Literatūriniai pašnekesiai „Ir vėl į savo kalbą atsigręžkim“
Vasario 29-osios pavakarę Šilutės Fridricho Bajoraičio viešojoje bibliotekoje vyko literatūriniai pašnekesiai „Ir vėl į savo kalbą atsigręžkim“, skirti Lietuvių kalbos dienoms. Renginyje dalyvavo Šilutės trečiojo amžiaus universiteto literatų sambūrio „Vėdrynas“ literatės, joms talkino Šilutės pirmosios gimnazijos kanklininkės (vad. Giedrė Pocienė) ir Pamario progimnazijos skaitovės. Jos, Akvilė Zavistanavičiūtė ir Milda Zarankaitė, padarė įvadą į pašnekesius.
Pašnekesių vedėja Irena Arlauskienė susirinkusiems priminė, kad nuo 2015 metų Lietuvos Respublikos Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto nutarimu įvairiose šalies įstaigose jau devintąjį kartą rengiamos Lietuvių kalbos dienos. „Literatų sambūris „Vėdrynas“ pasirinko aktualią mūsų kraštui temą – per kalbą priartėti prie čia gyvenusių žmonių, lietuvininkų savasties, jausenos, požiūrio į pasaulį, žemę, papročius, tiesiog bandyti tai restauruoti per žodinę, literatūrinę, raišką. Gal kam ir bus keista, bet pokalbiui nesirinkome nei Ievos Simonaitytės, nei pažintinių Editos Barauskienės romanų, nei šilutiškių jau pamėgtų Roko Flik knygų. Šįvakar nekalbėsime nei apie lietuvininkų kalbos fonetiką, leksiką, nebandysime pamėgdžioti tarmės, nes ji mums nėra prigimtinė. Tiesa, ne vieno mūsų tėvai, o ir mes patys, šiame krašte gyvename jau ne vieną dešimtį metų ir tariamės esą čia įsigyvenę, deja, pajusti dvasinį ryšį su senaisiais krašto gyventojais ne visiems pasiseka. Pasirinkome kitų autorių kūrybą“, – kalbėjo I. Arlauskienė.
Renginio metu Aldona Sapronaitienė perskaitė Birutės Baltrušaitytės eilėraštį „Mano tolimieji protėviai“. Skambėjo kanklininkių atliekama daina, po kurios išgirdome Šilutės pirmosios gimnazijos „Dryžuotojo šaliko“ teatro klasės gimnazistės Gabijos Urbonavičiūtės monologą – maldą deivei Laimai, sudarytą iš senųjų lietuvių liaudies dainų tekstų (aut. Vida Tarozienė).
„Lietuvių kalba – labai mažos tautos kalba, bet kaip seniausia indoeuropiečių kalbų šaka, įtvirtinusi Europos žemėlapyje senuosius upėvardžius, reikalinga ne vienai šaliai, tyrinėjant savo istorinę geografiją. Maža to, skambumo savitumu, turtinga leksika ir kt. požymiais ji patraukė ne vieną kitos tautybės kūrėją. Toks mums labai artimas yra poetas Johanesas Bobrovskis. Mylimos mergaitės šeimoje dainuojamos lietuvių dainos. Poetinis pasaulis sužadino norą savaip restauruoti regimos aplinkos pirmapradį mitinį paveikslą“, – tęsė pašnekesių vedėja. Savo įžvalgomis apie Johaneso Bobrovskio kūrybą pasidalino Birutė Morkevičienė, pasirinkusi upei skirtus eilėraščius.
Atiduota duoklė ir Kristijono Donelaičio „Metams“. I. Arlauskienė kalbėjo: „Pabandykime pažiūrėti į „Metų“ paveikslą ne kaip į įprastą realistinę tapybą, o būtent taip, kaip vyko ano meto būrų gyvenimas. Tolminkiemio gamta tampa poeto dvasiniu išgyvenimu, kokia raiška ji pasiekia mus. K. Donelaitis išsilavinęs, giliai mąstantis žmogus, bet jo negalima išplėšti iš aplinkos, kurioje gyvena, kuria kvėpuoja, kurią jaučia, kaip ir jo būrai. Jie visi – senųjų tikėjimų, gamtos žmonės. Pažiūrėkime, apie ką papasakoja poetas „Pavasario linksmybių“ pradžioje. Kaip gražiai išauga iš piešiamų vaizdų pasaulio medis, juda, kruta visas pasaulis: „Viens storai, o kits laibai dainuoti mokėdams / Ir linksmai lakstydams ik debesų kopinėjo“.
Visai valstietiškai apsidžiaugia kūrinio personažas pamatęs parskridusį gandrą. Nerasit žmogaus, kuris ir dabar nesidžiaugtų sugrįžus sodybos gyventojui. Pavasario džiaugsmas susijungia su pavasario rūpesčiais, bet „ne verkt, bet linksmintis visi susirinko“. Visuotinį pakilimą dar labiau sustiprina gervių pora: „Gervins ik debesų juodų dyvinai kopinėdams / Ir nei verkdams irgi dejuodams skambino dangų, / Nes jis nor pamokyt, kaip Dievo didė galybė ir paukštelių balsuos yr didei stebuklinga“. Tai paskutinė Pasaulio medžio dalis. Ir sakyk tu man, kad Donelaitis ne tas senųjų tikėjimų gamtos žmogus“ – kalbėjo I. Arlauskienė. Kiek kitokiam susitikimui su K. Donelaičio „Metais“ autorė pasiūlė dovanai pasiimti knygutę „Kuris į Tolminkiemį“.
Malonų atspalvį literatūriniams pašnekesiams teikė kanklininkių ansamblio atliekamos melodijos. Vida Trozienė pasidalino įžvalgomis apie Šilutėje gyvenusią poetę ir dailininkę Aldoną Gustas. Poetė rašė: „Šilutėje / mokėjau / dangų / apipinti snieguolėmis / su horizontu / žaisti / lyg su draugu / tada dažnai / bėgdavau / parnešti / jūrų vandens / iš senelių šulinio / Šilutėje / tarp dobilų / lyg šventėj aš augau /“. Lyg pasakojimo tęsinys nuskambėjo V. Tarozienės eilėraštis „Pririšta čia širdis“: „Pririšta čia širdis: / Prie greito dienų bėgimo, / Prie to, ką skubėdamas pameti, / Atrandi tik nušvitus / Akimirkai. / Pririšta čia širdis: / Prie lėto Šyšos tekėjimo, / Kur nubėga ne vandenys – / Metai nubėga. / Pririšta čia širdis / Prie to seno vokiško miesto, / Čia, kur žmonės – nei geri, nei blogi, / Nei kažkuo ypatingi. / Čia sūnų, dukterų / Nučiauškėjo vaikystė, / Taip pririšusi širdį… / Štai kodėl tu tokia / Ypatinga“.
Savo kūrybos eilėraščių perskaitė šių eilučių autorė ir A. Sapronaitienė. Jie tarsi parodo, kaip įaugame į šią žemę, kokia mūsų pažintis su čia gyvenusiais žmonėmis. Dar skambėjo kanklių muzika, švysčiojo fotoaparato blykstė – visi pašnekesių dalyviai sustojo bendrai nuotraukai.
Birutė Morkevičienė
