Mokslų akademijos diena Šilutėje

2011 sausio 24 d., Dalia Užpelkienė

„Patys brangiausi dalykai kainuoja labai pigiai, ir kartais jų gali gauti netgi dykai.“ viename iš savo interviu „Apie  žiniasklaidą ir žmogų“ pasakė hab. dr.  Vilniaus universiteto profesorė, literatūrologė, daugelio mokslinių monografijų ir straipsnių autorė, Mokslų akademijos narė korespondentė Viktorija Daujotytė-Pakerienė.

Viešnia kartu su hab.dr. profesoriumi, archeologu, Klaipėdos universiteto rektoriumi Vladu Žulkumi dalyvavo susitikime su knygininkais F. Bajoraičio viešojoje bibliotekoje.
Eilinį kartą sausakimša knygos renginiams skirta bibliotekos palėpė sunkiai talpino visus, suskubusius susitikti „su viena iš nedaugelio poetiškai gyvenančių Lietuvos mokslininkių-menininkių, subtiliai jaučiančių talentingų asmenybių vidinio pasaulio sudėtingumą ir sunkį“ (V. Majorovienė, „Moteris“, 2009, Nr. 4, p. 50) ir „povandeninės archeologijos korifėjumi, šmaikštaus ir žodžio kišenėje neieškančiu akademiku („Klaipėda“, 2009, spalio 5 d.) Vladu Žulkumi“
Ar Šilutės kraštas jaučiasi atskirybė, programa, nuo kurio neįmanoma nuleisti akių? klausė V. Daujotytė-Pakerienė. Pasak pašnekovės, Šilutė turi didelį turtą ir ištikimą bendramintį hab.dr., profesorių, Mokslų akademijos narį korespondentą ir mokslinį sekretorių Domą Kauną, kuriam liga sutrukdė šįkart susitikti su šilutiškiais. Profesorius šiuo metu rengia darbą apie švėkšniškį grafą Jurgį Pliaterį, garsiosios Lietuvos Pliaterių (Plioterių Pleterių) dvarininkų dinastijos, turėjusios grafų titulą, atstovą. Savo jauną gyvenimą J.Pliateris skyrė knygai ir bibliografijai. Pasak profesorės „jauni gyvenimai, kurie neišsipildo, ir jų atstovų pavardės savotiškai traukia vėlesnių kartų žmones. Jos tarsi perima išėjusiojo gyvenimą“. Todėl  prof. D. Kauno būsima knyga žada įdomią Šilutės krašto žmogaus J.Pliaterio užsklandos atodangą. V. Daujotytė-Pakerienė teigė, kad didieji ir pamatiniai Pamario „ krašto knygos žmonių vardai yra tarsi kristalizuoti šaltiniai, kurie suaktyvina pažinimą“. Vienas iš jų galėtų būti su Šilute, manomai, siejamo Kristijono Donelaičio tolesni tyrinėjimai, kurie  yra tarsi nauja galimybė atskleisti šį autorių tarp Europos lygmens fenomenų. „K. Donelaičio kūryba suteikia naujų inspiracijų ir, jį tirdami, ieškome naujų aspektų. Jie yra“, teigė profesorė. Prisimindama Klaipėdos krašto rašytoją Ievą Simonaitytę, V. Daujotytė teigė, jog apie šią asmenybę „kalbėjimo, interpretavimo lyg ir pakanka“, tačiau, ar pasakėme viską apie Birutę Baltrušaitytę, vardą, kuris „gali suteikti daug džiaugsmo? Nebuvo vasaros, kad ji neklajotų po Skalvių ar Karaliaučiaus kraštą. Labai įspūdingai dokumentuota ir šilutiškės Astridos Petraitytės knyga „Šaktarpis“. Skaitykime ir atraskime, tikrai didžiulis lobynas slypi. Priblėsę Vydūno kūrybinio palikimo tyrimai, profesorės nuomone, „dar nereiškia, kad vydūnistikoje neturime ką tirti. Jie tikrai yra. Atsigręžę į prisirišimą prie savo prigimties, vidinį susikaupimą (meditacijas), gamtos ir žmogaus sąsajas, sugrįšime į Vydūno tyrinėjimus“.

Labiau impulsyvi, nei lyriškai rami, priešingai prof. V. Daujotytės-Pakerienės pamintijimams buvo klaipėdiškio prof. Vlado Žulkaus kalba. Apgailestavęs, kad nėra pasirengęs išsamiai kalbėti apie Rusnės salos skanseną dėl nenumatytų  nesklandumų, V. Žulkus pripažino, kad „Rusnės sala yra paslapčių sala ir nėra tyrinėta archeologų“. Pasak profesoriaus, Nemunas kažkada netekėjo savo vaga ir nebuvo Moruvos žemės. Rusnė nėra Nemuno sunešta sala, nors ji, kaip ir visas Šilutės kraštas yra ideali kraštovaizdžio laboratorija. Į Salos etnokultūros ir informacijos centro direktorės Birutės Servienės paklausimą dėl buvusio uostelio Rusnėje atkūrimo idėjos, profesorius atsakė „Kodėl gi ne? Būtų galima atkurti netgi ištisas gyvenvietes, statyti laivus. Bet reikia žinoti, ką atkurti? Fantazijos archeologijoje labai pavojingos. Jums reikėtų gelbėti griūvančius pastatus“. Komentuodamas Rusnės skanseno problemą, Vl. Žulkus pastebėjo, kad archeologinių iškasenų datos po vandeniu siekia apie 8 tūkstančius metų prieš Kristų ir yra priskiriamos ankstyvajam mezolitui. Po vandeniu ieškoma žmonių gyvenimo pėdsakų ir tai nieko naujo. Viskas gali būti archeologiškai tiriama ir Rusnės salos archeologinė priešistorė ir Ventės rago pilies buvimo (arba ne) hipotezė, jei tam bus suformuluotos užduotys, istorikų argumentai, surasti finansavimo mechanizmai.

Beveik dvi valandas trukę literatūriniai – istoriniai pašnekesiai neprailgo. Buvo įdomu, naudinga, pravartu.

Svečius pasveikinusi rajono mero pavaduotoja Stasė Skutulienė sakė, kad praėjusį savaitgalį dar kartelį pravertusi visas su Šilute susijusias ir šilutiškių išleistas knygas. „Gražaus pluoštelio esama. Daug įdomybių aprašyta, gražių žodžių apie mūsų kraštą surasta, daug tiesų pasakyta. Viskas į gera. Žodžio galia didelė. Telieka savo kraštą nuolat kurti ir visiems mums save krašte atrasti“.

Na, o tiems, kuriems trūko informacijos, arba norėjosi gilesnių literatūrologijos arba archeologijos studijų, bibliotekininkai parengė foto dokumentinę parodą „Šilutės svečiai – akademikai“.  Mokslų akademijos dienos Šilutėje svečiai,  prof. D. Kauno rūpesčio dėka, bibliotekininkų Šilutės 500 metų jubiliejui kaupiamą „Penkių šimtmečių kolekciją“ papildė itin vertingais ir iki šiol bibliotekoje nebuvusiais leidiniais. Šiuo metu jie apskaitomi, antspauduojami jubiliejiniu spaudu ir netrukus bus eksponuojami bibliokoje „Penkių šimtmečių kolekcijos“ ekspozicijoje.