Literatūrinės improvizacijos su Juozu Budraičiu Švėkšnoje
Kartais atrodo, kad visas gyvenimas – vien šventės… Vienos pralekia, žiūrėk jau kitų sulaukiame. Dar nenuvytusios Tėvo dienos gėlės ir šventės jaudulys širdyje. Gamtos žydėjime, kvapų ir žodžių siautulyje tik ką nuvilnijęs Poezijos pavasaris. Švėkšniškiai ir svečiai susitinka šventės Švėkšnoje išvakarėse. Organizatoriai kviečia švęsti gimnazijos 100-metį. Ar tik? Istoriškai pirmoji mokykla Švėkšnoje atsirado prieš 300 metų, progimnazija – prieš 100 metų, gimnazija prieš 91 metus, „Saulės“ vardas mokyklai suteiktas prieš 95-erius.
Švęsti smagu, o progų tam tikrai švėkšniškiai nestinga.
Su legendiniu svečiu
Švėkšnos bibliotekos bibliotekininkė Danutė Litvinienė, šventės iniciatorė, pasveikinusi taip gausiai susirinkusius į susitikimą, pasidžiaugė, kad dalyvauja ir Juozo Budraičio klasės draugai, buvę Švėkšnos mokyklos trisdešimt pirmosios laidos abiturientai, atvykę iš įvairių Lietuvos vietų Švėkšnon.
Renginio vairą bibliotekininkė patikėjo švėkšniškei poetei ir prozininkei, Kaimo rašytojų sąjungos narei Violetai Astrauskienei, kuri kartu su svečiu leidosi į Literatūrinių improvizacijų jūrą. Juozo pasakojimą keitė klausimai svečiui, švėkšniškės Violetos skaitomi poezijos posmai.
Jei švęsti gyvenimą, tai švęsti! Gal su poezijos tomeliu arba su ypatingu svečiu, kuris tikrai labai retai užsuka Švėkšnon. Teisininkas, kino televizijos ir teatro aktorius, režisierius, diplomatas, fotografas, tapytojas, filosofas – legendinis Juozas Budraitis. Kartu su svečiu leiskimės į Literatūrines improvizacijas su prisiminimais, poezija, klausimais ir atsakymais.
Geriausiai gyvenimas panaudojamas, jei skiriamas tam, kas išlieka ilgiau, negu nugyventas laikas. Neabejotinai Juozo veikla įprasminta kine, teatre, nuotraukose, knygose, tai išliks ne vienai kartai. Juozas įvardija bent dešimt filmų, iš visų, kuriuose per gyvenimą filmavosi, kurie vertinami labai gerai, kuriais pats didžiuojasi. Gyvenime žmogus toks, kaip paukščiukas, straksi, laksto, dairosi, ir turėtų būti. O mes dažnai norime daug: namų, mašinų, baldų, turtų. Kai galiausiai prieiname prie gyvenimo pabaigos, suvokiame, kad to nieko nereikia. Lieki vienas, kaip tas paukščiukas, kuriam nei rietenos, nei turtas, nei prarastas laikas neegzistuoja. Skirkime savo gyvenimus ir laiką, žmogui, draugui, mylimoms akis. Kalbėkime, bendraukime, gyvenkime bendravimo džiaugsme.
Juozas linkėjo švėkšniškiams skaityti knygas. Skaitymas – didelis penas žmogui. Linkėjo įleisti į savo širdis Biliūno Joniuką, kad suprasti dvasinį grožį. Būt sveikiems, gimdyti vaikus Lietuvai.
Susitikimą vainikavo gėlės, padėkos žodžiai, Juozo rašomos dedikacijos knygose ir tikėjimas, kad Švėkšnon jis tikrai dar apsilankys.
Danutė Litvinienė
Šilutės F. Bajoraičio viešosios bibliotekos
Švėkšnos filialo bibliotekininkė
