė jai atveria duris kūrybai, o kurdama jaučiasi nevaržoma, laisva. “ Aš ne iš tų, kurios leidžia save atspėti, kas nori, teseka man iš paskos”.

Niekada nepamiršo esanti lietuvė
Neskubančių atsisveikinti su paroda ir išeiti į lapkričio tamsą bibliotekininkai pakvietė išgerti arbatos ir pažiūrėti trumpą filmą apie A. Gustas. Rankose spausdami puodelius, ragaudami kvapnią arbatą žiūrėjome filmą. Iš ekrano žvelgianti garbaus amžiaus menininkė žavi trykštančia energija, kūrybiniu potencialu, mielai dalijasi prisiminimais. Ir po daugel metų ji mena mokytojos priesaką, pasakytą traukiantis iš Lietuvos – niekada nepamiršti, kad yra lietuvė.