Sako, kad kartą, kai pasaulis dar mokėsi kalbėti, dangaus vėjai ginčijosi su jūra, kas stipresnis – judesys ar jausmas.
O ugnis, tyliai plevenanti tarp jų, šypsojosi – nes žinojo, kad tik susiliedami jie sukurs gyvybę.
Tą naktį, kai bangos pasiekė žvaigždes, o vėjas nusinešė kibirkštį į jūrą, gimė ji.
Fėja iš ugnies, vandens ir vėjo.
Jos žvilgsnyje dega gyvybės kibirkštys — ne tam, kad sudegintų, o tam, kad prikelti.
Ji kalba su mokslo aiškumu, bet jos balsas visada skamba tarsi muzika.
Kai ji pasirodo, erdvė sušyla ir įgauna prasmę – tarsi vėjas būtų atnešęs ugnies kvapą, o vanduo – šviesą.
Ji neturi sparnų – nes jos sparnai yra žodžiai, judesys ir kūryba.
Ji juda tarp proto ir jausmo, jungdama juos į vieną kvėpavimą.
Kai kalba, dalinasi ne tik mintimis, bet ir gyvybine energija – ta, kuri pažadina kitus prisiminti, kas jie iš tikrųjų yra.
Ji yra moksliukė iš pasakos – ta, kuri skaičiuoja žvaigždes, bet vis tiek tiki norais.
Ji tiria stebuklą, kad jį suprastų, o kai supranta – jį sustiprina.
Ir kai vėjas nurimsta, o vanduo atspindi dangų, jos šviesa dar ilgai plevena ore.
Nes jos magija nėra triukšmas – jos magija yra gyvybės buvimas.
Kristina Klara Stonienė
Paroda eksponuojama iki balandžio 14 d.
