„Degantis žmogus“ uždegė šilutiškius

2012 m. gruodžio 6 d., Laima PUTRIUVIENĖ

F. Bajoraičio viešojoje bibliotekoje atidaryta fotomenininko, Nacionalinės premijos laureato, Vytauto Didžiojo universiteto Menų fakulteto Šiuolaikinių menų katedros prof. Romualdo Požerskio ir jo dukros Monikos fotografijų paroda „Degantis žmogus”.
Jei kam ir kilo asociacijos perskaičius parodos pavadinimą „Degantis žmogus” apie gaisrą, tai suklydo ne taip jau stipriai. Vieni parodos dalyviai iš tiesų pasijuto lyg būtų patekę į gaisrą, gal net į pragarą, kitiems ji asocijavosi su laisvės apraiškomis. Pats parodos autorius pripažino, kad tai, kas pavaizduota jo nuotraukose, yra kažkas tarp pragaro ir rojaus…

Nerealus pasaulis Nevados dykumoje
Parodos autorius nieko nežinojusiems apie alternatyvaus meno festivalį pasakojo, kad jis vyksta Nevados (JAV) valstijoje esančioje Black Rock dykumoje. Festivalis kasmet pritraukia gausybę žmonių iš viso pasaulio: pernai čia dalyvavo 50 tūkst., šiemet – 60 tūkst. dalyvių. Vieną rugpjūčio savaitę trunkančio festivalio idėja – kurti daugumą šiuolaikinio gyvenimo elementų neigiančią erdvę – pasaulį be sienų, pasaulį dykumoje, kurioje dažnai siaučia smėlio audros, o įprastas XXI a. komfortas neegzistuoja. Kasmetinis festivalis „Degantis žmogus” Nevados dykumoje yra pripažintas unikaliausiu ir didžiausiu alternatyvaus meno reiškiniu pasaulyje (beje, kaip ir daug kas Amerikoje – red. pastaba).
Pasak R. Požerskio, pirmą kartą patekusiam į festivalį, vykstantį dykumoje tarp kalnų gali susidaryti įspūdis lyg būtum mėnulyje. Čia, pasak R. Požerskio, išskyrus keistus atvykėlius, nėra jokios gyvybės. Neauga žolelė, net uodai nepuola, nesidaugina bakterijos. Artimiausia gyvenvietė – už 50 km, dienomis kepina 40 laipsnių karštis, naktimis temperatūra gali kristi iki nulio…
Festivalis vyksta išdžiuvusio ežero dugne, kur ant molio – dulkių grindinio vienai savaitei „išdygsta” niekur kitur pasaulyje nematytas visomis pasaulio kalbomis „kalbantis”, įvairioms kultūroms, religijoms atstovaujantis, suprojektuotas iš įvairiausių palapinių, fantastiškiausių skulptūrų, instaliacijų, visokiausių kūrybinių ieškojimų miestas.
Pagrindinis festivalio simbolis – skulptūra „Degantis žmogus” pirmą kartą sudeginta 1986-iais per Saulėgrįžos šventę San Francisko paplūdimyje. Vėliau šis renginys persikėlė į dykumą.

Nuogaliai ir technikos mutantai
Tris kartus dalyvavęs festivalyje R. Požerskis parengė fotografijų albumą, parodą „Degantis žmogus” bei pažintinį filmą apie festivalį. Patekti į festivalį, primenantį hipių judėjimą, buvusi sena jo svajonė.
Gyvenantis festivalio nuotaikomis autorius pastebėjo, kad čia atvyksta įvairiausių socialinių sluoksnių atstovų, pavargusių nuo tvarkos, draudimų, įstatymų, reglamentų, pasiilgusių laisvės. Ten jie pasijunta ar įsivaizduoja gyvenantys komunizmo ar anarchijos sąlygomis. Festivalio dalyvis čia patekęs tarsi pamiršta pasaulį, kuriame gyvena, peržengęs į kitą – įsivaizduojamą svajonėse ar sapnuose stengiasi ne pasipuošti prašmatniais rūbais, bet kuo labiau nusirengti, o įprastus kasdienius rūbus pakeisti piešiniais ant nuogo kūno…
Parodos autorius atviravo, kad ten būdamas jautėsi tarsi garsaus režisieriaus B. Felinio filme arba tarsi kas būtų ištrynęs ribą tarp gyvenimo realybės, žaidimo ir cirko. Nespėdamas stebėtis fotografas fiksavo: baltai apsirengusius stipinėjančius ant aukštų kojokų vyrus, gigantiškus spalvingus laumžirgius imituojančią porelę, daugybę piešiniais išmargintų nuogalių ar tik spalvingomis juostelėmis prisidengusių, važinėjančių dviračiais ar automobiliais-mutantais.
R. Požerskio filmuotoje vaizdo juostoje apie festivalį stebina fantastiško aukščio ir konstrukcijos automobiliai, dykumoje judantys lyg kažkada gyvenę spalvoti gigantiški gyvūnai. Nuogaliai nesislapsto nuo fotografų objektyvų, tačiau, pasak R. Požerskio, jis stengdavosi pamatyti fotografuojamųjų ar filmuojamųjų pritarimą. Pritarimo jam nereikėjo nebent iš nuogalio juoduko, patogiai įsitaisiusio ant minkštasuolio su užrašu, kad jį galima fotografuoti ir platinti nuotraukas. Niekur kitur nepamatysi ir tokio vaizdo: užrašas ant uždaros dėžės su skylėmis rankoms įkišti skelbiantis, kad dėžėje yra nuogas vyras, prašantis jį paliesti…
Deginant gigantiškas skulptūras žmonės džiūgauja, šoka, glėbesčiuojasi. Šiemet festivaliui baigiantis buvo sudeginta simbolinė skulptūra, kurią puošė visų renginio dalyvių šalių vėliavos, tarp jų ir Lietuvos. Šis finalinis festivalio etapas simbolizavęs kiekvienos šalies išsilaisvinimą iš nuodėmių, linkėjimą pasijusti laisviems, laimingiems ir dvasiškai atsinaujinusiems…
Garsus Lietuvos fotomenininkas pasakojo, kad pabuvojusieji festivalyje vienas kitą atpažįsta net eidami realaus miesto gatvėmis. Iš ko? Gal iš to, kad jie buvo prisilietę prie to, kas vadinasi „absoliuti laisvė”.
Pirmą kartą R. Požerskis apie festivalį „Degantis žmogus” sužinojo daugiau negu prieš 10 metų, „Nemuno” žurnale perskaitęs intriguojantį straipsnį.

Šilutiškių nuomonės skyrėsi
Tarp susirinkusių į parodą buvo nemažai vidutinio amžiaus šilutiškių, tačiau netrūko jaunimo, buvo ir garbaus amžiaus atstovų. Viena senjorė pedagogė po mandagia šypsena slėpė savo nustebimą. Paklausta nuomonės apie parodą, sakė nenorinti nieko įžeisti, bet vis tiek negalinti patikėti, kad taip gali būti šioje žemėje…
Paroda šokiravo šilutiškę Dalią, nors apie festivalius Nevadoje ji jau buvo girdėjusi: „Ir festivalis, ir paroda parodo, kokie mes esame skirtingi”, – sakė ji.
Viena šilutiškė pripažino, kad ir paroda, ir pats festivalis dykumoje jai pasirodė labai įdomūs: „Į festivalį suvažiuoja žmonės, trokštantys laisvės. Gyvendami didelėje visuomenėje jie nuolat priversti jausti įvairius suvaržymus, apribojimus, juos tarsi įrėminančius į įvairių draudimų, normų rėmus. Tam, kad žmoguje laisvai tekėtų energija, reikia smūginio proveržio. Dalyvavimas festivalyje jiems tai suteikia, ten bent tam tikrą laiką jie gali mėgautis visiška laisve, pasisotinę tuo, lengviau gyvena sugrįžę į įvairių derinimų, tarnysčių kupiną pasaulį. Teko skaityti, kad menas yra kai sugebi kurti visiškai atsipalaidavęs. Festivalis – laisvas kūrybiškumo išreiškimas, išpildymas to, kas kaupiasi svajonėse ar sapnuose”.