Senųjų Klaipėdos krašto kapinių slėpiniai: istorija, kultūra, likimai

2013 m. balandžio 9 d., Loreta Liutkutė

 

2013 m. balandžio 5 dieną Šilutės F. Bajoraičio viešojoje bibliotekoje įvyko Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto mokslinio periodinio leidinio „Acta historica universitatis Klaipedensis” XXV tomo „Klaipėdos krašto konfesinis paveldas: tarpdisciplininiai senųjų kapinių tyrimai” sutiktuvės.
Apie tai, kokie buvo esminiai laidojimo tradicijos Prūsijoje formavimosi aspektai, kuo išskirtiniai Klaipėdos krašto kapinių antkapiniai įrašai kalbiniu požiūriu, kokia yra Klaipėdos krašto senųjų kapinių dabartinė būklė, dekoratyviųjų augalų rūšys, ar skiriasi vietinių gyventojų ir pokarinių persikėlėlių požiūriai į senąsias kapines, apie informacinių technologijų svarbą kapinių tyrimuose ir kitomis įdomybėmis supažindino Klaipėdos universiteto mokslininkai: leidinio sudarytoja doc. dr. Silva Pocytė, Darius Barasa, doc. dr. Arūnas Baublys, doc. dr. Asta Balčiūnienė, dr. Arminas Štuopys, dr. Rita Nekrošienė, prof. dr. Rimantas Sliužinskas, Klaipėdos universiteto leidyklos direktorė Lolita Zemlienė.

Senosios Klaipėdos krašto kapinės metodiškai, įvairesniais aspektais imtos tyrinėti tik Lietuvos Nepriklausomybės laikotarpiu, nors pavienių entuziastų, kraštotyrininkų, studentų domėjimasis senosiomis kapinėmis fiksuojamas ir sovietmečiu. Nuo 2006 m. Klaipėdos krašto konfesinio paveldo tyrimus vykdo ir Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto mokslininkai. 2012 m. Institutas pradėjo vykdyti Lietuvos mokslo tarybos finansuojamos mokslo programos „Valstybė ir tauta: paveldas ir tapatumas” projektą „Klaipėdos krašto etnokonfesinio paveldo tyrimai, sukuriant geografinę informacinę sistemą”, kuriame dirba suburta humanitarinių, gamtos, technologijos, socialinių, informatikos mokslų tyrėjų komanda. Pristatytame leidinyje yra pateikiami naujausi mokslininkų darbo rezultatai.
Anot D. Barasos, tai, kas siejama su laidotuvių apeigomis, pirmąkart bene plačiausiai buvo išdėstyta 1568 m. Prūsijos evangelikų liuteronų bažnyčios nuostatuose. XVI a. suvokiama, kad mirtis nėra pabaiga, o kapas prilyginamas miegamajam – vietai, kur žmogus užmiega. Siekta, kad kapinėse nesiganytų gyvuliai, bebūtų džiaunami skalbiniai, nes vieta, kur laikinai, iki prisikėlimo, ilsisi mirusieji, turi būti švari ir tvarkinga. Buvo pageidautina, kad laidotuvėse dalyvautų artimieji, kunigas, giedotojai. Laidotuvių pamoksle rekomenduota guosti jų dalyvius, kad mirusieji nėra mirę, tik miega, kol bus prikelti amžinojoje karalystėje.
Iš to, kaip yra tvarkomos kapinės, galima spręsti apie žmonių kultūrą. Pasak dr. R. Nekrošienės, apie 10 % tirtų kapinių – visiškai sunykusios. Jų vietą galima atsekti tik pagal augalus. Augmenijos požiūriu, apleistos kapinės yra mažiau vertingos, skurdžios, nes jose ilgainiui įsivyrauja viena ar kelios augalų rūšys.
Jeigu eidami mišku jame aptinkame plotą augančių dilgėlių (kurios nėra miškui būdinga augmenijos rūšis), galima įtarti, kad toje vietoje būta gyvenamosios sodybos ar kapinių. Išnykus kitiems žmogaus veiklos ženklams, augalai dar ilgą laiką žymi buvusią tam tikros paskirties vietą.
Vienas iš įdomesnių senųjų kapinių augalų – Baltauogė meškytė (ją galima aptikti ir Šilutės miesto parke), kuri, kaip pasakojo dr. R. Nekrošienė, užsienyje sodinama pakelėse labai praktišku tikslu. Automobilis, nuvažiavęs nuo kelio, tiesiog „pakimba” ant lanksčių krūmo šakų, taip yra sušvelninamos avarijų pasekmės.
Prof. dr. Rimantas Sliužinskas bandė prakalbinti kapines per žmonių atmintį, tad pirmiausia skubėdavo apsilankyti ne kapinaitėse, o šalia jų esančiose sodybose, domėjosi, ką jaučia žmonės, gyvendami šalia kapinių, kaip jas vertina – laiko savomis ar svetimomis? Pasirodo, dažnu atveju tai, kas pradžioje būna svetima, tampa sava. Profesorius pacitavo žemaitės, 1960 m. atvykusios gyventi į Šilutės rajoną ir talkinančios tvarkant senąsias kapines, išsakytas mintis: „Ne, čia mano giminių nėra palaidota. Čia vokiečių kapinės, liuteronai laidojasi. O aš katalikė. Na ir kas? Juk visi žmonės esam…”.
Apmaudu, kai per sunykusių kapinių teritoriją tiesiami keliai, išauga pastatai, tačiau dar keisčiau skamba tai, kad kai kur užsienyje galima pamatyti senų apleistų kapinių plotų su gluminančiu užrašu „Parduodu”. Tokį reiškinį sąlygoja privatiems asmenims priklausanti žemė, kurioje yra nykstančios kapinės.
Rusnės seniūnė Dalia Drobnienė pateikė vertingą idėją – klausimą: kaip tinkamai prižiūrėti rajone senąsias kapines? Ką reikėtų daryti ir ko nedaryti, siekiant išsaugoti šias unikalias, praeitį liudijančias vietas? Pasiūlė kurioje nors Šilutės rajono seniūnijoje surengti specifinius mokymus senųjų kapinių tvarkymo tema, kurie labai praverstų seniūnams ir bendruomenių nariams, neabejingiems senųjų Klaipėdos krašto kapinių išsaugojimui.
Vykdant mokslinius tyrinėjimus, prieš tai tenka nemažai laiko padirbėti ir fiziškai, todėl svarbu, kad šiai veiklai neliktų abejinga vietos savivalda, talkintų vietiniai gyventojai.
Renginį vedusi doc. dr. Silva Pocytė dėkojo bičiuliams, pagelbėjusiems vykdant prasmingą veiklą: Šilutės rajono savivaldybės Kultūros skyriaus vyriausiajai specialistei Redai Švelniūtei, Saugų seniūnei Anastazijai Oželytei, Kintų seniūnui Antanui Kliženčiui, Švėkšnos seniūnui Alfonsui Šepučiui, Neringai ir Robertui Augustams, Eugenijui Šuldekovui, Reginai Meškauskienei, visiems kitiems, kuriuos sutiko ir dar sutiks ekspedicijų metu.
Kapinės – kaip ir žmogus: gimsta, gyvena, miršta. Jų gyvybė, siela – atmintis. Todėl svarbu kuo ilgiau tą atmintį išlaikyti, matyti ne tik ateities viziją, bet ir branginti praeities vertybes, kaip pamatą to, kuo esame ir ką turime šiandien.