Praeities atspindžiai Rimanto Greičiaus atsiminimų knygoje „Man nereikia likimo kito”
2012 m. rugsėjo 13 d., Rita Blauzdytė
Šilutės F. Bajoraičio viešoji biblioteka rugsėjo 12 d. savo skaitytojus pakvietė į kraštiečio Rimanto Greičiaus atsiminimų knygos „Man nereikia likimo kito: prisiminimų ir apmąstymų labirintai” pristatymą iš ciklo „Prie gaivios kūrybos versmės”.
Rimantas Greičius – pedagogas, žurnalistas. Mokėsi Pagėgių pradinėje mokykloje, vėliau gimnazijoje. 1949 m. šeima ištremta į Sibirą. Įgijo rusų kalbos ir literatūros mokytojo specialybę. Kurį laiką dirbo pedagoginį darbą Šilutės rajone, buvo tuometinės Ramučių aštuonmetės mokyklos mokytojas, vėliau paskirtas direktoriumi, taip pat mokytojavo Priekulėje. Vėliau dirbo Akmenės rajono kultūros skyriaus vedėju, po to Klaipėdoje laikraščio „Lietuvos žvejas” redaktoriumi, Alytuje septynių rajonų zonos korespondentu. Šiuo metu yra dviejų laikraščių: Birštono savivaldybės „Kurorto aidai” ir Prienų savivaldybės „Krašto Vitrina” redaktorius. Atsiminimų knygą „Man nereikia likimo kito” R. Greičius išleido prieš metus 150 egzempliorių tiražu – ir greitai jos nebeliko. Antrasis – pataisytas – leidimas pasirodė neseniai, o klasės draugas buriatas, dabar akademikas, ją išleido rusų kalba Peterburge.
Kaip teigia pats knygos autorius, į šią knygą yra sudėta tai, ką pačiam teko išgyventi, pasakojamos tokios istorijos, kurios yra tikros – tikri ir jų herojai. Autorius atvirai, drąsiai, nieko neslėpdamas pasakoja savo, artimų ir sutiktų žmonių gyvenimo istorijas. Apie ką yra ši knyga? Autorius atsako paprastai: „Apie daug ką. Ir apie tai, kaip berniukas vargo, brendo Sibiro tremtyje, ir apie jo, jau vyro, mokytojavimo metus, darbą spaudoje. Tai jokiu būdu ne vieno konkretaus žmogaus likimas, tai įvairios, ir liūdnos, ir juokingos, gyvenimiškos situacijos, tai susitikimai su įdomiais žmonėmis, vaikščiojimas peilio ašmenimis, kai vardan tiesos buvo bandyta susikauti su galingesniais. Ir, žinoma, aštrokas, kritinis požiūris į šių dienų realybes”. Knygą autorius pateikia, kaip pats teigia, mąstančiam skaitytojui. Tai – gausiai įvairių vėjų blaškyto žmogaus ir likimas, ir požiūris į daugelį sudėtingo gyvenimo reiškinių. Knygoje paliesta tiek temų, kad visas jas neįmanoma išvardyti. Svarbiausia – visur jaučiamas savitas autoriaus požiūris į skausmingus ir neretai prieštaringai vertinamus mūsų šalies istorijos puslapius.
Renginio metu knygos autorius papasakojo, kodėl nusprendė šioje knygoje patalpinti savo gyvenimo istoriją, kas jį paskatino tai padaryti. Susirinkusiesiems autorius papasakojo keletą fragmentų iš knygos, dalijosi prisiminimais, pianinu skambino praeitį primenančią melodiją, skaitė savo kūrybos eiles.
Knygos pabaigoje autorius rašo: „Ir būtent todėl, kad savo nelengvame kelyje teko daug ko pamatyti ir paragauti, šiandien drąsiai tariu: „Man nereikia likimo kito”. Aš sotus tuo, kurį kūriau pats, kurį padėjo man kurti ir bičiuliai, ir pagalius į mano ratus kaišioję, bet taip ir nesugebėję jų sulaužyti einamojo momento „patriotai”. Ir džiaugiuos, kad mūsų šalies Konstitucija skelbia, jog žmogus ne tik „turi teisę turėti savo įsitikinimus”, bet, kas ypač svarbu, „ir juos laisvai reikšti”.
Pasveikinti knygos autoriaus atvyko istorikė, Šilutės muziejaus direktorė, buvusi autoriaus mokinė Roza Šikšnienė, savo nuomonę apie knygą pareiškė mokytojas Algirdas Gečas, prisiminimais pasidalijo pedagogas Marcelinas Ignatavičius.