Susitikimas su Juozu Šikšneliu Žemaičių Naumiestyje

2015 m. lapkričio 5 d., Žemaičių Naumiesčio filialo informacija

Nuo spalio 12 dienos Šilutės Fridricho Bajoraičio viešosios bibliotekos Žemaičių Naumiesčio filiale veikia rašytojo, bibliotekininko ir skulptoriaus Juozo Šikšnelio autorinių darbų paroda „Baibokai ir jų lazdos”. Spalio 29 dieną parodos autorius atvyko į susitikimą su naumiestiškiais.

Daugelio romanų, detektyvinių apysakų, novelių ir vienaveiksmių pjesių autorius Juozas Šikšnelis yra Klaipėdos Ievos Simonaitytės viešosios bibliotekos direktorius, Lietuvos rašytojų sąjungos Klaipėdos skyriaus pirmininkas, skulptorius. 2001 metais už romaną „Kryžiau žalio medžio” rašytojas pelnė I. Simonaitytės ir Žemaitės literatūrines premijas. Jo kūriniai versti į rusų, lenkų ir anglų kalbas. Skaitytojų mėgstamus detektyvinius romanus rašytojas pasirašo Raido Dubrės slapyvardžiu, kuris daug kam asocijuojasi su prancūziška pavarde, tačiau tai yra darinys iš autoriaus tėviškės vietovardžių Švendubrės – Dubrė ir šalia esančio Raigardo – Raidas. Rašytojas neabejoja, kad detektyvinė literatūra mūsų visuomenei labai aktuali, nes yra bene vienintelis žanras, kuriam galioja griežtos taisyklės, neleidžiančios sujaukti siužeto. Anot autoriaus, detektyvai gali suteikti viltį, kad teisingumas galų gale triumfuos ir realybėje.
Juozas Šikšnelis, surengęs ne vieną dešimtį autorinių parodų Lietuvoje ir užsienyje, pasakojo, jog savęs nedrįsta vadinti skulptoriumi, o ir darbų – skulptūromis. Tad pats būdamas dzūku, savo darbams apibūdinti pasirinko žemaitišką žodį „baibokai”. Pasak Juozo Šikšnelio, jo kūrybos mokytoja yra Gamta, išauginusi medžius, suformavusi akmenis. Tereikia tik pamatyti ir atmesti kas nereikalinga, ir skulptūra baigta. Tačiau, anot kūrėjo, kur kas daugiau džiaugsmo suteikia ne galutiniai rezultatai, o pats kūrybos procesas. ,,Džiaugsmą jaučiu kurdamas, o ne matydamas pabaigtą skulptūrą ar dažais kvepiančią knygą…” – sako autorius. Nors jau keletą metų skulptūra Juozas Šikšnelis neužsiima, tačiau tikisi dar prie jos sugrįžti. Buvo laikas, kada atšilus droždavo, o atėjus rudeniui ir žiemai – rašydavo.
Susitikimas užsitęsė, bet neprailgo, nes buvo be galo smagu bendrauti su Juozu Šikšneliu, įdomiu pašnekovu, turinčiu subtilų humoro jausmą.