Kristijono Donelaičio „Metų” skaitymo aspektai

2013 01 252013 m. vasario 4 d., Laima Putriuvienė

 

Bendradarbiaujančios Šilutės pirmosios gimnazijos ir F. Bajoraičio viešosios bibliotekos bendruomenės, tęsiančios ne pirmus metus vykdomą projektą, susitiko per patį viduržiemį. Viduržiemio literatūrinių apmąstymų tema – „Kristijono Donelaičio „Metų” skaitymo aspektai”. Gimnazistai skaitė, vaidino, demonstravo pačių sukurtą filmą, parengė parodą apie K. Donelaitį ir jo „Metus”.
Renginys „K. Donelaičio „Metų” skaitymo aspektai” yra vienas iš ciklo K. Donelaičio 300 metų jubiliejų pasitinkant.
Šaltą viduržiemio popietę F. Bajoraičio viešojoje bibliotekoje Šilutės pirmos gimnazijos gimnazistai (mokytoja ekspertė Irena Arlauskienė) ir bibliotekininkai susirinkusiems dovanojo šiltą bendrystę, prisimindami klasiką K. Donelaitį. Gimnazistų skaitymus papildė dainos, kurių padainavo mokytojos Giedrės Pocienės vadovaujami ansambliečiai. Susirinkusieji pasveikinti K. Donelaičio žodžiais: „Sveiks ir tu, žmogau, sulaukęs…”.

Prisiminta, ką tuo pat metu susitikę bibliotekoje kalbėjo apie viduržiemį.
Gimnazistai priminė, kad sausio 25-oji vadinama žynių, kirmių diena arba krikštais. Kirmių diena buvo švenčiama pagonių, dar vadinama kirmėlinėmis. Tą dieną buvo einama į sodą, beldžiama į avilius, buvo tikima, kad tuomet bitės nepramiegos pavasario. Dar buvo purtomos obelys, tikėta, kad jos bus vaisingesnės.
Krikštai ar kumeliukų krikštynos – šventė, per kurią vaišinamasi krikštynų gėralu: degtinė suvirinta su medumi. Krikštynoms buvo daromi kamukai: aguonų, kanapių ir medaus kamuoliukai. Dar ši šventė vadinta čviku, mat vaišės, kuriose buvo kanapių, sukeldavusios linksmybių bernams, jie norėdavę „kibinti” merginas, jas šokdinti. Šokius organizuodavusios netekėjusios merginos.
Buvo sakoma, kad viduržiemy, sausio 25 d., iš žiemos miego atsibudusi meška apsiverčianti ant kito šono. Jeigu apsidairiusi pamato savo ilgą šešėlį, taria dar toli esant pavasarį, vėl gulasi ir užmiega. Tada ir pavasaris būnąs vėlyvas, o antroji žiemos pusė šaltesnė ir sunkesnė žmonėms. Jeigu diena ūkanota ir meška nemato šešėlio, tada mano, jog jau metas keltis, ant antrojo šono miegoti nebesigula. Tuomet kita žiemos pusė būnanti šiltesnė, o pavasaris ankstyvas.
Gimnazistai skaitę K. Donelaičio „Metus” atviravo, kad jie kasdien tobulėjantys, turi tikslą savo įgytas žinias perduoti ateities kartoms, priminti, kad tautai svarbi jos praeitis. Sausio 25-ąją, Žynių dieną, prisiminė gimnazijoje surengtą viktoriną, skirtą šiai datai, o vieną viktorinos klausimą, kodėl žuvys neskęsta vandenyje, prašė įminti ir popietės dalyvius.
Mokytoja ekspertė I. Arlauskienė pasidalino įspūdžiais iš savo pirmosios kelionės į Tolminkiemį, kai jai, dar studentei, teko matyti suniokotą bažnyčią – plytų krūvą apaugusią berželiais, jos teritoriją, išknisinėtą kiaulių. Ji pamenanti, kad vieta, kur buvo palaidotas K. Donelaitis, buvo pažymėta – aptverta tvorele, nors K. Donelaičio palaikų ten nebuvo. Jie tuo metu buvo atgabenti į Vilnių, pagal juos atkurti K. Donelaičio veido bruožai. Nustatyta, kad lietuvių ir Europos literatūros klasikas buvo 170-174 cm ūgio, gana tvirto sudėjimo, taisyklingų veido bruožų, tiesia, siaura nosimi, aukšto veido ir aukštos kaktos vyras. K. Donelaičio palaikai iš Vilniaus istorijos ir etnografijos muziejaus į Tolminkiemį grįžo tik 1979 m., kukliai lydimi kelių tuometinių „Volgų” ir negausaus būrelio žmonių, kurie tuo rūpinosi. Pasak lituanistės, jei tai būtų buvę dabar, tai būtų padaryta ypač iškilmingai, tačiau sovietmečiu tai buvo neįmanoma.
Gimnazistai kartu su lituaniste I. Arlauskiene pastebi, kad K. Donelaičio „Metai” – lietuvininkų epas, o K. Donelaičio „Metai” ir šiandien yra tarsi šventraštis. Kaip ir įprasta epui, „Metuose” aprėpta tautos gyvenimo visuma. Tautai atstovaujantys būrai vaizduojami remiantis cikline laiko, istorijos ir gyvenimo samprata. „Metuose” atskleidžiami įvairūs būrų santykiai su gamta, ponais, Dievu, vaizduojama būrų buitis, papročiai, darbai ir šventės. Būrų gyvenimas, kaip ir gamtos, sukasi amžinu ratu: po pavasario ateina vasara – taip ir žmogus tarsi grūdas pasėtas auga, bręsta, duoda vaisius ir numiršta. Su pavasario stebuklu būrai dvasiškai atgimsta, vasarą jie kimba į darbus, rudenį nuima gėrybes, o žiemą apmąsto savo dalią ir vėl rengiasi ateinančiam pavasariui. K. Donelaitis būrus giria ir bara, ragina gyventi pagal krikščioniškosios dorovės normas. Būrų skriaudėjų nevengia vadinti pačiais negražiausiais žodžiais.
Pasak „Viduržiemio skaitymų” dalyvių, net po 300 metų K. Donelaičio „Metai” yra tarsi šventas raštas, o K. Donelaitį galima vadinti pačiu senoviškiausiu lietuviu, ir šiandien primenančiu apie žmogaus gyvenimo pagrindus ir esmę.

Spausdinti
Facebook komentarai