BADI
Viena pirmųjų šunų vedlių
Šiais laikais esame pripratę prie šunų, dažnai palaikančių draugiją neįgaliesiems, tarsi tokie vedliai būtų egzistavę per amžių amžius, bet iš tiesų tai yra gana naujas reiškinys.
Tokie šunys po Pirmojo pasaulinio karo buvo pasitelkti eksperimentui vienoje Šveicarijos ligoninėje, kur glaudėsi daugybė apakusių karių. Štai čia gimė kalytė Badi ir buvo dresuojama Dorotės Harison. Ši gydytoja viena iš pirmųjų pradėjo mokyti šunis vedlius.
Tuo metu Jungtinėse Amerikos Valstijose aklas vyriškis vardu Morisas Frankas negalėjo apsikęsti būti priklausomas nuo kitų žmonių. Kai jam perskaitė žinią apie tai, kas vyksta Šveicarijos ligoninėse, jis akimirksniu nusprendė, kad jo bėdos gali būti išspręstos. Dorotė pakvietė vyriškį ir supažindino su visomis smulkmenomis.
Ligoninėje Morisas susipažino su Badi. Jie akimirksniu vienas kitą pamilo. Pagaliau jis galės keliauti, kur panorėjęs, ir nereikės prašyti kitų pagalbos.
Morisas taip susižavėjo, kad pats pasikvietė gydytoją (aišku, su Badi) į svečius. Tada pasiūlė įkurti pirmąją šunų vedlių dresavimo įstaigą JAV.
Sumanymas išsyk sulaukė didžiulio susidomėjimo. Tačiau buvo viena rimta bėda: to meto įstatymai šunims draudė kelti koją į daugybę viešbučių, restoranų, juolab į traukinius ar lėktuvus.
Kartu su Dorote ir Badi Morisas nusprendė apvažiuoti visą šalį, rengė pasirodymus, kuriuose pažindindavo žmones su kalyte ir reikalavo, kad šiai būtų leista jį lydėti visur ir visada. Vyras tikino, kad ji nekelia daugiau bėdos negu lazda. Galų gale ji net buvo mokyta taip, kad niekam netrukdytų.
Pagaliau šitos varginančios pastangos nenuėjo veltui – visuomenė pripažino ir priėmė šunis vedlius. Tokie šunys ne tik nepaprastai naudingi, bet ir be galo šaunūs bei meilūs, visai kaip Badi!