Kazachų žemė: stepių egzotika, rytojaus architektūra, kultūrų tolerancija ir (ar) bibliotekos

70702013 m. lapkričio 6 d., Dalia Užpelkienė, Šilutės F. Bajoraičio viešosios bibliotekos direktorė

Rytojaus architektūra ir skurdas…
Naujoji Kazachstano sostinė Astana puikuojasi didingais užmojais, kurių pagrindinis sumanytojas yra pirmasis ir šiandieninis šalies prezidentas Nursultanas Nazarbajevas. Tik vėliau, jau atsisveikindami su svetingaisiais Astanos nacionalinės akademinės bibliotekos kolegomis, sužinojome, o ir aplankėme jau pradėtą statyti itin modernų, naują minėtos bibliotekos pastatą, dėl statinio architektūros liaudyje jau pramintą „Akimi”.

Akivaizdu Astana – kuklumo priešingybė. Kolegų bibliotekininkų paraginti apžiūrėjome ir negalėjome nesižavėti britų architekto, pasaulinio garso lygio premijų laureato, vieno iš naująją Astaną projektavusių užsieniečių N. Fosterio suprojektuotu violetiniu prekybos centru „Chan Šatyr”, kurio viršutiniame aukšte įrengtas paplūdimys su smėliu ir banguojančiu baseinu. Toleranciją ir tautų bendrystę demonstruojančio šalies prezidento N. Nazarbajevo nurodymu sostinėje įrengti prabangūs Taikos ir darnos rūmai, kurių lubų vitraže plasnoja balandžių pulkai – taikos simboliai. To paties N. Fosterio suprojektuotoje piramidėje yra vietos visų religijų išpažinėjams. Pasak kolegų, prezidento N. Nazarbajevo nurodymu „greta mečetės statoma cerkvė, o, jei reikia, ir katalikų maldos namai. Ir atidaromi jie tą pačią dieną, niekam neatiduodant pirmenybės. Štai kas yra tolerancija”. Astanos puošmena – miesto planavimo detalės, net gėlės (tulpės, pentinai, vilkdalgiai), parenkamos ir susodinamos kazachiškojo folkloro motyvais. Pakilus į pagrindinio sostinės simbolio „Baitereko”, įspūdingiausio ir N. Nazarbajevo ambicijas glostančio architektūrinio sprendimo apžvalgos menę, simbolio viršūnėje ant malachitinio pjedestalo puikuojasi dviejų kilogramų gryno aukso prezidento dešinės rankos įspaudas. Lankytojas, uždėjęs ranką, sugalvoja norą ir tiki, kad jis išsipildys. Retkarčiais už tai jis yra apdovanojamas himno muzika, kurios žodžius, sakoma, parašė pats prezidentas. Astanos didybę aprašinėjant gali išdžiūti rašiklis. Tikėti viskuo, ką akis regi, sunku, nes tai atrodo neįtikėtina. Smalsiesiems šilutiškiams, turintiems romantikų prigimtį, magėjo pamatyti kazachišką stepę. Juk atvykėliams nėra paslaptis, kad buvusios Akmolos vietoje – šiandieninė prabangioji Astana (išvertus – „sostinė”), pastatyta plynoje stepėje…
Vos įsigrūdę į degalų tvaiku persmelktą autobusiuką, primenantį pokarinės technikos šedevrą, kartu su dulkinose pakelės prekyvietėse prekiaujančiais vietiniais gyventojais dardėjome užmiesčio link. Mikliai besisukantis konduktorius rinko iš keleivių tenge (vietiniai pinigai), net negalvodamas duoti bilietukų. Pro langą matėsi vargani, lūšnynus primenantys namukai, autobusiuke keitėsi pintinėmis pomidorų ir agurkų nešini užmiesčio gyventojai, skurdas dvelkė iš senyvo amžiaus keliaujančių žmonių akių ir aprėdų. Tai rodė – patekome į Kazachstano realybę… Stepės taip ir neprivažiavome. Temo. O lūšnynų, skurdo ir nešvaros vaizdai priminė, kad gerokai nuklydome nuo prabangaus Astanos centro, kuriamo svečiams ir tiems, kurie dar tiki, kad Kazachstanas yra visiems lygių didelių galimybių šalis.

Įspūdžių mozaika
Ilgokai šių eilučių autorei mintys negulė į popieriaus lapą. Ir neatsitiktinai. Reikėjo, kad laikas atsijotų patirtą, pamatytą, išsakytą, ar išgirstą. Juolab, kad grupė Šilutės Fridricho Bajoraičio viešosios bibliotekos specialistų pas kolegas – Akajinsko rajono Smirnovo centrinės bibliotekos (Kazachija) bičiulius vyko pirmą kartą, nors partnerystės su šios Šiaurės Kazachstano bibliotekos bibliotekininkais pradžia buvo dar 1972-aisiais metais. Vėliau, Šilutėje surengtoje (1977) pirmojoje tarptautinėje knygos šventėje „Puslapiai iš draugystės metraščio”, dalyvavo Latvijos, Estijos, Kaliningrado (Rusija), Gruzijos, Armėnijos, Kazachijos ir kitų valstybių bibliotekininkai. Su jais šilutiškiai jau atkūrė (2010-2013) tarptautinius ryšius ir sėkmingai bendradarbiauja tarptautiniuose projektuose, susitinka Pamaryje ir išvykose, rengia virtualias akcijas ir ekspozicijas savo bibliotekų skaitytojams, susitinka Pamaryje kas trejus metus vykstančiuose tradicinės tarptautinės vaikų knygų mugės renginiuose. Šilutės krašto bibliotekininkų maršrutai nusitęsė į Brašovo (Rumunija) Džordžo Baritiu centrinę biblioteką, dalyvauta konferencijoje „Biblio’2012″, lankytasi Ararato (Armėnija) sritinėje bibliotekoje, kur kartu su kolegomis armėnais surengta knygų mugė (2012), joje pristatyta Lietuvos, Vakarų Lietuvos ir Šilutės krašto knyga, knygininkai, knyginis paveldas ir verstinė lietuvių-armėnų-lietuvių literatūra. Šįmet Kultūros ministerijos Lietuvių literatūros sklaidos programos ekspertai finansavo šilutiškių bibliotekininkų projektą „Trys keliaujančios knygų mugės: lietuviško žodžio atodangos”. Projekto tikslas – eksploatuojant ilgametę šilutiškių patirtį su Kazachstano Akajinsko rajono Smirvovo biblioteka atnaujinti kontaktus ir panaudoti juos dviejų valstybių tarptautinei partnerystei, žodžio kūrėjų bendrystei, literatūrų sklaidai bei pažinimui. Kolegų, Smirnovo centrinės bibliotekos bibliotekininkų kvietimu, pagal pasirašytą projektinės veiklos sutartį šilutiškiai pirmą kartą po abiejų valstybių nepriklausomybės atkūrimo vyko į „didelių galimybių šalį”, turinčią daug gamtinių išteklių, sąlyginai lėtą nacionalinės literatūros atgimimo lygį ir, pasak žurnalistų, nepopuliarias bibliotekas. Netrukome įsitikinti, kad bibliotekos šioje šalyje yra tarsi sustojusios laikmetyje, spauda – brangi ir, pasak kazachų, „neieškok „Pravdoje” tiesos”, vis tiek jos nerasi”. („Pravda” – sostinėje Astanoje leidžiamas laikraštis, aut. pastaba). Vis dėlto, optimistiškai nusiteikusios šilutiškės, į lagaminus ir kelionkrepšius vietoj moterims būdingų aprėdų susikrovusios knygas, ikonografijos parodas, kompaktinius diskus su vaizdine medžiaga, „apsiginklavusios” informacijos perteikimo priemonėmis lietuvių -rusų kalbomis, Lietuvos, taip pat ir Šilutės, knygą pristatančiais lankstinukais išbildėjo į egzotiškąją stepių žemę.

Nacionalinė biblioteka – šiuolaikinis skaitymo ir informacijos centras
Įspūdingas pastatas, puoštas nacionalinių kazachų rūbų spalvas ir ornamentiką primenančiais architektūriniais simboliais, įsikūręs (2005) pačiame Astanos naujosios architektūros centre, administracinėje miesto dalyje. Didingi išorės laiptai veda į marmuru ir prabangiais sietynais puoštą vestibiulį, kur vos pravėrusį duris skaitytoją pasitinka juodais kostiumais vilkintys solidūs apsaugininkai. Šilutiškių čia jau laukė besišypsančios kolegės: bibliotekos gen. direktoriaus pavaduotoja Žana Šaimuchanbetova, mokslinė sekretorė Gulšat Daribajeva ir Bibliotekų plėtros centro vadovė Maržan Valiulina. Jauki pirmoji pažintis, būdinga visiems atviraširdžiams kazachams, greitai perėjo į dalykinį bendravimą. Pasak G. Daribajevos, nacionalinė akademinė biblioteka yra pagrindinis Šiaurės Kazachstano skaitymo ir moderniosios informacijos centras.|
Dangoraižį primenantys natūralaus akmens paradinių durų laiptai, pasak kolegų, simbolizuoja žinių siekį, marmuro puošyba – Kazachstano gamtos turtus, nacionalinė ornamentika ir austinių juostų (Baskurai) simbolika – valstybės etninę kiltį.
Bibliotekos penkių aukštų ir 14,5 tūkst. kv. m. pastate įrengta automatizuota „Teleliftų” sistema, skirta skaitytojų patogumui ir dokumentams iš saugyklų transportuoti į erdvias, kažkada šiuolaikiškas, o dabar jau gerokai „padėvėtas” bibliotekos erdves, dvidešimt skaityklų (muzikinių, aklųjų ir silpnaregių, garso įrašų, užsienio kalbų, kitokios paskirties), abonementą, kur tik prieš porą metų pradėtos vartotojams skolinti skaityti į namus grožinės literatūros knygos. Iki tol knygos buvo saugojamos ir skaitomos tik bibliotekos stacionare. Fonduose sukaupta per 2 mln. knygų, veikia elektroninių pilnateksčių leidinių saugykla, informacinė sistema KAЗAX ABIS. Biblioteka nėra nacionalinė knygų saugykla, kaupianti dokumentus privalomojo spaudos egzemplioriaus keliu. Priežastis paprasta: iki 2005 m. Pietų Kazachstane, buvusioje Kazachstano Almatos (Almaty) nacionalinėje bibliotekoje liko visas valstybinis knyginio paveldo lobynas. Į šilutiškių prašymą aplankyti Senų ir retų spaudinių skyrių Bibliotekų centro vystymo vadovė M. Valiulina atsakė, kad „pirmoji spausdinta kazachų knyga „Seiful Malikas” išleista Kazanėje 1807 metais”. Jos originalas saugojamas buvusioje Almatos nacionalinėje bibliotekoje. Nors Kazachstanas pagal užimamą plotą yra devinta pasaulio šalis (2725 tūkst. km2), jame gyvena tik apie 16 milijonų 29 pasaulio tautybių žmonių. Gal būt todėl tiek buvusioji Almatos, tiek ir naujoji Astanos nacionalinės bibliotekos savo funkcijomis, knyginiu fondu, moksline veikla kol kas nėra Kazachstano nacionalinės knygos saugyklos, ar nacionalinės dokumentotyros bei informacijos centrai. Savo veikla, misija ir funkcijomis ji greičiau primena lietuviškosios regioninės (buv. apskrities) viešosios bibliotekos modelį. Šalyje yra 17 regionų, tačiau nesukurta ir neįdiegta vieninga bibliotekų informacinė sistema riboja prieigą prie informacijos apie dokumentus, sukauptus visos šalies bibliotekų fonduose visų tipų bibliotekų paslaugų vartotojams. Astanos nacionalinėje bibliotekoje populiarios skaitmeninės knygų kolekcijos, virtualios bibliotekos. Jų tikslas – organizuoti greitaeigę skaitybą bibliotekos stacionare ir distanciniu būdu per elektroninį abonementą bei bibliotekos portalą (www.kazneb.kz). Šiame portale, deja, skaitmeniniu formatu nėra pateikiami Kazachstano valstybės seni ir reti knyginio paveldo leidiniai.

Lietuviai ir lietuviška knyga Kazachstane
Nors kolegos astaniečiai nepatvirtino, bet spaudos šaltinių teigimu šalyje (2005) gyveno iki 20 tūkstančių lietuvių. Teigiama, kad 1947-1950 m. Akmolinsko moterų koncentracijos stovykloje kalėjo apie 40 lietuvių moterų. Jos dirbo siuvinėjimo fabrike, žemės ūkio darbus. Almatos lietuvių kultūros draugijos „Aidas” pirmininko Andriaus Jozėno teigimu (2010), lietuvių bendruomenė veikė ir Karagandoje. Tačiau dabar susiburti nelengva, riboja atstumai (1200 km). Į Kazachstaną lietuviai pateko įvairiais keliais: J. V. Stalino represijų metu, vėliau atvyko dirbti į Celinogrado plėšinius (buv. Celina). Ir dabar atvyksta iš Lietuvos uždarbiaujančio jaunimo. Pasirodo, bet kokios nevyriausybinės organizacijos Kazachstane gali būti įregistruotos tik kaip nacionalinės kultūros centrai. Pagrindinė dalis lietuvių gyvena centriniame Kazachstane, Karagandos mieste jų – apie 2,5 tūkstančio. Dabar gyvena trečioji-ketvirtoji kartos. Lietuviai dažniausiai buvo tremiami į Džaskazgano, Celinogrado miestus, Celinogrado plėšinius, dabartinę Astaną. Dalis buvusiųjų politinių kalinių ir tremtinių sugrįžo į Nepriklausomą Lietuvą, kita – liko, turi savo verslą, bet palaiko ryšius su Lietuvoje gyvenančiais savo giminaičiais. Vėliau Smirnovo centrinės bibliotekos direktorė Maržan Valiulina mums papasakos, kad jų bibliotekoje yra lietuviškų J. Avyžiaus, J. Baltušio, Alf. Bieliausko ir kitų autorių knygų lietuvių kalba, kurias vietiniai lietuviai perskaitę arba išvykdami į Lietuvą atnešė į biblioteką ir padovanojo, kad likę tėvynainiai galėtų jas skaityti. O šilutiškiai bibliotekininkai, nors susitarę, bet taip ir nesusitikę su Kazachstano lietuvių draugijos „Aidas” atstovais, Astanos nacionalinėje akademinėje ir Smirnovo rajoninėje bibliotekoje dirbantiems lietuviams atvežė projekto UAB „Alma littera sprendimai” dovaną – didžiulias siuntas naujų lietuviškų knygų. Bent taip norėta šiame krašte prisidėti prie lietuviško žodžio ir lietuvybės puoselėjimo tarp savo tėvynainių.

Ir (ar) bibliotekų šalis…
Nors automobilių degalų kainos Kazachstane, lyginant su Lietuva, yra itin mažos (1 litras benzino – 2,50 Lt), transporto paslaugos šalyje brangios. Todėl į projekto vykdymo vietą, Smirnovo centrinę biblioteką, šilutiškiai vyko pigiausiu ir populiariausiu šalyje transportu – geležinkeliu. Vargais negalais įsigiję traukinio bilietus, visą naktį (500 km) dardėjome „pašto” traukiniu stepėmis… Pro langą regėti vaizdai sugrąžino į sovietmetį. Tarsi tik vakar stepėse stūksojo seniai palikti ir jau laiko gerokai apgadinti surūdiję kombainai, nedirbama Celinos stepė, vietomis apaugusi šiurkščiais žolynais ir aukštaūgiais augalais, visai nepriminė mūsų ilgai ieškotosios, legendomis apipintos kazachiškosios … Paryčiais rūke pasiekę savo kelionės tikslą, Smirnovo rajono centrą, ir su bibliotekine „amunicija” išsiritę iš traukinio vagono, išvydome mums draugiškai mojuojančius kolegas: buvusią (1972) bibliotekos direktorę Mairą Nazarbajevą ir šiuo metu dirbančią vadovę Marijaš Šaripovą. Nedidelis, bet gelsva spalva dažytas, tarsi žydintis, ką tik suremontuotas geležinkelio pastatas išsiskyrė visame Smirnovo miestelyje. Čia gyvena tik apie 5 tūkst. gyventojų, tačiau veikia savivaldybė, nuosava prokuratūra, teismas, policija, trys mokyklos (vienoje iš jų dėstoma lietuvių kalba), kraštotyros muziejus, leidžiamas laikraštis „Kolos” (liet. „Varpas”). Visos institucijos, pasak kolegų, yra reikalingos ir atlieka savo darbą, o kazachai nėra į užsienį uždarbiauti migruojanti tauta. Čia gajos tvarios jaunos šeimos, nors išgyvenimo sąlygos nėra pačios geriausios. Smirnovo rajoninė biblioteka įsikūrusi atskirame dviejų aukštų astate, „šilutiškių atvykimui netgi suremontuota”. Direktorė Marijaš sakė, kad savivaldybė „ir knygų naujų nupirko”, nes laukėme ne šiaip bičiulių, bet europiečų”. Prie įėjimo į biblioteką buvome sutikti tradiciniu kazachų papročiu su duona ir druska, apipilti rieškučiomis saldainių (kuriuos, beje, svetys privalo susirinkti), apdainuoti kazachų liaudies daina „Šašu” (liet. „Sveiki!”).
Po to šilutiškiai apžiūrėjo biblioteką, susitiko su vietos valdžios atstovais. Pamario krašto bibliotekininkus sveikino Akajinsko rajono savivaldybės mero pavaduotojas Sabitas Muchanovas, kuris priminė, kad Smirnovo biblioteka (1972) buvo pavadinta „Tautų draugystės biblioteka” ir pažadėjo, kad po šilutiškių apsilankymo būtinai šį garbingą titulą savo bibliotekai sugrąžins”. Savivaldybės Kultūros ir kalbų skyriaus vedėja Olga Pliščenko teigė, kad nors nėra buvusi Šilutėje, tačiau iš kolegų bibliotekininkų žino, kad Lietuva garsėja europietiška bibliotekų ir knygos kultūra.
Smirnovo rajoninio laikraščio „Kolos” korespondentė ir kraštotyros muziejaus įkūrėja Tatjana Borisova pasveikindama šilutiškius pažadėjo, kad jų laikraštis „nuo šiol rašys lietuviškos knygos ir Smirnovo-Šilutės partnerystės tema”. Pasak žurnalistės, „ši tema bus atgaivos oazė gausiai krašte gyvenantiems lietuviams”.
Šilutiškių susitikime dalyvavo ir Smirnovo „senbuvis”, lietuvis Edmundas Budrys. Jį smirnoviečiai pakvietė norėdami padaryti šventę ir šilutiškiams, ir pačiam dabar jau garbaus amžiaus lietuviui, likimo nublokštam į kazachų žemę. E. Budrys sako: „Mes su kazachais gyvename draugiškai, nes tai – taikūs žmonės”. Itin švaria lietuvių kalba kalbantis mūsų tautietis sakosi mokėsi Minske, draugai pakvietė atvykti į Smirnovą ir čia surado savo gyvenimo moterį – ukrainietę Mariną. Vos sulaikydamas ašaras guodėsi kad, mirus dukrai, užaugino 4 anūkus, prie pensijos prisiduria augindamas daržoves, vištas, ilgisi Šiaulių, iš kur yra kilęs, bet kelionė – brangi, todėl aplankyti tėvų negali. „Ten likusi mano širdis, tėvų žemė, gal kada nors aplankysiu…”, – teigė jis.
Smirnovo bibliotekoje Šilutės miesto filialo vyr. bibliotekininkė Virginija Degutienė išeksponavo ir pristatė virtualią knygų parodą „Vakarų Lietuvos ir Šilutės krašto rašytojai vaikams: žaidybinės knygutės”. Parodos knygos – projekto rėmėjų UAB „Alma littera sprendimai” dovana mažiesiems Smirnovo bibliotekos knygos bičiuliams.
F. Bajoraičio viešosios bibliotekos Informacijos skyriaus vedėja Laima Dumšienė, atstovavusi projekte Šilutės raštijos ir knygių draugiją, kolegoms parengė prezentaciją „Tarptautinė partnerystė: nevyriausybinė organizacija – kultūrų dialogo vedlys”. Pranešėja pristatė Šilutės raštijos ir knygių draugijos bei Šilutės bibliotekininkų draugijos patirtį, kai kultūriniam dialogui, savanorystei ir nevyriausybinio sektoriaus partnerystei, skleidžiant krašto ir nacionalinę literatūrą, pasitelkiamos NVO sambūrių iniciatyvos. Šių eilučių autorė parengė ir kolegoms kazachams pristatė prezentaciją „Lietuvos-Kazachijos-Lietuvos autorių vertimai – civilizacijos, žinių ir kultūrų raidai”. Tradiciškai išeksponuotos pristatomos knygos ir virtualiai pristatyti literatūrų tapatumai bei skirtumai, atskleisti per garsiųjų Kazachijos prozos klasikų Muchtaro Auezovo, Gabideno Mustafino, Savito Muchanovo ir kitų rašytojų literatūrinę kūrybą. Šilutiškių atvežtos ir padovanotos lietuviškų knygų kolekcijos vietos lietuviams, pasak E. Budrio, „tikra palaima”. Susirinkusiai publikai tradiciškai išeksponuota ir virtualiai pristatyta dokumentika apie Šilutę, jos knygininkus ir knygą, F. Bajoraičio viešosios bibliotekos surengtą (2011) pasaulio šilutiškių sueigą „Šviesos parnešti, gera padaryti…”, padovanotas kompaktinis diskas su Šilutės miesto šventės’2011, skirtos vardo Šilokarčema rašytiniuose šaltiniuose 500 metų jubiliejui paminėti, įrašu.
Likusi tolimoje Kazachstano žemėje, išeiviams iš Lietuvos ši atminimo dovana neš vertingą žinią apie ne tik potvyniais, bet ir praeities knyga bei dabarties tradicijomis garsėjantį Šilutės kraštą. Juolab, kad kukliose Smirnovo rajoninės bibliotekos patalpose jau yra parengta nuolat veikianti ekspozicija „Šilutė”. Prie jos šmaikštaudami ir pasipuošę nacionaliniais kazachų aprėdais nuotraukoje įsiamžino šilutiškiai. Svetingieji kazachai nacionalinį aprėdą, kaip išskirtinį padėkos ir pagarbos ženklą, padovanojo šių eilučių autorei. Nors įprastų bibliotekos modernumo ženklų Smirnove šilutiškiai ir neieškojo, svetingumu, nuoširdumu ir pagarba jie, kaip reta, buvo apdovanoti. Kiek neįprasta, bet prie Smirnovo bibliotekos (nuo 1985) veikia kraštotyros muziejus.
Kazachija, kaip ir Lietuva, šventė (2011) savo nepriklausomybės atkūrimo dvidešimtmetį, todėl skirta lėšų muziejinėms ekspozicijoms atnaujinti. Akajinsko rajone gyvena 11 tautybių žmonės, veikia 12 seniūnijų su seniūnais. Netolimame Petropavlovske yra Šiaurės Kazachstano sritinė biblioteka, į kurią įeina 14 rajoninių bibliotekų (ir Smirnovo). Pasak direktorės Marijaš Šaripovos, artimiausiu metu Petropavlovsko sritinės bibliotekos seminare ji pristatys pranešimą „Šilutės-Akajinsko bibliotekų partnerystė: naudos ir perspektyvos”. Taip žinia pasklis dar plačiau.
Rūpestingieji kolegos smirnoviečiai išvykoje supažindino šilutiškius su rajone veikiančiomis kultūros įstaigomis. Prie įėjimo į įspūdingai suremontuotą Vlasovskos kultūros centrą šilutiškiai pasitikti ukrainietiškomis dainomis ir svečių garbei į viršų mėtomais kazachiškais saldainiais.
Vlasovskos kultūros centre veikia biblioteka ir ukrainiečių kultūros centras. Šilutiškius pasitikusi bibliotekininkė Zoja Rožkova, ukrainiečių kultūros centro ir bibliotekos bičiuliai Daulet ir Aigul Baltabajevai supažindino su lietuviškų knygų kolekcija. „Ją, kai atvyko į plėšinius, padovanojo patys lietuviai”, – pasakojo Z. Rožkova. Vlasovkoje gyvena apie 500 gyventojų, nemažai ukrainiečių. Ant šilutiškiams parengto stalo puikavosi mantai (nacionalinis patiekalas, panašus į koldūnus), ukrainietiškos bandelės su kopūstais, įvairios daržovių mišrainės ir, žinoma, vietinė „gorilka”, pasak kolegų, gaminama iš rugių. Ukrainos kultūros centro vadovė Marija Poltavec pasakojo, kad jų centro „funkcija yra vietos gyventojų laisvalaikio užimtumas”. Tradiciškai, kaip ir bibliotekose, stenduose atsispindėjo medžiaga apie įžymius Kazachstano knygos veikėjus, greta eksponuojama medžiaga apie karo veteranus ir kitus įžymius Akajinsko rajono žmones. Ukrainiečių kultūros centro nariai šilutiškiams grojo ir dainavo savo krašto dainas, vaišino kazachiškais nacionaliniais patiekalais ir sakė, „kad Tėvynė yra ten, kur gyveni, o Vlasovkoj gyventi gera”. Centro dainoriai ir muzikantai daug koncertuoja savo kaimo bendruomenei ir išvykose. Patys siuva ryškiaspalvius ukrainietiškus drabužius ir, juos pagyrusiems šilutiškiams, kaip mat padovanojo kiekvienam po skarą, kurią ką tik buvo pasisiuvę naujai koncertinei programai.

Kelias vedė per stepę
Vėlyvas kelias atgalios į Smirnovą vedė per prieblandoje paskendusią stepę. Sename autobusiuke šnekos netrūko. Šilutiškių atliekamas lietuviškas dainas keitė kazachiškos. Privažiavę Smirnovo biblioteką, išvydome visus jos langus apšviestus. Pasirodo, kolegos neskubėjo skirstytis namo ir laukė mūsų sugrįžtant. Traukinys iš Smirnovo miestelio turėjo šilutiškius išvežti tik ketvirtą valandą ryto, taigi laiko bičiulystei užteko iki valiai. Susisupę į kolegų iš namų atneštus pledus (naktys Kazachijoje – žvarbios) kalbėjomės apie viską, ko nespėjome per skubą išsakyti. Pavyzdžiui apie tai, kad bedarbystė Smirnove yra, bet veikia gyventojų užimtumo centrai, kuriuose persikvalifikavus, tas pats centras iš karto žmogų įdarbina. Arba dar ir apie tai, kad Kazachstano kultūros ministerija yra patvirtinusi bibliotekų specialistų pareigybinių reikalavimų aprašus. Pagal juos net aukštąjį juridinį išsilavinimą turintis specialistas negali užimti bibliotekininko pareigų, bet turi persikvalifikuoti. Atlyginimai nėra dideli – vidutiniškai 1050 Lt (išmokamų), tačiau bibliotekininkui (specialistui) jie siekia iki 1500 Lt (startinė alga). Akajinsko bibliotekos biudžetas – 24 mln. tenge (apie 2,5 mln. Lt). Viena tona akmens anglių patalpoms šildyti- tik 86 lt. Bibliotekos nėra populiarios, nes valstybė neišgali jų tinkamai finansuoti. Kazachstane neveikia Bibliotekų įstatymas, nestebimi bibliotekų veiklų europėjimo ženklai. Nors Kazachstano bibliotekininkų bendrijos delegacija jau dalyvavo (2011) IFLOS (Tarptautinė bibliotekų specialistų asociacija) konferencijoje Helsinkyje (Suomija). Šios konferencijos deklaruoti vienybės bei partnerystės su visų lygių valdžiomis, lobizmo tarp įtakos žmonių bibliotekos naudai ir kiti principai kol kas sunkiai, bet, vis dėlto, skiriasi kelią Kazachstano bibliotekų sistemoje.

 

{gallery}documents/fotogalerija/2013_11_06_kazachija{/gallery}

Spausdinti
Facebook komentarai