Teatrologės-lėlininkės Salomėjos Burneikaitės paskaitoje kalbėta apie lėlių teatrą ir senąsias lietuvių tradicijas
Šilutės Fridricho Bajoraičio viešojoje bibliotekoje gruodžio 7 d. paskaitą skaitė teatrologė, projektų iniciatorė Salomėja Burneikaitė (Klaipėda).
Viešnia papasakojo, kad jos kūrybinis kelias prasidėjo Vilniaus teatre „Lėlė“. Pirmoji jos specialybė – režisierė. Pirmasis S. Burneikaitės mokytojas – Nacionalinės premijos laureatas, režisierius, dailininkas Vitalijus Mazūras. Tuo metu likti „Lėlės“ teatre nebuvo jos tikslas, nes ne tiek lėlės domino, o galimybė likti Vilniuje, nesinorėjo vykti į Skuodą. Pagal paskyrimą turėjo ten pradėti dirbti. Kaip tik tuo metu vyko konkursas, nors tuo laikotarpiu niekas konkursų neorganizuodavo, o V. Mazūras tai padarė. Bandomajam laikotarpiui S. Burneikaitė buvo priimta į teatrą.
Režisierė po Atgimimo laikotarpio sugrįžo į Klaipėdą. Ji dalyvavo kuriant Klaipėdos lėlių teatrą, todėl yra viena iš jo įkūrėjų. Beje, vienas iš jų – šilutiškis Vidas Zubė, šeimos teatro „Lino lėlės“ aktorius ir režisierius.
S. Burneikaitė, dirbdama sekretore Klaipėdos universiteto Lietuvių kalbos katedroje, baigė magistrantūros studijas, suteikiant menotyros magistro laipsnį, parašiusi darbą „Lietuvos lėlių teatro mokyklos formavimasis“, pradėjo dėstyti ir lėlių teatro istoriją, inicijuoti projektus ir dalyvauti juose, skleidžiant žinią apie lėlių teatro galimybes. Netikėtas posūkis jos gyvenime įvyko, kai šviesios atminties profesorė Ligija Švedienė Klaipėdos universiteto Sveikatos mokslų fakultete kūrė Reabilitacijos katedrą ir pakvietė ją ten dėstyti kūrybinius metodus reabilitacijoje. Čia dirbdama S. Burneikaitė suprato, kad mokytojas ir medikas gali būti viename asmenyje. Juk žmogus turi būti vientisas ir išmokti gyventi savą gyvenimą. Viešnia atsakė susirinkusiems, kodėl ji nebesijaučia aktore, kodėl kuo toliau, tuo labiau nebesinori ja būti. Jai yra žymiai įdomiau priimti žmonių natūralumą, autentišką buvimą ir padėti jiems tokiais tapti. Veda dramos terapijos, tekstilės terapijos užsiėmimus. Neseniai S. Burneikaitė įstojo į Lietuvos biblioterapijos asociaciją, nuosekliai tyrinėja lėlių terapijos taikymo galimybes ir lieka ištikima teatrologiniam darbui.
Šiuo metu S.Burneikaitė, Klaipėdos miesto savivaldybei skyrus menininko stipendiją, vykdo projektą „Liaudiškų menų teatro tradicijos Žemaitijoje“, kurio dalimi buvo iliustruota paskaita, vykusi F. Bajoraičio bibliotekoje, krašto bibliotekininkų bei kultūros žmonių bendruomenei, pavadinimu „Lėlių keliais iš Klaipėdos“. Lektorė su šia programa lankosi daugelyje Žemaitijos vietų, kartu kalbina žmones, ieško primirštų lėlių teatro šaltinių ir renka medžiagą būsimoms publikacijos apie liaudiškąjį lėlių teatrą.
Paskaitos metu S. Burneikaitė apžvelgė Žemaitijos regiono Užgavėnių papročius. Reikšminga, kad tokios kaukės sudarė esminį liaudies vaidintojų kostiumo akcentą, o kartu ir savitą liaudies skulptūros dalį. Įdomios lėlių teatro požiūriu yra keistos būtybės, sunkiai priskirtinos konkrečiai grupei. Tai „turliuko“, „malpos“ ar „vokietuko“ kaukės, kurios padaromos veido bruožus išpaišant ant maišo. Šalia kaukių, kai kurie tautodailės meistrai sukonstruodavo ir lėles. Patys jas mokėjo valdyti ir kitus pamokinti. S.Burneikaitė Žemaitijoje yra suradusi ir sutikusi ne vieną meistrą, kurie yra sukūrę net po kelias muzikantų kapelas. Lektorė plačiau papasakojo apie artimą lėlių teatrui Užgavėnių personažą Morę – kaip didžiulę lėlę – pažįstamą Žemaitijoje nuo senųjų baltiškųjų laikų. Pasak lektorės, kaukės ir lėlės padeda pažinti ir perteikti ne tik liaudies tradicijas, bet ir žmogiškąją filosofiją.
Apžvelgti salantiškio tautodailininko, medžio drožėjo ir skulptoriaus P. Kalendos kūrybos ypatumai (jaunystėje darė lėles). Pristatyti B. Žymanto, S. Gedrimo, A. Katkaus, A. Viluckio, A. Kvaso ir nežinomų autorių lėliškieji darbai. Sužinojome, kad senoji tradicija paliko ženklų ir krikščioniškoje kultūroje. Istoriškai unikalus dalykas, kad iki šiol Žemaitijos krašto kai kuriose atokiose šventovėse dar galima aptikti judinamų medinių skulptūrų, vadinamų „žalnieriais“, tebenaudojamų bažnyčiose gyvai, laukiant Šv. Velykų. Šių skulptūrų autoriai lieka nežinomi, tačiau tyrinėjant gyvąją krašto kultūrą, galima pastebėti, kad šie unikalūs medžio darbai buvo daromi ne dėl gražumo, o dėl funkcijos. Žmogus buvo vaizduojamas ne statiškas, o judesyje, veiksme („žalnieriai“, kaukės, veikiančios lėlės). Šis senasis paveldas ne tik atskleidžia Žemaitijos teatralumą, bet gal ir leidžia suvokti kodėl žemaičiai yra taupūs žodžiui?
„Žalnieriai“ – žmogaus ūgio medinės judančios skulptūros, kuriomis anksčiau buvo „atgaivinamos“ per Velykų nakties misteriją. Jais puikavosi ne viena Žemaitijos krašto bažnyčia. Būtina paminėti Kretingos, Mažeikių, Skuodo, Plungės rajonus. Išsiskiria Salantų bažnyčia, nes čia yra žinomas ir „žalnierių“ autorius, tuo metu Salantuose gyvenęs tautodailininkas, medžio drožėjas, kaukių ir „Morių“ meistras Adomas Kvasas, vėliau gyvenęs Telšiuose, daug pasitarnavęs išlaikant ir gaivinant senąsias žemaičių tradicijas.
S. Burneikaitė teigė, kad kaukės ir lėlės padeda išlaisvėti, gali padėti žmogui sveikti, stiprėti ir vaduotis nuo baimių. Ji yra įsitikinusi, kad kaip unikalią tradiciją turime saugoti Žemaitijos Užgavėnes: „Jei kryždirbystė įtraukta į UNESCO kultūros paveldo sąrašą, tai privalome apginti ir Užgavėnes – archajiškas šaknis turinčią nematerialaus paveldo liaudies šventę.“
Vita Gerulienė,
Šilutės F. Bajoraičio viešosios bibliotekos
Vaikų aptarnavimo skyriaus vedėja
