Birutės Morkevičienės poezijos knyga „Išeinu į vasarą“ subūrė poezijos mėgėjus

Vasariškai šiltą birželio 4-ąją, po keleto mėnesių trukusio visuotinio šalies karantino, Šilutės  F. Bajoraičio viešoji biblioteka pagaliau atvėrė duris literatūriniams susitikimams. Šilutiškiai buvo pakviesti praleisti laiką kartu, atverti širdis šilumai, lubinų žvakių mėlio apsuptyje pasiklausyti Birutės Morkevičienės poezijos posmų iš naujausios jos knygos „Išeinu į vasarą“. Tai dar viena autorės publikuota poezijos knyga, kurią dedikavo savo mylimiems anūkams. Reikia paminėti, kad B. Morkevičienė yra aktyvi Pamario krašto kultūros renginių dalyvė, iniciatorė bei Trečiojo amžiaus universiteto literatų būrelio ir klubo „Moterų seklyčia“ narė.

Poezijos rinktinė „Išeinu į vasarą“ – šilta, jauki širdžiai ir rankoms knyga, kurioje plėtojama  išgyvenamo gamtos jausmo tema. Knygos eilėraščių žmogus nebruka savo patirties skaitytojui, neakcentuoja jausmo gilumos, jis pasakomas lyg ir labai paprastai: „Plaukia rugiai prie kelio, / Jūra gili jų, plati.“ Metafora „jūra gili jų“ suteikia rugių laukui lietuviško archetipo įvaizdį, dar rusenantį kiekvieno lietuvaičio genuose. Vida Tarozienė, kalbėjusi apie dažnam artimus eilėraščiuose išryškintus vaizdus, pasidžiaugė tų vaizdų tapybiškumu ir gyvumu (eil. „Skalbiniai“). Tai yra ne tik vizualinis įspūdis – ir šiame, ir kituose tekstuose širdis pajunta, kad tuo vaizdu pasakoma apibendrinanti gyvenimo tiesa. Gražus skalbinių plazdėjimas, bet daug svarbesnis – žmogaus prisilietimo laukimas. O tai ne vien kasdienybės akimirka, bet gyvenimo, būties, buvimo prasmės pajauta. Iš tokio paprasto žmogaus gyvenimo šimtmečiais dėliojosi išminties dėsniai. Jie, parinkti iš Šv. Rašto, liaudies patarlių, įvardina atskirus knygos skyrius, eilėraščių temines grupes. Autorės rūpestis surišti praeitį su dabartimi neišvengiamai atsispindi autobiogafinį akcentą turinčiuose eilėraščiuose. Jie skirti artimiausiems šeimos nariams: vyrui, dukroms, svarbiausia, anūkams, gražiai vadinamiems vaikaičiais. Lyg ir paprasti, asmeniški eilėraščiai, bet netrunki pastebėti, kad jų poetika išplaukia iš ilgalaikės apeigos, pasikartojančios kartų gyvenime, papročiuose: kmynų arbata, duonos kepimas, subtilus moters namų tylos išgyvenimas po dienos darbų: „Raudoname vakaro fone / Pavargusios rankos ilsisi / Gėlėtam suknelės skreite. // Žvelgiu į tolį – / Kur skrenda dvasia / Saulei leidžiantis vakare.“ (Tyla).

Anot literatės Irenos Arlauskienės, B. Morkevičienės poezijos knygoje „Išeinu į vasarą“ publikuojami „biografiškai atvirai ir nuoširdžiai parašyti tekstai. Neįmantrus žodynas sudaro kiekvienam savumo įspūdį, tuo labiau, kad jauti, kaip mintys ateina iš sielos gelmių, iš buvimo su savimi, iš pačios tikriausios išgyvenimų tikrenybės. Gali net pagalvoti, jog tai mažyčiai reportažai iš kasdienybės, jei nejaustum didelio eilėraščių žmogaus troškimo pajusti savo buvimo duotame laike prasmę, surinkti tas nuostabas, kurias sukelia gyvybės stebuklas ir pasakyti kitam – pasidalinti. Subtilus niuansuotas ir įsimintinas kiekvieno paprasto žmogaus paprastas gyvenimas šiame sudėtingame pasaulyje. Gera jį priimti ir dalintis.“

Susitikimo metu Šilutės kamerinio dramos teatro aktorius Vygantas Paldauskas skaitė autorės eiles. Skaitymus papildė Tatjanos Petravičienės muzikiniai intarpai. Šilutiškė kompozitorė šįkart pradžiugino vakaro dalyvius netikėta staigmena – tiesiog be repeticijų sudainuota kartu su Aldona Sapronaitiene daina pagal B. Morkevičienės eiles. Tokios akimirkos yra nepaprastai brangios, kai žmonės suartinami bendru jausmu, plūstančiu iš pačių širdies gelmių. Tą jautė visi, pritardami A. Sapronaitienės kvietimui išeiti į vasarą „pasivaikščioti gėlėtais laukais“, kur skamba užburianti vėjo daina“, kur liaunastiebė ramunė linksmai buria „nepakartojamą ir neblėstančią meilę“.

Ši poezijos knyga nesvetima ir jaunajai kartai. B. Morkevičienės eilėraštį, skirtą „Šilutei“, skaitė poezijos knygos autorės anūkas Vilius.

Skaitytojų aptarnavimo skyriaus informacija

Spausdinti
Facebook komentarai