ŠER AMI
Dar niekada balandis nebuvo išgelbėjęs tiek žmonių
XX amžiaus pradžioje pasaulį nualino Pirmasis pasaulinis karas. Jame kovojo ne tik milijonai žmonių, bet ir nemažai gyvūnų.
Pašto balandžiai buvo neatsiejami pagalbininkai palaikant ryšį. Kadangi jie turi nepaprastą orientaciją, žmonės pririšdavo laiškelius jiems prie kojų ir paleisdavo skristi. Paukšteliai visada grįždavo į savo gimtąją vietą. Tuo metu tai buvo geriausias susisiekimo būdas.
Anglai balandžių augintojai padovanojo Šer Ami (prancūziškai – “Brangus draugas”, mat niekas nepastebėjo, kad iš tikrųjų tai buvo patelė) Jungtinių Amerikos Valstijų kariams, o šie išdresavo paukštį ir išsiuntė darbuotis į Prancūziją.
Deja, ten karių pulką apsupo priešai. Kareiviai neturėjo nei ginklų, nei maisto. Maža to – sąjungininkų būriai, nežinantys, kad ten įkalinti jų draugai, pradėjo bombarduoti teritoriją.
Pulkas pasiuntė keletą kareivių, kad šie iškviestų pagalbą, bet visi jie žuvo vykdydami užduotį. Vėliau mėginta siųsti pašto balandžius, bet juos ištiko toks pat likimas.
Galų gale atėjo Šer Ami eilė. Jos žinutėje buvo rašoma: „Mūsų pačių artilerija mus naikina. Prašome liautis.“
Į Šer Ami taip pat buvo šauta – balandė neteko akies ir kojelės. Tačiau net ir sužeista. Apšaudoma priešų liepsnos ji nepasidavė ir toliau skrido link tikslo – per rekordinį laiką ji įveikė 40 km atstumą iki būrio būstinės. Jos žinutė padėjo nutraukti ataką ir išgelbėti šimtus gyvybių.
Už drąsą Šer Ami gavo daugybę apdovanojimų.
O svarbiausia kad jai, kaip tikram nekentėjusiam kariui, buvo atlikta akies operacija ir pagaminta medinė kojelė. Tada Šer Ami laimingai grįžo į JAV (šįkart laivu, o ne skriete!), kur toliau laimingai ir gražiai gyveno kariniame štabe.
Jei žmonės negali susilaikyti nekariavę, kodėl nepalieka ramybėje bent gyvūnų?