Keletas etiudų apie senuosius šilutiškius archeologijos duomenimis
Liepos 5–6 dienomis Šilutės F. Bajoraičio viešoji biblioteka surengė šeštąją tradicinę kraštiečių sueigą „Šviesos parnešti, gera padaryti…“ Kaip įprasta, antroji šventės diena buvo skirta atvykusių kraštiečių susitikimams su šilutiškiais. Abejingų nepaliko 510-ąją įkūrimo sukaktį šiemet mininčios Šilutės praeičiai skirta valanda-susitikimas su Rusnėje gimusia ir čia vidurinę mokyklą baigusia Lietuvos istorijos instituto Archeologijos skyriaus vyresniąja mokslo darbuotoja, humanitarinių mokslų daktare Rasa Banyte-Rowell. Pranešimu „Keletas etiudų apie senuosius šilutiškius archeologijos duomenimis“ mokslininkė susirinkusiuosius nukėlė į XVI–XVII a. Šilutės praeitį ir pasidalijo 2017 m. kartu su archeologe Birute Lisauskaite Šilutės miesto istorinės dalies teritorijoje vykdytų archeologinių tyrinėjimų įžvalgomis, kasinėjimų buvusioje Šilokarčemos turgaus aikštėje rezultatais. Manydami, kad pamario žmonėms tai svarbu ir įdomu, pateikiame R. Banytės-Rowell skaityto pranešimo santrumpą ir skaidrių pristatymą.
Anot mokslininkės R. Banytės-Rowell, buvusioje Šilokarčemos turgaus aikštėje rasti XVI a. radinių fragmentai patvirtina, kad prie dabartinės Klaipėdos–Lietuvininkų gatvių sankryžos XVI–XVII a. tikrai būta senosios karčemos. Net nedideli artefaktų fragmentai gali byloti apie svarbius Šilokarčemos raidos aspektus. Priešais dabartinės Šilutės rajono savivaldybės pastatą ir jo areale rastos keramikinių bokalų ir taurelių šukės byloja apie užeigoms būdingų indų duženų sklaidą senosios karčemos aplinkoje.
Molinių tinklų pasvarų duženos liudija, kad Šyšos kilpoje laivais ir valtimis atplaukę laivai pardavinėjo žuvį tiesiai iš tinklų. Prekyba žuvimi buvo svarbus indėlis į Šilokarčemos ekonominį suklestėjimą.
Šilutės turguje buvo keičiamasi pamario krašto ir laukininkų gėrybėmis: čia kirtosi prekybos keliai Nemunu ir sausuma. Šilokarčemą pasiekdavo prekės ir iš Karaliaučiaus, ir iš Kauno, o kartu su jomis ir užjūrio mados. Pavyzdžiui, viena akmens masės indo šukė, rasta turgaus aikštėje 2017 m. tyrinėjimų metu, leidžia tvirtinti, kad Šilokarčemą pasiekė importinis indas iš Pareinės miesto dirbtuvių. Tokio tipo ąsočiai ir bokalai pirmiausia plito Baltijos jūros pakrančių miestuose.
Taigi Šilokarčema buvo pajūrio kultūrinių tendencijų įtakoje. Ją pasiekė ir tuo metu madingi blogi įpročiai, tokie kaip XVII a. paplitęs rūkymas. Šilutiškiai rūkė madingas atvežtines vadinamąsias olandiškas kaolines pypkes. Jų nuolaužų irgi buvo rasta 2017 m.
Vykdant tyrimus Šyšos kilpos pusiasalyje rasta keletas gražių polichrominių lėkščių šukių, kurios priskiriamos XVII–XVIII a. Panašūs indai buvo būdingi Klaipėdos miestiečių buičiai. Vadinasi, šilutiškiai irgi mėgo gražius indus.
Bandant įsivaizduoti XVI–XVII a. Šilokarčemos gyventojus galima pasitelkti radinius iš netolimų Rusnės ir Šyšos senkapių – moterų papuošalus, jų nešiotus metalinius diržus ir kt.
Pranešimo skaidrių pristatymą rasite čia: Pranešimo skaidrės!Čia
