Kraštiečių sueiga

Tradiciniai Šilutės kraštiečių sugrįžimai

Visame Pamario krašte kartu su Valstybės (Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo) dienos banga nuvilnijo po penkerių metų grįžusi tradicinė kraštiečių sueiga „Šviesos parnešti, gera padaryti…“

Liepos 5–6 dienomis vykusią šventę Šilutės F. Bajoraičio viešoji biblioteka organizavo jau šeštąjį kartą. Penkerius metus laukta sueiga organizatoriams dovanojo atvykusių kraštiečių šilumą, šypsenas, jaukumą, linkėjimus, o šiandienos šilutiškiams – smagias, jausmingas susitikimų akimirkas, dosnų žiupsnį kultūros renginių įvairovės, žinias, praktiškus patarimus, pažintis su žymiais žmonėmis, gimusiais, augusiais ar įvairiais laikotarpiais dirbusiais Šilutės krašte. 

Keletas etiudų apie senuosius šilutiškius archeologijos duomenimis

Įprasta, kad antroji šventės diena yra skirta atvykusių kraštiečių susitikimams su šilutiškiais. Tad liepos 6-ąją, gerokai iki vidudienio, šilutiškius į susitikimą pakvietė Lietuvos istorijos instituto Archeologijos skyriaus vyresnioji mokslo darbuotoja, humanitarinių mokslų daktarė Rasa Banytė-Rowell. Rusnėje gimusi ir čia vidurinę mokyklą baigusi mokslininkė sueigoje skaitė pranešimą „Keletas etiudų apie senuosius šilutiškius archeologijos duomenimis“.

Bet kurią valstybę, bet kurį miestą kuria kartų kartos žmonių. Kiek kartų kūrė 510 metų sukaktį mininčią Šilutę? Ką mes žinome ir ko nežinome apie senuosius šilutiškius? Savo kalboje R. Banytė-Rowell susirinkusiuosius nukėlė į XVI–XVII a. Šilutės praeitį ir pasidalijo 2017 m. kartu su archeologe Birute Lisauskaite Šilutės miesto istorinės dalies teritorijoje vykdytų archeologinių tyrinėjimų įžvalgomis, kasinėjimų buvusioje Šilokarčemos turgaus aikštėje rezultatais. Anot mokslininkės, buvusioje turgaus aikštėje rasti XVI a. radinių fragmentai (keramikinių bokalų ir taurelių šukės) byloja, kad prie dabartinės Klaipėdos–Lietuvininkų gatvių sankryžos XVI–XVII a. tikrai būta senosios karčemos. Molinių tinklų pasvarų duženos liudija, kad Šyšos kilpoje laivais ir valtimis atplaukę žvejai pardavinėjo žuvį tiesiai iš tinklų. Mokslininkė teigia, kad tuometinė Šilokarčema buvo pajūrio kultūrinių tendencijų įtakoje. Ją pasiekė ir tuo metu madingi blogi įpročiai, tokie kaip XVII a. paplitęs rūkymas. Šilutiškiai rūkė madingas atvežtines vadinamąsias olandiškas kaolines pypkes. Tyrimų vietoje rastas ir apie 40 centimetrų sąnašų sluoksnis. Tai liudija buvus didžiulius potvynius senojo turgaus aikštėje. Vis tik kraštietė įvardijo nuogąstavimus, ar šiuo metu tvarkant senosios turgaus aikštės teritoriją bus atsižvelgta į archeologų tyrinėjimų išvadas ar vis tik jų teiginiai taip ir liks tik teoriniais pavyzdžiais.

Įdomios, vertingos informacijos iš Šilutės krašto istorijos mokslininkė pateikė ir pasakodama apie Šyšos Švedkapių ir Rusnės senkapių XVI a. pab.–XVII a. pirmosios pusės radinius iš moterų kapų – moterų papuošalus, jų nešiotus metalinius diržus ir kt.

Spalvotųjų brangakmenių pasaulyje ir… chemijos bandymai visai šeimai

Mineralogas, brangakmenių ekspertas, firmos „Du safyrai“ ir pirmojo Baltijos valstybėse specializuoto brangakmenių muziejaus įkūrėjas bei vadovas, Vilniaus universiteto Geologijos ir mineralogijos katedros partnerystės docentas, geologijos mokslų daktaras Arūnas Kleišmantas pokalbiui sukvietė ne tik įprastai labiau mėgstančias brangakmeniais puoštis  moteris, bet ir smalsumo vedamus ar žinių siekiančius vyriškius.

Žemaičių Naumiestyje gimęs, čia pirmuosius trejus metus gyvenęs ir vėliau kone visas vaikystės vasaras leidęs mokslininkas atskleidė, kad brangakmenių toli ieškoti nereikia. Niekas net nepagalvoja, kad pajūrio smėlis – tai ištisa kolekcija miniatiūrinių pusiau brangių mineralų: kvarco, mėnulio akmens, turmalino, kalnų krištolo, granatų, cirkonio ir kt.

Kraštietis papasakojo apie savo išvykas į kasyklas, iš kurių pirmiausia brangieji akmenys ir iškeliauja. Apleistos kasyklos Afrikoje, Tanzanijoje ar Kalifornijoje vilioja brangakmenių medžiotojus, nors toks užsiėmimas yra pavojingas ir reikalaujantis žinių.

Anot A. Kleišmanto, natūralūs akmenys retai būna gražios spalvos, be įtrūkimų, intarpų, tuštumų, kitų defektų. Patekę į komercijos pasaulį jie „tobulinami“ – šlifuojami, poliruojami, tuštumos užpildomos specialiu vašku, aliejais paryškinama spalva. Natūralūs ir perdirbti akmenys sudaro tik 10 proc. juvelyrikos. Visi kiti akmenys – dirbtiniai. Tai arba sintetinis mineralas, užaugintas dirbtinėmis sąlygomis, arba tik plastmasė ar stiklas. Vienintelis turmalinas sintetinio analogo neturi, nes šį mineralą gali sudaryti net 31 cheminis elementas.

Besiklausant kraštiečio apie įdomų, intriguojantį spalvotųjų brangakmenių pasaulį, susitikimo laikas nejučia prabėgo. Brangakmenių ekspertas, gemologas A. Kleišmantas juokauja sergąs profesine liga: „Sergu akmenlige ir niekaip pasveikti negaliu“.

Smagią pramogą visai šeimai dovanojo Šilutės pirmąją gimnaziją baigusi chemikė, Lietuvos mokslo tarybos ir Lietuvos sveikatos mokslų universiteto atstovė Sonata Szonn. Edukacija „Mėgintuvėlio virtuozai“ pritraukė ne tik jaunuosius šilutiškius, bet ir jų tėvelius bei senelius. Pasirodo, nepaprastas chemijos pasaulis gali būti visai paprastas, jei žinai jo taisykles ir tau vadovauja profesionalus edukatorius.

Cheminiai bandymai

 

Duoklė menui ir kūrybai

Šilutės 510-ąją įkūrimo sukaktį mini ne vien šiandieniniai šilutiškiai. Dailininkė Janina Krasauskienė savo gimtajam miestui paskyrė pandemijos metu gimusią tapybos darbų parodą „Saugokime gamtą kartu“. Antrąją sueigos dieną į jos atidarymą F. Bajoraičio viešojoje bibliotekoje rinkosi dailininkės bičiuliai, artimieji, meno gerbėjai ir mėgėjai. Šilta, jausminga kraštietės kalba apie mus supančios gamtos nepakartojamą grožį, bibliotekos parodų salę puošiantys ryškūs, spalvingi, fantazijos detalėmis papildyti paveikslai su gėlėmis ir jų motyvais vertė susimąstyti apie tai, ar suprantame gamtos vertę, ar sugebėsime išsaugoti mums suteiktą jos grožį.

Meno gerbėjams sueigos metu buvo pasiūlyta ir daugiau renginių. Ko gero populiariausiu tapo susitikimas su Lietuvos teatro ir kino aktoriumi, režisieriumi Adolfu Večerskiu bei Klaipėdos lėlių teatro aktoriumi, režisieriumi, dailininku Linu Zube. Abu charizmatiški, nestokojantys sveiko humoro jausmo kraštiečiai atskleidė savo kūrybinio gyvenimo užkulisius, labiausiai įsimintinas, netikėčiausias, skaudžiausias aktorinio gyvenimo situacijas.

Atminties, pagarbos ir padėkos ženklu galima įvardinti knygos-albumo „Eva Labutytė: dailininkė ir Mažoji Lietuva“ sutiktuves. Kraštietės grafikės, Mažosios Lietuvos kultūros, prūsų istorinės atminties puoselėtojos atminimui skirtą leidinį pristatė knygos sudarytojai: dailininkės sūnus Kęstutis Vanagas ir dailėtyrininkė Nijolė Tumėnienė. Kartu atvyko, kalbėjo kraštotyrininkas, dailininkas Vytautas Gocentas.

Dailininkės E. Labutytės prigimtis, gyvenimiška patirtis lėmė jos kūrybos turinį ir braižą. Ne vieną darbą, net ištisą kūrinių ciklą dailininkė yra paskyrusi Šilutės kraštui, jo istorijai, kultūrai įprasminti. Ne viena jos kūrinių paroda buvo surengta ir F. Bajoraičio viešojoje bibliotekoje, ne vienam šilutiškiui yra tekę susitikti, bendrauti su dailininke, ne vieno šilutiškio namuose puikuojasi jos dovanoti autoriniai darbai.

Šeštoji kraštiečių sueiga, palydėta dainų autoriaus ir atlikėjo Valdo Lacko muzikinės programos, jau tapo istorija. Belieka laukti jos tąsos, kraštiečių sugrįžimų ir naujų susitikimų. Šventė organizuota įgyvendinant Šilutės rajono savivaldybės ir Lietuvos kultūros tarybos finansuotą projektą „Šviesos parnešti, gera padaryti…“

Virginija Veiverienė,
Šilutės F. Bajoraičio viešosios bibliotekos
vyr. bibliotekininkė

Pasirašoma į dovanotą knygą Adolfas Večerskis diskusijoje Adolfas Večerskis

Spausdinti
Facebook komentarai