Eksponuojamas fotografijos triptikas „Obels sakmė – gyvenimas“

Švėkšniškė Violeta Astrauskienė yra gerai žinoma vietos gyventojams ir ne tik jiems kaip aktyvi visuomenininkė, Švėkšnos miestelio metraštininkė, poetinės prozos kūrėja, kurianti meninę fotografiją, vedanti įvairius renginius, susitikimų organizatorė. Verta paminėti, kad Violeta Astrauskienė nuo 2018 metų yra Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos narė, o nuo 2019 metų – Lietuvos tautodailininkų sąjungos Žemaitijos skyriaus narė.

Vasario mėnesį Šilutės F. Bajoraičio viešosios bibliotekos Inkaklių filiale eksponuojamas Violetos Astrauskienės fotografijos triptikas „Obels sakmė – gyvenimas“. Tai sakmė apie žmogaus ir obels ryšį.

Parodos autorė teigia: „Nuo senų senovės obels auginimas prie namų turi neginčijamai  simbolinę prasmę, o nuo neatmenamų laikų tiek mitologijoje, tiek religijos priešistorėje medžiai bendrai turėjo išskirtinę vietą žmogaus gyvenime.“

Gyvybės medis – obelis, kiekvieną pavasarį žydi, vasarą duoda vaisius, rudenį numeta lapus, o kitą pavasarį vėl atgimsta nauju pavidalu. Čia žmogus mato jos amžinumą. Obelėlės įvaizdį dažnai sutinkame ir lietuvių liaudies dainose, kuris čia svarbus kaip pastovi vaisingumo ir motinos samprata. Tautosakoje dažnai obelėlė tapatinama su motinėle, obels vaisius – obuolys laikomas meilės ženklu.

Violetos Astrauskienės paroda skirta medžiui – obeliai, kuria siekia priminti ir parodyti simbolinį, intymų žmogaus bei obels ryšį. Triptike matome tris fotografijas. Pirmoje fotografijoje  vaizduojama obelis pavasarį ir vasarą, pilna sprogstančios gyvybės. Antroje – obelis rudenį – pailsusi, numetusi lapus. Trečioje – obelis žiemą, apsnigta ir pasipuošusi raudonais obuoliukais, kaupianti energiją naujam atgimimui. Žvelgiant į fotografijas instinktyviai juntama, kad obelis yra ypatinga gyvybės jėga.

Seniau tikėta, kad tėvų ar senelių sodinta obelis yra žmogaus medis. Su obelimi siejama ir daugiau tikėjimų. Pavyzdžiui, obelį kirsti buvo laikoma dideliu nusikaltimu. Jei jau būtinai reikėdavo, tai kviesdavo svetimą žmogų tai padaryti, kitaip didelę nelaimę šeimai buvo galima prišaukti. Tikėta, kad obuolių negalima skinti po saulės laidos, nes likusieji ant šakų labai kirmys. Dar buvo sakoma,  jog negalima moteriškei lipti į medį obuolių raškyti, nes obelis nustos vesti vaisius arba apskritai nudžius.

Daiva Milkerienė,
Šilutės F. Bajoraičio viešosios bibliotekos
Inkaklių filialo bibliotekininkė

Spausdinti
Facebook komentarai