Susitikimas su Nijole Maryte Šerniūte Rusnės bibliotekoje
Gegužės 29 d. Šilutės F. Bajoraičio bibliotekos Rusnės filiale vyko ilgai lauktas susitikimas su poete, prozininke Nijole Maryte Šerniūte. Dar 2023 metų vasarą, besilankydama Rusnės filialo bibliotekoje ir apžiūrinėdama tuomet eksponuojamą jos pačios meninės fotografijos darbų parodą, viešnia pažadėjo atvykti ir pristatyti savo literatūrinę kūrybą. 2024 m. bibliotekoje buvo eksponuota dar viena N. M. Šerniūtės kūrybinių darbų paroda „Grabės ir prūdai“. O mes Rusnėje vis laukėme jos pačios atvykstant. Balandžio mėn. pabaigoje sulaukiau netikėtos žinutės: „Sveiki. Esu Lietuvoje, galėčiau Jus aplankyti ir susitikti su Jūsų skaitytojais“. Šis susitikimas nebuvo suplanuotas su leidėju, kuris paprastai ją lydi į susitikimus su skaitytojais. Ji čia atvyko vedina vaikystės prisiminimų, kada aštuonerius metus nuo 1955-ųjų su tėvais gyveno Rusnės miestelyje ir lankė Rusnės mokyklą. Išvykusi iš salos ir dabar pagalvoja, kad visada būtų norėjusi gyventi Rusnėje ir jai tai būtų didelė garbė.
Šiandien mums didelė garbė sutikti bibliotekoje N. M. Šerniūtę, pabendrauti su ja, prisiliesti prie jos kūrinių. Viešnia pristatė dvi knygas. Ji pasakojo paskutinio išleisto romano atsiradimo istoriją: „Julijonas Vilkas“ yra mano mylimas romanas, kurį parašiau vien todėl, kad, kai kurie skaitytojai, kurie perskaitė „Vilkų Kampo Elizą“, išreiškė tokią mintį, kad knyga yra per maža, kad jiems patiko skaityti ir staiga nebėra ką skaityti, ir reikia tęsinio. Tęsinio parašyti negalėjau, nes Elsė Ožkartatė mirė paskutiniame romano puslapyje ir ką tu ten dar parašysi. Tuomet ieškojau vietos, kur galėčiau užkibti, nuo kur toliau galėčiau parašyti apie Vilkų gyvenimą ir štai vienoje vietoje radau nedidelį kablį ir už to kablio užsikabinusi parašiau Elsės Ožkartatės ir Vincento Vilko provaikaičio Julijono Vilko gyvenimo istoriją“. Pavaizduoti vyrą, rašytojai buvo gana sunki problema, bet ji darė viską, kad knygos personažas išeitų vyriškas, o kaip jai pasisekė, skaitydami knygą galėsite pasižiūrėti ir vertinti. Toliau autorė pasakoja apie iliustraciją ir viršelį, kuriuos sukūrė Rokas Gelažius. Ant priekinės viršelio pusės pirmame plane laikrodis – kaip laiko simbolis – apie kurį rašoma romane, tolyje matomas Kauno Šv. Mikalojaus bažnyčios varpinės bokštas, nes gyvendamas šiame mieste Julijonas Vilkas tokį vaizdą matė per savo kambario langą. Galinėje viršelio pusėje pavaizduotas Švėkšnos bažnyčios bokštas, nes iš tų kraštų yra kilęs knygos veikėjas. Belieka skaityti šią knygą, o perskaičiusiems kilo klausimas: kas toliau? Turi autorė planų ir sekančiam romanui ir tik prasitaria: „įdomu bus tai, kad pirmam romane aš vaizduoju moterį, antram vaizduoju vytą, o trečiam romane vaizduosiu vaiką ir jaunuolį“.
Susitikimo dalyviams buvo labai malonu girdėti turtingą autorės kalbą. Natūraliai kyla klausimas, kaip gyvenat trisdešimtį metų Amerikoje, galima išsaugoti ją ir kalbėti taip gražiai lietuviškai. Autorei nebuvo jokio vargo su kalbos išraiška, jai niekur nereikėjo tų žodžių ieškoti, nes jos tėvai taip kalbėjo, taip ji kalba, taip ji ir parašė. „Man yra taip skanu burnoj tuos žodžius ne tik ištarti, bet ir užrašyti – sakė ji – ir gal pagalvojau, ir kitiems bus skanu burnoj ir akyse gražu tuos žadžius pamatyti, dar kartą ištarti“. O kad tikrai kalba nuostabi, byloja ir tas faktas, kad Klaipėdoje, I. Simonaitytės bibliotekos kiemelyje, I. Simonaitytės pamirštų žodžių alėjoje granito plytelėje įamžintas puikuojasi žodis „krautė“ ir N. M. Šerniūtės vardas, kad viename iš jos romanų šis jau užmirštas žodis buvo jos panaudotas.
Antroji šį vakarą pristatoma knyga – tai miniatiūrinė poezijos knygelė. Maža ji ne iš skūpumo, o dėl to, kad visą savo gyvenimą autorė rinko miniatiūrinių knygų kolekciją ir galvojo, koks būtų stebuklas, jei pati tokią knygelę išleistų. Taip paskutiniai kurti eilėraščiai ir sugulė į mažytę knygelę, pavadintą „Žiūrėjimas į jonvabalį“. N. M. Šerniūtės savo poezija nenori versti skaitytojo mąstyti, o tik jausti tai, ką ji pati išjautė, kas jai svarbu ir rūpi.
Štai tokia yra jos poezija. Štai toks jos žodis: „žodis yra už bet kokį pinigą svarbesnis ir toks įpareigojantis, ir pakeliantis, ir, turbūt, kviečiantis ir dar toliau ką nors padaryti ir, matyt, kad tai ką darau yra reikalinga. Tai štai šitas žodis yra už viską brangiau.“
Sunku buvo išsiskirti, nes pokalbis toliau krypo į vaikystės prisiminimus: mokyklos laikus ir mokytojus, bendrus pažįstamus ir kaimynus, ir dar daug, daug ką būtų buvę galima prisiminti ir apkalbėti, bet laikas negailestingai slenka ir šį vakarą lieka laiko tik tiek, kad ištrauktum pažadą iš vakaro viešnios – sukurtų eiles apie Rusnę…
Rasa Stasiuvienė,
Šilutės F. Bajoraičio viešosios bibliotekos
Rusnės filialo bibliotekininkė
