Gyvename pernykščio sniego metais

Šilutės Fridricho Bajoraičio viešojoje bibliotekoje buvo pristatyta fotografijų paroda „Tilžės bažnyčia ˗ lietuvių bendruomenės gyvenime“. Parodos autorius pagėgiškis žurnalistas, poetas, fotografas, muziejininkas, Mažosios Lietuvos krašto žinovas Eugenijus Skipitis. Į parodos pristatymą kartu atvyko Lietuvos Respublikos konsulas Sovetske dr. Bronius Makauskas.

Aldona Norbutienė, pristačiusi svečius, suteikė žodį parodos autoriui Eugenijui Skipičiui.

„Per fotoaparato ieškiklį nėra lengva pagauti tas nuotaikas, kurios atsiranda Tilžės ar kitos parapijos tikintiesiems bendraujant su bažnyčia, ypač kai gyveni kitoje Nemuno pusėje, kai prie bendruomenės ir bažnyčios kontaktų gali prisiliesti tik epizodiškai, netikėtai atsidūręs kokiame    nors renginyje, bendruomenės pobūvyje ar tiesiog būdamas Tilžėje atėjęs į bažnyčią pasidžiaugti kunigo Anupro Gauronsko skleidžiama Dvasios šviesa. Vargu, ar man pavyko nufotografuoti tą Dvasios spindesį, tačiau jaučiu, kad Tilžės lietuvių bendruomenės ir bažnyčios gyvenime atradau dvidešimt penkias sekundes, kurios įprasmina šio krašto sudėtingo likimo žmones“, – kalbėjo fotografas ir pridūrė, kad visi mes esame truputį abejingi Kaliningrado srityje gyvenantiems lietuviams, o juk jų bendruomenė sensta, lietuvybė mažiau puoselėjama.

Tęsdamas savo mintį, E.Skipitis kalbėjo: „Mes, gyvenantys pasienyje, įsipareigojame fiksuoti už upės gyvenančių tautiečių buities kasdienybę. Liūdna gaida nėra atsitiktinė – nuodėmingai jaučiu, kad dėl to, kas ten vyksta, esame kalti ir mes. Dabartinė valdžia nieko nedaro, kad palaikytų lietuvybę. Gyvename pernykščio sniego metais“. Parodos autorius atviravo, kad nuotraukose stengėsi užfiksuoti, kas vyksta Tilžės bendruomenėje, kaip klebonas atlieka savo pareigas, kai kurios nuotraukos yra iš bažnyčios archyvo. Pasidžiaugė, kad dabartinis konsulas B.Makauskas rūpinasi koncertais, susitikimais. Bažnyčios parapijos namuose vyksta parodos, organizuojamos šventės. Savo pasisakymą E.Skipitis užbaigė jausmingu eilėraščiu, kurio paskutinės eilutės – „…ir staiga man pasirodė, kad su jais esu gyvenęs“.

Konsulas Sovetske B.Makauskas atsiprašė, kad dėl sveikatos sutrikimų negalėjo atvažiuoti pats kunigas Anupras Gauronskas. Kalbėdamas apie šį žmogų, aukštino jo pasišventimą dirbant ekstremaliomis sąlygomis įkurtose bažnyčiose, kurias vienija kultūra ir bendruomeninė veikla, ir tuo pačiu pasakydamas, kad A. Gauronsko tarnystė – lietuviškumo židinys, kuris teikia viltį, tačiau kunigo jėgos senka. Klausė abejodamas, ar mes turime jo įpėdinį, ar kas nors tuo rūpinasi. Konsulas apgailestavo, kad jie palikti likimo valiai. Konsulate nėra salės, norint pasikviesti koncertus, reikia prašyti leidimo, mokėti nuomą, o lėšų labai trūksta. Papasakojo, kad buvo minimas Reformacijos 500 metų jubiliejus, kad ruošiamasi švęsti Vydūno metus. Prisiminė, kad vietos lietuviams organizuojamos išvykos į Lietuvą. Viena iš tokių – į Anykščius, siekiant parodyti, kaip čia gyvena žmonės ir padėkojo Tauragės savivaldybei už pagalbą. Kvietė žurnalistus rašyti, kaip tame krašte, už Nemuno, gyvena žmonės. „Patriotizmą kelia gražios idėjos ir gražūs darbai. Švietimas, žmonių mąstymas turi būti toks, kad nereikėtų vesti žmogaus už rankos, kad iškeltų vėliavą. Aš taip kalbu dėl Lietuvos gerovės – šitas kunigas daro stebuklus. Neviltis yra paskutinis dalykas, tačiau mums didesnio dėmesio tikrai reikia“, – kalbėjo konsulas B. Makauskas.

Susirinkusius domino Ragainės pilies atstatymo klausimas, domėtasi, ar jaunimas, studentai iš Lietuvos keliauja į Karaliaučiaus kraštą ir domisi ten gyvenančių žmonių likimais. Svečiai atviravo, kad norėtų, jog paroda būtų eksponuojama ir Vilniaus arkivyskupijoje, kad papasakotų apie save ir išreikštų viltį, kad neliktų užmiršti.

Žiūrovai svečiams pateikė nemažai klausimų.

Parengė: Birutė Morkevičienė

Spausdinti
Facebook komentarai