Šilutės rajono šimtmečio žmonės
Redaktorė, vertėja iš islandų kalbos, Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos narė.
Gimė 1975 m. sausio 10 d. Šilutėje.
1982–1993 m. J. M. Abraitytė mokėsi Žygaičių (Tauragės r.) vidurinėje mokykloje. 1993–1999 m. studijavo lietuvių filologiją Vilniaus universitete, įgijo bakalauro laipsnį. 1996 m. Šiaurės šalių ministrų taryba skyrė stipendiją vienam asmeniui iš Lietuvos – J. M. Abraitytei – studijuoti Islandijos universitete islandų filologiją užsieniečiams. Pradėjusi studijas nuo antrojo kurso, 1996–1998 m. ji baigė islandų filologiją ir apgynė bakalauro darbą iš vertimų srities. Studijuodama Islandijoje dirbo vertėja žodžiu Islandijos parlamente, Islandijos nacionaliniame teatre (su R. Tumino trupėmis). 2005–2007 m. Vilniaus universitete įgijo leidybos magistro laipsnį.
J. M. Abraitytė redaktore dirbo Lietuvos teisės universitete (dabar Mykolo Romerio universitetas), VĮ Registrų centre, vyriausiąja redaktore – UAB „Justitia“. Nuo 1996 m. ji – laisvai samdoma vertėja, dirba su vertimų biurais, verčia grožinę literatūrą (poeziją, prozą, pjeses) ir įvairaus pobūdžio dokumentus. Kaip vertėja dalyvavo ne viename „Poezijos pavasaryje“, „Poetiniame Druskininkų rudenyje“, „Šiaurės vasaroje“, kituose festivaliuose. 1996 m. dirbo vertėja žodžiu „Life“ festivalyje (buvo atvykusi R. Tumino trupė iš Islandijos su spektakliu „Don Žuanas”), vėliau – Lietuvos nacionaliniame dramos teatre. 2000–2001 m., su nedidele pertrauka, buvo Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto Skandinavistikos katedros (dabar Skandinavistikos centras) lektorė, dėstė islandų kalbą ir literatūrą. Nuo 2004 m. – Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos narė, turi meno kūrėjo statusą.
J. M. Abraitytė iš islandų kalbos išvertė K. Ómarsdóttir pjesę „Pasakyk man viską“ (2000), islandų autorių eilėraščius, publikuojamus „Poezijos pavasario“ ir „Poetinio Druskininkų rudens“ almanachuose, Einar Örn Gunnarsson romaną „Rojaus paukščio ašaros“ (2003), Sjón romaną „Tavo akys matė mane“ (2005), Auður Ava Ólafsdóttir pjesę „Adamo šeima“ (2014), vaikams skirtas knygas: Kristín Steinsdóttir „Angelas Vakarų rajone“ (2006), Andri Snær Magnason „Mėlynosios planetos istorija“ (2008), Brian Pilkington „Viskas apie trolius“ (2015) ir kt. 2003 m. iš islandų kalbos išvertė filmą „Jūra“ (rež. Baltasar Kormákur, 2002). Jis buvo rodomas 2003 m. Europos šalių kino forumo „Scanorama“ renginyje. Iš lietuvių į islandų kalbą išvertė R. Šerelytės pjesę vaikams „Senelės sapnai“ (2000) ir S. Paltanavičiaus kūrinį „Velniukas ir vieversiukas“ (2010).
2004 m. J. M. Abraitytė laimėjo Islandijos rašytojų sąjungos skiriamą vertėjo stipendiją ir galimybę mėnesį stažuotis Islandijoje. 2015 m. Lietuvos kultūros taryba skyrė individualią valstybės stipendiją islandų poezijos knygai parengti ir išversti. Projektas vykdytas kartu su Lietuvos rašytojų sąjunga ir Islandijos rašytojų sąjunga.
Literatūra:
1. ABRAITYTĖ, Jurgita Marija. Anketa Šilutės personalijų žinynui : [vertėjos atsakymai į anketoje pateiktus klausimus]. Mašinr. [Šilutė : Šilutės rajono savivaldybės F. Bajoraičio viešoji biblioteka, 2015]. 3 p.
Socialinių mokslų daktaras, profesorius.
Gimė 1956 m. vasario 10 d. Kintų mstl., Šilutės r.
1974 m. Arūnas Acus baigė Šilutės pirmąją vidurinę mokyklą (dab. Šilutės pirmoji gimnazija), 1978 m. – Vilniaus pedagoginio universiteto Istorijos fakultetą (įgyta istorijos mokytojo specialybė), 1987 m. – Maskvos V. Lomonosovo universiteto aspirantūrą (įgytas filosofijos mokslų daktaro laipsnis, kuris 1993 metais nostrifikuotas į socialinių mokslų daktaro laipsnį).
Nuo 2014 m. – Klaipėdos universiteto Socialinių mokslų fakulteto Sociologijos katedros profesorius, 1991–2014m. – minėtos katedros docentas. 1985–1991 m. dirbo Šiaulių pedagoginio instituto Klaipėdos ikimokyklinio auklėjimo fakulteto Visuomenės mokslų katedroje vyr. dėstytoju, 1978–1985 m. – minėtoje katedroje dėstytoju.
1989 m. išrinktas Lietuvos Sąjūdžio Seimo nariu. A. Acus – pirmasis Klaipėdos miesto Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio tarybos pirmininkas. Nuo 1994 m. – Lietuvos sociologų draugijos narys, nuo 1993 m. – VŠĮ „Klaipėdos socialinės ir psichologinės pagalbos centro“ tarybos pirmininkas, narys, nuo 2011 m. – Studijų kokybės vertinimo centro ekspertas.
2009–2012 m. – Nacionalinės lituanistikos plėtros 2009–2015 m. programos tyrimo projekto „Klaipėdos raida 1990–2010: nuo sovietinio industrinio uosto iki lietuviško multikultūrinio miesto“ tyrėjas. 2012–2014 m. – Lietuvos mokslo tarybos finansuoto mokslininkų grupių projekto „Erdvinė nusikalstamumo dinamikos analizė Klaipėdos mieste 1990–2010 m.“ tyrėjas.
A. Acus yra ne vienos mokslinės publikacijos autorius, mokomosios knygos „Socialinio elgesio nukrypimų sociologija“(2007), kolektyvinės monografijos „Klaipėdos diskursas 1990–2010: sociologinė miesto tapatybių rekonstrukcija“ (2012) bendraautoris.
Literatūra:
1. ACUS, Arūnas. Anketa Šilutės personalijų žinynui : [profesoriaus atsakymai į anketoje pateiktus klausimus]. Mašinr. [Šilutė : Šilutės rajono savivaldybės F. Bajoraičio viešoji biblioteka, 2016]. 2 p.
2. Šilutės kraštas: enciklopedinis žodynas. Šilutė, 2000, p. 41.
Aktorius, režisierius, televizijos laidų vedėjas, dainuojamosios poezijos puoselėtojas.
Gimė 1960 m. balandžio 5 d. Šilutėje.
Mirė 2010 m. birželio 17 d. Kaune.
Nuo 1981 m. – Kauno valstybinio lėlių teatro vedantysis trupės aktorius, režisierius. Nuo 1997 m. – LRT ir Katalikų televizijos studijos laidų vaikams „Nojus ir Kasparas“ bei „Kasparo istorijos“ kūrėjas ir vedėjas, LRT laidos „Talentų ringas“ vedėjas, filmų garsintojas.
Nuo 1981 m. iki mirties V. Aleksaitis dirbo Kauno lėlių teatre ir buvo vienas ryškiausių šio teatro aktorių. Sukūrė dešimtis įsimintinų vaidmenų, nuolat dalyvavo tarptautiniuose lėlių teatrų festivaliuose. Kauno lėlių teatre aktorius sėkmingai reiškėsi ir kaip režisierius („Tikros barono Miunhauzeno istorijos“, „Bulvinė pasaka“), renginių vedėjas, išradingas ir kūrybingas organizatorius.
1983 m. baigė Vilniaus kultūros mokyklą. Nuo 1996 m. lėlių teatro režisūrą studijavo Leningrado (dabar – Sankt Peterburgas, Rusija) teatro, muzikos ir kino meno institute.
Beveik 30 metų atsidavęs pirmiausia aktoriaus-lėlininko pašaukimui, sukūręs 44 vaidmenis Kauno lėlių teatre, muzikalus, plastiškas, improvizaciniu lengvumu garsėjęs V. Aleksaitis buvo kviečiamas vaidinti ir Kauno kamerinio teatro, Kauno mažojo teatro spektakliuose. Aktorius buvo gerbiamas už profesinį maksimalizmą, profesinę etiką, inteligentišką, savikritišką laikyseną, taikumą, įgimtą eleganciją ir už neblėstantį optimizmą bei humoro jausmą.
Nuolat ieškodamas naujų kūrybinės saviraiškos kelių, išoriniu ir vidiniu žavesiu apdovanotas V. Aleksaitis sėkmingai išbandė savo jėgas vaikams ir ne vaikams skirtose televizijos laidose, buvo jų vedėjas. Muzikinius sugebėjimus tobulino akustinės muzikos grupėje „Upė“, kur mušamaisiais grojo kartu su profesionaliais muzikantais Dariumi Krapiku, Gediminu Storpirščiu, drauge su grupe dalyvavo dainuojamosios poezijos festivaliuose.
Net ir kovodamas su liga, aktorius vaidino įvairių režisierių sukurtuose spektakliuose: „Tigriukas Petrikas“, „Nykštukas Nosis“, „Atostogos pas dėdę Titą“, „Karalaitės bučinys“, „Žvaigždės vaikas“, „Vilkas ir ožiukai“, „Žalias žalias obuoliukas“, „Užburtos pilies paslaptis“.
Literatūra:
1. Kas yra kas Lietuvoje 2009: auksinis tūkstantmečio leidimas / vyriausioji redaktorė Vaidonė Tamošiūnaitė. Kaunas: Neolitas, 2009, p. 368-369.
2. Valdis Aleksaitis (lėlių teatro aktorius, 1960-2010) [interaktyvus] [žiūrėta 2016 m. sausio 19 d.].
Mikrobiologas, mokslų daktaras.
Gimė 1937 m. rugpjūčio 5 d. Rusnėje, Šilutės r.
1944 m. su tėvais pasitraukė į Vakarus. 1948 m. atvyko į Kanadą. 1964 m. Monrealio universitete (JAV) įgijo odontologo specialybę, 1966 m. – mikrobiologijos magistro laipsnį. Mikrobiologijos studijas gilino Viskonsino universitete Madisone (JAV). 1970 m. suteiktas mokslų daktaro laipsnis. Dirbo vaistų bendrovėse Niujorko, Naujojo Džersio, Mičigano valstijose (JAV). Atliko įvarių vaistų tinkamumo vartoti ir efektyvumo tyrimus. Skaitė paskaitas, specializavosi nereceptinių vaistų taikymo ir įregistravimo srityje. 1991 m. pradėjo anglų kalba leisti išeiviams iš Baltijos šalių laikraštį „American Baltic News“. Aktyviai siekė, kad JAV pripažintų Baltijos valstybių nepriklausomybę.
Literatūra:
Jungtinių Amerikos Valstijų lietuviai: biografijų žinynas. T. 1. / grupės vadovė Jonė Liandzbergienė. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1998, p. 34-35.
Andriekienė-Čekaitė Rūta Marija
Socialinių, edukologijos mokslų daktarė, profesorė, andragogikos studijų programos kūrėja.
Gimė 1948 m. spalio 19 d. Stankaičių k., Šilutės r.
Rūta Marija Andriekienė-Čekaitė 1955–1959 m. mokėsi Stankaičių (Šilutės r.) pradinėje mokykloje, 1959–1963 m. – Vilkyčių (Šilutės r.) aštuonmetėje mokykloje, 1963–1966 m. – Priekulės vidurinėje mokykloje, 1966–1969 m. – Klaipėdos A. Venclovos pedagoginėje mokykloje. 1975––1980 m. studijavo Šiaulių pedagoginio instituto (dab. Šiaulių universitetas) Klaipėdos ikimokyklinio auklėjimo fakultete, kur įgijo auklėtojo ir metodininko specialybę. 1984–1988 m. studijavo Vilniaus universiteto (VU) Istorijos fakulteto Pedagogikos katedroje aspirantūroje, suteiktas daktaro laipsnis (socialiniai mokslai, edukologija).
Kraštietė yra viena iš Klaipėdos universiteto (KU) Tęstinių studijų instituto kūrėjų, šio instituto Andragogikos katedros profesorė, dėstytoja (2017).
R. M. Andriekienė-Čekaitė 1981–1984 m. buvo Šiaulių K. Preikšo pedagoginio instituto Klaipėdos ikimokyklinio auklėjimo fakulteto praktikos vedėja, laborantė, 1982–1984 m. – dėstytoja, 1984–1988 m. – VU Istorijos fakulteto Pedagogikos-psichologijos katedros doktorantė, 1988–1990 m. – Šiaulių K. Preikšo pedagoginio instituto Klaipėdos ikimokyklinio auklėjimo fakulteto vyr. dėstytoja, nuo 1991 m. – KU Pedagogikos fakulteto Vaikystės pedagogikos katedros docentė, 1993–1995 m. – KU Pedagogų kvalifikacijos kėlimo ir perkvalifikavimo centro direktorė, nuo 1995 m. – KU Kvalifikacijos kėlimo instituto (nuo 2003 m. – KU Tęstinių studijų institutas) direktorė, Pedagogikos fakulteto mokslinės tarybos narė, Darbo rinkos mokymo centro profesinio rengimo ekspertė, Respublikinės pedagogų atestacijos kvalifikacinės komisijos narė, Klaipėdos apskrities švietimo tarybos, Lietuvos suaugusiųjų švietimo asociacijos narė, KU Tęstinių studijų instituto tarybos pirmininkė.
Mokslinių interesų sritis: vaikų socialinis-kognityvinis patyrimas šeimoje bei ugdymo įstaigose, suaugusiųjų švietimo organizavimas ir planavimas, suaugusiųjų švietimo sistemos analizė, heterogeninių grupių valdymas ir jo strategijos, andragogikos technologijos, tęstinis profesinis mokymas, neformalios patirties ir įgūdžių vertinimas bei pripažinimas ir kt.
Respublikiniuose ir užsienio mokslo leidiniuose yra publikuota per 50 R. M. Andriekienės-Čekaitės straipsnių vaikų socialinio-kognityvinio patyrimo šeimoje bei ugdymo įstaigose, vaikų savimonės, jų vystymosi ir ugdymo ypatumų, pedagogų profesinės kompetencijos ir kt. klausimais. Studijų knygų „Ankstyvosios vaikystės pedagogika“ (2001), „Europos šalių šiuolaikinio profesinio rengimo sistemos“ (2002), knygos „Andragoginiai kompetencijų tobulinimo aspektai tęstiniame profesiniame mokyme“ (2006) bendraautorė.
Klaipėdos universiteto įkūrimo 10-mečio proga už universiteto kūrimą ir ugdymą, vaisingą pedagoginį darbą bei pasiekimus mokslo ir kūrybos srityje R. M. Andriekienė-Čekaitė apdovanota universiteto sidabro medaliu. Jai suteikta daugybė garbės ir pagyrimo raštų už įvairią veiklą, pasiekimus moksle ir darbe.
Literatūra:
1. Andriekienė-Čekaitė, Rūta Marija. Anketa Šilutės personalijų žinynui : [atsakymai į anketoje pateiktus klausimus]. Rankr. [Šilutė : Šilutės rajono savivaldybės F. Bajoraičio viešoji biblioteka, 2007]. 1 p.
2. Kas yra kas Lietuvoje 2002. Kaunas: „Neolitas“, 2002, p. 40.
3. Kas yra kas Lietuvoje 2009. Kaunas: „Neolitas“, 2009, p. 376.
Svajūnas Armonas
Dailininkas tapytojas, Šilutės rajono savivaldybės „Sidabrinės nendrės“ premijos laureatas.
Gimė 1951 m. birželio 20 d. Lazduonėnuose, Šilutės r.
1972–1978 m. Svajūnas Armonas mokėsi Vilniaus valstybiniame dailės institute (dab. Vilniaus dailės akademija). 1977–1991 m. dirbo Vilniaus miesto savivaldybės Kultūros skyriaus dailininku.
1978 m. – parodinės veiklos pradžia. Nuo 1986 m. – Lietuvos dailininkų sąjungos narys. Dailininkų grupės „Individualistai“ vienas iš įkūrėjų.
Tapytojas aktyviai dalyvauja Lietuvos ir užsienio šalių dailės gyvenime kaip tapytojas, organizuoja plenerus, simpoziumus. Dailininko kūryba buvo eksponuota muziejuose ir galerijose Pekine, Atėnuose, Tokijuje, Paryžiuje, Berlyne, Ankaroje, Maskvoje, Peterburge, Kijeve. Jo kūriniai saugomi Lietuvos nacionaliniame dailės muziejuje, Žemaičių dailės muziejuje Plungėje, eksponuojami visuomeniniuose interjeruose – LR Vyriausybės rūmuose, Vilniaus municipalitete, bankuose, viešbučiuose, įvairiose įstaigose, privačių kolekcininkų rinkiniuose Lietuvoje ir pasaulyje. S. Armonas yra surengęs apie 30 asmeninių parodų, dalyvauja grupinėse parodose.
Tęstinių renginių „Tarptautiniai Vilniaus tapybos plenerai” ir „Baltijos plenerai” Palangoje organizatorius; 1991–1993 m. – Lietuvos Vyriausybės remtų tapybos plenerų Nidoje organizatorius; 1999 m. – grupės „Individualistai“ parodos „Vilnius sveikina Berlyną” Lietuvos Respublikos ambasadoje Vokietijoje kuratorius; 2003–2004 m. – tapytojų plenerų „Lietuvos” sanatorijoje Druskininkuose organizatorius; įvairių privačių plenerų užsienyje ir Lietuvoje organizatorius; 2014 m. – XI tarptautinio tapybos plenero „Menas paveldui“ kuratorius Trakų Vokėje.
S. Armonas 2001 m. už ilgametį Vilniaus tarptautinių plenerų organizavimą Vilniaus miesto savivaldybės apdovanotas padėkos raštu. 2002 m. paskelbtas Šilutės rajono savivaldybės „Sidabrinės nendrės“ premijos laureatu.
Literatūra:
1. Jankienė, Vilma. Tapytojas S. Armonas: jei pasakytum, kas yra moteris, būtum vertas Nobelio premijos [interaktyvus]. 2015 m. birželio 10 d. [Žiūrėta 2018 m. sausio 23 d.]. Prieiga per internetą: <http://www.moteris.lt/laisvalaikis/tapytojas-s-armonas-jei-pasakytum-kas-yra-moteris-butum-vertas-nobelio-premijos.d?id=68206682>.
Seniūnijos darbuotoja, raštvedė, fotografė.
Gimė 1960 m. balandžio 12 d. Švėkšnoje, Šilutės r.
1978 m. Violeta Astrauskienė baigė Švėkšnos (Šilutės r.) vidurinę mokyklą (dab. Švėkšnos „Saulės“ gimnazija), 1979 m. su pagyrimu – Kauno 22-ąją technikos mokyklą ir įgijo braižytojo-konstruktoriaus specialybę. 2004 m. Vilniaus visuomeninėje parapsichologijos akademijoje įgijo parapsichologo kvalifikaciją.
1980–1984 m. Švėkšnos vidurinėje mokykloje dėstė piešimą, istoriją, geografiją, vadovavo dailės būreliui, dirbo bendrabučio auklėtoja. 1984–1985 m. „Ašvos“ tarybiniame ūkyje V. Astrauskienė buvo vaikų lopšelio-darželio vedėja, o 1985–1987 m. vėl mokytojavo Švėkšnos vidurinėje mokykloje. V. Astrauskienė nuo 1987 m. ėjo Švėkšnos apylinkės vykdomojo komiteto sekretorės pareigas. Nuo 1990 m. – Švėkšnos apylinkės viršaičio pavaduotoja, 1995–2007 m. – Švėkšnos seniūnijos sekretorė-raštvedė, 2007–2009 m. – Švėkšnos psichiatrijos ligoninės vyr. gydytojo sekretorė-referentė, nuo 2009 m. – Saugų (Šilutės r.) seniūnijos raštvedė.
V. Astrauskienė aktyviai dalyvauja švėkšniškių draugijos „Tėviškė“ ir Emilijos Pliaterytės atminimo draugijos Švėkšnos skyriaus veikloje. Ji fotografuoja ir kaupia archyvą visų svarbesnių Švėkšnoje ir Saugose vykstančių švenčių, įsimintinų įvykių, mokyklos renginių ir kt. Nuo 2007 m. nuolatos bendradarbiauja su Šilutės r. laikraščiu „Šilutės naujienos“, garsina Švėkšnoje ir Saugose vykstančius renginius ir įvykius.
Nuo 2005 m. V. Astrauskienė rengia fotografijos parodas, kurios buvo eksponuotos Švėkšnos muziejuje bei bažnyčioje, rajono bibliotekose, Šilutėje, Klaipėdoje ir Palangoje. Ji nuolatos rašo straipsnius, pranešimus, yra išleidusi keletą knygų.
V. Astrauskienė teigia, kad ji yra pilna kūrybinių idėjų, savęs nelygina su kitais, juk kiekvienas yra vienintelis ir nepakartojamas. Džiaugiasi, kad yra čia ir dabar… Reikšmingiausiu veiklos įvertinimu laiko tai, kad 2015 m. buvo pakviesta tapti Šilutės F. Bajoraičio viešosios bibliotekos Saugų filialo globėja.
Literatūra:
1. Astrauskienė, Violeta. Anketa Šilutės personalijų žinynui : [atsakymai į anketoje pateiktus klausimus]. Rankr. [Šilutė: Šilutės rajono savivaldybės F. Bajoraičio viešoji biblioteka, 2015]. 2 p.
(Georg Harry Aschmann)
Buvusios Šilutės Herderio gimnazijos moksleivis, knygos „Herderio mokykla Šilutėje“ autorius.
Gimė 1918 m. Šilutėje
Mirė 1997 m. liepos 23 d. Vokietijoje.
1928–1934 m. lankė Šilutės Herderio realinę gimnaziją (dabar Šilutės pirmoji gimnazija). Vėliau – Karaliaučiaus (dabar Kaliningradas, Rusija) miestų valdymo mokyklą. Po Antrojo pasaulinio karo dirbo Vokietijoje. Pradėjo nuo žemiausios valdininko tarnybos, baigė Zalcgiterio miesto valdybos vyriausiuoju tarėju.
1985 m. parengė knygą-istorinę apybraižą „Die Herderschule zu Heydekrug“ („Herderio mokykla Šilutėje“). Ji sukurta remiantis savo ir amžininkų atsiminimais, spaudos ir archyvų duomenimis. 1990 m. knygą į lietuvių kalbą išvertė Romualda Dobranskienė (Šilutė). Spausdintame vertime pateikiama mokyklos kronika, iliustruota Helmuto Bergerio (Berger) sukauptomis archyvinėmis nuotraukomis.
G. H. Ašmanas parašė ir 5 tomų šeimos istoriją, parengė genealoginį medį. Viena jo šaka siejasi su Vydūno (Vilhelmas Storosta) gimine. Aprašytas ir jo žmonos Brunhildos Užpurvytės-Ašman dėdės Jono Užpurvio, prieškarinės Klaipėdos Vytauto gimnazijos dėstytojo, po karo – Kazachstano tremtinio, indėlis į lietuvių kalbos tyrinėjimus. J. Užpurvis parengė knygą „Trys kalbinės studijos“, kurioje aprašoma Saugų apylinkės tarmė, nagrinėjama upės ir miesto vokiško pavadinimo Memel kilmė, aptariama K. Donelaičio kūryba.
Literatūra:
1. ALEKSĖJŪNIENĖ, Aldona. Giminės istorija aprašyta penkiuose tomuose. Lietuvos rytas, 1996, rugsėjo 6.
2. KAUNAS, Domas. Dviejų tėviškių žmonės. Skalvos keleivis, 1992, kovo 26, p. 5.
3. Šilutės kraštas: enciklopedinis žodynas / Šilutės rajono savivaldybės Fridricho Bajoraičio viešoji biblioteka. Šilutė: Prūsija, 2000, p. 7, 49, 446-447.
Valstybės tarnautojas, buvęs žymus šalies lengvaatletis, daugkartinis Lietuvos čempionas, rekordininkas, sporto meistras.
Gimė 1954 m. sausio 25 d. Katyčiuose, Šilutės r.
1961 – 1965 m. Kastytis Augaitis mokėsi Katyčių pradinėje mokykloje, 1965–1968 m. – Katyčių vidurinėje mokykloje. 1968–1972 m. mokslus tęsė Panevėžio internatinėje sporto mokykloje (dab. Panevėžio sporto vidurinė mokykla). 1972–1976 m. studijavo Lietuvos valstybiniame kūno kultūros institute (dab. Lietuvos sporto universitetas).
1976–1980 m. K. Augaitis dirbo savanoriškos sporto draugijos „Žalgiris“, veikusios Klaipėdos vaikų ir jaunių sporto mokykloje, treneriu ir dėstytoju, 1980–1982 m. – Šiaulių Kazio Preikšo pedagoginio instituto Klaipėdos ikimokyklinio auklėjimo Ikimokyklinės metodikos katedros dėstytoju, 1982–1985 m. – Šiaulių pedagoginio instituto Klaipėdos ikimokyklinio auklėjimo fakulteto Fizinio auklėjimo metodikos katedros vyriausiuoju dėstytoju. 1985–1989 m. jis buvo Šiaulių pedagoginio instituto Klaipėdos ikimokyklinio auklėjimo fakulteto Fizinio auklėjimo metodikos katedros vedėjas, 1989–1991 m. – Kūno kultūros ir metodikos katedros vedėjas. 1991– 1998 m. K. Augaitis dėstė Klaipėdos universiteto Kūno kultūros katedroje. 1998–2002 m. jis dirbo Klaipėdos apskrities viršininko administracijos Socialinių reikalų ir švietimo departamento direktoriumi, 1998–2006 m. – Klaipėdos universiteto Pedagogikos fakulteto Kūno kultūros katedros asistentu. 2002–2010 m. ėjo Klaipėdos apskrities viršininko administracijos Švietimo skyriaus vedėjo pareigas. K. Augaitis nuo 2011 m. dirba LR Švietimo ir mokslo ministerijos Švietimo kokybės ir regioninės politikos departamento Regioninės politikos analizės skyriaus vyriausiuoju specialistu.
K. Augaitis yra aktyvus visuomenininkas. 1998–2012 m. jis buvo Lietuvos tautinio olimpinio komiteto Klaipėdos apskrities tarybos pirmininko pavaduotoju bei Klaipėdos apskrities Sporto tarybos pirmininku, 1998–2010 m. – Klaipėdos apskrities Švietimo tarybos pirmininku bei Klaipėdos apskrities Kultūros ir meno tarybos nariu. 1998–2006 m. K. Augaitis buvo Klaipėdos apskrities lengvosios atletikos teisėjų federacijos narys, iki 2013 m. – tradicinio tarptautinio bėgimo „Gintarinė jūrmylė“ organizacinio komiteto narys bei Klaipėdos apskrities ekstremalių situacijų valdymo centro komisijos narys. K. Augaitis nuo 2011 m. iki dabar yra Klaipėdos universiteto socialinis partneris Studijų kokybės vertinimo centro ekspertams vykdant studijų programų vertinimą bei Klaipėdos regiono plėtros plano rengimo darbo grupės narys.
Kraštietis yra pripažintas sporto meistras, LR lengvosios atletikos rekordininkas, 18 kartų – LR lengvosios atletikos pirmenybių čempionas; buvusios TSRS lengvosios atletikos čempionato šeštos vietos laimėtojas; 12 kartų – tarptautinių lengvosios atletikos varžybų nugalėtojas. K. Augaitis už aukštus sportinius pasiekimus išrinktas XX amžiaus lengvaatlečiu nr. 4 Klaipėdos apskrityje. Jis apdovanotas daugybe garbės raštų ir padėkų, gerbiamas Klaipėdos miesto pilietis.
Literatūra:
1. AUGAITIS, Kastytis. Anketa Šilutės personalijų žinynui : [atsakymai į anketoje pateiktus klausimus]. Rankr. [Šilutė : Šilutės rajono savivaldybės F. Bajoraičio viešoji biblioteka, 2018]. 3 p.
Archibaldas Bajoratas (Archibald Bajorat)
Dailininkas, pedagogas, antroposofas, meno terapijos idėjų skleidėjas ir propaguotojas
Gimė 1923 m. kovo 15 d. Klaipėdoje.
Mirė 2009 m. gruodžio 15 d. Oberursel (Taunus) mieste, Vokietijoje.
1928–1942 m. gyveno Šilutėje. 1929–1932 m. mokėsi pradinėje mokykloje, 1933–1942 m. mokslus tęsė Herderio gimnazijoje (dabar Šilutės pirmoji gimnazija). 1942 m. buvo pašauktas į Vokietijos kariuomenę. 1946 m. grįžo iš amerikiečių karo belaisvių stovyklos ir apsigyveno Vakarų Vokietijoje.
1948–1953 m. Braunšveige studijavo tapybą ir grafiką. Kelerius metus dirbo pramoninėje grafikos srityje. Nuo 1959 m. tapo laisvai kuriančiu menininku. 1960–1966 m. dėstė spalvotyrą Mainco meno mokykloje (docentas). Nuo 1964 m. priklausė meno grupei „Illustration 63“.
Nuo 1968 m. kūrė darbus suomių tautos epo „Kalevala“ tema. Didelį ciklą grafikos ir tapybos kūrinių eksponavo Suomijoje, Olandijoje, Austrijoje, Vokietijoje. 1968–2011 m. „Kalevalos“ tema surengė daugiau kaip 100 parodų ir parašė keletą menotyros darbų. 1982 m už suomių tautos kultūros skleidimą A. Bajoraičiui suteiktas suomių „Kalevalos“ draugijos garbės nario vardas.
1973 m., susidomėjęs antroposofine filosofija ir pagal ją sukurta Valdorfo pedagogika, tapo aktyviu jos propaguotoju ir skleidėju. 1973–2008 m. vedė meno terapijos užsiėmimus Oberurselio Rafaelio terapijos centre. 1985–1991 m. dirbo Margaritos Hauškos (Margarethe Hauschka) mokyklos meno terapijos dėstytoju.
1989 m. Lietuvoje, Klaipėdos paveikslų galerijoje, surengė tapybos darbų parodą suomių epo „Kalevala“ tema. 1991 m. surengė parodas Vilniuje ir Šilutėje. Tais pačiais metais dalyvavo Šilutės Fridricho Bajoraičio viešojoje bibliotekoje vykusiame tarptautinio ekslibrisų konkurso-parodos „Šilutei – 480“ atidaryme. Nuo 1991 m. iliustravo estų epą „Kalevipoeg“.
Nuo 1993 m. lankėsi Skandinavijoje, Afrikoje, Indijoje, Australijoje, rengė seminarus Vilniuje ir Šilutėje Valdorfo pedagogikos tema. Įspūdžius iš kelionių po Lietuvą aprašė savo iliustruotose knygose: „Baltisches Allegro“ (1990), „Nida–Nidden–Neringa“ (1995), sukūrė ekslibrisų, savaip interpretuotų Kuršių nerijos vaizdų, iliustravo Hermano Zudermano (Hermann Sudermann), Rudolfo Naujoko, Agnes Miegel raštus.
1996 m. dalyvavo Šilutės Fridricho Bajoraičio viešosios bibliotekos ir jos partnerių surengtame tarptautiniame meninių atvirukų konkurse „Šilutė“ ir tapo šio konkurso laureatu. 2000 m. A. Bajorato iniciatyva Šilutėje įkurta Valdorfo pedagogikos draugija. Rėmė Lietuvos pedagogus, dirbančius pagal šią sistemą, taikančius meno terapijos principus.
2001 m. apdovanotas Suomijos Respublikos Baltosios rožės ordino riterio kryžiumi už suomių epo „Kalevala“ iliustracijas ir Suomijos kultūros garsinimą Europoje bei visame pasaulyje.
Literatūra:
1. Archibaldas Bajorat (1923 03 15 – 2009 12 15). Šilokarčema, 2010, sausio 5, nr. 1, p. 3.
2. Berlyne pagerbtas garsus klaipėdiškis Archibaldas Bajoratas. Klaipėda, 2001, vasario 24, p. 19.
3. TATORIS, Jonas; LABUTYTĖ, Eva. Bajorat Archibald. Iš Mažosios Lietuvos enciklopedija. T. 1. / Mažosios Lietuvos fondas. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2000, p. 114-115.
Gamtininkas, fotografas, rašytojas.
Gimė 1954 m. spalio 1 d. Šlepšių kaime (Biržų r.).
1973 m. Alis Balbierius baigė vidurinę mokyklą Biržuose. Studijavo biologiją Vilniaus pedagoginiame institute (dab. Lietuvos edukologijos universitetas).
1978–1981 m. dirbo Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejaus moksliniu bendradarbiu Ventės rage (Kintų sen., Šilutės r.), Valstybiniame gamtos apsaugos komitete.
1982–1992 m. A. Balbierius buvo laikraščio „Komjaunimo tiesa“ korespondentas, skyriaus „Viltis“ redaktorius, 1992–1993 m. – savaitraščio „Literatūra ir menas“ skyriaus redaktorius, 1993–1996 m. – laikraščių „Valstiečių laikraštis“, „Vilniaus tribūna“, „Gimtasis kraštas“ korespondentas ir redaktorius. Nuo 1990 m. A. Balbierius yra Lietuvos rašytojų sąjungos narys.
Fotografas surengė per 30 personalinių fotografijos parodų, dalyvavo tarptautiniuose pleneruose ir grupinėse parodose. Kraštietis priklauso Lietuvos fotomenininkų sąjungai, Lietuvos ornitologų draugijai, yra Gamtos fotografijos fondo pirmininkas. A. Balbierius spaudoje yra paskelbęs nemažai straipsnių gamtosaugos, kultūros, fotografijos temomis. Aktyviai dalyvauja Lietuvos žaliųjų judėjime. Poezija skelbta almanachuose „Poezijos pavasaris“, „Žiemos žodžiai“, „Žiema ir mirtis“, poezijos rinktinėse.
Gyvena ir kuria Biržuose. Domisi Tolimųjų Rytų kultūra, dažnai keliauja po Indiją.
Literatūra:
1. Balbierius Alis. Apklausos anketa : [atsakymai į anketoje pateiktus klausimus]. Rankr. [Šilutė : Šilutės rajono savivaldybės F. Bajoraičio viešoji biblioteka 2017]. 4 p.
2. Balbierius Alis [interaktyvus]. [Žiūrėta 2017 m. liepos 27 d.]. Prieiga per internetą: <http://www.rasytojai.lt/lt/veikla/49-rasytojai/esami-nariai/b/49-balbierius-alis>.
Agronomas, visuomenės veikėjas, Klaipėdos krašto istorijos saugotojas.
Gimė 1918 m. vasario 11 d. Girininkų kaime, Šilutės r. Mirė 2008 m. Šilutėje.
1934–935 m. Julius Balčiauskas mokėsi Tauragės žemės ūkio mokykloje, vėliau – Fredos sodininkystės mokykloje (Kauno r.). Prieš 2-ąjį pasaulinį karą dirbo Klaipėdos krašto Šilutės Lietūkyje (iki jo likvidavimo 1939 m., kai naciai užėmė kraštą). Dainavo šaulių „Santaros“ chore, pažinojo Vydūną ir Martyną Jankų.
1944 m. lapkritį, sovietinių okupantų suimtas, J. Balčiauskas su tėvais išvežtas į Kulebak lagerį Gorkio srityje (Rusija). Grįžęs gyveno Šilutėje, dirbo lentpjūvėje, augino dekoratyvinius augalus.
Atgimimo metais J. Balčiauskas pasišventė įamžinti Mažosios Lietuvos veikėjų atminimą. Jo išaugintais retais augalais apsodintos Bitėnų kapinaitės, papuošti Vydūno, Martyno Jankaus, Hugo Šojaus kapai. Jis kartu su bendraminčiais Marija ir Martynu Purvinais Bitėnuose kūrė Mažosios Lietuvos panteoną.
J. Balčiauskas buvo Lietuvos sodininkystės draugijos narys, nuolat skiepijo medelius ir dalijo kaimynams bei visiems, kas tik norėjo. Jo skiepytais medeliais buvo apsodinta įmonės „Šilutės baldai“ teritorija, papuoštas H. Šojaus kapas, prie Savivaldybės stovintis paminklas, skirtas Klaipėdos krašto prisijungimui prie Lietuvos ir Šilutės deklaracijai.
Šis visuomenės veikėjas įsteigė Istorinių įvykių ir asmenybių įamžinimo komitetą Šilutėje, organizavo paminklo Klaipėdos krašto prisijungimui prie Lietuvos ir Šilutės deklaracijai statybą. 1997 m. apdovanotas Šilutės rajono savivaldybės „Sidabrinės nendrės“ premija už veiklą Mažosios Lietuvos labui.
Literatūra:
1. Mažosios Lietuvos Enciklopedija. Balčiauskas Julius. Vilnius, 2000, p. 116.
2. Šilutės kraštas: enciklopedinis žodynas. Balčiauskas Julius. Šilutė: Prūsija, 2000, p. 62.
Matematikas, pedagogas, profesorius, habilituotas socialinių mokslų daktaras.
Gimė 1926 m. vasario 14 d. Pauparių k., Šilutės r.
Mirė 2018 m. vasario 6 d. Vilniuje.
Bronislovas Balčytis 1944 m. baigė Žemaičių Naumiesčio (Šilutės r.) progimnazijos 6 klases, 1946 m. – Švėkšnos (Šilutės r.) gimnaziją. 1946 m. įstojo į Vilniaus universitetą, bet po dviejų mėnesių buvo pašalintas dėl socialinės kilmės (tėvai buvo pasiturintys ūkininkai). 1948 m. sėkmingai baigė Klaipėdos mokytojų institutą, 1954 m. – Vilniaus pedagoginį institutą. 1996 m. apgynė pedagogikos mokslų kandidato laipsnį, o 1994 m. – habilituoto daktaro mokslinį laipsnį.
1945 m. kelis mėnesius B. Balčytis dirbo Šilutės mašinų, traktorių stoties vyr. buhalteriu, o nuo 1947 m. iki 1949 m. – Klaipėdos mokytojų seminarijos (vėliau Klaipėdos pedagoginė mokykla) vyr. buhalteriu, 1947–1958 m. – tos pačios mokyklos matematikos dėstytoju. 1958–1960 m. gyvenimo vingiai jį nunešė į Šiaulių pedagoginį institutą, kuriame dirbo matematikos vyr. dėstytoju. 1960–1973 m. B. Balčytis buvo šio instituto Matematikos katedros vedėjas bei docentas, 1973–1978 m. – Pradinio mokymo katedros docentas, 1979–1992 m. – šios katedros profesorius. 1992–1998 m. B. Balčytis ėjo Šiaulių universiteto Matematikos mokymo katedros vedėjo pareigas, o nuo 1998 iki 1999 m. buvo minėtos katedros profesorius.
B. Balčytis aktyviai dalyvavo visuomeninėje veikloje. Nuo 1969 m. rengė matematikos programų projektus Lietuvos mokykloms, skaitė paskaitas matematikos mokymo tobulinimo klausimais, aktyviai dalyvavo Lietuvos matematikų draugijos veikloje. Recenzavo 10 mokslo daktarų disertacijų, mokslinius straipsnius, didaktinius leidinius. Parengė daug matematikos vadovėlių I–IV klasėms, kurie buvo verčiami į lenkų ir rusų kalbas.
Gyvenimas nebuvo lengvas: grėsė tremtis į Sibirą, bet pasikeitus politinei situacijai to pavyko išvengti. B. Balčyčiui dėl socialinės padėties (tėvai buvo žemvaldžiai) teko sunkus kelias mokslo žinių link, tačiau gyvenimas užgrūdino bei leido nepaslysti, siekti užsibrėžto tikslo.
Literatūra:
1. Balčytis, Bronislovas. Anketa Šilutės personalijų žinynui : [atsakymai į anketoje pateiktus klausimus]. Rankr. [Šilutė : Šilutės rajono savivaldybės F. Bajoraičio viešoji biblioteka, 2016]. 4 p.
Muzikologas, pedagogas, dėstytojas, profesorius, habilituotas humanitarinių mokslų daktaras.
Gimė 1937 m. rugpjūčio 29 d. Pauparių k., Žemaičių Naumiesčio sen., Šilutės r.
Mirė 2021 m. gegužės 20 d. Šiauliuose
Eduardas Juozas Balčytis mokėsi Grygališkėse, Švėkšnoje, Vanagiuose (Šilutės r.), vienerius metus – Šilutės pradinėje mokykloje. 1952 m. baigė Švėkšnos septynmetę mokyklą, 1954 m. – Švėkšnos vidurinės mokyklos 9 klases. 1954–1958 m. mokėsi Klaipėdos muzikos mokykloje, įgijo valtornos ir pučiamųjų orkestro vadovo specialybę. 1958–1962 m. studijavo Vilniaus pedagoginiame institute ir įgijo muzikos mokytojo specialybę. 1964–1967 m. mokėsi Maskvos meninio auklėjimo institute, čia 1968 m. apgynė kandidatinę disertaciją ir tapo pedagogikos mokslų kandidatu (dabar mokslų daktaru).
Nuo 1962 m. dirbo Šiaulių universitete dėstytoju, nuo 1971 m. – docentu. 1971–2000 m. su pertraukomis buvo Šiaulių universiteto Muzikos katedros vedėjas. Nuo 2001 m. – profesorius, nuo 2012 m. – profesorius emeritas. Kurį laiko dirbo Klaipėdos universitete ir Lietuvos muzikos akademijoje. Nuo pat darbo pradžios Šiaulių universitete buvo įtrauktas į įvairias Universiteto, Šiaulių miesto, Švietimo, Kultūros ministerijų meno, mokslo žiuri komisijas, visuomeninių ir mokslo žurnalų kolegijas, disertacijų gynimo komitetus.
E. J. Balčytis – Lietuvos kompozitorių sąjungos narys, Lietuvos muzikų sąjungos narys, Lietuvos muzikos mokytojų asociacijos garbės narys, penkerius metus buvo pirmosios Šiaulių miesto savivaldybės tarybos narys (deputatas). Muzikologo iniciatyva ir pagal jo parengtą mokymo planą 1971 m. Šiauliuose buvo įkurta pirmoji Lietuvoje ir plačiai pagarsėjusi bendrojo lavinimo vidurinė mokykla su sustiprintu muzikos mokymu (dabar ,,Juventus“ progimnazija).
E. J. Balčytis sukūrė savitą muzikinio ugdymo bendrojo lavinimo mokykloje sistemą, už kurią jam suteiktas habilituoto mokslų daktaro vardas. Ši sistema pradėta diegti Lietuvos mokyklose nuo 1972 m. ir sąlyginai tebeveikia iki šiol. Per tą laiką vienas ir su bendraautoriais išleido (įskaitant įvairius perdirbimus ir variantus) daugiau kaip 30 muzikos vadovėlių mokyklai, 10 metodinių knygų, monografijų ir kitokių mokymo priemonių mokytojams, kelis muzikos mokymo programų variantus, apie 10 plokštelių komplektų bei CD fono chrestomatijų mokyklai, parengė apie porą šimtų mokslinių, metodinių, probleminių straipsnių, apybraižų, recenzijų ir kt.
1986 m. apdovanotas Lietuvos valstybine premija. 1988 m. suteiktas Lietuvos nusipelniusio dėstytojo vardas. Profesorius yra gavęs premijų už publikacijas laikraščiuose ir žurnaluose, keletą Šiaulių universiteto, Šiaulių miesto, LR Švietimo, Kultūros ministerijų garbės, padėkos raštų, ženklų ir kitokių apdovanojimų.
Literatūra:
1. BALČYTIS, Eduardas Juozas. Anketa Šilutės personalijų žinynui : [muzikologo atsakymai į anketoje pateiktus klausimus]. Mašinr. [Šilutė : Šilutės rajono savivaldybės F. Bajoraičio viešoji biblioteka, 2015]. 2 p.
2. Eduardas Juozas Balčytis. Iš Lietuvos kompozitorių sąjunga [interaktyvus] [žiūrėta 2016 m. balandžio 22 d.]. Prieiga per internetą: < http://www.lks.lt/index.php?page=eduardas-juozas-balcytis>.
Balsys Petras
Tautodailininkas, medžio drožėjas, skulptorius.
Gimė 1949 m. liepos 31 d. Žiogų k., Šilutės r.
Petras Balsys 1970 m. baigė Švėkšnos (Šilutės r.) vidurinę mokyklą (dab. Švėkšnos „Saulės“ gimnazija). Mokėsi Klaipėdos vaikų dailės mokyklos suaugusiųjų klasėje.
Drožinėja nuo 1975 m. Kūryboje vyrauja trys pagrindinės siužetinės grupės: pagonybė, krikščionybė ir pamario bei jūriniai motyvai. Baltiškoji mitologija, padavimai ir legendos, sakralinė dailė ir ją supanti aplinka diktuoja siužetus skulptūroms ar ištisiems jų ciklams. Jo dirbiniai – suvenyrai, bareljefai, horeljefai, kaukės, skulptūros, stogastulpiai. Dažniausiai kuria didesnio parametro apvaliąją, monumentaliąją, kamerinę skulptūrą. Savitumu išsiskiria jo kryždirbystės sričiai priskiriami kūriniai – kryžiai, stogastulpiai, stelos.
Medžio drožybos mokėsi ir iš senųjų liaudies meistrų darbų, ir iš katalikų bažnyčias puošiančių profesionalių dailininkų sukurtų skulptūrų.
Stambesni medžio drožėjo sukurti darbai: stogastulpis „Gimtoji kalba“ (Marijampolė, 1990 m.), stogastulpis „Kunigaikštis“ (Marijampolė, 1990 m.), stogastulpis „Knygnešys“ (Marijampolė, 1990 m.), skulptūra „Išbėgo, išbėgo iš Rusnės kaimo du jauni žvejytėliai“ ( Birštonas, 1998 m.), skulptūra „Gargždiškis“ (Gargždai, 1999 m.), bareljefas „Jėzus Nazarietis“ (2003 m.), skulptūra „Krivis“ (Vilkų Kampas, Šilutės r., 2005 m.), skulptūra „Perkūnas“ (Vilkų Kampas, 2005 m.).
Tautodailininko kūrinių įsigijo Lietuvos nacionalinis muziejus, Mažosios Lietuvos istorijos muziejus.
P. Balsys yra Lietuvos tautodailininkų sąjungos Žemaitijos skyriaus narys. Nuo 2005 m. – Lietuvos tautodailės kūrėjų asociacijos narys. Skulptorių kūrybinių seminarų dalyvis. Jis yra surengęs daug personalinių parodų, aktyviai dalyvauja kolektyvinėse tautodailės parodose.
2017 m. P. Balsiui įteikta Klaipėdos rajono savivaldybės įsteigta Vytauto Majoro vardo tautodailininko premija.
Gyvena ir kuria Gargžduose.
Literatūra:
1. Balsys, Petras. Anketa Šilutės personalijų žinynui : [atsakymai į anketoje pateiktus klausimus]. Rankr. [Šilutė : Šilutės rajono savivaldybės F. Bajoraičio viešoji biblioteka, 2004]. 2 p.
2. Žemaitytė, Jurga. Petras Balsys – kūrėjas nuo Dievo. Žemaičių žemė, 2015, nr. 4, p. 51.
3. Petras Balsys. [Žiūrėta 2017 m. spalio 6 d.]. Prieiga per internetą https://lt.wikipedia.org/wiki/Petras_Balsys
Lietuvos laisvės kovų dalyvis, kraštotyrininkas, agrarinių mokslų daktaras.
Gimė 1927 m. spalio 2 d. Pagausančio k. Jurbarko r.
Mirė 2015 m. kovo 15 d., palaidotas Rusnėje, Šilutės r.
1949 m. baigė Veliuonos gimnaziją. Iki 1952 m. mokytojavo Kymantų (Raseinių r.) pradinėje mokykloje. 1952 m. buvo areštuotas už antisovietinę veiklą, nes 1945–1949 m. buvo Kęstučio apygardos Vaidoto rinktinės partizanų rėmėjas, o 1950–1952 m. – ryšininku tarp pogrindinės studentų organizacijos „Vieningoji Darbo Sąjunga“ ir Vakarų Lietuvos partizanų vadovybės. 1952 m. suimtas ir nuteistas 25 m. kalėti.
Šešerius metus kalėjo Intos lageriuose. 1958 m. grįžo į Lietuvą. 1959–1961 m. dirbo „Nemuno“ valstybiniame žirgyne (Pagėgių sav.) apskaitininku, 1961–1990 m. – Rusnės (Šilutės r.) žuvininkystės ūkyje agronomu pievininku, vėliau – vyr. ekonomistu.
1964 m. baigė Lietuvos žemės ūkio akademiją ir įgijo agronomo specialybę. 1974 m. Estijos mokslų akademijoje apsigynė disertaciją „Žolynų pasirinkimas ir jų naudojimo Nemuno žemupio lakose tyrimai“. 1976 m. jam suteiktas žemės ūkio mokslų kandidato laipsnis, o po nostrifikacijos –agrarinių mokslų daktaro laipsnis (1993). K. Banys paskelbė straipsnių užliejamų pievų naudojimo klausimais.
Nuo 1988 m. jis – Lietuvos Sąjūdžio Šilutės skyriaus tarybos narys ir Rusnės grupės vadovas, 1989–1992 m. – Lietuvos ūkininkų sąjungos Šilutės skyriaus pirmininko pavaduotojas, 1995–2002 m. – Rusnės gamtos fondo valdybos pirmininkas.
1997 m. su šeima įsteigė Rusnės etnografinę sodybą-muziejų. Sodybą sudaro gyvenamasis namas, tvartas su daržine ir malkine. Senieji pastatai restauruoti, atkuriant jų būdingą išvaizdą. Banių šeimos surinkti ir sutvarkyti eksponatai atspindi XIX–XX a. vietinių lietuvininkų buitį.
2008 m. išleido atsiminimų knygą „Po Rusnės dangum“. Jis – leidinio „Rusnės sala: jos gamta ir žmonės“ (1999) redakcinės kolegijos pirmininkas.
1998 m. K. Baniui suteiktas Laisvės Kovų dalyvio vardas. 1999 m. apdovanotas Šilutės rajono savivaldybės „Sidabrinės nendrės“ premija už etnokultūrinę veiklą. 2007 m. jis – Kultūros ministerijos premijos už tradicinės kultūros puoselėjimą ir sklaidą laureatas. 2008 m. apdovanotas ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžiumi.
Literatūra:
1. BANYS, Kazimieras. Po Rusnės dangum. Klaipėda: Libra Memelensis, 2008, p. 5.
2. KALTENIS, Vytautas. Banys Kazimieras. Iš Mažosios Lietuvos enciklopedija. T. 1. / Mažosios Lietuvos fondas. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2000, p. 137.
3. Šilutės kraštas: enciklopedinis žodynas / Šilutės rajono savivaldybės Fridricho Bajoraičio viešoji biblioteka. Šilutė: Prūsija, 2000, p. 67.
Barauskienė Edita
Pedagogė, kraštotyrininkė, rašytoja.
Gimė 1941 m. birželio 28 d. Virkytuose, Švėkšnos sen., Šilutės r.
Edita Barauskienė 1949–1960 m. mokėsi Saugų (Šilutės r.) vidurinėje mokykloje, 1961–1966 m. studijavo Vilniaus pedagoginiame universitete (dab. Vilniaus edukologijos universitetas) biologijos specialybę. 1966–1967 m. dirbo Šakių vidurinės mokyklos mokytoja, 1967–2000 m. mokytojavo Priekulėje. 2003 m. Priekulės I. Simonaitytės vidurinėje mokykloje (dab. Priekulės I. Simonaitytės gimnazija) įkūrė istorijos, etnografijos muziejų.
1998 m. išleido knygą apie Ievą Simonaitytę „Vyžeikių karalienė“, 2004 m. – tos knygos penkias noveles atskira knyga vokiečių kalba „Sand vom Memelland“. 2006 m. E. Barauskienė sudarė ir išleido pasakojimų knygą „Mažas miestelis prie didelio kelio“, kurioje didesnė dalis straipsnių yra jos pačios parašyta. Tai knyga apie Priekulės istoriją, jos žmones bei pokario įvykius Klaipėdos krašte. 2007 m. išleido knygos antrąją dalį „Prisiminimai ir kūryba. Priekulė“. 2007 m. pasirodė E. Barauskienės istorinis romanas apie Martyną Mažvydą „Žodi, nekrisk ant akmens“, 2014 m. – istorinis romanas apie Kristijoną Donelaitį „Tolminkiemio sodininkas“.
1999 m. už knygą „Vyžeikių karalienė“ E. Barauskienė gavo Klaipėdos apskrities administracijos įsteigtą I. Simonaitytės literatūrinę premiją, 2006 m. už Mažosios Lietuvos krašto etnokultūros puoselėjimą – Agluonėnų seniūnijos įsteigtą I. Simonaitytės premiją. 2008 m. tapo Martyno Jankaus Mažosios Lietuvos kultūros paveldo premijos laureate ir Gargždų miesto garbės piliete. 2009 m. už romaną „Amžinasis keleivis Abraomas iš Kulvos“ rašytojai paskirta Amerikos lietuvių tautinės sąjungos Lietuvos tūkstantmečio jubiliejaus minėjimo premija, 2014 m. už knygą „Karūna žalčių karaliui“ – Jono Marcinkevičiaus premija. 2015 m. už romaną „Tolminkiemio sodininkas“ E. Barauskienė tapo Šilutės rajono savivaldybės Fridricho Bajoraičio viešosios bibliotekos organizuoto literatūrinio rudens „Prisijaukinkim žodį, paukštį, debesį…“ Fridricho Bajoraičio premijos laureate.
Literatūra:
1. Edita Barauskienė [interaktyvus]. [Žiūrėta 2018 m. vasario 13d.]. Prieiga per internetą: <http://www.klavb.lt/lt/simonaitytes-metai-2017/347-edita-barauskiene.html >.
2. Mažoji Lietuva. Edita Barauskienė: trumpai apie gyvenimą ir kūrybos džiaugsmą [interaktyvus]. [Žiūrėta 2018 m. vasario 13 d.]. Prieiga per internetą: <http://www.mazoji-lietuva.lt/edita-barauskiene-trumpai-apie-gyvenima-ir-kurybos-dziaugsma/>.
3. Editai Barauskienei – Amerikos lietuvių literatūrinė premija [interaktyvus]. [Žiūrėta 2018 m. vasario 13 d.]. Prieiga per internetą: <http://www.voruta.lt/editai-barauskienei-%E2%80%93-amerikos-lietuviu-literaturine-premija/>.
4. Adamkavičius, Aleksandras; Junevičiūtė, Rasa; Kekytė, Auksė. Martyno Jankaus premija Editai Barauskienei. Voruta, 2008, rugsėjo 6, p. 1–3.