Kalvaitis Zigfrydas

Kalvaitis Zigfrydas

Kalbininkas, vertėjas.

Gimė 1921 m. spalio 7 d. Marijampolėje.

Mirė 1997 m. rugsėjo 27 d. Kungalve, Švedijoje.

Zigfrydas Kalvaitis pradžios mokyklą lankė Krokialaukyje (Alytaus r.), Skaudvilėje (Tauragės r.), Tauragėje, Švėkšnoje (Šilutės r.). Maždaug nuo 1930 m. mokėsi Švėkšnos „Saulės“ gimnazijoje. 1935 m. išvyko iš Švėkšnos į Marijampolę. Dirbo Birštono, vėliau Klaipėdos restoranuose padavėju. Baigė Vytauto Didžiojo gimnaziją Klaipėdoje.

Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui pasitraukė į Vokietiją. Chemijos ir technikos mokslus studijavo Karaliaučiaus universitete (dab. Kaliningradas, Rusija). Vokietijoje paskelbus visuotinę mobilizaciją pabėgo į Norvegiją, vėliau persikėlė į Švediją. Po karo mokėsi Londono, Madrido  universitetuose, studijavo lietuvių etimologiją, lygino ją su Rytų kalbomis, hieroglifus – su raidėmis. Užsiėmė filosofijos ir istorijos tyrinėjimais. Jį domino lietuvių tautos ir kalbos kilmės problemos bei runos. Tyrinėjo kalbų kilmę, išmoko daug senųjų kalbų, ėmė tyrinėti seniausius žmonijos raštus, parašytus dantiraščiu, hieroglifais, įvairiomis kitomis ženklų sistemomis. Parašė keletą mokslinių darbų. Sudarinėjo lietuvių-švedų kalbų žodyną, kuris liko nebaigtas.

1946–1956 m. Z. Kalvaitis dirbo Band-och Spiral-fabriken (Juostų ir ričių (spiralių) fabrike) Norrköpinge (Švedija). 1956 m. jis su dviem švedais – Alkneriu ir Lindenu – įsteigė akcinę bendrovę, kurią pavadino „Kaliko“ (pirmosios dvi raidės – Kalvaičio pavardės). Padirbėjęs savojoje įmonėje, Z. Kalvaitis paliko įmonę bendrasavininkiams ir išėjo dirbti į kitas įmones, tikėdamasis užsidirbti pinigų ir išpirkti iš savo partnerių AB „Kaliko“. 1959–1962 m. jis dirbo seniausioje Švedijos verpimo ir audimo įmonėje AB Sjuntorp, įsikūrusioje Sjuntorpo miestelyje. 1959–1961 m. jis mokėsi dvimetėje Gälve miesto verslo mokykloje. Po to dirbo įvairiose įmonėse inžinieriumi konsultantu, bendradarbiavo su užsienio įmonėmis, mokėsi anglų kalbos Londone ir ispanų kalbos Madride. Dirbo TrollPlast gamykloje Trollhättane, iš kurios išėjo 1964 m. Persikėlęs į Göteborgą dirbo naujai įkurtame laikraštyje „Scandinavian Daily News“ atsakinguoju redaktoriumi: buvo atsakingas už reklamą ir prenumeratą. 1965–1967 m. dirbo statybos pramonės bendrovėje, 1967–1974 m. – generaliniu direktoriumi aliuminio konstrukcijų gamykloje.

Z. Kalvaitis surengė ir finansavo ne vieną Lietuvos menininkų parodą Švedijoje bei siekė sudominti Švedijos skaitytojus lietuvių literatūra. Šešerius metus jis bendradarbiavo su Finnu-Henriku Aagu iš Trondheimo universiteto (Norvegija) verčiant lietuvių poeziją į norvegų kalbą. Knygą „Poesi fra Litauen“ („Poezija iš Lietuvos“) išleido Norvegijos leidykla „Snøfugl“. Z. Kalvaitis ją iliustravo.

1957 m. Norrköpinge (Švedijoje) Z. Kalvaitis buvo įsteigęs Literatūros klubą.
1975 m. Kungälve (Švedijoje) jis įsteigė kultūros klubą „Runa“. Šio klubo tikslas buvo organizuoti kultūrinius mainus tarp Vakarų Švedijos ir Tarybų Sąjungos respublikų bei Rytų Europos valstybių. Žinoma, pirmiausia sudaryti galimybę kultūriniams mainams tarp Švedijos ir Lietuvos. Tais pačiais metais klubas Kungälve suorganizavo Mikalojaus Konstantino Čiurlionio 100-osioms gimimo metinėms skirtą koncertą. Z. Kalvaičio dėka Švedijoje buvo surengta Pauliaus Normanto fotografijų paroda, Bronės Valantinaitės-Jokūbonienės gobelenų paroda, koncertavo ne vienas Lietuvos atlikėjas. Jis padėjo organizuoti vertėjos Eugenijos Stravinskienės stažuotę Švedijoje. Organizavo Lietuvos leidyklų dalyvavimą „Bok & Bibliotek-91“ renginiuose. Z. Kalvaičio iniciatyva Lietuvoje buvo įsteigta Lietuvos labdaros sąjunga „Avilys“, jis organizavo labdaros siuntinius Lietuvai. Prasidėjus atgimimui, jis pats atvykdavo į Lietuvą, dalyvaudavo konferencijose, simpoziumuose, skaitydavo pranešimus. Bendravo su daugybe žmonių, lietuviškų organizacijų Lietuvoje ir kitose šalyse.

1997 m. urną su Z. Kalvaičio pelenais į Lietuvą atvežė žmona Maj Britt ir duktė Birutė Grete. Palaidotas Švėkšnos parapijos Nikėlų kaimo (Šilutės r.) evangelikų liuteronų kapinėse šalia tėvo. Kungälvo kapinėse liko jo simbolinis kapas.

Literatūra:

1.      Šilutės kraštas: enciklopedinis žodynas. Šilutė: Prūsija, 2000, p. 184–185.

2.      Švėkšna: žmonės, kraštas, įvykiai: enciklopedinis žinynas / parengė Petras Čeliauskas. –[Kaunas]; Švėkšna (Šilutės r.), 2012, p. 183–184.